What do you think?
Rate this book
Семейный круг
Psichologinis romanas, kurio pagrindinė herojė yra vienas iš įdomiausių rašytojo sukurtų paveikslų. Atskleisdamas dramatišką žavios, labai savarankiškos, aistringos būtybės likimo istoriją, jis paliečia amžinąsias tiesos ir melo, meilės ir neapykantos, tėvų ir vaikų problemas.
380 pages, Paperback
First published January 1, 1962
1 person is currently reading
92 people want to read
About the author
André Maurois
1,087 books255 followersAndré Maurois, born Emile Salomon Wilhelm Herzog, was a French author. André Maurois was a pseudonym that became his legal name in 1947.
During World War I he joined the French army and served as an interpreter and later a liaison officer to the British army. His first novel, Les silences du colonel Bramble, was a witty but socially realistic account of that experience. It was an immediate success in France. It was translated and also became popular in the United Kingdom and other English-speaking countries as The Silence of Colonel Bramble. Many of his other works have also been translated into English (mainly by Hamish Miles (1894–1937)), as they often dealt with British people or topics, such as his biographies of Disraeli, Byron, and Shelley.
During 1938 Maurois was elected to the prestigious Académie française. Maurois was encouraged and assisted in seeking this post by Marshal Philippe Pétain, and he made a point of acknowleging with thanks his debt to Pétain in his 1941 autobiography, Call no man happy - though by the time of writing, their paths had sharply diverged, Pétain having become Head of State of the Nazi-collaborationist Vichy France.
During World War II he served in the French army and the Free French Forces.
He died during 1967 after a long career as an author of novels, biographies, histories, children's books and science fiction stories. He is buried in the Neuilly-sur-Seine community cemetery near Paris.
During World War I he joined the French army and served as an interpreter and later a liaison officer to the British army. His first novel, Les silences du colonel Bramble, was a witty but socially realistic account of that experience. It was an immediate success in France. It was translated and also became popular in the United Kingdom and other English-speaking countries as The Silence of Colonel Bramble. Many of his other works have also been translated into English (mainly by Hamish Miles (1894–1937)), as they often dealt with British people or topics, such as his biographies of Disraeli, Byron, and Shelley.
During 1938 Maurois was elected to the prestigious Académie française. Maurois was encouraged and assisted in seeking this post by Marshal Philippe Pétain, and he made a point of acknowleging with thanks his debt to Pétain in his 1941 autobiography, Call no man happy - though by the time of writing, their paths had sharply diverged, Pétain having become Head of State of the Nazi-collaborationist Vichy France.
During World War II he served in the French army and the Free French Forces.
He died during 1967 after a long career as an author of novels, biographies, histories, children's books and science fiction stories. He is buried in the Neuilly-sur-Seine community cemetery near Paris.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 17 of 17 reviews
July 14, 2020
A. Morua knyga “Šeimos ratas” – romanas, kuriame fatalizmas persipina su dialektika: tai, kas nulemta (dėl praeities, tradicijų, genetikos) turi įvykti, bet vyksta su nauja kokybe. Pati knygos intriga ne nauja, bet retoka: dukros neapykanta motinai, persiduodanti net tai vietovei, kur gyvena motina. Savo gimtinei, savo namui, savo vaikystei... Šiuo aspektu, netipiškas siužetas.
