What do you think?
Rate this book
Septyni savižudybės būdai
Ši knyga skirta išrinktiesiems. Tiems žmonėms, kurie patys save išrinko metafizinių sunkenybių nešėjais. Tiems savavaliams šamanams, kurie bando prasibrauti į aptingusią kasdienio pasaulio gyventojų sąmonę.
- GenresFiction
343 pages, Paperback
First published October 19, 1999
3 people are currently reading
163 people want to read
About the author
Ričardas Gavelis
17 books138 followersRičardas Gavelis – prozininkas, dramaturgas, eseistas, griežčiausias totalitarizmo kritikas lietuvių literatūroje, dažnai vadinamas pagrindinės savo metaforos – Vilniaus kaip Visatos subinės – kūrėju. Tyrinėjo lietuviško mentaliteto deformacijas, demaskavo ideologijų poveikį asmenybei.
1968 metais baigė Druskininkų vidurinę mokyklą. Studijavo Vilniaus Universitete ir gavo fiziko teoretiko diplomą. 1973 m., baigęs studijas, pradėjo dirbti Mokslų Akademijos Fizikos institute, vėliau – žurnalų „Mokslas ir gyvenimas“ bei „Pergalė“ redakcijose. Taip R. Gavelis nejučia įsitvirtino literatūriniame gyvenime, tapdamas profesionaliu rašytoju (prozininku, dramaturgu, publicistu).
R.Gavelio kūryboje didelę reikšmę turi Vilnius. Vieniems romanų herojams jis yra it šmėkla, supuvęs organizmas, nuodijantis gyvenimą, kitiems - ištikimas draugas, gelbstintis nuo pavojų, o dažniausiai Vilnius - tai varnas: ramus, išmintingas, stebintis žmonių gyvenimą, padedantis iškilus tam tikriems pavojams.
R. Gavelis sumaniai skelbė laisvo, veiklaus ir atsakingo žmogaus gyvenimą. Jo meninė kalba racionali, laužydamas tabu jis atskleidžia intymaus gyvenimo epizodus. Savo kūryba rašytojas bandė išvaduoti gimtąją literatūrą iš provincialumo.
Neapdovanotas jokiomis premijomis ar kitais apdovanojimais, bet sulaukęs didžiulių tiražų (vien „Vilniaus pokerio“ parduota apie 100 000 egzempliorių) ir mylimas skaitytojų.
Pirmoji knyga – apsakymų rinkinys „Neprasidėjusi šventė“ (1976 m.). Iš viso išleido 4 novelių rinkinius ir 7 romanus, parašė keletą pjesių.
R. Gavelio proza – viena įdomiausių ir drąsiausių socialinės kritikos lietuvių literatūroje formų. Naujus kelius tokiai kritikai atvėrė analitinis, fantasmagoriškas, paradoksalus, metaforiškas autoriaus stilius. Autorius demitologizavo daugelį tautinių šventenybių, išaukštino protą ir dvasios laisvę, naudojo žaidybinį masinės kultūros elementų montažą, nevengė atviros erotikos. Kvestionuojamos tautinės, istorinės, politinės, religinės vertybės literatūrinės mitologizacijos būdu sustabdo laiką, keičia socialinės erdvės dimensijas. Vaizduojamas pasaulis primena kafkiškąjį, novelių fabula pajungta giluminiams psichologijos siūbavimams, kuriuos valdo likimo neišvengiamybė.
„Sąmoningas provokatorius“, „novelės meistras“, „nešvankybių platintojas“, „degradavęs fizikas“ – taip apibūdinamas jo talentas.
R. Gavelis netikėtai mirė būdamas 52-ejų metų. Mirties priežastis — sustojusi širdis.
1968 metais baigė Druskininkų vidurinę mokyklą. Studijavo Vilniaus Universitete ir gavo fiziko teoretiko diplomą. 1973 m., baigęs studijas, pradėjo dirbti Mokslų Akademijos Fizikos institute, vėliau – žurnalų „Mokslas ir gyvenimas“ bei „Pergalė“ redakcijose. Taip R. Gavelis nejučia įsitvirtino literatūriniame gyvenime, tapdamas profesionaliu rašytoju (prozininku, dramaturgu, publicistu).
R.Gavelio kūryboje didelę reikšmę turi Vilnius. Vieniems romanų herojams jis yra it šmėkla, supuvęs organizmas, nuodijantis gyvenimą, kitiems - ištikimas draugas, gelbstintis nuo pavojų, o dažniausiai Vilnius - tai varnas: ramus, išmintingas, stebintis žmonių gyvenimą, padedantis iškilus tam tikriems pavojams.
R. Gavelis sumaniai skelbė laisvo, veiklaus ir atsakingo žmogaus gyvenimą. Jo meninė kalba racionali, laužydamas tabu jis atskleidžia intymaus gyvenimo epizodus. Savo kūryba rašytojas bandė išvaduoti gimtąją literatūrą iš provincialumo.
Neapdovanotas jokiomis premijomis ar kitais apdovanojimais, bet sulaukęs didžiulių tiražų (vien „Vilniaus pokerio“ parduota apie 100 000 egzempliorių) ir mylimas skaitytojų.
Pirmoji knyga – apsakymų rinkinys „Neprasidėjusi šventė“ (1976 m.). Iš viso išleido 4 novelių rinkinius ir 7 romanus, parašė keletą pjesių.
R. Gavelio proza – viena įdomiausių ir drąsiausių socialinės kritikos lietuvių literatūroje formų. Naujus kelius tokiai kritikai atvėrė analitinis, fantasmagoriškas, paradoksalus, metaforiškas autoriaus stilius. Autorius demitologizavo daugelį tautinių šventenybių, išaukštino protą ir dvasios laisvę, naudojo žaidybinį masinės kultūros elementų montažą, nevengė atviros erotikos. Kvestionuojamos tautinės, istorinės, politinės, religinės vertybės literatūrinės mitologizacijos būdu sustabdo laiką, keičia socialinės erdvės dimensijas. Vaizduojamas pasaulis primena kafkiškąjį, novelių fabula pajungta giluminiams psichologijos siūbavimams, kuriuos valdo likimo neišvengiamybė.
„Sąmoningas provokatorius“, „novelės meistras“, „nešvankybių platintojas“, „degradavęs fizikas“ – taip apibūdinamas jo talentas.
R. Gavelis netikėtai mirė būdamas 52-ejų metų. Mirties priežastis — sustojusi širdis.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 4 of 4 reviews
October 3, 2015
Jei populiariausias Gavelio kūrinys - "Vilniaus Pokeris", tai šita knyga atitinkamai būtų "Vilniaus Pūliai". Sočiai gaveliško egzistencializmo/nihilizmo bei kiberbarokiško šlykštumo tikriems mėgėjams.
5 žvaigždukės už gaivališką katarsį ir traukulius [meta]fiziniame 'karste' tarp dviejų viršelio pusių, bei už tai kad buvau nustebintas.
5 žvaigždukės už gaivališką katarsį ir traukulius [meta]fiziniame 'karste' tarp dviejų viršelio pusių, bei už tai kad buvau nustebintas.
April 18, 2017
"Rimui Vizbarai tuo tarpu beliko literatūra, mirtinai rimti plepalai apie literatūrą ir rytinis alkoholis perpus su onanizmu."
"Ir lėta savižudybė kaip gyvenimo būdas. Tobulai ir lėtai skausminga savižudybė. Už tai ir išgeriam."
"Jau keletą savaičių jautėsi nepaaiškinamai gerai, vėl buvo visai panaši į save - taigi vėl nieko tiksliai nebežinojo ir nesusivokė gyvenimo tvarkoje."
"Rimas Vizbara buvo užkrečiamas ir skausmingas tarsi liga, tačiau už tai ant jo pykti buvo beprasmiška. Tikrai beprasmiška pykti ant ligos už tai, kad ji tave apniko. Verčiau jau pykti ant dievų, velnių ir demonų - pati liga įsiučio nė nesuvoks, nes ji yra nemateriali ir visiškai beprotė."
"-Ar seniai Vilniuje?
