What do you think?
Rate this book
Mumintrollen #8-9
Tėtis ir jūra. Vėlai lapkritį
Šia knyga baigiamas publikuoti Tove Jansson literatūrinis šedevras apie trolius Mumius. Vaikų literatūros klasika tapę pasakojimai apie trolius Mumius pelnė švedų kalba rašiusiai suomių rašytojai pasaulinę šlovę. „Šitokio pasaulio savo širdies gelmėse trokšta kiekvienas iš mūsų“, – rašė Tove Jansson.
384 pages, Hardcover
First published January 1, 2008
3 people are currently reading
64 people want to read
About the author
Tove Jansson
921 books3,934 followersTove Jansson was born and died in Helsinki, Finland. As a Finnish citizen whose mother tongue was Swedish, she was part of the Swedish-speaking Finns minority. Thus, all her books were originally written in Swedish.
Although known first and foremost as an author, Tove Jansson considered her careers as author and painter to be of equal importance.
Tove Jansson wrote and illustrated her first Moomin book, The Moomins and the Great Flood (1945), during World War II. She said later that the war had depressed her, and she had wanted to write something naive and innocent. Besides the Moomin novels and short stories, Tove Jansson also wrote and illustrated four original and highly popular picture books.
Jansson's Moomin books have been translated into 33 languages.
Although known first and foremost as an author, Tove Jansson considered her careers as author and painter to be of equal importance.
Tove Jansson wrote and illustrated her first Moomin book, The Moomins and the Great Flood (1945), during World War II. She said later that the war had depressed her, and she had wanted to write something naive and innocent. Besides the Moomin novels and short stories, Tove Jansson also wrote and illustrated four original and highly popular picture books.
Jansson's Moomin books have been translated into 33 languages.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 7 of 7 reviews
July 7, 2021
Tove Jansson man buvo netikėtas atradimas. Apie šią suomių-švedų rašytoją nežinojau nieko, o jos sukurtus Trolius Mumius įsivaizdavau kaip plokščius komiksų ir filmukų personažus. Bet nuo pirmųjų puslapių supratau smarkiai klydęs. Perskaitęs abi į šį rinkinį sudėtas knygas – „Tėtį ir jūrą“ ir „Vėlai lapkritį“ – išdrįsiu apibendrinti, kad tai pačios aukščiausios prabos vaikų literatūra.
Abu romanai keisti, nešabloniški, daugiasluoksniai, atmosferiški. Netgi skaičiau atsiliepimų, esą Tove Jansson rašo tėvams, o ne vaikams, bet su tokia mintimi visiškai nesutinku.
Spėčiau, tokia mintis galėtų būti pagrįsta tuo, jog Trolių Mumių pasakojimas pakankamai sudėtingas, kupinas niuansų ir nesusiveda į paprastą moralą. Mano seniukui penkeri, todėl jo galimybės sekti niuansuotą siužetą yra ribotos, bet būtent jis, seniukas, norėjo tęsti Mumių skaitymą. Kodėl? Nežinau, bet manyčiau nuosekli ir aiški istorija nebūtina, jei vaikas gali įsijausti į personažų gyvenimą, pajusti atmosferos keistumą.
Mano supratimu, vaikų literatūroje keistumas būna dviejų rūšių: autentiškas ir feikinis. Feikinį keistumas, tai kai autorius smarkiai išryškina kokią nors neįprastą detalę iš personažo charakterio, siužeto ar dekoracijų. Pavyzdžiui, berniukas per savo gimtadienį pavirsta vilkolakiuku ir, šią detalę aplipdžius visomis įmanomomis literatūrinėmis klišėmis, vystoma istorija (mano skoniui, taip pat yra ir su našlaičiais burtininkais, bet šitai nutylėsiu).
O štai autentišką keistumą sunku paaiškinti kažkokia racionalizuota formule. Skaitydamas tiesiog jauti, kad tai nepaprasta literatūra, neįrėminta klišių. Manau, nenusivažiuosiu teigdamas, kad Troliai Mumiai yra autentiški ir turėtų stovėti toje pačioje vaikų literatūros lentynoje kaip Alisos, „Mikė Pukuotukas“ ar „Vėjas gluosniuose“.
Ilgai mąsčiau, iš kur ta mumiška atmosfera. Man atrodo, iš personažų tarpusavio santykių. Mumiai atrodo užsisklendę, susitelkę į savo pačių mintis ir troškimus: Muminuko Tėtis užsidaręs konstruoja švyturį, kurį vėliau tikisi rasti jūroje; Muminukas vienas apsigyvena brūzgynų proskynoje ir kasnakt degina žibalinę lempą, kad nestūgautų juodoji Mora; Mažoji Miū vaikštinėja viena ir miega pas nekalbųjį žveją; o Muminuko Mama ant švyturio sienų dažais piešia sodą, paliktą Mumių slėnyje, ir kas vakarą jame užmiega. Ir tuo pačiu metu skaitant neapleidžia jausmas, kad Troliai Mumiai yra tikra mylinti šeima. Jų meilė artimui skleidžiasi ne žodžiais ar dėmesiu, bet buvimu draugėje. Ir tas jų bendrumas tiesiog neapsakomas, nepaaiškinamas. Man atrodo, kad tai ir rodo išskirtinę rašytojos meistrystę.