Motina, pajutusi dukros priešiškumą, išveža pagrindinę romano veikėją Denizą į vienuolyno mokyklą, tačiau ji ten ilgai neužsibūna: Deniza labai protinga, bet pasibaisėtina mergaitė, trokštanti suvaidinti ir persekiojamos doruolės, ir maištingos keršytojos vaidmenį. Ji slapčia rašo romanus ir dramas, kurių taurios veikėjos išžudo priešus arba pačios žūsta ant ešafoto. Apie tokią kūrybą sužinojus mokyklos direktorei, Denizai vienuolyno mokykloje nebelieka vietos. Netraukia ir namai, nes darnus šeimos gyvenimas – tik veidmainiška regimybė. Ją kamuoja selektyvaus emocinio atsiskyrimo sindromas, nes aplinkiniai žmonės smerkia arba pašiepia jos tėvus – provincijos miestelyje meilužio turėjimas netoleruojamas, o knygos herojė anksti sužino, kad motina turi meilužį, bet nepateisina ir tėvo: “Denizai būtų labiau patikę, kad jis būtų išbaręs mamą, kaip tikras vyras būtų trenkęs šią išsišiepusią moterį ant žemės, įkrėtęs jai į kailį, nubaudęs.” Tokioje aplinkoje formuojasi paauglės charakteris – ji priblokšta tamsios juodos galybės, valdančios žmones, jai baisu, kad žmogui skirta kentėti net nežinant kančių tikslo ir prasmės. Taip susiformuoja nuostata: nėra nieko baisesnio negu namai, kurių nekenti. Išvykti, nes “geriau būti nelaimingai svetur, nes tai natūralu, negu savo namuose.” Ir net po keleto metų, kai sužadėtinis Žakas nori ją parsivežti į jų gimtąjį miestą, Deniza nedvejojusi atsako: “Aš niekada negrįšiu... Niekados... ir tai ne užsispyrimas, o sveikas protas. Per daug nelaiminga buvau tame mieste.” Ten, jų gimtajame mieste, lauktų pasiturintis gyvenimas, bet ji verčiau skurstų bet kur, tik ne būtų arti namų. Kiekvienas skaitytojas tokį mylinčios merginos apsisprendimą, be abejo, vertina savaip... Santuoka žlunga, bet likimas Denizai maloningas – ji tampa gero, turtingo, be galo ją mylinčio vyriškio žmona, bet lemties ratas negailestingas – ji kartoja motinos klaidas. Kartoja, nors nekenčia jos: “motinos laiškai, sugrąžinantys į užnuodytą vaikystės dienų atmosferą, jos širdyje sukeldavo tokią audrą, kad ji ilgai atidėliodavo juos atplėšti. <...> Paskui staigiu judesiu atplėšdavo ir puldavo greitai skaityti, kaip kad ligonis, kuris užsimerkęs skuba nuryti karčią tabletę.” Ir vis dėlto ateina metas, kai motina pradeda priekaištauti Denizai, kad ji per mažai dėmesio skiria savo vaikams (jų turi trejetą), o Deniza suvokia, kad kartojasi istorija, kai dėmesio ir meilės trūko jai pačiai. Knygai labiau tiktų pavadinimas “Ydingas ratas”. Pabaiga įtikina, bet sužinosite ją, jei perskaitysite knygą...
Silpniausios knygos vietos – ten, kur daug (ir svarbiausia – gan diletantiškai) samprotaujama apie ekonomiką ir politiką 1931 metais, įsisiūbavus pasaulinei ekonominei krizei ir stiprėjant TSRS įtakai.
Knygos stilius puikus, kaip ir dera prancūzų romanistui, ji pulsuoja muzika, kaip įprasta Morua romanuose.
“Vaikas auga ramus ir laimingas tik tada, jeigu jo tėvų santykiai normalūs, tai yra, jeigu tėvas – stiprus žmogus, kuris vadovauja šeimai, kuriam paklūstama, o motina švelni, verta pagarbos ir nuolanki tėvui...” – toks autoriaus požiūris, įdėtas į Denizos lūpas. Didaktika: santuoka be meilės – žlugdo ne tik sutuoktinius, bet ir neigiamai įtakoja vaikų ateitį. Nieko naujo? Bet jei talentingai parašyta, skaityti įdomu. A. Morua atveju – taip. Knygoje kito rašytojo lūpomis jis išsako savo credo: “Rašytojas turi puoselėti savo kančias ir neduoti ramybės savo nervams. Ir tik tada, kai jis nebetveria iš skausmo ir ima rėkt, kai paliečiamos jautriausios jo stygos, atsiskleidžia tikrasis talentas...” Vis dėlto, kai ta pačia tema prancūzų literatūra turi puikius Balzako, Stendalio, Flobero romanus, vertinti šią Morua knygą daugiau nei 8, neįmanoma.