-Manęs Vilniuje apskritai nėra. Aš negyvenu namie. Nesusitinku su jokiais pažįstamais. Aš neegzistuoju."
"-Jeigu galėčiau, aš jį nužudyčiau,- mąsliai aiškino Juozas. - Sapne kartais taip ir padarau. O realybėje su juo šnekuosi ir paduodu jam ranką."
"Ji buvo tokia stulbinamai nedarni, kad tų nederančių dalių visuma pribloškė ir varė jį iš proto."
"Vėliau, kai pirmąsyk pats palytėjo Gretą, jį pribloškė slaptų jos kūno virpėjimų puokštė. Ji stovėjo rami, kiek susigūžusi, bet jos kūnas netilpo Viešpaties skirtoje formoje, rodės, stengiasi iš tos ribotos formos išsiveržti. Medžiaga, iš kurios buvo sutverta ta mergina, visąlaik nerimavo ir juduliavo visomis kryptimis susyk. Bet kokia jos kūno rimtis tebuvo akių dūmimas. Ji visąlaik virė, kunkuliavo ir vogčia virpėjo. Dar nebuvo išsirinkusi, kuo jai reikia pavirsti, galėjo virsti bet kuo - ragana, laume ar angelu."
"Nelauktai pasirodė, kad jo namuose be galo natūraliai vaikšto jauki mergina, kuriai jis kažkodėl yra reikalingas."
"Jie susitikdavo kavinėse ar tiesiog gatvėje, eidavo ar sėdėdavo jaukiai šnekučiuodami, nors jis bemat pamiršdavo, ką pasakęs. Rimas vien godžiai klausėsi jos, bandė perprasti tą veik nepažinią priešais sėdinčią merginą."
"Greta čia kalbėdavo be paliovos, čia ilgam niūriai nutildavo, tarsi prisiminusi klaikų ją persekiojantį košmarą. Ją ūmai apnikdavo piktos dvasios - apie jas Rimas nieko tikro nežinojo, galėjo tik spėlioti apie slaptus Gretos skaudulius. Ji pati buvo niauri paslaptis, nors kartais nejučia išduodavo kokį stulbinamą dalyką."
"Tuomet nudėbdavo jį tokiu žvilgsniu, kad jam pasidarydavo karšta. Ta mergina išvien kunkuliavo ir gyveno gyvenimą, kurio jis nepajėgė nė įsivaizduoti."
"Vaikščiodamas su Greta, jautėsi tarsi vedžiotųsi jauną panterą ar suvis nežinomos kilmės, tačiau neabejotinai plėšrų gyvūną. Tas gyvūnas buvo absoliučiai nenuspėjamas ir kiekvieną mirksnį galėjo sudraskyti Rimą į gabalus. Visa siela juto, jog kažkas tikrai nori sudraskyti jį į gabalus."
"Jai tikrai nederėjo šito sakyti, tačiau ji buvo tiesiog per jauna, kad suvoktų gelminį tų žodžių pavojų. Mylėti Rimą Vizbarą reiškė panirti į prapultį. Jis tikrai nelinkėjo tai mergaitei jokios nelemties, tačiau negalėjo ir likti ramus, kai jam šitaip kuždama į ausį."
"Gerai regėjo perbalusį Gretos veidelį, atidžiai žvelgė į ją ir spėliojo - ar tai jo gyvenimo dovana, ar jo gyvenimo nelaimė. Geidė ir troško tos merginos stulbinamai nedarniais judesiais ir neįmanomai stačiomis krūtimis."
"Gretos akys į tokius klausimus neatsakė. Ji buvo pamėkliškai rami ir veikiausiai vėl mažumą piktųjų dvasių apnikta."
"Jos oda buvo šviežutėlė ir gaivi, įžulus jos kvepalų aromatas gerokai sumišo su lengvu prakaito tvaiku, dėl to tapo jau visai pakvaišėliškas."
"Jis visko norėjo. Daug ko norėjo tarytum patį pirmąjį kartą gyvenime."
"Smegenys taip pat buvo užtinusios, pavienės mintys sunkėsi iš jų kaip kraujas iš blogai sutvarstytos žaizdos."
"Vos paėjėdavo tolėliau nuo jūros, jį apimdavo gildantis nerimas."
"Vieną dieną jam ūmai nusibodo meniškai girtuokliauti ir valkiotis su didžiakrūtėmis kaunietėmis."
"Virginija ir Valerija buvo baugulių ir gąsdinimo mylėtojos, kitos kiemo mergaitės bugščiai jų šalinosi, nes jos buvo truputėlį raganos. Jas priveikti galėjo nebent tikras vyras ir dar šamanas."
"-Kaip tu mane radai?
-Pagal kvapą,- pamokomai atšovė senis. - Mat jau prasidėjo pavasaris. Aš ir vėl velniškai gerai užuodžiu moteris."
"Galėjo nužudyti tą zombį iš veidrodžio, bet kaži ar būtų pajėgęs nusižudyti pats. Dar galėjo juodai užgerti, menkadvasiškai pasislėpti nuo pasaulio arba tiesiog primygtinai sapnuoti. Jis pasirinko sapnavimą: sapnuojant buvo galima pamaži prisišaukti atgal kūrybos dvasias, tas kaži kur pasiklydusias mūzas."
"Šitaip Rimas Vizbara tebandė atlikti darbą už kitus, pats pasmaugti save tebemiegantį."
"Šitai irgi suvertė savajam vidiniam gyventojui, tokiam Nikodemui - šis buvo seksualinis maniakas su nevaržomais poetiniais polėkiais."
"Ji privalėjo išplėšti tigrą Rimą iš kankinimų narvo. Arba bent pasmaugti jį miegantį."
"Skausmas jo pilve buvo tikrai nežmoniškas. Galbūt paukštiškas ar vabzdiškas. O gal tai buvo moliusko skausmas. Šiaip ar taip, jo pilve tvyrojo pirmykštis chaosas."
"O pačiais beviltiškiausiais gyvenimo akimirksniais jis nenumaldomai įsigeisdavo masturbuotis. Kartais jam rodėsi, jog ir masturbacija, ir kūryba buvo vienodai beviltiški bandymai išsigelbėti numanomos mirties akivaizdoje."
"Tačiau mirtis ir vėl neišgelbėjo: niekas nepasmaugė jo miegančio."
"Rimo sutartis su Viešpačiu buvo kur kas žiauresnė. Toje sutartyje niekas neįrašė skirsnių, numatančių bent kokį iškreiptą gailestingumą. Niekas neturėjo teisės pasmaugti jį miegantį, nes pagal sutartį su Viešpačiu jis privalėjo nuobodžiai ir skausmingai nusigaluoti pats."
"Tie žmonės iš fotografijų, kaip ir jis pats, visą gyvenimą užsiėmė savižuda - kiekvienas savaip."
"Paskutinysis jau nuo koridoriaus sienos į jį įsižiūrėdavo Džimas Morisonas iš "Doors" - vargšas šamanas, kurį iš vidaus suėdė jo paties kerai."
"Tuo keliu galėjo nueiti pernelyg toli, pavojingai toli. Slaptasis poezijos medaus nešė ne tik beribį saldumą - taip pat ir beprotybės pavojų."
"Ji buvo gal šešiolikos ar septyniolikos aukštaūgė - iš tų pastaraisiais metais miestą užplūdusių neviltį varančių padarų."
"Rimas pasijuto ligi pačių gelmių susižadinęs ir begėdiškai panoro, kad Greta pakeltų akis. Kad pamatytų jį balkone su tuo iš pažiūros vulgariai stirksančiu daiktu, kuris, be abejo, turėjo slaptą, galbūt net dievišką prasmę."
"<...> vienišą kaip seniai išgertas butelis".
"Buvo apsiėmęs parašyti du apžvalginius straipsnius dviems savaitraščiams bei pribloškiantį kultūrinį esė merdinčiam mėnraščiui. Visai neprastas savižudos būdas dar vienai nykiai ir beprasmei dienai, tačiau tikrai per menkas objektas kosminei šamano erekcijai."
