Sekmadienio laiškai

by Consuelo de Saint-Exupéry

Garsiojo prancūzų rašytojo ir lakūno Antuano de Sent-Egziuperi žmonos Konsuelos prisiminimų antroji knyga ("Rožės memuarai", "Alma littera", 2001). Tai laiškai, kurie ir nebuvo išsiųsti. Laiškai apie meilę, vargus ir džiaugsmus, svajones ir viltis.

143 pages, Hardcover

First published April 12, 2001

About the author

Consuelo de Saint Exupéry, officially Consuelo Suncín, comtesse de Saint Exupéry, was a Salvadoran-French writer and artist, and the wife of the French aristocrat, writer and pioneering aviator Antoine de Saint-Exupéry.
https://en.wikipedia.org/wiki/Consuel...

Reviews

[Vygandas Ostrauskis · Rating 3 out of 5]

3,5/5

Net dabar, praėjus 76 metams po Antuano de Sent-Egziuperi žūties, kai parašyta begalė prisiminimų ir kitokių knygų apie šį Nobelio premijos vertą (bet negavusį) rašytoją, kiek bebūtume susipažinę su tomis knygomis, negalime nieko nei ginti, nei kaltinti, nei teisti nei išteisinti – gal ir gerai, kad apie rašytoją tiek nuomonių ir vertinimų – tuo jis nemirtingesnis. Nemanau, kad šia tema jau paskutinė (2003 m. lietuviškai išleista) pagal našlės Consuelo de Saint-Exupery laiškus vyrui sukurta (kažkodėl pavadinta romanu) knyga “Sekmadienio laiškai”. Nei kaltindamas, nei gindamas pabandysiu pateikti savo nuomonę, nes nuo 1962 metų domiuosi Egziuperi kūryba ir gyvenimu, o pirmąją biografinę knygą (M. Mižo “Sent-Egziuperi”) perskaičiau dar 1965 metais. Be abejo, laiškai (nors ir ne visi išsiųsti) biografui yra svarbus, tačiau gan subjektyvus dokumentinis įrodymas. Literatūrologai ginčijasi: kas turėjo didesnę įtaką rašant “Citadelę” (nebaigtą, bet labai svarbų rašytojo kūrinį) – Egziuperi žmona ar draugė? Ko gero, draugė, nors žmoną Konsuelą Kariljo, su kuria susituokė 1931 metais, rašytojas labai mylėjo. Ji buvo itin spalvinga asmenybė, garsaus Pietų Amerikos rašytojo Gomeso Kariljo našlė, taip pat rašytoja, dailininkė ir aktorė. Bendras gyvenimas su nepaklusnia, aikštinga, bohemiška, egocentriška, išlaidžia moterimi Egziuperi kainavo daug nervų ir sveikatos, bet juk jis troško nuotykių... Ne be gyvenimo su Konsuela patirties “Citadelėje” atsirado tokios mintys, pateisinančios jos elgesį ir charakterizuojančios jo atlaidumą: “Kančia tave augina, kai ją priimi. Bet aš gerai žinau, kad klaida – visai ne tiesos priešingybė, o kitoks išdėstymas, kitokia šventovė, pastatyta iš tų pačių akmenų, – nei tikresnė, nei klaidingesnė, bet kitokia…”
Su Helen Vogue Egziuperi susipažino 1929 metais, abu – kaip vėliau išsiaiškino – vienas kitam padarė įspūdį, bet bendravimas neužsimezgė (Helenai tada buvo tik 21-eri). Antrą kartą jie susitiko 1934 m. ir prasidėjo draugystė (sutapimas ar ne – netrukus buvo pradėta rašyti “Citadelė”) , kol pagaliau Niujorke 1938 metais, kai Egziuperi jau buvo pavargęs nuo Konsuelos išdaigų, be to, gydėsi po lėktuvo avarijos Gvatemaloje, jie dar labiau suartėjo ir draugystė peraugo į meilę. Atstumai nebeturėjo reikšmės – 1943 metais Helen atvyko net į Alžyrą, kur Egziuperi kartu su kitais Prancūzijos pasipriešinimo dalyviais nekantriai laukė galimybės įsijungti į kovą. Jis svajojo būti karo lakūnu ir tuo pat metu įtemptai kūrė “Citadelę”– kaip tikėjosi, savo geriausią kūrinį, paremtą didžiule gyvenimiška ir apmąstymų patirtimi. Jam labai reikėjo intelektualiosios Helen pagalbos – vertinimo, pastabų, pasiūlymų (prieš keletą metų, kai pradėjo rašyti šią knygą, davė jai paskaityti ir gavo ilgą, nuoširdų, kupiną profesionalių patarimų laišką) – todėl nežiūrint į tai, kad nepaprastai