Balta drobulė

by Antanas Škėma

Antanas Garšva dirba liftininku viename didžiausių Niujorko viešbučių. Jį slegia uniforma, bukinantis darbas, vienatvė, kamuoja egzistenciniai klausimai, kūrybinės kančios ir, regis, jis tuoj, tuoj išprotės. Baltoje drobulėje nėra aiškios intrigos, vientiso pasakojimo, chronologijos, tai - pasąmonės srautas, įtraukiantis skaitytoją į Garšvos apmąstymus, įvykius, nutinkančius čia ir dabar, ir praeities atsiminimus.

Genres: Fiction, Classics, School, Read For School, Novels, 20th Century, Audiobook

192 pages, Mass Market Paperback

First published January 1, 1958

About the author

Born in Łódź, Poland, November 29, 1910, Antanas Škėma was a Lithuanian writer, stage actor and director. Škėma remains, to this day, one of the biggest innovators and standart-bearers of modernism in lithuanian literature. He's sometimes referred to as Lithuanian Albert Camus.

He died in a car accident in Pennsylvania on August 11, 1961.

Reviews

[Vit Babenco · Rating 5 out of 5]

“Even thus shall the children of Israel eat their defiled bread among the Gentiles…” Ezekiel 4:13
The White Shroud is a book of exile – its downbeat atmosphere is imbued with grief and nostalgia.
The protagonist works as an elevator operator in a large New York hotel… He is a tiny cog in the huge machine…

You can buy cigarettes from a girl in a low-cut dress who walks around with a tray hanging from her neck, and if you’re in a rush she’ll call a friend who sells herself as if it were a spring discount. Here you can complete various monetary transactions, and even go mad – an experienced doctor will rush down from the tenth floor.

There’s nothing but his memories: childhood, adolescence, youth, first love…

“…but, I return to the manor and meet an old woman holding two bright candles,” Garšva recalled aloud. And with this silent memory returned a summer evening, a lake, yellow water lilies, cows lowing in the distance, Jonė’s tanned feet in their little white shoes, and even further back, a song. An evening in a Lithuanian backwater, where the wealthiest inhabitant was the Jew Mileris, who sold sardines from Kaunas.

Soviet occupation… German occupation… Mental disorder… Running away… Running scared… Escaping…
His rich imagination paints vibrant visions…

Up and down, up and down in this strictly defined space. This is where the new gods have put Sisyphus. These gods are more humane. Gravity no longer pulls the boulder. Sisyphus no longer needs sinewy muscles. A triumph of rhythm and counterpoint. Synthesis, harmony, up and down, Antanas Garšva works elegantly. Here we are, and his teeth flash, thank you, they flash again, he extends his hand gracefully, his slim person is pleasing to the travellers.

Similar to Sisyphus he’s destined to roll his stone… All is left behind… Nothing lies ahead…

Kafka walks in the door. A sad Jew, his eyes full of knowledge: Jehovah wasn’t willing to grant him an audience. Kafka’s eyes say, “Why am I not Moses?” Oscar Wilde walks in the door, holding a sunflower. He looks around, as though this were the bank of the Seine and Dorian Gray’s corpse were floating by. Baudelaire walks in the door. He observes the noodles slithering into the watchman’s mouth. They are worms, and the worms are sucking on the man’s gaping mouth. Rimbaud walks through the door. He reels, his arms full of guns, swords and daggers. A drunken boat slips from his embrace. An inebriated Verlaine walks in the door. “Which kind of poem would you like – religious or piquant?” he asks obsequiously, glancing at the coffee cups. Emily Dickinson walks in the door. Faded letters pinned to her white dress. She observes Garšva and Stanley closely and says: “So, my dear gentlemen, Elysium is as far away as the room next door.”

The end is always near and the bread of exile is always bitter.

[Tomas Markevičius · Rating 5 out of 5]

I'm writing the review in English since I feel like this book deserves to be discovered by a much broader audience. I believe only one English translation exists (by Karla Gruodis) and I'm not sure how good it is, but the point is – Balta Drobulė is hands down one of the top works of fiction ever written in Lithuanian language and it needs to be read (with the help of translations to other languages) by way more people outside Lithuania.
Balta Drobulė is a pure example of modernist literature and, at the time it was written, probably was the only example of true modernism in Lithuanian literature. The book tells a story about a man – Antanas Garšva – who escapes the war in Europe and ends up working as an elevator operator in a luxury hotel in New York City. The story itself is very fragmented and jumps back and forth between his present and his past, between real and imaginary events, between mundane small talks and grandiose philosophical ramblings. From the very first sentence, the author magically places the reader inside the mind of Garšva and forces to witness how Garšva is going mad throughout his life.
One thing is to talk about the ideas that Balta Drobulė has – criticism of political establishments, criticism of literature, the ideas around the absurdity of life itself (why Škėma is commonly compared to Albert Camus), etc. But I feel like the true value of this book lies in the way the text itself is written and put together. The style constantly jumps from poetry to avant-garde to classical storytelling to create the tension needed to illustrate the stream of thoughts that is boiling inside Garšva's head. The way the author uses the style to emphasize the story itself is genius – every sentence explodes with so much power and the text as a whole reflects a huge mix of feelings that Garšva deals with throughout his life: love, ambition, passion, but mostly repulsion, disappointment, frustration, and sadness. Balta Drobulė is a wild (and sad) ride but one that's definitely worth taking.