"Visos sąsajos ir visi įvaizdžiai romanams gludėjo tik jo viduje, o jo paties vidus Rimo jau kuris laikas nebedomino. Kartais jam rodėsi, kad jo apskritai niekas nebedomina."
"Vėliau, kai pirmąsyk palytėjo Gretą, jį pribloškė slaptų jos kūno virpėjimų puokštė. Stovėjo iš pažiūros ramutėlė, netgi kiek susigūžusi, bet jos kūnas netilpo Viešpaties skirtoje formoje, rodės, stengiasi iš tos ribotos formos išsiveržti. Medžiaga, iš kurios buvo sutverta ta mergina, visąlaik nerimavo ir juduliavo į visas puses susyk. Bet kokia jos kūno rimtis tebuvo akių dūmimas. Ji visąlaik virė, kunkuliavo ir vogčia virpėjo."
"Rašytojas neišvengiamai yra diktatorius: jis diktuoja tikrovei, kokia ji galėtų ar net privalėtų būti. Todėl rašytojo likimas perdėm nelaimingas. Toks diktatorius visuomet yra gildančiai nelaimingas, nes tikrovė jam dažniausiai nepaklūsta."
"Juk galėjo tūkstantąjį kartą paplepėti su Nora telefonu ir vis stebėtis, kaip keistai tolydžio kimsta ir žemėja jos balsas."
"Laisvavalis danties traukimas - tai maža savižudybės repeticija."
"Berlynas buvo kažkam reikšmingas, jam buvo suteikta magiška galimybė atjaunėti ir atsinaujinti. Berlynas jau seniausiai buvo susiradęs daug daug protėjiškų Gretų, amžinojo judėjimo nešėjų. Rimas Vizbara dar tik ieškojo, ko nepametęs."
"Privažiuodamas prie tos gatvelės tikrai pajuto Norą iš tolo - slaptoje šeštojo jutimo visatoje ji nepakito."
"Ji smaksojo it beprotiškai seksuali varlė griozdiškame varlės spalvos dekadentiškame krėsle, tas paveikslas atrodė tapytas subtilus ir genialaus, bet dvasiškai nesveiko dailininko."
"Kaip tik tomis dienomis mirė priešpaskutinis jo didysis įdomumas. Rimui Vizbarai ėmė darytis nebeįdomūs jo paties sapnai."
"Kada net tie dar išlikę moterų pavidalai nunyks iš slaptos geismų ir troškimų visatos - ateis galas. Nieko ypatingai baisaus - tiesiog romus savižudiškas galas."
"Beprasmis Berlyno seksas"
"Tas smegenis veikiausiai reikėjo amputuoti ar bent prislopinti: alkoholiu, narkotikais ar meile. Deja, Rimo smegenys visąlaik ciniškai veikė: vos nusiplovęs fizinės meilės prakaitą, Rimas Vizbara pasijuto esąs deramai nepalaidotas apipuvęs lavonas."
"Jau tuomet absoliučiai neatminė meilės įžangos."
"Jos pirštai grojo ant jo nugaros visiškai kitą melodiją nei visuomet. Ji kitaip kvėpavo, o jos burnos kartėlis buvo neatpažįstamas. Neteko savosios Noros, pamylėjo visiškai svetimą moterį, kartu su orgazmu patyrė beribę nuoskaudą."
"Tos moters kūne buvo neišdildomai atspausti kito vyro ar kitų vyrų ženklai, ji buvo užsikrėtusi kitų vyrų kvapais ir skoniais. Ji buvo tarsi kokia moteris iš gatvės - su savais pomėgiais, kvapais ir savitais sekso įpročiais. Visiškai svetima moteris, kuriai jis neturėjo jokios įtakos, kuriai jis nė kiek nerūpėjo."
"Baisiausia buvo kaip tik šitai: Nora nė nesirengė aiškintis ar teisintis, ji nesirengė nė supykti už jo šlykštūniškus žodžius."
"Ta graži pusamžė moteris žvelgė į jį rūstokai, bet kartu atsainiai."
"Net pernelyg aiškiai suprato, jog tai guvi ir įžūli berlynietiška tikrovė. Jis ne tik negalėjo suprasti, kodėl jų kūnai, taip noriai ir audringai pasimylėję, nė kiek nepameinė jų smegenų, nė kiek jų nesuartino."
"Bet labiausiai priekaištavo pats sau. Jis prarado talentą, nesugebėjo sukurti Berlyno tokio, kad būtų jam malonus ir prielankus."
"Rimas vertėsi tuo, kad prasimanydavo žmones, kurie niekad neegzistavo. Arba kurdavo istorijas, kurios niekad nenutiko. Jis melavo visa savo esybe, visa savo prigimtimi. Tarsi šventasis Augustinas prisimindavo tai, ko niekad nepatyrė. Tačiau Augustinas šventai tikėjo tuo, ką prisimena, o Rimas žinojo, kad tiesiog meluoja."
"Galėjo išlikti tobulai vienišas, niekieno nesuterštas ir nesuerzintas."
"Yra. Yra amerikinė hepiendo civilizacija. Bet aš nesu tokios civilizacijos dalis. Esu graikų kultūros tvarinys. Mane pagimdė Aristotelis ir katarsio teorija. Aš noriu išgryninti žmoniją neapmeluotu dvasios skausmu. Kaip tik todėl, kad esu profesionalus melagis."
"Jis nebuvo panašus į grynąjį dvasios produktą. Tai buvo šlykštus senis, pasiryžęs išnuodyti visus Vilniaus šunis."
"Prieš dieną ar dvi jokios neapykantos jų namuose dar nebuvo, o nuo to užkrėsto ryto ji apsigyveno visuose kambariuose tarsi daugiakūnis piktas žvėris. Tas žvėris tikriausiai atslinko iš išorės, iš pavojingų Vilniaus gatvių."
"Nora susirengė mirti pačiu laiku - kol žmonės dar neskerdė vieni kitų Berlyno gatvėse."
"Tikriausiai miegoti su kuo nors vienoje lovoje išties nepatogu ir nesveika. O miegoti vienoje lovoje su Rimu Vizbara suvis mirtinai pavojinga."
"Jis išties buvo miglotas pagoniškas dievukas."
"Atsidavė tam slaptam troškimui, nors ir žinojo, kad pasimatymo pabaiga neišvengiamai bus liūdna. Ryžosi susitaikyti su tikrove, ilgiau slapstytis nuo savęs buvo beprasmiška. Juk vis vien negalėjo pasislėpti nuo pačios svarbiausios savo gyvenimo baisybės."
"Jis užsidėdavo tokią kaukę, kai reikalaudavo tuščios paguodos. Mėgo aiškinti, jog tai apeiginė lietuvių rašytojo išraiška."
"Ji neįtikimai greitai ėmė alpėti, tačiau tuo pat metu nesutramdomai pravirko. Nuosekliai ir tyliai kraustėsi iš proto: Nora susidvejino, o gal iš viso subyrėjo į gabalėlius. Nuo kiaurai smelkiančių orgazmo pliūpsnių beveik apako."
"Fizinės palaimos šiurpuliai pynėsi su raudos mėšlungiais, virto vientisu liguistu trūkčiojimu, priešmirtinių traukulių repeticija."
"Bet iš tiesų tesistengė kuo skubiau išrūkyti save iš šio beprasmio pasaulio."
"Bet koks tikras Rimo Vizbaros veikimas privalėjo būti akivaizdi savižuda, o tie dalykiški esė mito kasdieniu įkalintos lietuviškos dvasios gyvenimu ir buvo gyvų gyviausi."
"O knygos puolė jį bet kuriuo paros metu ir iš visų pusių susyk. Knygos priekaištavo jam už tai, kad dabar nerašo."
"Jis ėmėsi visų maskuotės būdų, tačiau vis tiek nepasislėpė, buvo paženklintas tarsi džiunglių Mauglis ar romėnų vergas. Nejučia net ėmė ieškotis savo kaktoje vergo žymės. Praleisdavo koliokviumus, stovėjo prieš veidrodį ir tyrinėjo savo veidą, savo akis - gal ten įspaustas koks neįžiūrimas nevisaverčio padaro ženklas."
