Laurynas Katkus, žinomas poetas ir vertėjas, pasitelkdamas asmeninę patirtį, apmąsto įvairius kultūrinius, socialinius reiškinius. Svarbiausios temos – atsivėrimas pasauliui po Nepriklausomybės atgavimo ir sovietinis palikimas, pokomunistinė savijauta ir santykiai su Vakarų Europa, meninės kūrybos, rašymo šiuo laikotarpiu funkcija ir prasmė. Tai įdomus ir profesionalus kelių dešimtmečių Lietuvos gyvenimo skrespjūvis iš asmeninės perspektyvos, kai autorius pasakoja, prisimena, analizuoja, intriguoja.
Jau kartą skaitytų, bet dėl to ne mažiau simpatiškų esė rinktinė. Simpatiškumą turbūt pirmiausiai kuria galimybė tapatintis su aptariamomis situacijomis bei autoriaus gebėjimas pastebėti smulkmenas, kurios tas situacijas įkurdina tam tikroje laiko kapsulėje. Būtent atpažįstami laiko bruožai, jų bendrumas tam tikrai kartai kuria ir nostalgijos, ir kaitos, o kartu ir brandos (tiek žmogaus, tiek valstybės) pojūtį. Su bendra rinktinės nuotaika ir teminiu vientisumu man šiek tiek disonavo esė, skirtos literatūros kritikai. Man norėtųsi nuoseklesnio šio pobūdžio tekstų rinkinio gal atskirame skyriuje, o dar geriau visai kitoje knygoje, nes tekstų apžvalgos, tegu ir nepretenduojančios į literatūrologines gelmes, buvo savaip atveriančios ir smagiai skaitomos.