Archivar des Instituts für Deutsche Romantik in Berlin Konrad Johanser schreckt auch vor Mord nicht zurück, wenn es darum geht, seine Fälschungen von Texten aus der Romantik zu decken. In dem Gespinst von Schuld, Lüge und Wahn sind dem weltabgewandten Einzelgänger alle Mittel recht, um nicht zur Verantwortung gezogen zu werden.
Knyga lyg pelkė, pačia blogiausia prasme. Dar neskaičiau tokio romano, kur autorius taip siaubingai neapkęstų savo paties sukurto pagrindinio personažo. Nuo pat pirmo skyriaus Johanseris vaizduojamas kaip baisiai sutrikęs, nelaimingas, neurotiškas, iškrypęs, pasipūtęs menkysta. Būtent dėl šio personažo, kuriam autorius nepagailėjo visos savo neapykantos, pagiežos ir pasišlykštėjimo, būtent dėl to, man taip klaikiai sekėsi (?) skaityti. Tos menkystės ir paviršutiniškumo kupinas visas romanas, visi jame vaizduojami žmonės vienaip ar kitaip kelia antipatiją. Ant knygos viršelio afišuojama, jog romane vaizduojama žmogžudystė paties žudiko akimis, tai šiek tiek klaidina, nes aš tikėjausi šaltakraujiškos tradiciškos (bent detektyvuose) žmogžudystės. Na čia gyvybės atėmimas man labiau siejasi su galutiniu savidestrukcijos aktu, link ko tolygiai ir judėjo Johanseris. Po šio veiksmo nebelieka kelio atgal į gyvenimą, lieka tik egzistavimas tarp gyvenimo ir mirties, toks žmogus lieka pavaldus Tanatui, kartais susitapatina, Tanatas pasirodo valdo tiek gyvuosius, tiek mirusiuosius. Na ir dar jeigu pirma dalis knygos primena nuoseklų pasakojimą, antrojoje jau sunku orientuotis tarp pagrindinio veikėjo iliuziujų, fantazijų ir haliucinacijų, mat Johanserio neurozė virsta sunkia psichoze. Vis tiek vertinu knygą palankiai, tekstas lengvas, gausus poezijos ir metaforų, tačiau ta romantika ir poetika glaudžiai supinta su grotesku, kuria slogią ir prieštaringą nuotaiką. Atpažinau čia ir Dostojevskį, savotiškai Dantę, Beketą, sudėta daug mitologijos ir netiesioginių citatų. Knyga nebevertė, bet o dangau, apsaugok mane nuo tokių knygų O_O.
13-oji XX a. Aukso fondo knyga. Kai rinkausi šią knygą, perskaičiau jos aprašymą, kad tai psichologinis kriminalinis romanas, kuriame žmogžudystė tarytum parodoma žudiko akimis, parašyta vieno reikšmingiausių šiuolaikinių vokiečių autorių. Tai "gigantiška pragaro freska", skirta intelektualams. Mano nuomonė - psichodelinis purvo kratinys, kurį perskaityti galima tik įtempus pastangas ar kiek apsvaigus. Nelabai suprantu jos priskyrimo XX a. aukso fondo knygų.
Thanatos ist ein Roman(fragment), das großes Potenzial und gelungene Teile am Ende dann doch wieder versanden lässt.
Wie schon bei Kraussers Roman "Melodien" habe ich den Eindruck, dass hier ein Autor mit der den eigenen Ideen literarisch überfordert ist.
Beide Romane haben großartige Plots und im Grunde alles, was gelungene Werke ausmachen könnte - und beides Mal scheint Krausser die Fähigkeit zu fehlen, das Angefangene angemessen umzusetzen. Scheitert es bei "Melodien" an den sprachlichen Fähigkeiten, so scheint bei Thanatos der Bogen der Geschichte, dem Überblick des Autors entglitten zu sein.
Sehr schade. Beide Romane lohnen sich zu lesen ... auch wenn man bei beiden unzufrieden und enttäuscht zurückschauen wird, auf die verpassten Chancen.
Spannende Geschichte, der Protagonist Konrad, Doktor der Literaturwissenschaft, schleicht sich ins Leben seiner spießigen Verwandten ein. Zunächst fängt alles ganz harmlos an, aber bald wird klar, dass Konrad nicht ganz normal ist.
Krausser schafft es wieder, die Innenwelt der Beteiligten gut darzustellen und nach und nach ein gewisses Unbehagen bzgl. Konrads aufzubauen. Das Buch hat ich gefesselt.
Allerdings unterbricht er den Fluß des Romans ständig mit Kapiteln, die von "Thanatos" handeln. Dafür fehlt mir vermutlich der literarische Hintergrund, ich fand sie einfach störend.
Lesenswert, aber nicht so gut wie z.B. "Die letzten schönen Tage" oder "Eros".