gerbė ir mylėjo ją, ėmėsi gudrybės: sugirdė Helen vaistų, kad ji negalėtų užmigti ir davė perskaityti naują rankraščio dalį. Kaip prisimena Helen, ji be perstojo skaitė 48 valandas... Gal tuo metu ir pyktelėjo, bet prisiminimuose rašo suvokusi, kokia svarbi autoriui buvo “Citadelė” ir kokį didžiulį pasitikėjimą jis parodė jai – vienintelei skaičiusiai rankraštį. (Tiesa, “Sekmadienio laiškuose” yra liudijimas, kad dalį rankraščio skaitė ir jo draugas Rušo). Egziuperi ir Helen bendravo iki pat rašytojo žūties, apie 10 metų, iš jų aštuonerius buvo rašoma “Citadelė”. Jis rašė jai laiškus, sakydamas, kad myli ją… Paskutinis laiškas parašytas 1944 m. liepos 30 d., o 31 dieną jis – karo lakūnas – pakilo į paskutinį skrydį.
Šios apžvalgos tikslas nėra analizuoti Konsuelos – Antuano – Helen bendravimo trikampį, nors jis literatūros tyrinėtojų vertinamas gana nevienareikšmiškai (pvz., kad keletą paskutinių metų Konsuela laikytina meiluže, o Helen – žmona) , tačiau tai, kad rašytojas savo kūrybinį palikimą pavedė tvarkyti Helen (ir tam pritarė jo motina), manau, reiškia daug. Nesu tiek giliai susipažinęs su Egziuperi biografija, kad galėčiau reikšti savo nuomonę, bet pritariu tiems tyrinėtojams, kurie teigia, kad buvo atėjęs metas, kai jis tapo tik globėju, labai atsakingu, – savo “mažos egzotiškos paukštytės”, – kaip vadino Konsuelą. O Helen atžvilgiu tas veiksmas – teisių į jo kūrybą suteikimas – buvo viešas jos vietos rašytojo gyvenime pripažinimas, atlygis už kantrybę, nuolaidumą, ištikimą draugystę.
Po rašytojo mirties Hellen Vogue, pasibaigus ginčui su Konsuela, tapo literatūrinio testamento vykdytoja. 1949 m. ji (Pierre Chevrier pseudonimu) išleido pirmąją Egziuperi biografiją ir rūpinosi pomirtiniu jo rankraščių paskelbimu.
Nekvestionuoju Konsuelos nuomonės apie savo vyrą ir jo meilužę. Ar žmona gali būti objektyvi meilužės atžvilgiu – turbūt ne. Velionio vyro atžvilgiu – turbūt taip. Nedrįstu abejoti Konsuelos meile, bet juk ir meilė būna visokia, netgi “kankinanti metų metus”, kaip rašė V. Šimkus... Tuo labiau, kad sekmadienio laiškai buvo rašomi dar ilgai po rašytojo žūties. Ji negalėjo nerašyti, nes atsiminė jo žodžius: “Netikėk, jei kas sakys, kad aš nukritau, kad dingau, patekau į nelaisvę. Aš grįšiu”. Juk jis ne kartą išsigelbėdavo... Jis grįždavo, net jei susižavėdavo kita moterimi... Konsuela taip pat nebuvo konservatyvi doruolė, ji bandė sukurti abiem priimtiną šeimos modelį: “...aš gerai nežinau, kas yra vyras. Nežinau, kur prasideda ir kur baigiasi vieno ir kito teisės, tik žinau, kad pora – tai lyg nuostabi plantacija, kurią reikia pasidalyti”.
Man niekad nekilo abejonės, kad Egziuperi ir Konsuela mylėjo vienas kitą. Kitokia meile, negu paprasti žmonės, nes jie abu buvo nepaprasti. Perskaičius “Sekmadienio laiškus” nuomonė nepasikeitė. Tikiu tokiais Konsuelos žodžiais laiškuose Egziuperi: “Net beprotiškos ir aistringos prigimtys mūsų nepražudė. Brangusis, jūs – gražiausias mano atradimas šioje Žemėje”. Ką naujo sužinojau šioje knygoje? Ko gero, didžiausia naujiena, kad Einšteinas domėjosi Egziuperi kūryba ir tikėjo jos ilgaamžiškumu.
Kaip romaną šią knygą vertinu 6 balais, kaip prisiminimų knygą – 7.

[Edita · Rating 3 out of 5]

jos laiškai- tai pasipriešinimas tuštumos svaiguliui, didvyriškumo abstrakcijai, legendų įsigalėjimui.
...tai "švelnus pokalbis", ilga meilės aimana, sprūstanti moteriai, kuri šaukiasi pagalbos, maldauja ir galuojasi laukimu, nes šiouse laiškuose pirmiausia įsimeni tai, kas yra jų pagrindas, kitaip tariant, nepaguodžiamo laukimo motyvas.

