„Užkietėjusio“ vilniečio pasakojimai apie anų ir šių laikų gyvenimą sostinėje, tuometinėje sovietų imperijoje ir posovietiniame plačiajame pasaulyje, su atitinkama leksika ir juokeliais, dažnai priverčiantys nusišypsoti, o kartais – net ir raitytis iš juoko.
Humoristiniai, paradoksais žaižaruojantys tekstai apie keliones Azijoje, Europoje, hiperaktyvios dukros auginimo paradoksus, verslininko, vedusio vyro gyvenimo ir santykių su žmona kasdienybės šviesiąsias ir tamsiąsias puses. Verta paskaityti, nes prabėgęs laikas bus įdomesnis dėl humoro momentų.
Šioje knygoje autorius su sveiku humoru nieko per daug neslépdamas ir negražindamas pristato įvairiausius savo gyvenimo patyrimus, sovietinius jaunystės išgyvenimus ir patį tą laikotarpį. Kadangi autorius yra panašiai mano tėvų amžiaus, tai ši knyga mane gan vaizdžiai nukėlé į jų jaunystės pasaulį ir kai kurie jų pasakoti įvykiai mano sąmonėje įgavo kontekstą.
Knygą galėčiau išskirti į tris pagrindines dalis pagal tai kaip ji skaitėsi man: Pirmasis knygos trečdalis smagios, šmaikščios ir nuotaikingos bei įdomios istorijos apie Azijos šalis bei autoriaus šeimą. Antrasis trečdalis - šiek tiek nusibodo tas stilius ar ir pačios istorijos nebuvo tinkamos šiam žanrui, žodžiu sunkiau skaitėsi. Paskutiniai skyriai gan ryškiai labiau vyrams skirti, tačiau atsiribojus nuo to, kad pati esu moteris skaitytoja ir dėl tam tikro turinio galbūt turėčiau kaip šios lyties atstovė įsižeisti ar pasibjaurėti (apie tai perspėja ir knygos viršelis), vėl pavyko pasimėgauti knyga, nes istorijos iš tiesų gana juokingos, tarybiniu tiesmuku stiliumi parašytos kaip tiems laikams ir pritinka...
Knyga yra idėjiškai sugrupuotų tekstų rinkinys apie iš esmės atsitiktinius pastebėjimus apie gyvenimą. Todėl knygą galima vertinti dvejopai: benrai ir dalimis.
Bendrai knygos paliko teigiamą įspūdį: plataus mąsto blaškymasis po pasaulį, laikmečių subtilybės, na ir aišku, autoriaus humoro jausmas. Kadangi mėgstu knygas anotuoti, tai jų šioje knygoje pririnkau gal apie 30.
Jei imti dalimis, tai tai čia jau kokybė įvaresnė. Kartais pasitaikydavo, kad metaforos tik vos vos žibėdavo.
Autorių norėčiau pasveikinti, kad nepabijojo knygą išleisti elektroniniu formatu. Tai, mano galva, yra geras sprendimas.
Vietoje pabaigos, labai neblogas vasaros skaitinys.
Dėsninga ar įroniška, kad blogerio knygą perskaičiau e-skaityklėje. Skaityti autoriaus blogą buvo įdomiau. Trumpos istorijos per neapibrėžtą laiką patraukdavo labiau, nei sudėtos į vieną vietą. Knygos nenuvertinu. Radau ką prisiminti (užaugau panašiu metu tik kitame mieste), humoras patiko (juokiausi balsu). Negaila laiko.
Geriausia Dimos knyga. Nes autorius, mano nuomone, trumpojo pasakojimo virtuozas. O šiuose memuaruose - na, tiesiog fantastiškos istorijėlės, kai kurios - tiesiog vertos tapti anekdotais.
Taip ir neįveikiau - viena skaityti trumpus šmaikščius pastebėjimus internete, o va knygoje kažkaip "nelipo". Bet, atrodo, tai geriausia autoriaus, dar nebuvusio rašytoju, knyga.