"Joks kitas Visatos padaras negalės čia tverti - nuo to kvapo jį apims šėlas, o paskui ir nepakeliamos savižudiškos mintys."
"Lietuviškas kultūrinis kvapas buvo grynai metafiziškas, taigi neįveikiamas banaliu vėdinimu."
"Tačiau vien tik lietuvių rašytojai kvepėjo dvasios tvartu. Visi jie dvokė metafiziniu mėšlu, tačiau patys to nesuvokė. Rimas identifikavo šį kvapą per patį pirmąjį apsilankymą anapus irstančios geležinės uždangos, gerai užuodė tą metafizinį dvoką, tačiau negalėjo jo lengvai ir paprastai atsikratyti."
"Tą gildantį rytą, kuris maldavo imtis tikrai esmingo darbo. Bent jau apsimesti prieš visus dievus ir demonus, kad imasi tikro darbo."
"Dar lengviau įsivaizdavo redakcijoje dirbančius žmons, kurie netekę darbo tyliai ir prakilniai išmiršta badu."
"Rimas Vizbara prarado savast��, tuo tarpu jis buvo tiesiog mirtinai susikrimtęs bejėgis Niekas."
"Rimas buvo priverstas klausytis to žodžių džiazo, mat neatsispyrė pagundai dar kartą suvaidinti intelektualų pajacą ir niekieno nemylimą pranašą."
"Nebegalėdamas rašyti, tik sklandžiai plepėjo - tai buvo vis šioka tokia savižudos atmaina."
"šiaip jau kultūra ir menais dažniausiai domisi klaikios baisutės. Jomis nesidomi vyrai, todėl jos domisi menais arba tampa aršiomis feministėmis."
"Ji buvo verta nuodėmės - netgi ne vienos nuodėmės, o ištisos bjauriausių nuodėmių puokštės. Jos kasytes derėjo gausiai sulaistyti sperma, kad suliptų ir jau niekada nebeišsipintų. Jos plaukus neišvengiamai tektų nukirpti, kaukolę plikai nuskusti ir darsyk gausiai sulaistyti sperma."
"Šis žodinio džiazo standartas Rimui buvo beprotiškai pabodęs."
"Tikras menininkas tėra vienuolis, atnašaujantis savo privatiems dievams, kankinantis savo kūną ir dvasią tų dievų vardan. Jei kas sava valia nori tą vienuolį pamaitinti ar pagirdyti - šlovė tokiam geradėjui ir mecenatui. Tačiau ką pasakytumėt apie vienuolį, kuris agresyviai užkabinėja praeivius ir reikalauja pinigų tarsi koks įžūlus elgeta. Garsiai šūkauja, kad jis esąs vienuolis, tikrasis ir vienintelis dievų tarnas! Kad jūs privalot jam duoti pinigų, idant jis gyventų geriau, negu jūs pats..."
"Geri lietuviški skrepliai - idealus būdas apsiginti nuo šmėklų."
"Jai būtinai reikėjo pasakyti ką nors šamaniško, kultūriškai neleistino ir šėtoniškai paradoksalaus."
"Pagal idiotišką standartą mudu abu esam velniškai nekultūringi, bet kaip tik tuo ir didžiuojamės. Todėl kad mudu mėgstam kaip tik tokią muziką, kokią išties mėgstam, o ne tą, kurią mums primeta slibininis kultūrinio mulkinimo aparatas."
"Pasaulį reikia čiuopti uosle ir skanauti pirštais..."
"Jos veidas buvo gražus ir kilnus kaip tuščias popieriaus lapas."
"Tik paskui išsiaiškino, kad jai dvidešimt dveji, o jos vardas skamba klaikiai - Celestina."
"Turbūt norėjo ne tik vieno ir kito, bet ir dar dešimčių mįslingų dalykų - visų vienu metu. Norėjo, kad daugiakasė Celestina virstų viskuo, ko jam dabar stigo, virstų iškart - per porą valandų. Šito troško, bet žinojo, kad niekaip nesulauks."
"- O tu, Celestina, pasistenk atsispirti šitam monstrui. Jį reikia tiesiog iškentėti."
"Rimas nebepažino savojo Vilniaus. Leidosi Celestinos vedamas ir bemat pasigailėjo susidėjęs su kasytėmis apsipynusia laume. Ji ne tik apsimetė esanti Noros įsikūnijimas. Ne tik sutrikdė jo nuoseklią ir nykią savižudą - ji dar ir piktybiškai pamainė Rimo Vizbaros kitados sukurtą Vilnių."
"Tie žmonės užsiėmė visiškai kitokia savižuda, nei toji, prie kurios jis buvo pratęs."
"Žinoma, visai greta egzistavo pasaulis, kuriame tebebuvo rašomos ir skaitomos knygos. Žinoma, galėjo mirksniu pakeisti maršrutą ir grįžti į savąjį miestą ir savas kavines, kur visi jį pažinotų, visi šnekėtų įprasta žmonių kalba apie įprastus banalius dalykus."
"Nesiryžo pripažinti, kad senojo šamaniško Vilniaus nebėra. Kad jo sukurtas miestas seniai nebėra vienintelis ir nepakartojamas, kad dabar lygiai greta gyvuoja bent keletas skirtingų pasaulių".
"Šitai turėjo būti itin malonus savižudos būdas. Nė kiek neabejojo, kad Selės kūnas yra išmaniai jam paspęsti žiaurūs spąstai. Celestina pasibaisėtinai sirgo sifiliu ir AIDS tuo pat metu, jos kraujyje knibždėte knibždėjo mirtinų blyškiųjų treponemų bei imunodeficito virusų. Jų buvo tiesiog tiršta, jos šakumoje jie net girgždėjo, trindamiesi vienas į kitą. Kaip tik į tą irštvą Rimas turėjo su pasimėgavimu įslinkti - toks šįvakar buvo jam parinktas savižudos būdas.
Keletą minučių ligi jo namų jiedu ėjo tylėdami, nors jis vis labiau jaudinosi. Juk negalėjo atvirai pasiteirauti, ar Selė sutinka tapti jo seksualinės savižudos įnagiu. Spėliojo iš jos žvilgsnio ir velniškai bijojo apsirikti."
"Keletą pirmųjų mirksnių įprasta ir banaloka sueitis buvo virtusi stebuklingu išsipildymu ir antžmogiška pergale prieš mirtį."
"Rimas suvokė tas moteris tarsi dar nepradėtas knygas."
"Jis neieškojo fiziologinio malonumo - ieškojo kitokio pasaulio. Jeigu nebūtų puoselėjęs tokių vilčių - išvis niekad nebūtų patyręs kosminės šamaniškos erekcijos."
"Tiesiog apsisnarglėjo gelstelėjusia sperma į rožinio sargio vidų. Dar pagalvojo, kad pamylėjo anaiptol ne merginą, o tik tą nelemtą prezervatyvą. Sueities renginys jo miegamajame anaiptol nevirto saldžiu savižudos aktu, apie kurį svajojo. Nė nebesusivokė, ką šitai turėjo reikšti: skubų seksą, formalų šio vakaro plano įvykdymą ar išmoningą demonų pasityčiojimą."
"Galbūt ji vis dėlto priklausė kokiai menkesniųjų demonų kategorijai."
"Jo veidas atrodė tarsi šaltakraujės žudikės: grakštus, bet kartu mirtinai bauginantis."
"Toks pilnatviškas kitados buvo Rimo Vizbaros gyvenimas - visai nepanašus į nūdienę vangią dvasios masturbaciją."
"Rimas be galo sunkiai perkopė į šiapus ir iškart pagalvojo: vėl niekas nepasmaugė jo miegančio."
"Visai nedžiaugsmingas atvirtimas - jis taip ir liko nepasmaugtas miegant, o pasaulis taip ir liko nenubaustas už savo neišperkamas kaltes."
"Rimas tetroško arba stambaus kalibro kulkosvaidžio su šarvamušėmis kulkomis, arba tylios ir prakilnios mirties. Magėjo ištaškyti visą nusmurgusį Vilniaus pasaulį į smulkius šipulius, o paskui - tebūnie kas bus."