Sekmadienio laiškai- ne "atminties ekstravagancija", o tragiškos ir sukrečiančios tikrovės atspindys, atspindys nesugyvenamos meilės, kurią įsimylėjėliai vis dėlto norėjo išgyventi. Tai žvaigždžių įrodymas.
- Alain Vircondelet

[Vaiva Rykštaitė · Rating 5 out of 5]

Kokia meilė! Kokia knyga! Memuarų priešistorė intrigavo net labiau už rožės pasakojimą. Consuelo de Saint-Exupery rankraštis buvo aptiktas prabėgus beveik dvidešimčiai metų po jos mirties. Garsiojo Antoine de Saint-Exupery žmona, kurį ji pati vadino tiesiog Tonio, po rašytojo mirties trečiąkart tapusi našle, daugiau niekada neištekėjo, puoselėjo mylimojo atminimą ir tylėjo... Tylėjo net tada kai A. de Saint-Exupery biografiją išleido jo meilužė, kaip nekeista, joje visiškai sumenkinusi žmonos vaidmenį. O bet gi „Rožės pasakojimas“ tuo metu jau buvo parašytas, ir gulėjo kažkur lentynose.

Vaikystėje man mama iš atminties sekė pasaką apie mažąjį princą ir aš labai verkiau toje vietoje apie rožę, kuri buvo aikštinga ir galiausiai liko viena visoje planetoje. Verkiau taip, kad teko nutraukti pasakojimą. „Jis pas ją grįžo, tu tik neverk“ dar bandė raminti mama, bet jau tada žinojau, kad meluoja, kaip ir daugelį kitų dalykų vaikai tiesiog žino, nors suaugusiems atrodo kitaip. Man rodėsi, kad aš esu ta rožė, ir jeigu būsiu negera, mane irgi visi paliks...

Kai sužinojau apie šią knygą, apie tai, kad toji aikštinga rožė buvo Consuelos prototipas, užsimaniau ją būtinai perskaityti. Tiesiog šiaip, dėl bendro žinojimo. 2000-iaisiais Prancūzijoje „Rožės pasakojimas“ tapo literatūrine sensancija, kai rankraštis Consuelos tarnų buvo atrastas palėpėje – savo tarnams moteris paliko namą, nes neturėjo vaikų. Dabar matau, kad dėmesio knyga sulaukė ne vien dėl priešistorės, bet ir dėl pačios istorijos. Consuela – talentinga rašytoja, kaip sakė Antoine – geresnė už jį patį, bet likimas (o gal jos pasirinkimai?) lėmė būti didžio vyro mūza. O vyras ne toks jau ir didis, kaip matyti iš pasakojimo, kuris, beje, parašytas labai subtiliai, visiškai neniekinant niekšiškai besielgiančio sutuoktinio. Daug kas tarp eilučių. Daug dramatiškų, neįtikėtinų nuotykių. Kelionės po pasaulį, Paryžiaus bohema, aviakatastrofos, kurias jos Tonio vis pavykdavo išgyventi. Man ši knyga labai rezonavo su mano šeimos istorija (prosenelis karo lakūnas kapitonas), ir šiaip iškėlė tuos amžinus, dabar jau primirštus klausimus apie nelaimingą (o gal laimingą?) meilę. Klaustukų knygoje beveik nėra, bet ją perskaičius kyla klausimų, kuriais būtų smagu diskutuoti kur nors bohemiškai, lauko kavinėje, apsimetant kad Paryžius ar Buenos Aires ir jokio karo dar nebuvo.

[Max Mars · Rating 3 out of 5]

La première partie des Lettres du Dimanche de Consuelo de Saint-Exupéry se lit comme les chroniques d’une exilée dans le New York des années 40. En construisant un nid douillet et familier à grand renfort d’anecdotes quotidiennes et de péripéties mondaines destinées à son mari parti faire la guerre, c’est le lecteur que l’autrice invite dans l’ancien appartement de Greta Garbo afin de partager ses humeurs, ses craintes et, surtout, son amour pour l’auteur du Petit Prince. Les alertes au bombardement et les soucis financiers se succèdent si bien que la correspondance devient presque un feuilleton que l’on dévore d’une page à l’autre. La deuxième partie, écrite après la disparition de Saint-Ex, semble être le fruit d’un acte thérapeutique destiné à calmer les angoisses de Consuelo et archiver ses souvenirs, ce qui lui fait perdre de son authenticité et de son urgence de raconter.

[Greta · Rating 3 out of 5]

Kas valandą didėja namas, kurį širdyje tau pastačiau, tad gali ramiai vaikščioti toli nuo manęs.