Motina, pajutusi dukros priešiškumą, išveža pagrindinę romano veikėją Denizą į vienuolyno mokyklą, tačiau ji ten ilgai neužsibūna: Deniza labai protinga, bet pasibaisėtina mergaitė, trokštanti suvaidinti ir persekiojamos doruolės, ir maištingos keršytojos vaidmenį. Ji slapčia rašo romanus ir dramas, kurių taurios veikėjos išžudo priešus arba pačios žūsta ant ešafoto. Apie tokią kūrybą sužinojus mokyklos direktorei, Denizai vienuolyno mokykloje nebelieka vietos. Netraukia ir namai, nes darnus šeimos gyvenimas – tik veidmainiška regimybė. Ją kamuoja selektyvaus emocinio atsiskyrimo sindromas, nes aplinkiniai žmonės smerkia arba pašiepia jos tėvus – provincijos miestelyje meilužio turėjimas netoleruojamas, o knygos herojė anksti sužino, kad motina turi meilužį, bet nepateisina ir tėvo: “Denizai būtų labiau patikę, kad jis būtų išbaręs mamą, kaip tikras vyras būtų trenkęs šią išsišiepusią moterį ant žemės, įkrėtęs jai į kailį, nubaudęs.” Tokioje aplinkoje formuojasi paauglės charakteris – ji priblokšta tamsios juodos galybės, valdančios žmones, jai baisu, kad žmogui skirta kentėti net nežinant kančių tikslo ir prasmės. Taip susiformuoja nuostata: nėra nieko baisesnio negu namai, kurių nekenti. Išvykti, nes “geriau būti nelaimingai svetur, nes tai natūralu, negu savo namuose.” Ir net po keleto metų, kai sužadėtinis Žakas nori ją parsivežti į jų gimtąjį miestą, Deniza nedvejojusi atsako: “Aš niekada negrįšiu... Niekados... ir tai ne užsispyrimas, o sveikas protas. Per daug nelaiminga buvau tame mieste.” Ten, jų gimtajame mieste, lauktų pasiturintis gyvenimas, bet ji verčiau skurstų bet kur, tik ne būtų arti namų. Kiekvienas skaitytojas tokį mylinčios merginos apsisprendimą, be abejo, vertina savaip... Santuoka žlunga, bet likimas Denizai maloningas – ji tampa gero, turtingo, be galo ją mylinčio vyriškio žmona, bet lemties ratas negailestingas – ji kartoja motinos klaidas. Kartoja, nors nekenčia jos: “motinos laiškai, sugrąžinantys į užnuodytą vaikystės dienų atmosferą, jos širdyje sukeldavo tokią audrą, kad ji ilgai atidėliodavo juos atplėšti. <...> Paskui staigiu judesiu atplėšdavo ir puldavo greitai skaityti, kaip kad ligonis, kuris užsimerkęs skuba nuryti karčią tabletę.” Ir vis dėlto ateina metas, kai motina pradeda priekaištauti Denizai, kad ji per mažai dėmesio skiria savo vaikams (jų turi trejetą), o Deniza suvokia, kad kartojasi istorija, kai dėmesio ir meilės trūko jai pačiai. Knygai labiau tiktų pavadinimas “Ydingas ratas”. Pabaiga įtikina, bet sužinosite ją, jei perskaitysite knygą...
Silpniausios knygos vietos – ten, kur daug (ir svarbiausia – gan diletantiškai) samprotaujama apie ekonomiką ir politiką 1931 metais, įsisiūbavus pasaulinei ekonominei krizei ir stiprėjant TSRS įtakai.
Knygos stilius puikus, kaip ir dera prancūzų romanistui, ji pulsuoja muzika, kaip įprasta Morua romanuose.
“Vaikas auga ramus ir laimingas tik tada, jeigu jo tėvų santykiai normalūs, tai yra, jeigu tėvas – stiprus žmogus, kuris vadovauja šeimai, kuriam paklūstama, o motina švelni, verta pagarbos ir nuolanki tėvui...” – toks autoriaus požiūris, įdėtas į Denizos lūpas. Didaktika: santuoka be meilės – žlugdo ne tik sutuoktinius, bet ir neigiamai įtakoja vaikų ateitį. Nieko naujo? Bet jei talentingai parašyta, skaityti įdomu. A. Morua atveju – taip. Knygoje kito rašytojo lūpomis jis išsako savo credo: “Rašytojas turi puoselėti savo kančias ir neduoti ramybės savo nervams. Ir tik tada, kai jis nebetveria iš skausmo ir ima rėkt, kai paliečiamos jautriausios jo stygos, atsiskleidžia tikrasis talentas...” Vis dėlto, kai ta pačia tema prancūzų literatūra turi puikius Balzako, Stendalio, Flobero romanus, vertinti šią Morua knygą daugiau nei 8, neįmanoma.
October 10, 2023
55-oji XX a. Aukso fondo knyga. Prancūzų rašytojo sukurta jaunos moters gyvenimo istorija. Ši knyga dar kartą patvirtina, kad gyvenimo ratas daugumoje šeimų sukasi vienodu ritmu - vaikai sako, kad niekada nekartos tėvų klaidų, sau atrodo protingesni ir veiklesni, tačiau visgi nuo šeimos stiliaus, tradicijų ir ydų nutolti labai sunku. Lengvas, neįpareogojantis skaitinys.