[Povilas Norvaišas · Rating 5 out of 5]

Pati geriausia lietuviška knyga kartu su Dievų mišku. Taškas. Orginali, iššaukianti, laužanti normas ir neleidžianti atsipalaiduoti. Kokia atgaiva po tokių, kabutėse, lietuviškų epų kaip Donelaičio "Metai". Gyva, aktuali knyga XXIa lietuviui. Ne, ji nėra tobula, bet palieka neišdildomą įspūdį. Sakyčiau pajautimą, vizualinį potyrį per vizijas, asociacijas. Kaip sapnas, bepročio sapnas...kaip mūsų tautos memuaras.

[cypt · Rating 5 out of 5]

Skaičiau jau kokį ketvirtą kartą - po savarankiškų skaitinių, mokyklos ir univero, ir buvau apakusi, kaip kitaip ją atsiminiau. Anksčiau įspūdį darė lifto epizodai, visi egzistencialistiniai klausimai ir Garšvos išprotėjimas + automatizmas, žiaurus tėvas, istorija su Elena, rudasis žmogus-kaukė. Visa tai ten yra, bet kiek dar daug praleidau - karo epizodai, Holokaustas (Garšva atsimena, kaip rado užplombuotą traukinį su žmonių palaikais), sovietinio saugumo kankinimai. Kaip keista, kad anksčiau tas praslydo ir neužsiliko mintyse - galbūt tiesa, kad kiekvieną kartą galim suprasti tik tiek, kiek galim suprasti. Ir labai smagu, kaip visada, patirti tą klasikos jausmą, kai kiekvienas perskaitymas užkabina vis kitą kabliuką.

Šį kartą kaip niekad buvo ryškūs-niūrūs dipukų stovyklos epizodai ir labai juokiausi iš patyčių iš berazumio poeto Brazdžionio (knygoj virtęs Vaidilioniu). O šitoj vietoj apsiverkiau. Motinos šizofrenija ir tai, kaip jie su tėvu bandė ją tramdyti, lyg ir buvo užsilikusi atminty, bet kaip ji baigėsi - buvau ištrynusi:

Pagaliau tėvas nusprendė. Buvau vienintelis, kuriuo motina pasitikėjo. Todėl įvykdžiau apgavystę. Įtikinau motiną: mudu važiuojame vasaroti į Palangą. Ji džiaugėsi kelione. Ji kalbino mane. Plepėjo, kad esu geras sūnus, kad man reikia daugiau valgyti, nes aš liesas. Ji klausinėjo mane apie mokslą, knygas ir draugus. Mudu važiavome automobiliu, vairuotojas buvo įspėtas, jis tylėjo, mudu buvome vieniši draugai. Jai patiko plentas, medžiai, trobos, moteriškė su kibirais. Ji atrodė visiškai normali. Vakarėjant įvažiavome pro vartus ir sustojome prie raudonų plytų pastato, kuriame buvo užrašyta: Psichiatrinė Ligoninė.
Vairuotojas, sanitarai ir aš vos išvilkome iš automobilio mano motiną. Ji nerėkė. Ji žiūrėjo. Tur būt, šitaip žiūrėtų mirusiojo žmogaus siela, kuri pamatytų, kad aname pasauly tėra pragaras.
Ir šis motinos žvilgsnis man vaidenosi, kai mano mokytojai aiškino, jog visata sutverta Gėrio, Grožio, Harmonijos ženkle, ir žmogus kaltas savo nelaimėse. (p. 117)