"Galbūt Greta buvo netgi didesnė stebukladarė ir šamanė, nei jis pats. Galbūt iš tos Gretos galėjo pasisemti stulbinančio gyvybės gėralo."
"Amžiumi galėjo būti jai tėvas, bet rengėsi beveik kaip savas čiuvakas. Bet savi čiuvakai šiame pasaulyje tėra viso labo savi čiuvakai."
"Ir nuosekliai, švelniausiu pasaulyje būdu pasidažyti."
"Tų gražių rankų kol kas gailėjosi: ant jų dar nebuvo nė vieno rėžio, nė menkiausio randelio. Jai viskas dar buvo prieš akis."
"Jai rodėsi, jog kol pati nesustos, tol ir judės - ją stums pirmyn visų anksčiau nugyventų dienų inercija. Visų ligi tol pridarytų nuodėmių našta. Visų ligtol nerealizuotų troškimų geiduliai."
"Bučiavo ją ilgai ir godžiai - ligi sąmonės netekimo."
"Ta dvasia matė net pačius bjauriausius dalykus: kaip Nora gosliai mylisi su kitais. Keršydama, naikindama pati save, bet sykiu džiūgaudama."
"Berlyne snigo ir pūsnojo žvarbus vėjas, o Vilniuje švietė saulė, buvo šilta ir ypač malonu numirti."
"Iš dalies jiedu atrodė tarsi bergmaniškai slaptingo filmo kadre, tarp jų tiesiog privalėjo blykstelėti kankinamai lėta įtampos kibirkštis."
"Ir lėta savižudybė kaip gyvenimo būdas. Tobulai ir lėtai skausminga savižudybė. Už tai ir išgeriam."
"Jau keletą savaičių jautėsi nepaaiškinamai gerai, vėl buvo visai panaši į save - taigi vėl nieko tiksliai nebežinojo ir nesusivokė gyvenimo tvarkoje."
"Rimas Vizbara buvo užkrečiamas ir skausmingas tarsi liga, tačiau už tai ant jo pykti buvo beprasmiška. Tikrai beprasmiška pykti ant ligos už tai, kad ji tave apniko. Verčiau jau pykti ant dievų, velnių ir demonų - pati liga įsiučio nė nesuvoks, nes ji yra nemateriali ir visiškai beprotė."
"-Ar seniai Vilniuje?
-Manęs Vilniuje apskritai nėra. Aš negyvenu namie. Nesusitinku su jokiais pažįstamais. Aš neegzistuoju."
"-Jeigu galėčiau, aš jį nužudyčiau,- mąsliai aiškino Juozas. - Sapne kartais taip ir padarau. O realybėje su juo šnekuosi ir paduodu jam ranką."
"Ji buvo tokia stulbinamai nedarni, kad tų nederančių dalių visuma pribloškė ir varė jį iš proto."
"Vėliau, kai pirmąsyk pats palytėjo Gretą, jį pribloškė slaptų jos kūno virpėjimų puokštė. Ji stovėjo rami, kiek susigūžusi, bet jos kūnas netilpo Viešpaties skirtoje formoje, rodės, stengiasi iš tos ribotos formos išsiveržti. Medžiaga, iš kurios buvo sutverta ta mergina, visąlaik nerimavo ir juduliavo visomis kryptimis susyk. Bet kokia jos kūno rimtis tebuvo akių dūmimas. Ji visąlaik virė, kunkuliavo ir vogčia virpėjo. Dar nebuvo išsirinkusi, kuo jai reikia pavirsti, galėjo virsti bet kuo - ragana, laume ar angelu."
"Nelauktai pasirodė, kad jo namuose be galo natūraliai vaikšto jauki mergina, kuriai jis kažkodėl yra reikalingas."
"Jie susitikdavo kavinėse ar tiesiog gatvėje, eidavo ar sėdėdavo jaukiai šnekučiuodami, nors jis bemat pamiršdavo, ką pasakęs. Rimas vien godžiai klausėsi jos, bandė perprasti tą veik nepažinią priešais sėdinčią merginą."
"Greta čia kalbėdavo be paliovos, čia ilgam niūriai nutildavo, tarsi prisiminusi klaikų ją persekiojantį košmarą. Ją ūmai apnikdavo piktos dvasios - apie jas Rimas nieko tikro nežinojo, galėjo tik spėlioti apie slaptus Gretos skaudulius. Ji pati buvo niauri paslaptis, nors kartais nejučia išduodavo kokį stulbinamą dalyką."
"Tuomet nudėbdavo jį tokiu žvilgsniu, kad jam pasidarydavo karšta. Ta mergina išvien kunkuliavo ir gyveno gyvenimą, kurio jis nepajėgė nė įsivaizduoti."
"Vaikščiodamas su Greta, jautėsi tarsi vedžiotųsi jauną panterą ar suvis nežinomos kilmės, tačiau neabejotinai plėšrų gyvūną. Tas gyvūnas buvo absoliučiai nenuspėjamas ir kiekvieną mirksnį galėjo sudraskyti Rimą į gabalus. Visa siela juto, jog kažkas tikrai nori sudraskyti jį į gabalus."
"Jai tikrai nederėjo šito sakyti, tačiau ji buvo tiesiog per jauna, kad suvoktų gelminį tų žodžių pavojų. Mylėti Rimą Vizbarą reiškė panirti į prapultį. Jis tikrai nelinkėjo tai mergaitei jokios nelemties, tačiau negalėjo ir likti ramus, kai jam šitaip kuždama į ausį."
"Gerai regėjo perbalusį Gretos veidelį, atidžiai žvelgė į ją ir spėliojo - ar tai jo gyvenimo dovana, ar jo gyvenimo nelaimė. Geidė ir troško tos merginos stulbinamai nedarniais judesiais ir neįmanomai stačiomis krūtimis."
"Gretos akys į tokius klausimus neatsakė. Ji buvo pamėkliškai rami ir veikiausiai vėl mažumą piktųjų dvasių apnikta."
"Jos oda buvo šviežutėlė ir gaivi, įžulus jos kvepalų aromatas gerokai sumišo su lengvu prakaito tvaiku, dėl to tapo jau visai pakvaišėliškas."
"Jis visko norėjo. Daug ko norėjo tarytum patį pirmąjį kartą gyvenime."
"Smegenys taip pat buvo užtinusios, pavienės mintys sunkėsi iš jų kaip kraujas iš blogai sutvarstytos žaizdos."
"Vos paėjėdavo tolėliau nuo jūros, jį apimdavo gildantis nerimas."
"Vieną dieną jam ūmai nusibodo meniškai girtuokliauti ir valkiotis su didžiakrūtėmis kaunietėmis."
"Virginija ir Valerija buvo baugulių ir gąsdinimo mylėtojos, kitos kiemo mergaitės bugščiai jų šalinosi, nes jos buvo truputėlį raganos. Jas priveikti galėjo nebent tikras vyras ir dar šamanas."
"-Kaip tu mane radai?
-Pagal kvapą,- pamokomai atšovė senis. - Mat jau prasidėjo pavasaris. Aš ir vėl velniškai gerai užuodžiu moteris."
"Galėjo nužudyti tą zombį iš veidrodžio, bet kaži ar būtų pajėgęs nusižudyti pats. Dar galėjo juodai užgerti, menkadvasiškai pasislėpti nuo pasaulio arba tiesiog primygtinai sapnuoti. Jis pasirinko sapnavimą: sapnuojant buvo galima pamaži prisišaukti atgal kūrybos dvasias, tas kaži kur pasiklydusias mūzas."
"Šitaip Rimas Vizbara tebandė atlikti darbą už kitus, pats pasmaugti save tebemiegantį."
"Šitai irgi suvertė savajam vidiniam gyventojui, tokiam Nikodemui - šis buvo seksualinis maniakas su nevaržomais poetiniais polėkiais."
"Ji privalėjo išplėšti tigrą Rimą iš kankinimų narvo. Arba bent pasmaugti jį miegantį."
