2012 metų Pirmosios knygos konkurso nugalėtojo eilėraščių rinkinys. Debiutinėje eilėraščių knygoje mėginama įvardyti racionalaus ir emocinio krūvio sandūras žmoguje, jo apčiuopiamoje tikrovėje. Ryški pastanga į šią tikrovę žiūrėti pro tikrą, neištrinamą ir nenutrinamą langą, atveriantį vaizdą ir į pasaulį, ir į žiūrintįjį.
Prieš kelias savaites sakiau vyrui, atsiminus, kad jau tuoj, jau tuoj kovarniai sugrįš! Būna tokios užburtos kelios dienos, kai jie grįžta ir krankia, ir būriais danguj grūdasi kaip Hitchcocko filme (kurį, vis tuo metu primenu sau, kad reikia pažiūrėti 😊). O tada ėmiau @rasytojuskaitytojas pirmą eilėraščių knygą ir kovarniai jau buvo ten. Man būtų tiek ir užtekę. 🤷♀️😀💛
O tada nutiko dar keli nuostabūs eilėraščiai. Ir ledo keramika ir dangus, kuris beldžia į sutemusio ežero dugną, ir dangaus blicas, kertantis į širdį. Tai ir įkirto.
Aš esu visiška poezijos skaitymo diletantė, mane arba paliečia, arba ne. Arba krenta širdin, arba ne. Nemoku išanalizuot lyrinio subjekto, tiesą pasakius, to visai ir nesiekiu. Poezijoj aš ieškau tų savanaudiškų "ak" momentų sau pačiai. Ir kai randu - tyrai džiaugiuosi.
Jei reikėtų palygint, sakyčiau, kad antrojoj knygoj tų momentų tarsi atsimenu daugiau. Bet iš kitos pusės, net dėl vieno tokio būtų buvę verta skaitymo ir atradimo. 💛
Dabar aš labai laukiu @rasytojusskaitytojas šio meto poezijos. Mačiau rašė, kad šiuo laiku daugiau poezijos, mažiau prozos. Įtariu, kad mėgausiuos ir bendrų taškų rasiu. 🙂