Šita vieta labai skausmingai ir atliepė, ir artikuliavo paskutiniu metu man vis išlendantį "Kliudžiau" - "Tai buvo vienintelis šūvis mano gyvenime. Bet laimingas: aš jį ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje", ataidintį ir Kulvinskaitės Keturiuose, ir Škėmoje, ir Ernaux Įvykyje, ir apskritai daugelio metų senumo šiurpą, kai pirmą kartą sužinojau, kad antkapiai iš žydų kapų sovietmečiu sumontuoti į visokių viešųjų erdvių laiptus - kad tu kiekvienam žingsny lipi ant kažkieno kapo, galvos, kad kas antras tavo daiktas buvo pagamintas per bandymus su gyvūnais, kad tavo skalbenkės prosenelę surinkinėjo Aušvico kaliniai, o tu šiandien kasdien geri vaistus nuo lėtinės ligos, kuriuos gamina kompanija, testavusi savo produkciją su Aušvico moterimis, kur po kiekvieno testavimo mirdavo keli šimtai (ačiū knygai Aušvicas). Vis dėlto anoniminė kaltė yra vienokia, o "Kliudžiau" momentas, kai tu savo rankomis ar poelgiais nušauni tą baltą katytę - kitoks. Nenuostabu, kad mokykloj nepagavau nei to paties "Kliudžiau", nei šio "Drobulės" epizodo (nors tų "kliudžiau" poelgių jau buvau padariusi, tik tuo metu nesupratau). Gal čia ne tiek kaltė (nors koks žmogus gali tokioj vietoj nejausti kaltės), o žmogiškumas, blogasis, bet būtinasis jo pavidalas / šešėlis, kuris yra ir kurio tu, būdama žmogum, vis tiek negali neturėti. Gilūs Apmastimai, daug žodžių ir bla bla, o Škėma visa tai perdavė vienu vaizdu, kuris švilpteli kaip peilis ir tu nebegali rast sau vietos, tik norisi visais šitas Apmastimais nuo jo apsiginti - jei tas įmanoma.

Atskiras džiaugsmas "po dvidešimties metų": Neringa sakė, kad zoori gali būti sorry, ir tuo dar pridėjo 100 gerumo taškų romanui. Atsiprašymas ir atgaila kaip persekiojimas, iki išprotėjimo davarantis ir jį ženklinantis jau net nebelabai suprantamas simbolis, kaip koks Hold the Door --> Hodor iš "Game of Thrones", - labai skausmingai ir teatrališkai dera prie Škėmos.

Gera knyga, gal dar po 20 metų vėl perskaitysiu.

[Kestutis Satkauskas · Rating 5 out of 5]

Iki šiol ją esu perskaitęs septynis sykius. Manau, tai yra geriausias visų laikų prozos kūrinys, parašytas lietuvių kalba. Update 2022-ųjų gegužė. Darsyk perskaitytas. Nerealu

[Monika · Rating 5 out of 5]

"Tavo vardas reikalingas tave prisiminti."
"Mano kišenėje tabletės. Tvarkoj. Daugelis genijų sirgo. Be glad you're neurotic."
"Laikrodis lyg kekšė, vaikščiojanti po namus."
"Leonardas da Vinci be reikalo domėjosi anatomija. Geriau jis būtų nutapęs dar vieną paskutinę vakarienę, ant drobės vakarienė nepelytų."
"Optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto."
"Kūnas yra valios produktas."
"Mano mirtis trijų metrų ilgio."
"Sėdėjau kambaryje ir pro langą žiūrėjau į mėnulio kraterius. Iš jų turėjo atskristi poezija."
"Realybė egzistuoja."
"- Jūs - antrasis mano skaitytojas.
- Kas pirmasis?
- Aš pats."
"Žodžiai tebuvo magiškos formulės. Nesuprantamos ir reikšmingos kaip ir ūkanų formavimasis."
"- Tu blogai baigsi.
- Žinau tai dvidešimt metų.
- Norėjau pasakyti, vieną dieną blogai baigsi.
- Kiekvienas baigia vieną dieną. Naktį. Rytą. Vakarą."
"Aš pamiršau, kad gyvenu tik vieną kartą. Gyvenau, lyg ruoščiausi naujiems gyvenimams. Ir taip praradau daug laiko.
"Kai angelas atsisveikina su naujai gimusiuoju, jis paliečia pirštu jo veidą, kad atvykėlis į žemę neprisimintų dangaus. Štai kodėl tarp nosies ir viršutinės lūpos įspraustas griovelis."
"Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, ryju tabletes. Viskas vardan mirti."
"Viskas baigta. Du banalūs žodžiai, kurie tikri, nes -- viskas baigta."
"Kiekvieną karta išgyvena pasaulio galą."
"Literatūroje viskas gražu. Net bjaurūs dalykai. Nusižudyti bjauru. Bet man reikia."
"Reikia keiktis. Tai padeda."
"Istorijos motto: tas pats, bet kitaip."
"Nesu romantikas, todėl nešoksiu iš 35 aukšto. Esu estetas, todėl ir nematydamas savęs, nenorėčiau, kad kiti matytų mane neestetiškai sutraiškytą."
"Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilumai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę."
"Nebetenku jėgų atsakymo ieškoti knygose. Nebetenku jėgų ieškoti atsakymo savyje. Esu gamtos perprodukcija. Ištrauk akį, nukirsk ranką - siūlo šventraštis. Kurią akį, kurią ranką? Esu aplipęs akimis ir rankomis. Esu šimtaakis ir šimtarankis."

