...o buvo taip

by Ieva Simonaitytė

Autobiografinės trilogijos pirmoji dalis.

„Rašau apie Simonaitytę. Rašau tiesiog gaivališkai, todėl ir pavargstu bedirbdama... Jai buvo svarbu parašyti apie savo likimą, ne tik kaip lietuvininkės, bet kaip neįgalaus kūno moters, nes suvokė savo fizinės patirties unikalumą, savitumą, norėjo apie tai kalbėti... Autobiografinėje trilogijoje autorė prisimena savo – dešimtmetės luošos mergaitės susidūrimą su žemaičiais. Užsižiūrėjusi į jaunas žemaites ir jų spalvingus rūbus, ji buvo grubiai, storžieviškai aprėkta, apipilta šlykščiomis blevyzgomis lyg srutomis. Mergaitė graudžiai raudojo, o nemalonūs įspūdžiai išliko atminty visam gyvenimui..

374 pages, Hardcover

First published January 1, 1960

Reviews

[Virga · Rating 4 out of 5]

Pamiršus, kad čia mokyklinė lektūra ir kad klasikų klasika - tikrai faina knyga. Nervina šiek tiek tyčinė ir stipriai perspausta etnografija (visi įmanomi senoviniai žodžiai, visokių maistų pavadinimai vos ne su receptais, prietarai - vienas skyrius jiems skirtas ir jį skaitant kažkaip nei šis nei tas, kodėl jis čia... ir t.t.). Bet kažkaip prie to galima priprasti, kaip tiesiog prie blogo stiliaus. Be to, greit išsiaiškinau (kai tik kilo įtarimas), kad jos parašymo/ išleidimo laikas - 1960, o tai yra chruščiovinis atšilimas ir etnografijos sprogimas, kai žiauriai madinga buvo iš kuo skurdesnių lūšnų ištraukti papročius, maistą, rakandus kokius nors, o ypač keistą kalbą ir kvailus prietarus. Ir viską įvairiose reprezentacijose naudoti dideliais kiekiais.

Pats pasakojimas - apie mergaitę, protingą ir įdomią, šiek tiek sunkiau vaikštančią ir dar turinčią šiandien jau sunkiai suprantamų socialinių stigmų ("mergos vaikas" pvz.), ir apie jos artimą aplinką. Pasakojimas autobiografinis, tiesiai ir atvirai, ir netgi vis duodamos nuorodos į ateitį, vis skaitytojui primenama, koks didis žmogus iš to vaiko išaugo. Tas šiek tiek persiskaito kaip autorės arogancija, bet neerzina (arogancija, gal kai būna pagrįsta, neerzina). Be to, tas žinojimas, kad iš tos mergaitės išaugo rašytoja, nuo pat pradžių dalyvauja pasakojime - prideda azarto, nes vis norisi sužinoti, tai kaip čia taip buvo, kad vis dėlto taip jai pavyko paskui gyvenime. Ir panašu, kad Simonaitytė tai apskaičiavo, ar bent nujautė.

Svarbiausia, kad skaityti įdomu, net įtraukia - pradedi galvoti ir tada, kai neskaitai, o tai gero pasakojimo požymis. Šiaip tas vaikas su negalia - visiškai kaip ir dabar - gerai jaučiasi savų, gerai pažįstamų žmonių pasauly, o blogai pasijaučia (tai yra pajaučia prislegiantį ir dažniausiai apsimestinį aplinkinių gailestį) iškart, kai tik pakliūna tarp nepažįstamųjų - turguj, bažnyčioj, pas daktarą, kažkokiam kitam kaime, t.t. Net keista, kaip taip per +-110 metų ničniekas nepasikeitė visuomenės sąmoningumo srity - negalia vis dar užgulama "nuoširdžiu" gailesčiu, ir daugiau mažiau visada. Pradeda atrodyti, kad čia kažkoks universalus prigimtinis kvailumas.

Šiaip daug gerų dalykų turi tas pasakojimas: personažai - nė vienas ne plokščias, nėra jokių karikatūrų (kaip pas Žemaitę). Mergaitė, kurios vardu pasakojama - kartais ir pikta, ir bloga, ir irzli (ypač scenos, kur ji pikta, įsiutusi, pagiežinga, bet vis tiek pasakojama jos balsu - labai geros). Be to, kažkaip nejučia skaitydama kartu su ta mergaite paaugi, atsiranda rimtesni svarstymai, ramesni ir vis tiek lieka kai kur pikti ir griežti (t.y. suaugęs žmogus nėra lygu išmintingas ir ramus). Ir dar - kažkaip gražiai atskleistas kontekstas - nacionalinis, kultūrinis, politinis ir religinis, t.y. lietuvių-vokiečių, liuteronų-katalikų įtampos. Visa tai parodoma be kokio nors sureikšminimo ar prisiimtos pozicijos, kitaip sakant - lygia greta su visais kitais prietarais ir ūkio darbais.

[Evelina | AvalinahsBooks · Rating 5 out of 5]

Skaitydama šią knygą, daug kartų pagaudavau save galvojant, kaip gaila, kad autorės jau nebėra gyvos - nes nebeturiu nei tos astronomiškai nedidelės tikimybės kada nors su ja susipažinti. Galbūt dėl to, kad tai memuaras, knygoje labai jautėsi autorės asmenybė. Tiksliau pasakius, dar nesu skaičiusi tokios knygos, kuri taip perteiktų žmogų, kuris, atrodo, vis dar sėdi kitame laike ir rašo tau tuos žodžius - lyg gyvas laiškas, o ne knyga. Galbūt taip paveikė tik mane asmeniškai. Tačiau negaliu atsikratyti jausmo, kad autorė buvo nuostabus ir labai įdomus žmogus, ir būčiau tikrai džiaugusis, jei būčiau pažinus tokį žmogų.
Kas labai stebino knygoje, tai autorės gebėjimas po tiek metų prisiminti ankstyvą vaikystę taip gerai. Na, o gal dauguma to tik tarpų tarp atsiminimų užpildymas? Galbūt ir taip, tačiau vis tiek labai stebina veikėjų kiekis (jie įvardyti pavardėmis) - neįtikėtina, kiek vardų ji sugebėjo atsiminti. Nekalbant jau apie įvykius ir bent apytikslius dialogus - jei jie ir perkurti, juk reikėjo kažkuo remtis. Šitaip detaliai savo trumpo gyvenimėlio tikrai neaprašyčiau, todėl labai stebina, kad tai padarė gerokai už mane vyresnis žmogus.
Taip pat nuostabu, kaip ji sugebėjo, vyresnė būdama, įsijausti į vaiko jausmus taip gerai. Aprašoma ne suaugusiojo mintimis, bet vaiko, toliau - paauglio. Todėl knyga nėra tik memuaras, ją skaitant atrodo, kad tiesiog stebi kito gyvenimą iš vidaus.
Manau, jog perskaitysiu, ko gero, visas autorės knygas - kurių, deja, nėra tiek daug. Skaitau daug, bet jau seniai nebuvau taip įsitraukusi į knygą.