Vieną šiltą ir ramią dieną, kai ant trolių Mumių slėnio dulkė vasaros lietus, visi nutarė pažaisti namelio viduje gūžynių. Snifas stovėjo kampe, užsidengęs nosį letenomis, ir balsiai skaičiavo. Suskaičiavęs iki dešimties, atsigręžė ir pradėjo ieškoti: pirma paprastose slėptuvėse, o paskui nepaprastose.
Muminukas gulėjo po stalu verandoje ir nerimavo. Jo slėptuvė nebuvo gera, šitai jis suprato. Snifas tikrai pakels staltiesę ir sugaus jį. Muminukas pasidairė į visas puses ir išvydo aukštą juodą skrybėlę, kurią kažkas buvo nukišęs į kampą. Geriau nesugalvosi! Snifas niekuomet neieškos po skrybėle. Muminukas vikriai ir tyliai nusėlino į kampą ir užsimovė skrybėlę ant galvos. Ji siekė jam tik iki pilvo, tačiau jeigu pritūps ir sukiš į vidų uodegą, tikrai pasidarys visai nematomas.
Muminukas patyliukais kikeno, klausydamasis, kaip Snifas surado visus, vieną po kito. Hemulis aiškiai vėl tūnojo po sofa, jis niekuomet neieškodavo geresnės vietos. Dabar visi lakstė aplinkui ieškodami Muminuko.
Tove Jansson was born and died in Helsinki, Finland. As a Finnish citizen whose mother tongue was Swedish, she was part of the Swedish-speaking Finns minority. Thus, all her books were originally written in Swedish.
Although known first and foremost as an author, Tove Jansson considered her careers as author and painter to be of equal importance.
Tove Jansson wrote and illustrated her first Moomin book, The Moomins and the Great Flood (1945), during World War II. She said later that the war had depressed her, and she had wanted to write something naive and innocent. Besides the Moomin novels and short stories, Tove Jansson also wrote and illustrated four original and highly popular picture books.
Jansson's Moomin books have been translated into 33 languages.
Skaičiau visas knygas vyresnėliams,dabar pradėjau skaityti keturmetei,po Petsono,Mamulės Mū ir Lindgren istorijų. Labai patinka keturmetei. O istorijos-džiazas.
Smagu vis aptikti tokių vietų, kurios vaikams geriausiu atveju tik pasąmoningai ką nors reiškia ar reikš ateity, o suaugusiems įspaudžia išmintingą šypsnį su nusitęsusia gilesne mintimi.
Puikiai pamenu, kai vaikystėje mama man kas mėnesį nupirkdavo žurnalą "penki". Tai būdavo, kone laukiamiausias mėnesio įvykis. Taip pat pamenu, jog tik gavusi šį žurnalą iš karto susirasdavau žurnale buvusį trolių mumių komiksą ir jį perskaitydavau pirmiausia. Taip keistai ir visai ne nuo knygų prasidėjo mano pažintis su mumiais, tačiau simpatiją jiems išlaikiau iki šių dienų.
Pati knyga šmaikšti, sukelianti šiltus jausmus ir atpalaiduojanti.
Jeigu knygas skaitome tam kad pabėgtume nuo niūrios kasdienybės, tai vaikiškos knygos visiškai pramuša visus lūkesčius, perkeldamos mus į pasaulį, kur problemos ir rūpesčiai susitvarko per sekundę, o blynai tampa vaistu nuo visų ligų.