Kaip jau buvo pastebėta skaičiusiųjų, tai vietomis gan sausa autobiografija. Kita vertus, jei Manerheimas būtų leidęsis į prozą, reikėtų ne vieno storo, o bent trijų tomų. Įspūdinga karjera ir milžiniškas indėlis į Europos istoriją, tad reikia džiaugtis, kad tokia knyga yra išvis pasirodžiusi. Todėl tiek kroniką primenančias vietas, tiek retus lyrinius intarpus skaičiau susidomėjęs, ypač apie Žiemos ir Tolesnį karus, kurie rezonuoja su 2022 m., kuomet istorija, rodos, vėl kartojasi. Todėl ir mano tolesnis komentaras bus neišvengiamai politizuotas.
Memuarai ne tik daug papasakojo apie patį Manerheimą, tačiau įgijau ir gilesnį supratimą apie Suomijos visuomenę ir politines peripetijas paskelbus nepriklausomybę nuo Rusijos imperijos. Visą tarpukarį labai daug paralelių su Lietuva. Pagrindinis skirtumas toks, kad Suomijos vadovybė 1939 m. drįso pasipriešinti slibinui ir šiek tiek apdaužė jo dantis, o Lietuvos laukė tragiškas likimas. Nors ir Suomijai, turėjusiai vos 3,7 mln. gyventojų (Lietuvoje po Vilniaus prijungimo buvo 2,9 mln.) tai buvo veikiau Dovydo ir Galijoto mūšis. Taip pat tiek Lietuva, tiek Suomija tarpukariu buvo neutralios valstybės, tačiau tai ir buvo didelė tarpukario diplomatijos klaida. Tiek Lietuva, tiek Suomija Pirmajam pasauliniam karui artėjant į pabaigą koketavo su Vokietija vardan nepriklausomybės. Ir jei ne geležinė uždanga, mūsų su Suomija visuomenės būtų panašios. Žinoma, yra ir esminių skirtumų - Suomija atsilaikė autoritarizmo vajui, atsilaikė prieš sovietų imperializmą, galop dukart sustabdė bolševizmo plitimą į Europą.
Skaitydamas užsirašiau keletą citatų iš knygos, visiškai nepraradusių aktualumo ir 2022 m. žiemą:
"Mes su pasididžiavimu suvokiame savo istorinę misiją - ginti Vakarų civilizaciją; tai mes darome toliau, ši misija amžiais buvo mūsų paveldo dalis. Bet mes žinome ir tai, kad iki paskutinio skatiko atsiskaitėme už savo skolą Vakarams."
"Rusai savo karo meną grindė technikos naudojimu, o kariuomenei vadovavo nelanksčiai, akiplėšiškai, nieko netausojo."
"Istorija rodo, kad stiprusis retai kada turi saiko jausmą ir talentą matyti tolimą perspektyvą. Šių savybių neturėjo ir SSRS vadovai. Vėl atsiskleidė jų pasipūtimas ir saiko neturėjimas - tuo Rusijos politika pasižymėjo visada."
"Suomija buvo pirmoji šalis, sustabdžiusi bolševizmo plitimą, ir šiuo požiūriu Žiemos karas turi europinę reikšmę, o tai, deja, dažnai pamirštama."
Rekomenduoju knygą visiems, besidomintiems geopolitinėmis aktualijomis ir istorija. Ypač tuo metu, kai Ukrainoje vyksta Rusijos karas. Ir šiaip įdomu skaityti apie prasmingą ir kupiną nuotykių Manerheimo gyvenimą. Vien ko vertas faktas, kad jis buvo vienas iš vos kelių vakariečių, asmeniškai bendravusiu su Dalai Lama XIII.