What do you think?
Rate this book
Lazario moterys
Lindtas buvo pats paprasčiausias genijus – ir tai suprato net tie, kurie apskritai nieko nesuprato. Ypač moksle.
Marina Stepnova (g. 1971 m. Efremove, Tulos srityje) – rusų rašytoja, žurnalistė ir vertėja iš rumunų kalbos. Šiuo metu vadovauja žurnalui vyrams XXL. Ši autorė sugeba sėkmingai derinti komercinę žurnalistiką ir literatūrinę veiklą. Iš pradžių iš komercinės žurnalistės ir redaktorės niekas nesitikėjo literatūrinio talento, todėl jos romanai tapo tikru atradimu Rusijoje. „Lazario moterys“ – antrasis M. Stepnovos romanas, 2012 m. apdovanotas konkurso “Bolshaja kniga” bronzos premija.
„Lazario moterys“ – knyga, pasakojanti dvidešimtojo amžiaus istoriją nuo jo pradžios iki mūsų dienų. Tai šeimos saga, kurios centre pagrindinis veikėjas, Lazaris Lindtas – našlaitis su tvirtu charakteriu ir neįtikėtinais gabumais fizikai bei chemijai. Tai neįtikėtina asmenybė, šviesos greičiu kylanti karjeros laiptais, stebina savo genialumu ir valdo mokslininkus bei politikus. Tačiau Lindtas, sovietinio mokslo šviesulys, tampa ir centrine trijų moterų likimų figūra. Bevaikę Marusią, savo mokytojo ir globėjo žmoną jis pamilsta ankstyvoje jaunystėje beviltiška, deginančia, anaiptol ne sūnaus ar draugo meile – tačiau ji taip niekada ir neprasiveržia į paviršių. Jaunutę Galiną jis sutinka po karo uždarame mieste kodiniu pavadinimu Enskas, įsimyli iki ausų ir jėga įsiveržia į jos gyvenimą, sugriaudamas jį ir pelnydamas tik su pasišlykštėjimu sumišusią neapykantą. Toji nepaykanta ilgam aptemdys ne tik Galinos, bet ir visų gyvenimą. Ir tik trečioji Lazario moteris, anūkė Lidočka paveldės senelio genialumą ir sugebės išsiveržti iš kankinančio šeimyninio scenarijaus, grąžindama ramybės ir meilės galimybę į Lazario Lindto amžiaus pradžioje užvirtą aistrų katilą.
„Lazario moterys“ – tikras romanas, įrodantis, jog vis dar įmanoma aistringai, protingai ir originaliai pasakoti apie meilę, neapykantą, aistrą ir pasibjaurėjimą, apie istoriją, karą ir mokslą.
Marina Stepnova (g. 1971 m. Efremove, Tulos srityje) – rusų rašytoja, žurnalistė ir vertėja iš rumunų kalbos. Šiuo metu vadovauja žurnalui vyrams XXL. Ši autorė sugeba sėkmingai derinti komercinę žurnalistiką ir literatūrinę veiklą. Iš pradžių iš komercinės žurnalistės ir redaktorės niekas nesitikėjo literatūrinio talento, todėl jos romanai tapo tikru atradimu Rusijoje. „Lazario moterys“ – antrasis M. Stepnovos romanas, 2012 m. apdovanotas konkurso “Bolshaja kniga” bronzos premija.
„Lazario moterys“ – knyga, pasakojanti dvidešimtojo amžiaus istoriją nuo jo pradžios iki mūsų dienų. Tai šeimos saga, kurios centre pagrindinis veikėjas, Lazaris Lindtas – našlaitis su tvirtu charakteriu ir neįtikėtinais gabumais fizikai bei chemijai. Tai neįtikėtina asmenybė, šviesos greičiu kylanti karjeros laiptais, stebina savo genialumu ir valdo mokslininkus bei politikus. Tačiau Lindtas, sovietinio mokslo šviesulys, tampa ir centrine trijų moterų likimų figūra. Bevaikę Marusią, savo mokytojo ir globėjo žmoną jis pamilsta ankstyvoje jaunystėje beviltiška, deginančia, anaiptol ne sūnaus ar draugo meile – tačiau ji taip niekada ir neprasiveržia į paviršių. Jaunutę Galiną jis sutinka po karo uždarame mieste kodiniu pavadinimu Enskas, įsimyli iki ausų ir jėga įsiveržia į jos gyvenimą, sugriaudamas jį ir pelnydamas tik su pasišlykštėjimu sumišusią neapykantą. Toji nepaykanta ilgam aptemdys ne tik Galinos, bet ir visų gyvenimą. Ir tik trečioji Lazario moteris, anūkė Lidočka paveldės senelio genialumą ir sugebės išsiveržti iš kankinančio šeimyninio scenarijaus, grąžindama ramybės ir meilės galimybę į Lazario Lindto amžiaus pradžioje užvirtą aistrų katilą.
