2013 m. internete publikuotas prisiminimų romanas „Kliedesys“ nukelia į herojiškus 1989-uosius, kada Lietuvos visuomenėje vyko didžiulės permainos: „komunistinės lervos“ ėmė vaikščioti su trispalvėmis krūtinėse, o durnynuose pradėjo siūlyti pasimelst. Būtent durnynas – Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninė, į kurią autorius tais laikais buvo pakliuvęs net tris kartus, – ir yra pagrindinė knygos veiksmo vieta.
Beprotnamio prisiminimai užrašyti autentiška Vilniaus gatvių kalba, o veikėjai – realūs to meto žmonės (kai kurių pavardės pakeistos), dėl vienų ar kitų priežasčių atsidūrę visuomenės gyvenimo paraštėse. Realistiškas to meto marginalijų vaizdavimas skatina skaitytojus perkurti sąmonėje įsišaknijusį perdėm idealizuotą atgimstančios Sąjūdžio Lietuvos paveikslą.
Zarraza, arba Jonas Bagdžiūnas – tikrai legendinis melomanas ir tikras kapitonas Morganas muzikinio piratavimo jūrose. Kad jis dar ir knygą parašęs sužinojau tik labai nesmagia proga – sykiu su žinia apie jo mirtį. „Kliedesys“ – autobiografinis pasakojimas apie autoriaus potyrius psichiatrinėje ligoninėje. Kažkokios aukštos literatūros čia neieškokit, bet „Kliedesys“ tikrai rimtas liudijimas apie sovietinį „durnyną", apie laikus, kai iš esmės bet kuris, abejojantis sovietinio gyvenimo būdo pranašumu prieš bet kurį kitą – jau truputį durnas, o jei dar ne tik pats abejoja, bet dar ir kitiems aiškina, tai turi daug šansų iš arčiau susipažinti su psichinės negalios gydymo būdais. Ir jei mus kadaise sukrėtė Ken Kesey „Skrydis virš gegutės lizdą“, tai jų psichukė – gėlytės, palyginti su ta, kurią randame „Kliedesyje“. Vertint nevertinsiu. Bet susipažint tikrai verta.
Knyga lengvai skaitoma ir kartais net įdomi, bet imdami ją į rankas literatūrinio šedevro nesitikėkit.
Šiek tiek priminė Gyvenimo stebėtojo memuarai bei Miražas - tiek gruboku stiliumi, tiek "paprasto žmogaus prisiminimų" turiniu. Deja, skaitant kai kurias istorijas dvelkė dirbtinumu: lyg istorija būtų pasakojama tik tam, kad pabaigoje būtų galima šmaikščiai pamoralizuoti - sėkmingai arba nelabai.
Šitas juokelis - nebloga knygos reprezentacija: "Ar žinot, kur yra žmogaus dūšia? – Ogi po šlapimo pūsle, nes kai pamyži ant dūšios iškart lengviau pasidaro".