Turbūt svarbu pasakyti ir tai, kad Mumių istorijos labai asmeniškos. Tove Jansson net neslėpė, kad Mumių šeima yra jos šeimos metafora (turbūt ir viso mūsų regiono šiaurietiškos kultūros metafora).
Septintoji (priešpaskutinė) Mumių serijos knyga „Tėtis ir jūra“ pasakoja, kaip visa Mumių šeima, sekdama Muminukų Tėčio troškimą, palieka Mumių slėnį ir apsigyvena jūroje – akmenuotoje saloje su švyturiu. Muminuko Tėtis tampa švyturio prižiūrėtoju. Jis jaučia, kad ankstesnis prižiūrėtojas švyturį paliko dėl nepakeliamos vienatvės ir liūdesio. Šią knygą Tove Jansson rašė po tėvo mirties. Tuo laiku ji ir jos gyvenimo draugė vasaromis gyveno akmenuotoje Klovharu salelėje, Suomijos įlankoje, Baltijos jūroje, kur pačios pasistatė nedidelį namelį su langais į visas keturias pasaulio puses. Jos ten gyveno trisdešimt vasarų ir paliko salą tik tada, kai dėl garbaus amžiaus gyventi jūroje tapo pavojinga.
Paskutinę Mumių knygą „Vėlai lapkritį“ Tove Jansson parašė po netikėtos brolio ir motinos mirties. Pasakojimas tiesiog gniaužia gerklę. Čia atsiranda naujas personažas homsiukas Toftas, kuris įkūnija pačią autorę. Homsiukas kiekvieną naktį užmiega apleistoje valtyje ir sapnuoja, kaip pėstute keliauja į Mumių slėnį, kur tarpduryje jo laukia Muminukų Mama. Tačiau kiekvieną naktį jis nueina vis mažiau ir mažiau, taigi, mama vis tolsta ir tolsta. Galiausiai homsiukas Toftas priima sprendimą palikti valtį ir kartu su kitais Mumių personažai aplankyti Mumių šeimą. Tačiau namus jie randa tuščius. Mumių nebėra. Taigi paskutinė Mumių istorija pasakojama namuose, kuriuose Mumiai gyveno, ir kur jų niekada nebebus.
Nuostabi nuostabi literatūra.
Labai rekomenduoju pabandyti. Man atrodo būtų žiauriai geras, jeigu Tove Jansson kūryba įsitvirtintų mūsų vaikų literatūroje.
Abu romanai keisti, nešabloniški, daugiasluoksniai, atmosferiški. Netgi skaičiau atsiliepimų, esą Tove Jansson rašo tėvams, o ne vaikams, bet su tokia mintimi visiškai nesutinku.
Spėčiau, tokia mintis galėtų būti pagrįsta tuo, jog Trolių Mumių pasakojimas pakankamai sudėtingas, kupinas niuansų ir nesusiveda į paprastą moralą. Mano seniukui penkeri, todėl jo galimybės sekti niuansuotą siužetą yra ribotos, bet būtent jis, seniukas, norėjo tęsti Mumių skaitymą. Kodėl? Nežinau, bet manyčiau nuosekli ir aiški istorija nebūtina, jei vaikas gali įsijausti į personažų gyvenimą, pajusti atmosferos keistumą.
Mano supratimu, vaikų literatūroje keistumas būna dviejų rūšių: autentiškas ir feikinis. Feikinį keistumas, tai kai autorius smarkiai išryškina kokią nors neįprastą detalę iš personažo charakterio, siužeto ar dekoracijų. Pavyzdžiui, berniukas per savo gimtadienį pavirsta vilkolakiuku ir, šią detalę aplipdžius visomis įmanomomis literatūrinėmis klišėmis, vystoma istorija (mano skoniui, taip pat yra ir su našlaičiais burtininkais, bet šitai nutylėsiu).
O štai autentišką keistumą sunku paaiškinti kažkokia racionalizuota formule. Skaitydamas tiesiog jauti, kad tai nepaprasta literatūra, neįrėminta klišių. Manau, nenusivažiuosiu teigdamas, kad Troliai Mumiai yra autentiški ir turėtų stovėti toje pačioje vaikų literatūros lentynoje kaip Alisos, „Mikė Pukuotukas“ ar „Vėjas gluosniuose“.