„Lazario moterys“ – tikras romanas, įrodantis, jog vis dar įmanoma aistringai, protingai ir originaliai pasakoti apie meilę, neapykantą, aistrą ir pasibjaurėjimą, apie istoriją, karą ir mokslą.
392 pages, Hardcover
First published January 1, 2011
99 people are currently reading
3216 people want to read
About the author
Marina Stepnova
12 books130 followersMarina Stepnova (Марина Степнова) now lives in Moscow but was raised in Kishinev. She graduated from The Gorky Literary Institute and did postgraduate studies at the Institute of World Literature. Stepnova’s translation from Romanian of the play “Nameless Star” by Mikhail Sebastien has been staged by numerous theaters throughout Russia. Her novel "The Surgeon" won the nomination for the National Bestseller Prize.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 303 reviews
February 18, 2016
I finished this book almost in 24 hours, because I simply couldn't put it down. Right now I feel sorry about hurrying up so much, because I could do it by parts and enjoy it for longer. But I didn't, so boo me and bleh.
It was so good, so well written, so... humanistic? I know it's an old fashioned word that makes some people giggle, but I can't use any other.
The story is pretty much melodramatic and the plot could make a base for drama series, sorts of Russian TV bakes like pancakes recently.
Lazarus Lindt, almost self made man, provincial genius, coming from extremely underprivileged background, arrives one day in Moscow and... falls in love. He moves through life like a meteor, changing space and other's lives. Building and ruining. Impacting lives of three particular women, and impacting thousands of lives.
But it's so much more than just a story of Lazarus himself. You get the historical retrospection of the last 100 years in Russia, you get psychological analysis of tormented souls and you get all kinds of impressionistic and Proustian images hitting on your brain all the time with such speed that it's hard to keep up with it. And when you finally do - it becomes sort of a drug and you just can't stop reading. Stepnova knows her trick well, I can assure you. And the story is not even about these 4 people. It's about dozens. And thousands, in a way.
Now, not everything was so perfect to me. It seems like the author feels more at home in the past, than present - it's funny how that part of the book till nineties was painted more vividly and realistically than the last chapter. Is it Stepnova's style, choice of words or something else, I'm not sure. Also, one can get overwhelmed with epithets, metaphors and all "golden, milky and apple" stuff - yes, it is all very poetic and beautiful, but also annoying, at times. What it's like in her other books? I wonder.
And the last twenty pages to me, personally, were so... Hollywoodish? I don't know, couldn't it be done in some other way?.. It was so... sugary. Well, surely I can live with it, but it just didn't match well with the whole thing.
Great book anyway.
It was so good, so well written, so... humanistic? I know it's an old fashioned word that makes some people giggle, but I can't use any other.
The story is pretty much melodramatic and the plot could make a base for drama series, sorts of Russian TV bakes like pancakes recently.
Lazarus Lindt, almost self made man, provincial genius, coming from extremely underprivileged background, arrives one day in Moscow and... falls in love. He moves through life like a meteor, changing space and other's lives. Building and ruining. Impacting lives of three particular women, and impacting thousands of lives.
But it's so much more than just a story of Lazarus himself. You get the historical retrospection of the last 100 years in Russia, you get psychological analysis of tormented souls and you get all kinds of impressionistic and Proustian images hitting on your brain all the time with such speed that it's hard to keep up with it. And when you finally do - it becomes sort of a drug and you just can't stop reading. Stepnova knows her trick well, I can assure you. And the story is not even about these 4 people. It's about dozens. And thousands, in a way.