"Skausmas jo pilve buvo tikrai nežmoniškas. Galbūt paukštiškas ar vabzdiškas. O gal tai buvo moliusko skausmas. Šiaip ar taip, jo pilve tvyrojo pirmykštis chaosas."
"O pačiais beviltiškiausiais gyvenimo akimirksniais jis nenumaldomai įsigeisdavo masturbuotis. Kartais jam rodėsi, jog ir masturbacija, ir kūryba buvo vienodai beviltiški bandymai išsigelbėti numanomos mirties akivaizdoje."
"Tačiau mirtis ir vėl neišgelbėjo: niekas nepasmaugė jo miegančio."
"Rimo sutartis su Viešpačiu buvo kur kas žiauresnė. Toje sutartyje niekas neįrašė skirsnių, numatančių bent kokį iškreiptą gailestingumą. Niekas neturėjo teisės pasmaugti jį miegantį, nes pagal sutartį su Viešpačiu jis privalėjo nuobodžiai ir skausmingai nusigaluoti pats."
"Tie žmonės iš fotografijų, kaip ir jis pats, visą gyvenimą užsiėmė savižuda - kiekvienas savaip."
"Paskutinysis jau nuo koridoriaus sienos į jį įsižiūrėdavo Džimas Morisonas iš "Doors" - vargšas šamanas, kurį iš vidaus suėdė jo paties kerai."
"Tuo keliu galėjo nueiti pernelyg toli, pavojingai toli. Slaptasis poezijos medaus nešė ne tik beribį saldumą - taip pat ir beprotybės pavojų."
"Ji buvo gal šešiolikos ar septyniolikos aukštaūgė - iš tų pastaraisiais metais miestą užplūdusių neviltį varančių padarų."
"Rimas pasijuto ligi pačių gelmių susižadinęs ir begėdiškai panoro, kad Greta pakeltų akis. Kad pamatytų jį balkone su tuo iš pažiūros vulgariai stirksančiu daiktu, kuris, be abejo, turėjo slaptą, galbūt net dievišką prasmę."
"<...> vienišą kaip seniai išgertas butelis".
"Buvo apsiėmęs parašyti du apžvalginius straipsnius dviems savaitraščiams bei pribloškiantį kultūrinį esė merdinčiam mėnraščiui. Visai neprastas savižudos būdas dar vienai nykiai ir beprasmei dienai, tačiau tikrai per menkas objektas kosminei šamano erekcijai."
"Visos sąsajos ir visi įvaizdžiai romanams gludėjo tik jo viduje, o jo paties vidus Rimo jau kuris laikas nebedomino. Kartais jam rodėsi, kad jo apskritai niekas nebedomina."
"Vėliau, kai pirmąsyk palytėjo Gretą, jį pribloškė slaptų jos kūno virpėjimų puokštė. Stovėjo iš pažiūros ramutėlė, netgi kiek susigūžusi, bet jos kūnas netilpo Viešpaties skirtoje formoje, rodės, stengiasi iš tos ribotos formos išsiveržti. Medžiaga, iš kurios buvo sutverta ta mergina, visąlaik nerimavo ir juduliavo į visas puses susyk. Bet kokia jos kūno rimtis tebuvo akių dūmimas. Ji visąlaik virė, kunkuliavo ir vogčia virpėjo."
"Rašytojas neišvengiamai yra diktatorius: jis diktuoja tikrovei, kokia ji galėtų ar net privalėtų būti. Todėl rašytojo likimas perdėm nelaimingas. Toks diktatorius visuomet yra gildančiai nelaimingas, nes tikrovė jam dažniausiai nepaklūsta."
"Juk galėjo tūkstantąjį kartą paplepėti su Nora telefonu ir vis stebėtis, kaip keistai tolydžio kimsta ir žemėja jos balsas."
"Laisvavalis danties traukimas - tai maža savižudybės repeticija."
"Berlynas buvo kažkam reikšmingas, jam buvo suteikta magiška galimybė atjaunėti ir atsinaujinti. Berlynas jau seniausiai buvo susiradęs daug daug protėjiškų Gretų, amžinojo judėjimo nešėjų. Rimas Vizbara dar tik ieškojo, ko nepametęs."
"Privažiuodamas prie tos gatvelės tikrai pajuto Norą iš tolo - slaptoje šeštojo jutimo visatoje ji nepakito."
"Ji smaksojo it beprotiškai seksuali varlė griozdiškame varlės spalvos dekadentiškame krėsle, tas paveikslas atrodė tapytas subtilus ir genialaus, bet dvasiškai nesveiko dailininko."
"Kaip tik tomis dienomis mirė priešpaskutinis jo didysis įdomumas. Rimui Vizbarai ėmė darytis nebeįdomūs jo paties sapnai."
"Kada net tie dar išlikę moterų pavidalai nunyks iš slaptos geismų ir troškimų visatos - ateis galas. Nieko ypatingai baisaus - tiesiog romus savižudiškas galas."
"Beprasmis Berlyno seksas"
"Tas smegenis veikiausiai reikėjo amputuoti ar bent prislopinti: alkoholiu, narkotikais ar meile. Deja, Rimo smegenys visąlaik ciniškai veikė: vos nusiplovęs fizinės meilės prakaitą, Rimas Vizbara pasijuto esąs deramai nepalaidotas apipuvęs lavonas."
"Jau tuomet absoliučiai neatminė meilės įžangos."
"Jos pirštai grojo ant jo nugaros visiškai kitą melodiją nei visuomet. Ji kitaip kvėpavo, o jos burnos kartėlis buvo neatpažįstamas. Neteko savosios Noros, pamylėjo visiškai svetimą moterį, kartu su orgazmu patyrė beribę nuoskaudą."
"Tos moters kūne buvo neišdildomai atspausti kito vyro ar kitų vyrų ženklai, ji buvo užsikrėtusi kitų vyrų kvapais ir skoniais. Ji buvo tarsi kokia moteris iš gatvės - su savais pomėgiais, kvapais ir savitais sekso įpročiais. Visiškai svetima moteris, kuriai jis neturėjo jokios įtakos, kuriai jis nė kiek nerūpėjo."
"Baisiausia buvo kaip tik šitai: Nora nė nesirengė aiškintis ar teisintis, ji nesirengė nė supykti už jo šlykštūniškus žodžius."
"Ta graži pusamžė moteris žvelgė į jį rūstokai, bet kartu atsainiai."
"Net pernelyg aiškiai suprato, jog tai guvi ir įžūli berlynietiška tikrovė. Jis ne tik negalėjo suprasti, kodėl jų kūnai, taip noriai ir audringai pasimylėję, nė kiek nepameinė jų smegenų, nė kiek jų nesuartino."
"Bet labiausiai priekaištavo pats sau. Jis prarado talentą, nesugebėjo sukurti Berlyno tokio, kad būtų jam malonus ir prielankus."
"Rimas vertėsi tuo, kad prasimanydavo žmones, kurie niekad neegzistavo. Arba kurdavo istorijas, kurios niekad nenutiko. Jis melavo visa savo esybe, visa savo prigimtimi. Tarsi šventasis Augustinas prisimindavo tai, ko niekad nepatyrė. Tačiau Augustinas šventai tikėjo tuo, ką prisimena, o Rimas žinojo, kad tiesiog meluoja."
"Galėjo išlikti tobulai vienišas, niekieno nesuterštas ir nesuerzintas."
"Yra. Yra amerikinė hepiendo civilizacija. Bet aš nesu tokios civilizacijos dalis. Esu graikų kultūros tvarinys. Mane pagimdė Aristotelis ir katarsio teorija. Aš noriu išgryninti žmoniją neapmeluotu dvasios skausmu. Kaip tik todėl, kad esu profesionalus melagis."
"Jis nebuvo panašus į grynąjį dvasios produktą. Tai buvo šlykštus senis, pasiryžęs išnuodyti visus Vilniaus šunis."
"Prieš dieną ar dvi jokios neapykantos jų namuose dar nebuvo, o nuo to užkrėsto ryto ji apsigyveno visuose kambariuose tarsi daugiakūnis piktas žvėris. Tas žvėris tikriausiai atslinko iš išorės, iš pavojingų Vilniaus gatvių."
