3/5
Dvejopi jausmai lankė skaitant šią knygą. Viena vertus, nesiskaito ji kaip tęsinys, net jei veikėjai pažįstami. Kita vertus, kam iš viso reikėjo tęsinio? Veikėjai čia tarsi kreivoki atspindžiai tų, pamiltų Šokolade – plokšti ir neįdomūs, nuspėjami ir neįkvėpti. Tačiau naujieji, tik Ledinukuose pristatomi – jau kur kas labiau intriguojantys, nestokojantys nei spalvų, nei jausmo. Čia daug magijos, aiškiai jaučiamos, ne tik tarp eilučių paslėptos, kuri mane žavėjo ir džiugino. Visgi, daug ir pasikartojimų, nuspėjamas siužetas, akivaizdžios kiekvieno posūkio baigtys. Knyga parašyta gražiai, bet jei reikėtų užsimerkus spėti, tai sakyčiau, kad čia koks nors Šokolado fanfiction‘as, prie kurio pati Harris neprisilietė – kur jai būdingas gylis, kur sudėtingi santykiai, kur visi tie kvapai ir skoniai, kuriais Šokolado ar Apelsino puslapiai pulsuoja? Čia, tarsi kokioje gerbėjo kūryboje, pasirodo tie veikėjai, kurių ir tikėtumeis, jie elgiasi taip, kaip norėtum, kaip patogu ir kaip labiausiai džiugina. Bet gi Šokoladas ne visada saldus. Ypač tikrasis.
Nereikalingas man atrodo šis tęsinys ir jei jame veiktų tik naujieji veikėjai, džiaugčiausi kur kas labiau – būtent jie Ledinukų batelius ir kilsteli virš nykios vidutinybės. Blogietės portretas ryškus ir maloniai piktas, logiškas, net jei kartais nuspėjamas. Trukdo ir ne visada aiškiai išreikšti veikėjai, kurie valdo atskirus skyrius, ir šiuolaikinis pasaulis, kuriame viskas vyksta – arba nepamenu, arba tikrai Šokolade nebuvo laiko nuorodų – todėl ir veikėjai (filmo IR knygos) atrodė esantys kokiuose 1950-uosiuose. O dabar, kažkodėl maigantys telefonus, jie praranda didžiąją dalį savo magijos. Kaip tęsinys ši knyga man nesuveikė, kaip nauja istorija – neblogas reikalas. Ir tikrai, palikus tik pastarąją, būtų galima išvengti pagrindinių problemų: nuspėjamumo, plokštumo ir ištęstumo. Net magija čia kitokia, nei kad Šokolade. Taigi, ragaukite atsargiai ir rimtai lūkesčius susivaldę.