[ugné · Rating 2 out of 5]

You know those ludicrous paintings that have nothing on them, but monocolored paint splattered once across the white canvas? And people gathering around it, calling it modern art, an artificial piece of such creativity that was never before or could never be reached again. But though some of them are nodding their heads, they don't feel any attachment to the piece and even think that these strokes or, in this case, these words were randomly written again and again until they became symbolism, a metaphor. Really, that's how I feel about Balta Drobule. It isn't necessarily a simplistic or nonsensical work, it's just so modern that at this point there's not way to tell if it is actually a masterpiece or a flop. To me, simply, this book couldn't pretend to be as smart as it wanted to be.

[Katinas Čiobrelis | knygos, kelionės ir kiti įdomūs dalykai · Rating 4 out of 5]

Pagaliau ir as susipazinau su siuo lietuviu iseiviu rasytoju. Bendrai zvelgiant jo kurinys patiko, toks neiprastas. Butinas perskaityti.

[Ratko · Rating 4 out of 5]

Ово је полуаутобиографски роман у коме пратимо ток мисли средовечног литванског емигранта Антанаса Гаршве, песника који пред совјетском војском бежи из Литваније у САД након Другог светског рата. Овај (бивши) песник у новој средини, у Њујорку, радиће као лифтбој у великом хотелу и то је одлична прилика да нам писац, кроз ток свести главног лика, прикаже све унутрашње патње имигрантског живота.

Шкема се спомиње као иноватор у литванској књижевности, јер је први користио технику тока свести, а осим тога, користио је и друге „нетрадиционалне“ технике. У поглавља у којима пратимо Гаршвине растрзане мисли (о прошлом животу, љубавној вези са женом литванског познаника, али и филозофским разматрањима), убачени су и околни звуци, делови разговора људи који улазе у лифт или излазе из њега, Гаршвино поздрављање са њима итд. што је одлично уклопљено и даје увид у звуке и ужурбаност великог града, а показује нам и Гаршвину менталну крхкост. Ова поглавља смењују се са поглављима која имају поднаслов „Из бележница Антанаса Гаршве“ у којима је традиционалнијим приступом, али опет фрагментирано, исприповедан бивши његов живот у Каунасу, детињство, младост, рат и делови живота у прихватним центрима у Немачкој након рата. Аутор се такође потрудио да убаци елементе литванског фолклора, народних песама и веровања, те и то доприноси „егзотичности“, барем нама који о балтичкој култури не знамо много. Ови делови су ми ипак мање успели.

Говорници литванског језика пишу да је овај роман, због својих игара речима, звучних асоцијација, коришћења жаргона и сл. тешко преводив. Сигурно се доста изгубило и у овом преводу на енглески, али и ово је добар увид у (модернистичку) литванску прозу која нам је потпуно непозната.

[Caro the Helmet Lady · Rating 5 out of 5]

Ir juoktis norėjosi, ir verkti. Genialus kūrinys.

[Olga · Rating 5 out of 5]

The most impressive literary work I have ever read in Lithuanian so far. It has elevated the Lithuanian literature to an entirely new level.

[Justinas Žilinskas · Rating 5 out of 5]

Patiko, kai skaičiau gal paskutiniais mokyklos metais (ir nieko nebepamenu), bet kaip patiko dabar, po 30 metų! Kaip liejasi tekstas, kokie vaizdiniai, ir tuo pačiu kaip viskas žmogiška ir tikroviška.

[Liveta · Rating 2 out of 5]

Taip... A. Škėma parašė išties "kitokią" knygą. Kitokią, nes jos turinys kiek keistokas ir kitiems gali pasirodyti tiesiog padrikas žodžiu ir minčių kratinys. Nors iš tikrųjų taip ir yra. Asmeniškai man, ši knyga nepaliko labai didelio įspūdžio, nors labai norėjosi, kad ji man patiktų. Gal iš pradžių ir sudomino, net buvau pagalvojus, kodėl ji visiems taip nepatinka, gi knyga visai įdomi. Bet kuo toliau, tuo labiau nebetraukė mane šis kūrinys. O gaila...

