Федон. Пир. Федр

by Plato, Платон

Вашему вниманию предлагается издание Платона "Федон. Пир. Федр".

Genres: Philosophy

256 pages, Paperback

First published January 1, 1997

About the author

Plato (Greek: Πλάτων), born Aristocles (c. 427 – 348 BC), was an ancient Greek philosopher of the Classical period who is considered a foundational thinker in Western philosophy and an innovator of the written dialogue and dialectic forms. He raised problems for what became all the major areas of both theoretical philosophy and practical philosophy, and was the founder of the Platonic Academy, a philosophical school in Athens where Plato taught the doctrines that would later become known as Platonism.
Plato's most famous contribution is the theory of forms (or ideas), which has been interpreted as advancing a solution to what is now known as the problem of universals. He was decisively influenced by the pre-Socratic thinkers Pythagoras, Heraclitus, and Parmenides, although much of what is known about them is derived from Plato himself.
Along with his teacher Socrates, and Aristotle, his student, Plato is a central figure in the history of philosophy. Plato's entire body of work is believed to have survived intact for over 2,400 years—unlike that of nearly all of his contemporaries. Although their popularity has fluctuated, they have consistently been read and studied through the ages. Through Neoplatonism, he also greatly influenced both Christian and Islamic philosophy. In modern times, Alfred North Whitehead famously said: "the safest general characterization of the European philosophical tradition is that it consists of a series of footnotes to Plato."

Reviews

[Pavelas · Rating 3 out of 5]

Iš šių trijų dialogų nesužinojau kaži kiek naujo apie Platono filosofinę sistemą, dauguma aptariamų dalykų jau buvo gerai žinomi. Tačiau man pasirodė, kad šiuose kūriniuose atskleidžiama daugiau klasikinio laikotarpio Graikijos kasdienio gyvenimo nei Platono Valstybėje.

Įdomiausias klausimas - meilė. Iš esmės tai meilė tarp vyrų, ir visada mylintysis yra vyresnis ir įtakingesnis, o mylimasis - jaunesnis ir žemesnio statuso, bet iš laisvųjų. Su moterimis santykiai palaikomi tik giminės pratęsimui. Jeigu kas pernelyg susidomi bendravimu su moterimis, tai jį visi smerkia ir į politinius postus toks žmogus negali pretenduoti. Mylintysis visaip pataikauja mylymajam, remia ir globoja jį, praturtina dvasiškai. Mylimasis naudojasi prielankumu, bando išspausti iš gerbėjo kuo daugiau, bet ilgainiui prisiriša prie jo ir jiedu tampa ne tik meilužiais, bet ir draugais. Tai štai apie tokios rūšies meilę samprotauja Platonas Puotoje ir Faidre.

Faidono kontekstas - Sokratas pasmerktas miriop ir laukia, kol jam atneš nuodų. Šitokiomis aplinkybėmis geriausia aišku samprotauti apie sielos nemirtingumą, ką Sokratas su sėbrais ir daro. Nustebino, kiek daug šiuose svarstymuose minčių, kurios vėliau buvo naudotos krikščionybėje. Pavyzdžiui, kad dorų žmonių sielų po mirties laukia geresnė dalia, nedorų laukia kančios, o vidutiniškų - skaistykla. Visa teorija apie kūno ydingumą ir dvasios vertingumą irgi suformuluota jau Platono. Sparnuotos sielos pomirtiniame pasaulyje (à la angelai), etc.

Galiu rekomenduoti šiuos dialogus besidomintiems krikščionybės ištakomis, bet nepatarčiau skaityti homofobams (nežinau, kiek daug tokios tikslinės auditorijos).