"Nora susirengė mirti pačiu laiku - kol žmonės dar neskerdė vieni kitų Berlyno gatvėse."
"Tikriausiai miegoti su kuo nors vienoje lovoje išties nepatogu ir nesveika. O miegoti vienoje lovoje su Rimu Vizbara suvis mirtinai pavojinga."
"Jis išties buvo miglotas pagoniškas dievukas."
"Atsidavė tam slaptam troškimui, nors ir žinojo, kad pasimatymo pabaiga neišvengiamai bus liūdna. Ryžosi susitaikyti su tikrove, ilgiau slapstytis nuo savęs buvo beprasmiška. Juk vis vien negalėjo pasislėpti nuo pačios svarbiausios savo gyvenimo baisybės."
"Jis užsidėdavo tokią kaukę, kai reikalaudavo tuščios paguodos. Mėgo aiškinti, jog tai apeiginė lietuvių rašytojo išraiška."
"Ji neįtikimai greitai ėmė alpėti, tačiau tuo pat metu nesutramdomai pravirko. Nuosekliai ir tyliai kraustėsi iš proto: Nora susidvejino, o gal iš viso subyrėjo į gabalėlius. Nuo kiaurai smelkiančių orgazmo pliūpsnių beveik apako."
"Fizinės palaimos šiurpuliai pynėsi su raudos mėšlungiais, virto vientisu liguistu trūkčiojimu, priešmirtinių traukulių repeticija."
"Bet iš tiesų tesistengė kuo skubiau išrūkyti save iš šio beprasmio pasaulio."
"Bet koks tikras Rimo Vizbaros veikimas privalėjo būti akivaizdi savižuda, o tie dalykiški esė mito kasdieniu įkalintos lietuviškos dvasios gyvenimu ir buvo gyvų gyviausi."
"O knygos puolė jį bet kuriuo paros metu ir iš visų pusių susyk. Knygos priekaištavo jam už tai, kad dabar nerašo."
"Jis ėmėsi visų maskuotės būdų, tačiau vis tiek nepasislėpė, buvo paženklintas tarsi džiunglių Mauglis ar romėnų vergas. Nejučia net ėmė ieškotis savo kaktoje vergo žymės. Praleisdavo koliokviumus, stovėjo prieš veidrodį ir tyrinėjo savo veidą, savo akis - gal ten įspaustas koks neįžiūrimas nevisaverčio padaro ženklas."
"Joks kitas Visatos padaras negalės čia tverti - nuo to kvapo jį apims šėlas, o paskui ir nepakeliamos savižudiškos mintys."
"Lietuviškas kultūrinis kvapas buvo grynai metafiziškas, taigi neįveikiamas banaliu vėdinimu."
"Tačiau vien tik lietuvių rašytojai kvepėjo dvasios tvartu. Visi jie dvokė metafiziniu mėšlu, tačiau patys to nesuvokė. Rimas identifikavo šį kvapą per patį pirmąjį apsilankymą anapus irstančios geležinės uždangos, gerai užuodė tą metafizinį dvoką, tačiau negalėjo jo lengvai ir paprastai atsikratyti."
"Tą gildantį rytą, kuris maldavo imtis tikrai esmingo darbo. Bent jau apsimesti prieš visus dievus ir demonus, kad imasi tikro darbo."
"Dar lengviau įsivaizdavo redakcijoje dirbančius žmons, kurie netekę darbo tyliai ir prakilniai išmiršta badu."
"Rimas Vizbara prarado savast��, tuo tarpu jis buvo tiesiog mirtinai susikrimtęs bejėgis Niekas."
"Rimas buvo priverstas klausytis to žodžių džiazo, mat neatsispyrė pagundai dar kartą suvaidinti intelektualų pajacą ir niekieno nemylimą pranašą."
"Nebegalėdamas rašyti, tik sklandžiai plepėjo - tai buvo vis šioka tokia savižudos atmaina."
"šiaip jau kultūra ir menais dažniausiai domisi klaikios baisutės. Jomis nesidomi vyrai, todėl jos domisi menais arba tampa aršiomis feministėmis."
"Ji buvo verta nuodėmės - netgi ne vienos nuodėmės, o ištisos bjauriausių nuodėmių puokštės. Jos kasytes derėjo gausiai sulaistyti sperma, kad suliptų ir jau niekada nebeišsipintų. Jos plaukus neišvengiamai tektų nukirpti, kaukolę plikai nuskusti ir darsyk gausiai sulaistyti sperma."
"Šis žodinio džiazo standartas Rimui buvo beprotiškai pabodęs."
"Tikras menininkas tėra vienuolis, atnašaujantis savo privatiems dievams, kankinantis savo kūną ir dvasią tų dievų vardan. Jei kas sava valia nori tą vienuolį pamaitinti ar pagirdyti - šlovė tokiam geradėjui ir mecenatui. Tačiau ką pasakytumėt apie vienuolį, kuris agresyviai užkabinėja praeivius ir reikalauja pinigų tarsi koks įžūlus elgeta. Garsiai šūkauja, kad jis esąs vienuolis, tikrasis ir vienintelis dievų tarnas! Kad jūs privalot jam duoti pinigų, idant jis gyventų geriau, negu jūs pats..."
"Geri lietuviški skrepliai - idealus būdas apsiginti nuo šmėklų."
"Jai būtinai reikėjo pasakyti ką nors šamaniško, kultūriškai neleistino ir šėtoniškai paradoksalaus."
"Pagal idiotišką standartą mudu abu esam velniškai nekultūringi, bet kaip tik tuo ir didžiuojamės. Todėl kad mudu mėgstam kaip tik tokią muziką, kokią išties mėgstam, o ne tą, kurią mums primeta slibininis kultūrinio mulkinimo aparatas."
"Pasaulį reikia čiuopti uosle ir skanauti pirštais..."
"Jos veidas buvo gražus ir kilnus kaip tuščias popieriaus lapas."
"Tik paskui išsiaiškino, kad jai dvidešimt dveji, o jos vardas skamba klaikiai - Celestina."
"Turbūt norėjo ne tik vieno ir kito, bet ir dar dešimčių mįslingų dalykų - visų vienu metu. Norėjo, kad daugiakasė Celestina virstų viskuo, ko jam dabar stigo, virstų iškart - per porą valandų. Šito troško, bet žinojo, kad niekaip nesulauks."
"- O tu, Celestina, pasistenk atsispirti šitam monstrui. Jį reikia tiesiog iškentėti."
"Rimas nebepažino savojo Vilniaus. Leidosi Celestinos vedamas ir bemat pasigailėjo susidėjęs su kasytėmis apsipynusia laume. Ji ne tik apsimetė esanti Noros įsikūnijimas. Ne tik sutrikdė jo nuoseklią ir nykią savižudą - ji dar ir piktybiškai pamainė Rimo Vizbaros kitados sukurtą Vilnių."
"Tie žmonės užsiėmė visiškai kitokia savižuda, nei toji, prie kurios jis buvo pratęs."
"Žinoma, visai greta egzistavo pasaulis, kuriame tebebuvo rašomos ir skaitomos knygos. Žinoma, galėjo mirksniu pakeisti maršrutą ir grįžti į savąjį miestą ir savas kavines, kur visi jį pažinotų, visi šnekėtų įprasta žmonių kalba apie įprastus banalius dalykus."
"Nesiryžo pripažinti, kad senojo šamaniško Vilniaus nebėra. Kad jo sukurtas miestas seniai nebėra vienintelis ir nepakartojamas, kad dabar lygiai greta gyvuoja bent keletas skirtingų pasaulių".
"Šitai turėjo būti itin malonus savižudos būdas. Nė kiek neabejojo, kad Selės kūnas yra išmaniai jam paspęsti žiaurūs spąstai. Celestina pasibaisėtinai sirgo sifiliu ir AIDS tuo pat metu, jos kraujyje knibždėte knibždėjo mirtinų blyškiųjų treponemų bei imunodeficito virusų. Jų buvo tiesiog tiršta, jos šakumoje jie net girgždėjo, trindamiesi vienas į kitą. Kaip tik į tą irštvą Rimas turėjo su pasimėgavimu įslinkti - toks šįvakar buvo jam parinktas savižudos būdas.