[Edita · Rating 4 out of 5]

Gyvenimas – blogis. Šita frazė atrodė galutinė, jos neįmanoma sukritikuoti, kaip neįmanoma giliai atsikvėpti Lukšio gatvėje, kur žydų krautuvėlių silkių kvapastroškina, kur Liaudies namų laiptai apvemti užklydusių girtuoklių ir kur kambarėlyje neišgarinamas krokuvinės dešros, olandiško sūrio, purvinų skalbinių, prarūgusios batų odos įsisenėjimas.
*
Akmens ridenimas ramina. Aš mėgstu beprasmiškumą. Žmonės įeina, žmonės išeina. Ar man suprasti visatos stipinų sukimąsi?
*
Vieną kartą laiko ratas pasisuko atgal, ir aš pavirtau rato dantim. Ir aš nenustebsiu, jei mano ainiai pavirs asilais, pelargonijomis ir pagaliau akmenimis. Koks nemalonumas! Du akmenys gulės šalia ir nepajėgs plepėti. Apie Churchillio kalbą, apie Rilke’s poeziją, apie paryžietiškas skrybėlaites, apie – koks nedoras Petraitis ir koks aš doras, apie nieką neplepės akmenys. Liks žvaigždės, mėnulio užtekėjimas, vandens atonali muzika.
Norėčiau būti akmeniu, vandeniu, mėnuliu, žvaigžde. Su akimis ir aplinkos pajutimu. Tenoriu stebėti ir žinoti stebėjimą. Bet man sunku pavirsti mašinos sraigtu, nes tebeprisimenu Elenos kumščių dūžius į mano kambario duris. Aš neįleidau jos.
*
Naktys buvo vienodos. Mėnuo palengva tirpino savo kairįjį kraštą.
*
Aš nenoriu ramybės. Noriu kančios.

[Aurimas Gudas · Rating 4 out of 5]

Viena iš tų retų knygų, kurią skaičiau, nes reikia, bet vis tiek patiko.
Patiko, kad autorius nesistengia savęs iškelti.
„Kai angelas atsisveikina su naujai gimusiuoju, jis paliečia pirštu jo veidą, kad atvykėlis į žemę neprisimintų dangaus. Štai kodėl tarp nosies ir viršutinės lūpos įspaustas griovelis.“

[Aistè Ga · Rating 5 out of 5]

genialu. žmogus nuolatos išgyveno mąstymą. aukštesnysis gyvenimo supratimas ir sugebėjimas tai aprašyti.

[Zydrune · Rating 5 out of 5]

Įdomiausia tai, kad ši, taip visų mokykloje keikiama, knyga turi tokį aukštą įvertinimą. Gal nuo susirinkusios publikos priklauso?
Pamenu, nuo pat pirmųjų puslapių kaifavau (atsiprašau už žargoną) nuo žinių pertekliaus. Jokioje kitoje knygoje nesutikau tiek mitologijos, tarptautinių terminų, kiek "Baltoje drobulėje". Ir kiekvieną kartą turėdavau pasiimti savo išmanųjį telefoną, įsivesti terminą į Wikipedia ir bandyti jį susieti su tekstu. Taip, lietuvių kritikai kaip susitarę šaukia: "Škėma taip bando įrodyti savo išprusimą, kuris tik gadina bendrą knygos emociją". Taip. Galbūt. Bet velniai nematė. Tai kelia mano bendrą išprusimą, palyginus su informacija, kuri mums brukama į galvą mokykloje, tad aš tik džiaugiuosi. Jei ne Škėma, pusės dalykų, minimų jo knygoje, dar ir dabar nebūčiau girdėjusi.
Dėl pačio turinio išdėstymo...persipynusios veiksmo gijos ir skirtingai išmėtyti Garšvos gyvenimo įvykiai...argi iš tiesų nuoseklumą taip sunku suprasti? Paprasta. Tiesiog skirkite daugiau dėmesio knygai, o ne telefonui ir facebook'ui. Knyga reikalauja atidumo.

Pats knygos turinys, pripažįstu, galbūt ir nėra kažkuo ypatingas, tačiau Škėmos rašymas, bent mano nuomone, yra išskirtinis. Protogonisto paveikslas sukuriamas nepaprastai vaizdžiai, skaitydama beveik pati jaučiausi kaip būdama Garšva (Antanė Garšvienė???). Jo emocijos, išgyvenimai, gyvenimo sukrėtimai, prisiminimai...viską išgyvenau kartu.

Knyga nėra kiekvienam, yra reikalaujanti dėmesingumo ir įsijautimo į istoriją, tačiau nuoširdžiai siūlau ją perskaityti, iškentėti tuos pirminius nesuprantamus puslapius ir tiesiog mėgautis istorija.

[Artiom Karsiuk · Rating 1 out of 5]

"Dievų miškas"? Really liked it.
"Altorių šešėly"? Loved it.
Those two books pushed me in my exploration of Lithuanian literature.