July 16, 2020
Pilna didžiulės paniekos nenugalimoms jėgoms, kurios vairuoja žmogiškųjų būtybių likimus, aš nugrimzdau į guodžiantį sapną.
*
Visus mus parblokš mirtis, bet savo gyvenimą galime padaryti taurų arba niekšišką, - tai priklausys nuo mūsų ryžto.
*
Visus mus parblokš mirtis, bet savo gyvenimą galime padaryti taurų arba niekšišką, - tai priklausys nuo mūsų ryžto.
July 9, 2017
I read it in Estonian, in an edition published in 1994, which I thought would show the era of independence had arrived in Estonia. Alas, I guess the translation was published because Maurois had visited the Soviet Union, not been critical of the Soviets and therefore was an 'old friend'. What outright astonished me was the very poor quality of translation. In the 1920s France it is quite possible that old married couples would still use the formal address when speaking to each other, but for the modern Estonian reader this is difficult. To crown it all, many sentences read like a tentative first draught.
Having said all that, it's a mediocre novel about a woman, Denise, who in her youth rebels against her mother but in the end comes to terms with life when she is about 40 in 1931.
Old-fashioned, not of interest to our generation, I'd say.
Having said all that, it's a mediocre novel about a woman, Denise, who in her youth rebels against her mother but in the end comes to terms with life when she is about 40 in 1931.
Old-fashioned, not of interest to our generation, I'd say.
July 15, 2022
Ամբողջ գիրքը կառուցված է մանկական տրավման մարսելու, outgrow անելու վրա։ Գաղափարը լավն է, պատմությունը լավն է, բայց հեղինակը որոշ հատվածներում թերացել է՝ անձնական գաղափարները պարտադրելով։ Օրինակ՝ իդեալական զույգը պետք է բաղկացած լինի հնաձանդ կնոջից և ուժեղ տղամարդուց, կամ՝ տրավման մյուս սերունդին փոխանցելը չպիտի քնննադատվի, և այլն...
Միգուցե ես եմ նայում 21րդ դարի պրիզմայի միջով, բայց սերնդեսերունդ փոխանցվող տրավմայի գաղափարը կարելի էր ներկայացնել ավելի քննադատական մոտեցումով, լուծումների տարբերակներ առաջ բերելով։ Իսկ այս դեպքում "Ներիր ծնողիդ" մտքից առաջ, ցավոք, հեղինակը չի գնացել։
Գեղեցիկ պատմություն էր, կցանկանայի նույն պլոտով, նույն հերոսներով, սակայն մի փոքր այլ ադապտացիայով կարդալ։
3.5/5
Միգուցե ես եմ նայում 21րդ դարի պրիզմայի միջով, բայց սերնդեսերունդ փոխանցվող տրավմայի գաղափարը կարելի էր ներկայացնել ավելի քննադատական մոտեցումով, լուծումների տարբերակներ առաջ բերելով։ Իսկ այս դեպքում "Ներիր ծնողիդ" մտքից առաջ, ցավոք, հեղինակը չի գնացել։
Գեղեցիկ պատմություն էր, կցանկանայի նույն պլոտով, նույն հերոսներով, սակայն մի փոքր այլ ադապտացիայով կարդալ։
3.5/5
November 21, 2012
If women weren't oppressed, what would there be to write novels about?
February 24, 2013
There is something in common between this book and Sagan's "Bonjour Tristesse". I like them both
June 16, 2022
Измена, а потом измена, а потом еще одна измена, здесь измена мужу, а вот здесь измена самой себе. Все просто? В книге поднимается одна тема? Как бы не так! Мыслей очень много...
Первое, что приходит в голову после прочтения этой книги, - это "как же тонко Моруа чувствует женскую натуру, как же хорошо разбирается в женской психологии!" А потом немного успокаиваешься, восторги утихают и начинаешь размышлять... Женская натура, женская логика, женское сердце. Да, это все в книге на первом плане, лежит на поверхности, но ведь и мужские персонажи в романе не менее интересны и жизненны. Да и вообще, существует ли такое понятие, как "женская натура" или мы все-таки должны говорить о том, что Моруа - непревзойденный знаток человеческой психологии? Наверное, однозначный ответ в данном случае не предвидится, но несомненно, что этот удивительно сложный узор из сомнений, переживаний, стремлений и чувств и является главным достоинством "Семейного круга".
