„Daktaras Kripštukas pragare“ - bene įdomiausias literatūrinių pasakų rinkinys lietuvių literatūroje. Jau kelis dešimtmečius literatūros tyrinėtojai sutartinai pabrėžia, kad Juliaus Kaupo pasaka - tai gilią žmogiškąją prasmę turinti, filosofinės minties, išminties, gyvenimiško humoro ir pasakos nuotaikos sintezė, žavinti vaikus ir suaugusius.
Pasakų herojai - patys įvairiausi - velniūkštis Juoduodegis, neramus žvejas Silvestras, lėlė-karalaitė, juodoji varlė, burtininkas be vardo, arlekinas, daktaras Kripštukas ir daugybė kitų. Šioje knygoje „Daktaras Kripštukas pragare“ vaizdingai atgyja Kauno panorama, praeitis, netikėčiausios paslaptys.
Julius Kaupas (1920-1964) buvo žemininkų kartos bendraamžis, reiškėsi kaip novelistas, pasakų rašytojas, eseistas ir literatūros kritikas.
Gimė Kaune 1920 m. kovo 6 d., 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, gyveno ir dirbo JAV gydytoju, ten ir mirė 1964 m. kovo 1 d.
Rašytojas Julius Kaupas ryškiausiai save įamžino literatūrinėmis pasakomis, kurias išleido 1948 m. rinkinyje „Daktaras Kripštukas pragare ir kitos ne-mažiau įdomios pasakos, surašytos slaptose Kauno miesto kronikose". Ši publikacija redaguota minimaliai, išlaikyta autoriaus teksto skyryba, sintaksė, leksika.
Taip jau nutiko, kad ,,Daktaras Kripštukas" pasipainiojo po ranka dėl mokslinio intereso. Labai įdomiai jį į savo pjesę ,,Paskutinis kvartetas ir dr. Kripštukas" įpina Kostas Ostrauskas. Tataigi, pusiau rimtai, pusiau juokais ėmiausi skaityti ir pasirodo, kad Juliaus Kaupo pasakos gerokai nutolusios nuo lietuvių liaudies, labai urbanistiškos ir skirtos visai ne vaikams, o suaugusiems. Esu tikra, kad jos turėtų sudominti tuos, kurie turi bent kiek glaudesnį ryšį su Kaunu, nes sekant pasakų siužetus turėtų būti nesunku atsekti konkrečias veiksmo vietas. Aš, tiesa, šios privilegijos neturiu, bet kitiems vertėtų tuo pasinaudoti. Negaliu sakyti, kad tai stipriausia mano skaityta knyga. Paradoksalu, tačiau įprastai vertindama knygas, nesivadovauju jausminėmis impresijomis, bet šįsyk vertinu knygą aukščiausiu balu už visišką skaidrumą, kuris gali pasirodyti visai banalus, bet šiaip gi yra labai šiltas. Turbūt tos pasakiškos šilumos suaugus ir pritrūksta. Be to, nereikia apsimesti, kad visi filologai skaito tik kažkokias abrakadabra lektūras, kurias narstyti galima tik iki dantų apsiginklavus literatūrologine amunicija. Ne, taip tikrai nėra, todėl visada gera grįžti prie to, kas verčia ginkluotę sugrūsti į lagaminą ir pastatyti jį tolimiausiame kampe, bet drauge leidžia truputį pakirbenti širdį ir bent jau tokiu būdu atsirakinti vaikystės pasaulio vartus. Žodžiu, knyga žavi tuo, kad neturi dvigubų dugnų, o esmė kartais pasirodo slypinti visai netoli.
Tai ne pasakos, tai tikri nutikimai, įvykę kadais Kaune. Skaitydamas gali atsekti, kurioje vietoje buvo pragaro vartai, kurioje bažnyčioje tarnavo kipšiukas.