This book, however? FUCK. ME. God, I hated it so [very] [intensely] much. Every page that wasn't gibberish, seemed to be shameless intellectual masturbation. I felt like Antanas came all over me with his intellect. After finishing this book, a warm shower was a must...

OK. Fair enough, I admit, the novel may be this genius work and I'm just too stoopid to comprehend the depth and beauty of this modernistic, surrealistic, nihilistic, stream-of-consciousness writing.

I'll be honest, I was so frustrated by my retarded-ness, that I even listened to a 1.5 hour YouTube lecture by a Vilnius University PhD Mindaugas Grigaitis **by the way, the dude is brilliant** breaking down this book and its underlying themes.
Loved the lecture, but the book can still go fuck itself.

[Raimonda · Rating 5 out of 5]

"Man belieka juoktis. Garsiai. Realybė egzistuoja."

[Rimantė :) · Rating 5 out of 5]

Geriausia, ką skaičiau mokykloje. Laukia dar bent vieno perskaitymo :)

[Gerhard · Rating 3 out of 5]

Der Roman enthält Szenen, Erinnerungen von Antanas Gavras aus seinem Leben. Es geht um Krankheit, Tod, seine Frauen. Die Zeit wechselt, das Ende ist offen. Für mich ein zwiespältiges Buch, ich habe keine Beziehung zum Protagonisten entwickeln können.

[Viki · Rating 5 out of 5]

Nuostabiai gili knyga.

[Miglė · Rating 2 out of 5]

Gana įdomūs sugretinimai, palyginimai. Kai kurie pasakymai verčia susimąstyti, bet nepavadinčiau šios knygos lobiu.

[Indrė Tumosienė · Rating 5 out of 5]

Tobula. 🖤

[Alan (on December semi-hiatus) Teder · Rating 4 out of 5]

This is the first full novel by a Lithuanian writer and/or writer in translation that I have read, although I do remember an anthology of translated plays Confrontations With Tyranny: Six Baltic Plays With Introductory Essays (1977) which had a theatrical work by Antanas Škėma (1910-1961) called "The Awakening." I can no longer find my own copy of it to refresh my memory, so I may have lent it out and never got it back.

I found this first-time English translation of the Lithuanian émigré writer's best known work to be quite approachable and not far removed from my own family experience & background of post-World War II Baltic immigrants to North America. An additional quirky coincidence is that my first-ever job as a teenager was as an elevator operator in an era when such jobs still existed, although not for very much longer. That did make the cross-hatched pattern of the trellis on the book cover easily identifiable as that of an elevator guard rail whereas most would likely view it as that of a prison or other barrier (which it is also likely meant to suggest).

Škėma's lead character Antanas Garšva is a proxy for all émigrés and refugees who may come from skilled backgrounds and trades in their home country but who are forced to take menial work in their new homeland to survive. The sometime poet is working as an elevator operator in a huge New York City hotel while avoiding dealing with a health condition and juggling an on-again/off-again affair with another man's wife. Alternating chapters take us back and forth from this present world to his early life in Lithuania before and during the Soviet and Nazi occupations of WWII.

Although the synopsis for the book stresses its occasional stream-of-consciousness writing and somewhat experimental nature for its time of 1958, it was not at all difficult to follow in terms of its two interweaving plotlines. The very thorough background information and Lithuanian folk text translations and reference explanations in the footnotes were especially helpful in this new edition published by Scotland's Vagabond Voices who have been producing an excellent translation series with their Changelings imprint.

[Martynas Petkevičius · Rating 3 out of 5]

Rodos, Škėma „Baltoje drobulėje“ kaip moksleivis – rašinėlyje pasistengė paminėti kuo daugiau jam pažįstamų literatūros kūrinių, filosofų, mitologinių būtybių, dailininkų... Netikiu, kad jis tikėjosi skaitytoją žinosiant juos visus, kaip ir nesitikėjo, jog skaitytojas supras visas miglotas pastraipas – tiesiog norėjo mažumėlę pasimaivyti. Esu tikras, jog snobai linkčioja skaitydami „Baltą drobulę“, mintyse cituodami „išmintingą, nes jis dar nieko neišmano“ ir save guosdami „čia gilu, čia gilu...“

Apskritai istorija ganėtinai įtraukianti: apie beprasmį darbą, kūrybines kančias, psichologines problemas ir dėl jų nelaimingą meilę. Nechronologiškas pasakojimo būdas, chaotiškas „sąmonės srautas“ bei svetimžodžiai ją pagyvina. „Balta drobulė“ – tai slogus romanas, ir tai nebūtinai blogai, tiesiog perspėju.

Nesu pakankamai kompetetingas kūrinio novatoriškumui įvertinti, bet, kiek man žinoma, 1958-aisiais, „Baltos drobulės“ išleidimo metais, modernizmas jau buvo pasibaigęs. „Ulisas“ išleistas keliasdešimt metų anksčiau.

