Beveik dešimtmetį nerašęs apsakymų, magiškai pajutau, kad privalau vėl jų imtis, privalau parašyti apsakymų knygą. Vardą šiai knygai beveik simboliškai davė senas apsakymas. Tas vardas yra liūdnai sarkastiškas — „Taikos balandis“. Prieš dešimtmetį vilnietiškas taikos balandis teatnešė personažui neapykantą ir troškimą naikinti. Deja, tas nelemtas balandis perskrido ir į šias dienas. Nėra taikos po Vilniaus alyvomis. Čia metafizinė meilė virsta menamu nusikaltimu. Čia šunys rašo kruvinus dienoraščius. Čia visažinis arhatas tepajėgia ištirpti Karoliniškių ore. O visa tai niūriai stebi nusmurgę, raiši miesto karveliai, neegzistuojančios taikos balandžiai.
Ričardas Gavelis – prozininkas, dramaturgas, eseistas, griežčiausias totalitarizmo kritikas lietuvių literatūroje, dažnai vadinamas pagrindinės savo metaforos – Vilniaus kaip Visatos subinės – kūrėju. Tyrinėjo lietuviško mentaliteto deformacijas, demaskavo ideologijų poveikį asmenybei.
1968 metais baigė Druskininkų vidurinę mokyklą. Studijavo Vilniaus Universitete ir gavo fiziko teoretiko diplomą. 1973 m., baigęs studijas, pradėjo dirbti Mokslų Akademijos Fizikos institute, vėliau – žurnalų „Mokslas ir gyvenimas“ bei „Pergalė“ redakcijose. Taip R. Gavelis nejučia įsitvirtino literatūriniame gyvenime, tapdamas profesionaliu rašytoju (prozininku, dramaturgu, publicistu).
R.Gavelio kūryboje didelę reikšmę turi Vilnius. Vieniems romanų herojams jis yra it šmėkla, supuvęs organizmas, nuodijantis gyvenimą, kitiems - ištikimas draugas, gelbstintis nuo pavojų, o dažniausiai Vilnius - tai varnas: ramus, išmintingas, stebintis žmonių gyvenimą, padedantis iškilus tam tikriems pavojams.
R. Gavelis sumaniai skelbė laisvo, veiklaus ir atsakingo žmogaus gyvenimą. Jo meninė kalba racionali, laužydamas tabu jis atskleidžia intymaus gyvenimo epizodus. Savo kūryba rašytojas bandė išvaduoti gimtąją literatūrą iš provincialumo.
Neapdovanotas jokiomis premijomis ar kitais apdovanojimais, bet sulaukęs didžiulių tiražų (vien „Vilniaus pokerio“ parduota apie 100 000 egzempliorių) ir mylimas skaitytojų.
Pirmoji knyga – apsakymų rinkinys „Neprasidėjusi šventė“ (1976 m.). Iš viso išleido 4 novelių rinkinius ir 7 romanus, parašė keletą pjesių.
R. Gavelio proza – viena įdomiausių ir drąsiausių socialinės kritikos lietuvių literatūroje formų. Naujus kelius tokiai kritikai atvėrė analitinis, fantasmagoriškas, paradoksalus, metaforiškas autoriaus stilius. Autorius demitologizavo daugelį tautinių šventenybių, išaukštino protą ir dvasios laisvę, naudojo žaidybinį masinės kultūros elementų montažą, nevengė atviros erotikos. Kvestionuojamos tautinės, istorinės, politinės, religinės vertybės literatūrinės mitologizacijos būdu sustabdo laiką, keičia socialinės erdvės dimensijas. Vaizduojamas pasaulis primena kafkiškąjį, novelių fabula pajungta giluminiams psichologijos siūbavimams, kuriuos valdo likimo neišvengiamybė.
„Sąmoningas provokatorius“, „novelės meistras“, „nešvankybių platintojas“, „degradavęs fizikas“ – taip apibūdinamas jo talentas.
R. Gavelis netikėtai mirė būdamas 52-ejų metų. Mirties priežastis — sustojusi širdis.
Trumposios prozos kūrinių rinktinė liudijanti pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metų tamsius momentus ( intelektualų, mokslininkų pesimizmą, reketininkų, nusikaltėlių egzistencinius potyrius, šuns mąstymą ir kt. Pesimistinis žvilgsnis su intelektualiomis nuorodomis į kultūrą. Pesimistinis žvilgsnis padeda suprasti gyvenimo tamsias puses ir žmonių siekius.