Populiaraus rašytojo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato esiukių knyga. Ją pradeda virtuoziškos „Šešios įvadinės tezės, kurių galėtų ir nebūti, bet negali“. Knygos pagrindas – „Paguodos atvirlaiškiai sau“. Žaismingų pokalbių, dienoraščio paraščių, miniatiūrų forma skleidžiasi kūrybos ir gyvenimo metmenys. Išskirtinis Kajoko gebėjimas – pakilti virš visko, kas laikina, nereikšminga, stabdyti gyvenimo akimirkas paradoksais, žinančiojo tolerancija.
Ne tokia bloga knyga kaip Kajoko romanas "Kazašas", bet arti. Krūva mažų esė, kiekvienam atvarte po tris keturias, visos yra Coelho-Gibrano tipo, "teisibė" apie gyvenimą. Neįmanomai nuobodu, ypač jei tau negroja kartu su autoriaus pasaulėjauta.
Geriau pacituosiu:
XCV Teko sutikti muzikų, literatų, dailininkų, aktorių, net literatūrologų, menotyrininkų, kurie yra visai neprasti imituotojai. Tačiau tik tiek. Kitaip sakant, tokių, kurie moka kone tobulai klastoti bet kokius parašus. Išskyrus savo. (p. 63)
„Netgi sapnas nėra tikras, kad mes esame tikri. Netgi sapnas - tas ypatingas mąstymo būdas.“
vis smagiau darosi atrasti prozišką/eseistinę Kajoko pusę. tiesa, net ir tie tekstai yra pilni poezijos - tyros tyros, nesumeluotos. lapę gaudyti galima vienu prisėdimu. galima - po sakinį per dieną. galima ilgai, nepailstamai. bet pagauti per vieną akimirksnį - tiesiog neįmanoma (gal visgi čia kaltas to lapiuko stereobaltumas: „baltas baltas baltas - tris kartus“). dievaži, kiek toje knygoje visko. apie viską. su viskuo ir visur. tik nežinau, ko daugiau - klausimų ar atsakymų. ar tokių pasinesiklausinėjimų. beskaitant piešiasi labai šviesus pačio Don.Kajoko portretas, lengvai besišypsantis, tariantis kiekvieną užrašytą sakinį (ypač: „Poetas - ne, negirdėjau tokio žodžio.“).
tokią knygą reikėtų laikyti prie lovos. ar šiaip - kuo arčiau savęs, kad bet kada prireikus būtų galima - - -.
„Būna dienų - apniukusių, inertiškų, tingių. Tokiomis dienomis, anot poeto, gražiausi vaisiai pūva ant šakų. Drybsai ir dirsčioji į juos. Vaizdžiai sakant, veji Dievą į medį. Kad paskintų.“
XIII Tapytojas Samuelis Bakas nusipirko solidžią knygą apie simbolių reikšmes pasaulinėje tapyboje. Kadangi pats mėgo tapyti kriaušes, pirmiausia atsivertė puslapį, kur aiškinama kriaušės simbolika. O ten buvo parašyta: kriaušė - simbolis, dažnai pasitaikantis tapytojo Samuelio Bako kūryboje. Būna tokių gudrių knygų, kurios verto tik tiek, kad žmogui tampa net.