Автор не гонит сюжет книги, как жесткосердный извозчик свою лошадку. Он дает ему возможность идти свободно, вольготно, что и создает, с моей точки зрения, ощущение реальности происходящего и позволяет читателю успевать сопереживать героям, а не лихорадочно листать страницы. Хотя эта размеренность меня немножко дезориентировала. Я постоянно забывала, что (основное) действие книги разворачивается в 20-30е годы 20 века, мне все время казалось, что героини книги должны выглядеть вот так, а не вот так :)
Но в то же время Моруа лишний раз напомнил мне, почему я так люблю читать книги про этот период. Это, наверное, самая большая и самая важная ломка в жизни современного человека. В 10-30х годах произошли события, которые сделали нас такими, как мы есть. Именно они разрушили основы и дали возможность изменить все коренным образом. Постоянно крутился в голове отрывок из моего любимого стихотворения Пастернака "Вакханалия": "И великой эпохи / След на каждом шагу / B толчее, в суматохе, / В метках шин на снегу, / B ломке взглядов, симптомах / Вековых перемен, / B наших добрых знакомых, / В тучах мачт и антенн..." Вот именно, "симптомах вековых перемен"... Еще очень сильно бросилось в глаза различие между французским обществом 30х годов и той ситуацией, которая сложилась в СССР. Честно, когда представлю рядом эти картинки, то просто крышу сносит! У нас намолотила столько-то тонн зерна и в лагеря сослали столько-то врагов народа, а у них "Вечер 29 июня 1931 года был особенно изысканным — не столько в отношении музыкантов (хотя в тот вечер у Денизы была превосходная венская певица), сколько потому, что здесь собрались крупнейшие представители финансовых кругов и светского общества..." Однако не смотря на различия вн��шние, опять начинаешь сомневаться, а есть ли разница между психологией французского банкира и советского крановщика - или все-таки все мы просто Человеки?..
Вывод (который невозможно извлечь из написанного выше): обязательно прочесть все остальные произведения Моруа.
9 / 10
April 23, 2021
***Contiene Spoilers***
La verdad es que fui con 0 expectativas a leer esta historia porque no conocía al autor y porque en realidad compré este libro porque trae "La Historia de Inglaterra" y me interesa mucho leerla.
Creo que nunca pensé tampoco que me iba a conectar tanto con un personaje como Dionisia y la iba a comprender tanto como lo hice. Es un personaje muy conflictivo con sigo misma y con el resto de las personas que la rodea. Me gustó mucho como el autor hizo que ella luche contra si misma y se contradiga al pasar los años y al convertirse en una mujer de la misma de edad que tenía su madre cuando cometió errores y ella la juzgaba muy duramente.
Me sorprendió mucho como el autor describió a la perfección, sin ser burdo, el amor, el sexo, el adulterio y el engaño. La narración es hermosa y da gusto leer un libro así.
Voy a buscarlas obras suyas para poder ser leyéndolo.
Es una historia que se pasa rapidísimo y es muy dinámica. Cosa también que me sorprendió leer en un libro de 1961 donde generalmente el ritmo es más lento.
Una grata sorpresa!
La verdad es que fui con 0 expectativas a leer esta historia porque no conocía al autor y porque en realidad compré este libro porque trae "La Historia de Inglaterra" y me interesa mucho leerla.
Creo que nunca pensé tampoco que me iba a conectar tanto con un personaje como Dionisia y la iba a comprender tanto como lo hice. Es un personaje muy conflictivo con sigo misma y con el resto de las personas que la rodea. Me gustó mucho como el autor hizo que ella luche contra si misma y se contradiga al pasar los años y al convertirse en una mujer de la misma de edad que tenía su madre cuando cometió errores y ella la juzgaba muy duramente.
Me sorprendió mucho como el autor describió a la perfección, sin ser burdo, el amor, el sexo, el adulterio y el engaño. La narración es hermosa y da gusto leer un libro así.
Voy a buscarlas obras suyas para poder ser leyéndolo.
Es una historia que se pasa rapidísimo y es muy dinámica. Cosa también que me sorprendió leer en un libro de 1961 donde generalmente el ritmo es más lento.
Una grata sorpresa!