Ilgai mąsčiau, iš kur ta mumiška atmosfera. Man atrodo, iš personažų tarpusavio santykių. Mumiai atrodo užsisklendę, susitelkę į savo pačių mintis ir troškimus: Muminuko Tėtis užsidaręs konstruoja švyturį, kurį vėliau tikisi rasti jūroje; Muminukas vienas apsigyvena brūzgynų proskynoje ir kasnakt degina žibalinę lempą, kad nestūgautų juodoji Mora; Mažoji Miū vaikštinėja viena ir miega pas nekalbųjį žveją; o Muminuko Mama ant švyturio sienų dažais piešia sodą, paliktą Mumių slėnyje, ir kas vakarą jame užmiega. Ir tuo pačiu metu skaitant neapleidžia jausmas, kad Troliai Mumiai yra tikra mylinti šeima. Jų meilė artimui skleidžiasi ne žodžiais ar dėmesiu, bet buvimu draugėje. Ir tas jų bendrumas tiesiog neapsakomas, nepaaiškinamas. Man atrodo, kad tai ir rodo išskirtinę rašytojos meistrystę.
Turbūt svarbu pasakyti ir tai, kad Mumių istorijos labai asmeniškos. Tove Jansson net neslėpė, kad Mumių šeima yra jos šeimos metafora (turbūt ir viso mūsų regiono šiaurietiškos kultūros metafora).
Septintoji (priešpaskutinė) Mumių serijos knyga „Tėtis ir jūra“ pasakoja, kaip visa Mumių šeima, sekdama Muminukų Tėčio troškimą, palieka Mumių slėnį ir apsigyvena jūroje – akmenuotoje saloje su švyturiu. Muminuko Tėtis tampa švyturio prižiūrėtoju. Jis jaučia, kad ankstesnis prižiūrėtojas švyturį paliko dėl nepakeliamos vienatvės ir liūdesio. Šią knygą Tove Jansson rašė po tėvo mirties. Tuo laiku ji ir jos gyvenimo draugė vasaromis gyveno akmenuotoje Klovharu salelėje, Suomijos įlankoje, Baltijos jūroje, kur pačios pasistatė nedidelį namelį su langais į visas keturias pasaulio puses. Jos ten gyveno trisdešimt vasarų ir paliko salą tik tada, kai dėl garbaus amžiaus gyventi jūroje tapo pavojinga.
Paskutinę Mumių knygą „Vėlai lapkritį“ Tove Jansson parašė po netikėtos brolio ir motinos mirties. Pasakojimas tiesiog gniaužia gerklę. Čia atsiranda naujas personažas homsiukas Toftas, kuris įkūnija pačią autorę. Homsiukas kiekvieną naktį užmiega apleistoje valtyje ir sapnuoja, kaip pėstute keliauja į Mumių slėnį, kur tarpduryje jo laukia Muminukų Mama. Tačiau kiekvieną naktį jis nueina vis mažiau ir mažiau, taigi, mama vis tolsta ir tolsta. Galiausiai homsiukas Toftas priima sprendimą palikti valtį ir kartu su kitais Mumių personažai aplankyti Mumių šeimą. Tačiau namus jie randa tuščius. Mumių nebėra. Taigi paskutinė Mumių istorija pasakojama namuose, kuriuose Mumiai gyveno, ir kur jų niekada nebebus.
Nuostabi nuostabi literatūra.
Labai rekomenduoju pabandyti. Man atrodo būtų žiauriai geras, jeigu Tove Jansson kūryba įsitvirtintų mūsų vaikų literatūroje.
November 25, 2023
Pasaulis kupinas keistų dalykų tiems, kurie juos pastebi.
February 19, 2022
„Tėtis ir jūra“ - 5/5.
September 5, 2020
can't think of a better way to settle into the slight slowing down of days 🍁
July 9, 2015
Manau, visi pritars, kad Muminukų istorijos skirtos ne tik (ir gal net ne tiek) vaikams, bet ir suaugusiems. Tai įrodo ir mano mamos pastaba, kuri man įstrigo kaip taikliausias įmanomas visų Muminukų knygų apibūdinimas, o ypač jis galioja šioms dviems (jį išgirdau būdama paaugle ir iki šiol prisimenu): "visi tie Muminukų nuotykiai ir veikėjai kupini tokio neaprėpiamo, kosminio liūdesio ir ilgesio. Kad ir Snusmumrikas - juk jis taip absoliučiai, visiškai nemoka džiaugtis!" Dėl Snusmumriko ir jo anti-socialių įpročių bei alternatyvių džiaugsmo šaltinių galima ginčytis, bet nesutikti su mintimi, kad Muminukų pasaulis persmelktas visatos masto liūdesio ir egzistencinio ilgesio, labai sunku.
June 24, 2020
Meilutė, šviesutė knygutė! Paskaitykite, išties rekomenduoju.
August 25, 2014
Perskaičiau jos "Tėtį ir jūrą". Nuostabi knyga. Mane ji nuginklavo. Be galo smagus grįžimas į vaikų literatūrą maždaug po dvidešimt penkerių metų.
Displaying 1 - 7 of 7 reviews