What do you think?
Rate this book


Vieno didžiausių XX a. prozos meistrų Williamo Faulknerio romaną Jeruzale, jeigu tave užmirščiau sudaro du lygia greta plėtojami pasakojimai. „Laukinės palmės“ – tai tragiška meilužių Hario Vilberno ir Šarlotės Ritenmejer, viską paaukojusių dėl meilės, istorija, o „Tėtušis“ – herojiški ir kartu komiški katorgininko ir bevardės nėščios moters nuotykiai per 1927 metų Misisipės didįjį potvynį. Romanas dar žinomas pavadinimu Laukinės palmės (The Wild Palms). Originalus pavadinimas mašinraštyje buvo perbrauktas ir ištaisytas į Laukines palmes ne autoriaus ranka. Manoma, kad pavadinimą keisti panoro leidėjas. „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau" – tai eilutė iš Biblijos 137 psalmės, primenančios žydų nelaisvę Babilone ir apraudančios Jeruzalę, laisvės ir tikro gyvenimo simbolį. Pagrindinė romano tema ir yra nelaisvė tiesiogine prasme ir metaforiškai, jo herojai – civilizacijos, visuomenės įstatymų, prigimties, gamtos stichijų, meilės idealo, sąžinės ir kaltės jausmo belaisviai.
Williamas Faulkneris (Viljamas Folkneris, 1897–1962) – vienas garsiausių XX a. rašytojų, sukūręs savitą šiuolaikinio pasaulio modelį ir naują romano formą, 1949 m. Nobelio premijos laureatas, lietuvių skaitytojui gerai pažįstamas iš romanų Rugpjūčio šviesa, Palaikų išniekintojas, Kai aš gulėjau mirties patale, Sartoriai, Absalomai, Absalomai!, Šventovė, Triukšmas ir įniršis.
„– Vadinas, tu tiki, pasitiki ne manimi, o meile. – Ji pažvelgė į jį. – Turiu galvoje ne tik save, bet kurį vyrą.
– Taip. Meile. Sakoma, kad dviejų žmonių meilė miršta. Tai netiesa. Ji nemiršta. Ji tik tave palieka, išeina, jeigu nesi jai tinkamas, pakankamai jos vertas. Ji nemiršta, miršti tu. Ji – tarsi vandenynas: jei nesi tinkamas, jei pradedi ten skleisti blogą kvapą, jis tiesiog išspjauna tave kur nors numirti."
312 pages, Hardcover
First published January 1, 1939
“Yes. It’s love. They say love dies between two people. That’s wrong. It doesn’t die. It just leaves you, goes away, if you are not good enough, worthy enough. It doesn’t die; you’re the one that dies. It’s like the ocean: if you’re no good, if you begin to make a bad smell in it, it just spews you up somewhere to die. You die anyway, but I had rather drown in the ocean than be urped up onto a strip of dead beach and be dried away by the sun into a little foul smear with ne name to it, just This Was for an epitaph.”

“…habían intimado con el frío, profunda e inextricablemente por primera vez en la vida, un frío que dejaba una marca indeleble e inolvidable en algún rincón del espíritu y de la memoria como la primera experiencia sexual o la experiencia de matar a un hombre.”
“Cruzaron otro puente, dos paradójicos y delicados rieles de hierro emergiendo del agua, siguiendo un trecho paralelo a ella, luego sumergiéndose con una monstruosidad casi significativa aunque aparentemente insensata, como alguna cosa en un sueño que no es del todo una pesadilla”.