February 3, 2023
Yine hayal kırıklığına uğradığım bir kitap oldu. Yazarın iklimler kitabı ne kadar iyiyse bu kitabı da o kadar kötü.
Annesinin babasını aldattığını yaşayarak öğrenen bir kızın bütün çocukluğu ve gençliği boyunca bir gün evlenirsem eşimi asla aldatmayacağım diyen bir kızın evlendiğinde eşini sürekli aldatmasın mı okuyoruz.
Kitap okumaktan zevk almayı unuttum resmen bu senenin başından beri
Annesinin babasını aldattığını yaşayarak öğrenen bir kızın bütün çocukluğu ve gençliği boyunca bir gün evlenirsem eşimi asla aldatmayacağım diyen bir kızın evlendiğinde eşini sürekli aldatmasın mı okuyoruz.
Kitap okumaktan zevk almayı unuttum resmen bu senenin başından beri
February 17, 2018
J’aime beaucoup ce livre. On a la vision d’une famille obsédé par l’adultère. Une réflexion s’élabore autour de la question du mariage et de l’adultère.
January 16, 2022
Fransız Edebiyatına ilgi duyanların atlamaması gereken bir eser
January 24, 2025
Загуба на време.
July 22, 2025
bien écrit, plutôt feministe, mais fin un peu trop écourtée
November 22, 2011
Novela que muestra cómo una hija rebelde se convierte en la madre contra la cuál se rebeló. La novela está bien llevada y va adquiriendo la inevitabilidad de una tragedia griega --con muchos menos muertos...
El tema de la recurrencia, del punto de partida que se convierte en punto de llegada, tiene una larga y distinguida trayectoria en la literatura, tanto de Oriente como de Occidente.
En Oriente, la eterna recurrencia del ciclo de la reencarnación, conforma una de las ideas religiosas claves.
En Occidente la idea tiene sus raices en el castigo mítico de Tántalo y aparece claramente expresada en la obra del filósofo italiano Giambattista Vico(1668-1744) quien propuso una teoría cíclica de la historia en su Principi d'una scienza nuova intorno alla natura delle nazioni (1725). En 1849, Jean-Baptiste Alphonse Karr escribió su célebre epigrama "plus ça change, plus c'est la même chose" ("mientras más cambian las cosas, más siguen iguales"). Forma el sustrato de la ya clásica novela italiana El gatopardo (1957) de Giuseppe Tomasi di Lampedusa donde aparece como "Se vogliamo che tutto rimanga come è, bisogna che tutto cambi" ("Si queremos que todo siga como está, es necesario que todo cambie") y en la menos conocida y más limitada novela de Françoise Sagan ¿Le gusta Brahms? (1959).
Leopardi pinta el gran círculo histórico-político, Maurois el círculo de la familia, Sagan es de la relación de pareja. De las tres novelas la más trascendente es, sin lugar a dudas, la de Lampedusa.
El tema de la recurrencia, del punto de partida que se convierte en punto de llegada, tiene una larga y distinguida trayectoria en la literatura, tanto de Oriente como de Occidente.
En Oriente, la eterna recurrencia del ciclo de la reencarnación, conforma una de las ideas religiosas claves.
En Occidente la idea tiene sus raices en el castigo mítico de Tántalo y aparece claramente expresada en la obra del filósofo italiano Giambattista Vico(1668-1744) quien propuso una teoría cíclica de la historia en su Principi d'una scienza nuova intorno alla natura delle nazioni (1725). En 1849, Jean-Baptiste Alphonse Karr escribió su célebre epigrama "plus ça change, plus c'est la même chose" ("mientras más cambian las cosas, más siguen iguales"). Forma el sustrato de la ya clásica novela italiana El gatopardo (1957) de Giuseppe Tomasi di Lampedusa donde aparece como "Se vogliamo che tutto rimanga come è, bisogna che tutto cambi" ("Si queremos que todo siga como está, es necesario que todo cambie") y en la menos conocida y más limitada novela de Françoise Sagan ¿Le gusta Brahms? (1959).
Leopardi pinta el gran círculo histórico-político, Maurois el círculo de la familia, Sagan es de la relación de pareja. De las tres novelas la más trascendente es, sin lugar a dudas, la de Lampedusa.
April 18, 2021
Maurois really becomes one of y favorite writers. I think I read in perfect order: first Lettres à une inconnu, then Climats, then Le cercle de famille. Loved it!
January 18, 2010
Sweet story, but predictable. Good first read in french.
Displaying 1 - 17 of 17 reviews