2.5/5
Lizės istorija, pasakojanti apie mirusį genijų-rašytoją, po savęs palikusį daug dėžių su neišleistais kūriniais, daug problemų ir daug meilės savo gyvenimo išrinktajai Lizei, nėra neperkandama metafora Kingo gerbėjui, aiškiai žinančiam, kad tai – mėgstamiausias Maestro kūrinys. Prieš daugiau nei du dešimtmečius partrenktas automobilio ir po ilgų gydymo mėnesių sugrįžęs į savo kabinetą, Stephenas jį rado pertvarkytą žmonos Tabithos. Pertvarkytą su mintimi, kad Maestro į jį gali ir nebesugrįžti. Kaip prasideda Lizės istorija? Po mylimo vyro mirties Lizė nusprendžia sutvarkyti savo gyvenimo meilės kabinetą. Bet tuo pat metu jai reikia susitvarkyti savo gyvenimą. Padedamai to, kurio genialumas neapėmė tik šio gyvenimo ir šios realybės. Kurio mintys siekė kitus Pasaulius. Skamba pažįstamai? Aha, važiuojam.
Stepheno Kingo nei paprastumu, nei kuklumu apkaltinti nepavyktų. Ir nereikėtų bandyti. Genijus, kuris žino, kad yra genijus, šiaip gali būti gana erzinantis dalykas, bet mane visuomet labiau nervina apsimestinis kuklumas, kuriuo šiaip protingi žmonės dažniausiai nesidangsto. Čia nesidangsto ir Kingas. Visgi, jo knyga, iš pat pradžių galinti kiek priminti tokius jo visai-ne-fantastinius-ir-labai-gyvenimiškus kūrinius, kaip, pavyzdžiui, Doloresa Kleiborn, persirita į tokią šizą, kad darosi sunku aprėpti net protui, augintam pagal geriausias Stepheno Kingo tradicijas. Nu, ta prasme, maniškiam. Norėdamas pabėgti nuo gyvenimo problemų, tokių kaip išprotėjęs tėvas, genialus protas, žmonos išprotėjusi sesuo, buvimas žvaigžde ir į kaklą alsuojanti kaltė, Rašytojas bėga į savo paties sukurtus Pasaulius. Ne ne, ne rašydamas knygas. O tikrąja ta žodžio prasme bėga į Ohoho Mėnulį – vietą, kuri jam padeda kurti, (ne)išprotėti, pasikrauti jėgų arba jas prarasti. Jo sielos dalis Lizė, kuri tuo pat metu iš tiesų yra net ne atskiras asmuo, o tiesiog tokia Rašytojo atauga, kaip koks apendicitas ar žiuželis, apgamas ar trečias spenelis, yra net ne asmenybė, o tiesiog meilės ir pasigėrėjimo mylimu vyru balionas, galintis po jo mirties prisipildyti tik tuomet, kai ir pati sugeba nukeliauti į Ohoho Mėnulį ir taip atlaikyti Rašytojo netektį. Viskas aišku? Sakiau, kad šiza.
Potencialo Lizės istorijoje būtų daug. Pradžioje man ji kiek primena JFK ir Jackie meilės istoriją, Lizės ir jos seserų santykis – labai įdomus kabliukas, turintis tieeeeek galimybių, kad net skrandis maloniai vartėsi, autoriui mėtant užuominas į visą siaubą, kurį jis čia mums paruošęs. Bet nors neabejoju, kad kritikuodama Rašytojo gyvenimą ir meno suvokimą, kritikuoju patį Kingą, šį kartą jau ne kaip rašytoją, o tiesiog kaip žmogų, nuoširdžiai tikiu, kad istorija, į kurią neįsipina jokios fantastinės detalės, būtų buvusi kur kas paveikesnė ir literatūriškai vertingesnė. Rašydamas odę kūrybai, sau, savo žmonai ir Meilei, Kingas tai daro savo stiliumi, tačiau būtent todėl ir paslysta – jis laviruoja tarp kūrybos ir realybės, tarp to, kas šventa ir to, kas šventvagiška, galiausiai lyg pasijuokdamas iš norėjimo būti pretenzingu, bet lyg vis tiek pabandydamas, lyg norėdamas įtikinti savo kritikus, pataikaudamas jiems, bet bandydamas nenuvilti ir ištikimo gerbėjo. Taip Lizės istorija tampa savo pačios parodija, tokia kreivų veidrodžių karalyste, kurios pavienės detalės alsuoja geriausia Kingo klasika, o kitos primena per ilgai užtrukusią kelionę Amerikietiškais kalneliais.