[Iveta · Rating 5 out of 5]

Nepaisant to,kad autorius buvo savotiškas maištininkas kasdienybėje(juk Laurynas Dūda pasikorė ne veltui?),nujaučiu,kad A.Škėma,nekęsdamas emigracinio sentimentalumo ir nostalgijos temų,pats to neakcentuodamas maištavo ir prieš nusistovėjusias tuometinės lietuvių literatūros normas. Kūrinio mozaikinė kompozicija bei skaitytojui ganėtinai sudėtingas istorijos pateikimo būdas(minčių tėkmės metodas)kartais priverčia pasijusti apgaudinėjamu laiko atžvilgiu ar užsmaugtu žodžių dviprasmybės. Tačiau perpratus dėlionę galiausiai tampa aišku, jog tai tebuvo autoriaus triukas - trapios ir pažeidžiamos asmenybės slėpimas uždedant jam ciniko kaukę.
Kūrinį galima pavadinti atgaiva. Pabodę verkšlenimai prozoje buvo netiesiogiai išjuokti šio romano sėkme.

[james caunt · Rating 4 out of 5]

This is a book that I'm pretty sure I'll read again and again. It's disconnected but intricately connected, conjuring vivid images and giving an insight into the proud, traumatised, paranoid and morose character of the Lithuanian people. I'm sure there's plenty that I missed on first read, so it's definitely one that will be good to revisit from time to time.

[Jolanta · Rating 5 out of 5]

Pati geriausia lietuviška knyga, ir viena iš mano gyvenimo knygų, skaičiau gal 6 kartą. Daugiasluoksniškumas, gylis šios knygos, tekstas besislepiantis po tekstu daro ją turbūt bene įstabiausiu lietuvišku literatūros kūriniu. Galima skaityti dar ir dar kartą ir atrasti kažką naujo, ką aš ir darau. Praeina kažkiek metų ir ranka tiesiasi pati iki šios knygos.

[Milda Stasaitytė · Rating 5 out of 5]

Apžvalga #2 po skaitymo #2

Šįkart perlipau profesines ir asmenines žabangas ir perskaičiau visą Karlos Gruodžio vertimą anglų kalba. Tiesą pasakius, nors skaičiau antrąkart per vienerius metus, skaitėsi tarsi visiškai naujai.
Tai yra neabejotinai vienas sudėtingiausių kūrinių, kokį esu skaičiusi ir nagrinėjusi gyvenime, per kurį brautis reikia dantimis ir nagais. Iš tiesų jį suvokti reikalinga neįtikėtina erudicija ir minties aštrumas ar bent diskusija, jei ne su kitais skaitytojais, tai bent su savimi. Nors neįtikėtina erudicija pasigirti negaliu, šįkart bent turėjau galimybę daug diskutuoti ir moderuoti diskusijas (literatūros pamokose), kas man (tikiuosi, ne tik man...) buvo labai naudinga patirtis.

Pagrindinis atradimas buvo toks, kad ši knyga nėra apie beprotystę, kaip atrodė skaitant pirmąkart. Protinė liga, kaip ir bepročio minčių srautu pasakojami įvykiai tėra priemonė, padedanti atvaizduoti poeto emigranto, patyrusio du pasaulinius karus, tremtį, okupantų žiaurumą, emigraciją ir dusinantį darbą viešbučio lifte vidinį pasaulį. Būtent pastarasis šįkart man sudarė kūrinio esmę.

Kas yra patriotizmas ir meilė Tėvynei, jei išvyksti ir palieki ją užnugary? Kaip rašyti, jei to, ko reikalauja, nejauti, o ką jauti - niekam nereikia? Ar meilė tėra įkvėpimas rašymui ar vis tik išsivadavimas, atsakymas į visus egzistencinius klausimus?
Tai tik maža kruopelė klausimų, kuriuos šis kūrinys man kėlė.

Penktą žvaigždutę grąžinu į įvertinimą, nes ne man oi ne man teisti ar ieškoti priekabių tokiame kūrinyje. Gal ir nepavadinčiau jo vienu mėgstamiausių, nes mėgstamiausiais laikau tuos kūrinius, kurie paliečia kiek kitaip, asmeniškiau, kuriuos skaitydama nesijaučiu tarsi rašyčiau tiriamąjį darbą; tačiau jis yra neabejotinai galingas, o perskaičiusi antrąkart, truputėlį galingesnė skaitytoja jaučiuosi ir aš.