Keletą minučių ligi jo namų jiedu ėjo tylėdami, nors jis vis labiau jaudinosi. Juk negalėjo atvirai pasiteirauti, ar Selė sutinka tapti jo seksualinės savižudos įnagiu. Spėliojo iš jos žvilgsnio ir velniškai bijojo apsirikti."
"Keletą pirmųjų mirksnių įprasta ir banaloka sueitis buvo virtusi stebuklingu išsipildymu ir antžmogiška pergale prieš mirtį."
"Rimas suvokė tas moteris tarsi dar nepradėtas knygas."
"Jis neieškojo fiziologinio malonumo - ieškojo kitokio pasaulio. Jeigu nebūtų puoselėjęs tokių vilčių - išvis niekad nebūtų patyręs kosminės šamaniškos erekcijos."
"Tiesiog apsisnarglėjo gelstelėjusia sperma į rožinio sargio vidų. Dar pagalvojo, kad pamylėjo anaiptol ne merginą, o tik tą nelemtą prezervatyvą. Sueities renginys jo miegamajame anaiptol nevirto saldžiu savižudos aktu, apie kurį svajojo. Nė nebesusivokė, ką šitai turėjo reikšti: skubų seksą, formalų šio vakaro plano įvykdymą ar išmoningą demonų pasityčiojimą."
"Galbūt ji vis dėlto priklausė kokiai menkesniųjų demonų kategorijai."
"Jo veidas atrodė tarsi šaltakraujės žudikės: grakštus, bet kartu mirtinai bauginantis."
"Toks pilnatviškas kitados buvo Rimo Vizbaros gyvenimas - visai nepanašus į nūdienę vangią dvasios masturbaciją."
"Rimas be galo sunkiai perkopė į šiapus ir iškart pagalvojo: vėl niekas nepasmaugė jo miegančio."
"Visai nedžiaugsmingas atvirtimas - jis taip ir liko nepasmaugtas miegant, o pasaulis taip ir liko nenubaustas už savo neišperkamas kaltes."
"Rimas tetroško arba stambaus kalibro kulkosvaidžio su šarvamušėmis kulkomis, arba tylios ir prakilnios mirties. Magėjo ištaškyti visą nusmurgusį Vilniaus pasaulį į smulkius šipulius, o paskui - tebūnie kas bus."
"Galbūt Greta buvo netgi didesnė stebukladarė ir šamanė, nei jis pats. Galbūt iš tos Gretos galėjo pasisemti stulbinančio gyvybės gėralo."
"Amžiumi galėjo būti jai tėvas, bet rengėsi beveik kaip savas čiuvakas. Bet savi čiuvakai šiame pasaulyje tėra viso labo savi čiuvakai."
"Ir nuosekliai, švelniausiu pasaulyje būdu pasidažyti."
"Tų gražių rankų kol kas gailėjosi: ant jų dar nebuvo nė vieno rėžio, nė menkiausio randelio. Jai viskas dar buvo prieš akis."
"Jai rodėsi, jog kol pati nesustos, tol ir judės - ją stums pirmyn visų anksčiau nugyventų dienų inercija. Visų ligi tol pridarytų nuodėmių našta. Visų ligtol nerealizuotų troškimų geiduliai."
"Bučiavo ją ilgai ir godžiai - ligi sąmonės netekimo."
"Ta dvasia matė net pačius bjauriausius dalykus: kaip Nora gosliai mylisi su kitais. Keršydama, naikindama pati save, bet sykiu džiūgaudama."
"Berlyne snigo ir pūsnojo žvarbus vėjas, o Vilniuje švietė saulė, buvo šilta ir ypač malonu numirti."
"Iš dalies jiedu atrodė tarsi bergmaniškai slaptingo filmo kadre, tarp jų tiesiog privalėjo blykstelėti kankinamai lėta įtampos kibirkštis."
July 7, 2020
- Aš pats esu medūza, - pasakė, piktai išjungdamas abu Juozo diktofonus, - dėl to ir kraustausi iš proto. Ligi šiol žudydavausi pačiu rašymu, o dabar nė nematau prasmės meniškai žudytis. Aš sulūžau kaip pasaulinio mechanizmo dalis. Išsijungiau kaip biologinis gyvis. Dėl to ir siuntu. Negalima prisigyventi ligi keturiasdešimt ketverių metų ir ūmai pajusti, jog iš tikrųjų tavęs nėra.
- Tu esi, - ramiai užtikrino Juozas. - Tu skundiesi - ergo, egzistuoji.
- Nusiskundimas - jau egzistencija?
- Nepasitenkinimas - vienas egzistencijos pamatų. Skundiesi todėl, kad tavęs netenkina tavo būtis. Čia slypi prasmingo egzistavimo įrodymas. Pirma, junti nepasitenkinimą savimi, vadinas, fiksuoji savo gyvenimą ir netgi jį su kažkuo lygini. Antra, skųsdamasis ieškai kontaktų išorėje. Neuždarai visų išėjimų į pasaulį. Neskendėji vien savyje. Ir dar - nepasitenkinimas sykiu yra ir noras keisti. Jei nori keisti pasaulį, vadinas, dar rengiesi jame gyventi. Dar esi.
Keistas mano santykis su Gavelio kūryba. Skaitydama dūsauju, caksiu liežuviu, kinkuoju galvą, su pasišlykštėjimu cituoju, bet vis tiek skaitau. Mane ir traukia, ir atstumia jo supuvęs, dvokiantis pasaulis paleistom žarnom. Dar reikėtų pridurt - pamėkliškas. Pas Gavelį viskas pamėkliška. Man atrodo, niekur pas jį nesu sutikus šmėklos - tik pamėkles.
O čia kraupiai vaizduojamas žmogaus susvetimėjimas: su pasauliu, miestu, artimiausiais žmonėm. Susvetimėjimas kaip pamišimas - bet toks laipsniškas, prasidedantis nuo švelnaus susireikšminimo, stiprėjančio jausmo, kad esi matomas, stebimas ir vertinamas, judantis link sofistikuotų paranoidinių minčių ir vedantis prie... psichozės? Kiekvienam žingsny stokojant kritiško savo būklės įvertinimo.
Gražu. Mane visad paperka autoriai, taikliai kalbantys apie ryšio su realybe sutrūkinėjimą. Jokios paleistos žarnos ir perskrosti žastai siaubingumu neperspjaus šito. Man.
Bet pusė knygos paskirta kankinimams - nežinau. Per daug. Galiu įtart užmanymą - kad skaitytojas kviečiamas kentėt kartu su veikėju, ok, bet skaitant jautėsi išsikvėpimas. Ar autoriaus, ar mano empatijos - nu kas gi dabar pasakys.
Tiesa, paties kankintojo motyvai manęs taip neįtikino, kad laukiau, kol paaiškės, kad viskas buvo sapnas/haliucinacija. Tai bent kažkiek pateisintų kankintojo nerealistiškumą. Net kokia psichopatija nepateisintų tokios abstrakčios motyvacijos.
Apskritai, sutikau nemažai klišyčių. Tokių net "sustabdykit pasaulį, noriu išlipti" (literally) lygio. Pasikartojimų, kurie labiau panašūs ne į stiliaus figūras, o į daugžodžiavimą ir, na, kartojimąsi. Su šlykštumu ar tiesiog būdvardžiais/prieveiksmiais vietomis irgi atrodo persistengta - penki būdvardžiai, apibūdinantys vien kažkieno šlaunis, o kur dar burna ir plaukai su savais penkiais būdvardžiais, vaizduotėj paišo kažkokį koliažą, užuot sukūrę labai vaizdingą sceną.
Labai sunki ir nemaloni knyga. Bet toks gyvenimas.
January 12, 2016
haven't finished actually, quite painful..
Displaying 1 - 4 of 4 reviews