Apžvalga #1 po skaitymo #1

Vienintelė priežastis, kodėl nuėmiau vieną žvaigždutę yra ne todėl, kad knyga nepateisino lūkesčių ar, mano akimis, nėra verta penktosios. Taip įvyko tik todėl, kad savo vertinimais stengiuosi atspindėti savo asmeninę skaitymo patirtį, o ne pačios knygos vertę, kurios ne visada sutampa. Taip vertinti yra labai subjektyvu, bet būtent subjektyvus, o ne akademinis ar analitinis vertinimas šioje platformoje man yra įdomiausias, aktualiausias.

Dar keli žingsniai iki paties vertinimo: šiuo skaitymu atstovavau tą menką procentą skaitančių lietuvių, kurie šio kūrinio nebuvo skaitę - mano mokyklos programoje jo nebuvo, o asmeniškai kažkaip vis iki jo nepriėjau. Taipogi pradėjau jį angliškoje Karlos Gruodžio vertimo formoje, nes gavau užduotį įvertinti vertimą ir galimybę jį taikyti anglų kalbos literatūros pamokose, tačiau ties viduriu nusipirkau lietuvišką, nes supratau daranti sau meškos paslaugą - ne tik skaičiau ir gilinausi į Škėmos pasaulį, bet ištisai bandžiau narplioti kalbą atgal į lietuvių, nes vis kažkas kibo, kliuvo, vis kažkur kabojo klaustukai. Vertimas tikrai labai stiprus, tačiau skirtingai nuo “Dievų miško” vertimo, kuri man atrodė viena neverstinų knygų, “Balta drobulė” man vis tik pasirodė pernelyg didelė užduotis kelionei tarp kalbų. Vertime autoriaus, klasikinio emigranto, kalba man neteko paklydimo, nepatogumo, svetimumo jausmo, kuris toks stiprus originale (klejojimas tarp angliškai lietuviškų ir lietuviškai angliškų frazių, lietuvių tautosakos, mitologijos elementai, frazeologizmai ir panašios peripetijos tiesiog... nesiverčia). Kita vertus, kitakalbiui tokių dvejonių nekiltų ir vertimo (kuris, pabrėžiu, vis tiek yra labai stiprus) užtektų, o lietuviui nėra ko skaityti angliškai įstabaus lietuvių literatūros paveldo ir tiesiog valio, kad dar gana laiku susizgribau.

Pats kūrinys yra... aš net nerandu žodžių. Rimtai vertinti jį nekyla ranka, nes jaučiuosi per menka ir skaičiau šiek tiek kita akim nei reiktų, bet pabandysiu: neabejotinai tamsus, be galo klampus ir apsunkinantis tiek kaip skaitytoją, tiek kaip žmogų. Daug vietų skaičiau iš naujo ir iš naujo, daug kur jaučiausi pasimetusi, dažnai skaityti nebesinorėdavo vien todėl, kad, atrodė, dusina, slegia, purto. Ir tai sakau visiškai gerąja prasme. Panašiai jaučiausi skaitydama Dostojevskį, Wilde’ą, Kafką, Kamiu, kurie ne tik Škėmos pastoviai minimi, bet ir neabejotinai susiję, įkvėpę, paveikę autorių. Bepročio minčių klajonės srautai, besikeičiantys su pirmyn-atgal chronologijos tiesėje mėtomais rišliais naratyvais, istorijomis, perspektyvų kampais ir vietomis, kiekvieną knygos atsivertimą darė vis kitokį - vieną sunkesnį, klampesnį, o kitą slystantį it sviestu, ką galima pajusti tik skaitant galingą didžio rašytojo darbą.

Kita vertus, be rašymo stiliaus ir vertimo peripetijų, labai džiaugiuosi prieš skaitydama pasigilinusi į autoriaus pasaulį - knyga man pasirodė labai autobiografiška, o tai mane kaustė ir lipdė prie jos. Jei reiktų nusakyti jos esmę trumpai (gal tai reiktų daryti anksčiau, bet jau dabar tiek to) man ji buvo apie klasikinės išeivijos pasaulį, kuriame daug praeities šešėlių ir demonų, kur tapatybės pinasi ir mazgosi. Apie beprotybę ir žvilgsnį į ją iš vidaus, ne vadovėliškai ir ne diletantiškai. Apie gyvenimo beprasmybę, kur viskas juda tik dviem kryptimis - up ir down. Up ir down. Up ir down.

Taigi keturios žvaigždutės, neabejoju, čia tol, kol perskaitysiu iš naujo, lietuviškai, labiau susikaupusi. O kol kas neklysta ne tik tie, kurie šį kūrinį stato į aukščiausias lietuvių literatūros lentynas šalia Balio Sruogos, Sabaliauskaitės, V.M. Putino, bet ir tie, kurių aukščiausioje lentynoje ir minėtieji Kafka, Kamiu ar Dostojevskis.