Now, not everything was so perfect to me. It seems like the author feels more at home in the past, than present - it's funny how that part of the book till nineties was painted more vividly and realistically than the last chapter. Is it Stepnova's style, choice of words or something else, I'm not sure. Also, one can get overwhelmed with epithets, metaphors and all "golden, milky and apple" stuff - yes, it is all very poetic and beautiful, but also annoying, at times. What it's like in her other books? I wonder.
And the last twenty pages to me, personally, were so... Hollywoodish? I don't know, couldn't it be done in some other way?.. It was so... sugary. Well, surely I can live with it, but it just didn't match well with the whole thing.
Great book anyway.
February 12, 2025
Истинско бижу на изящната словестност и описанията се оказа този случайно избран от мен роман.
Историята на Русия/СССР през миналия век е толкова богата, наситена с трагедии и разнообразна, че може да е основа на стотици такива саги, без те да се повторят. Тук тя е използвана като фон, наблегнато е на хорските характери, постъпки и преживявания.
Притчи за невъзможната любов, абсолютната и всеопрощаваща такава, както и за неспособността да обичаш, умело са вплетени в съдбите на няколко поколения от семейство Линд. Като семейството е чисто условна фикция в случая. Случайностите определят твърде често битието ни и това понякога е непоносимо. И като се замисля и жестоко.
Като замисъл и конструкция ми напомня за романа "Медея и нейните деца" от Людмила Улицкая:
https://www.goodreads.com/book/show/1...
Все пак изпълнението е отлично и тази отсянка на прилика не накърнява достойнствата на творбата на Степнова.
Определено си струва си да се прочете.
Цитати:
"... идвайте при мен, има място, а той наистина току що бе получил от управата стая - двайсет метра, ако щеш - вдигай сватба, ако щеш, карай мотопед!"
"... и че е изживял живота си гнусно, но честно. Като истински чекист."
Историята на Русия/СССР през миналия век е толкова богата, наситена с трагедии и разнообразна, че може да е основа на стотици такива саги, без те да се повторят. Тук тя е използвана като фон, наблегнато е на хорските характери, постъпки и преживявания.
Притчи за невъзможната любов, абсолютната и всеопрощаваща такава, както и за неспособността да обичаш, умело са вплетени в съдбите на няколко поколения от семейство Линд. Като семейството е чисто условна фикция в случая. Случайностите определят твърде често битието ни и това понякога е непоносимо. И като се замисля и жестоко.
Като замисъл и конструкция ми напомня за романа "Медея и нейните деца" от Людмила Улицкая:
https://www.goodreads.com/book/show/1...
Все пак изпълнението е отлично и тази отсянка на прилика не накърнява достойнствата на творбата на Степнова.
Определено си струва си да се прочете.
Цитати:
"... идвайте при мен, има място, а той наистина току що бе получил от управата стая - двайсет метра, ако щеш - вдигай сватба, ако щеш, карай мотопед!"
"... и че е изживял живота си гнусно, но честно. Като истински чекист."
April 18, 2021
Vorrei assegnare quattro stelle e mezza, per il solito discorso che se dessi cinque stelle qui, poi come si farebbe a tenere distinti i mostri sacri come l'Iliade, o Guerra e pace o che so io? Ma che diamine, tanto ne ho già date cinque anche a Servignani, Baricco, Dessì e Guareschi e tanti altri.
Alla Stepnova vorrei assegnare cinque stelle tonde perché questo romanzo ha tutta la completezza e la complessità per essere definito un'opera-mondo. Un mondo sovietico, s'intende, e neanche sovietico in senso lato, ma nel senso dell'élite della nomenklatura, la crème de la crème che attraversa praticamente indenne ben due stravolgimenti tellurici (prima tra il '17 e il '18 e poi tra '89 e '91) e che osserva il mondo da un punto di vista tutto suo. È un micro-cosmo, ok, ma non ha forse ugualmente la complessità di un universo? E la ricostruzione della complessità di questo universo avviene non tanto - o comunque non soltanto - attraverso le storie narrate, ma soprattutto attraverso i dettagli insiti nella narrazione stessa: la terminologia, le citazioni, le battute rivolte al lettore, le battute nei brevi passaggi corali, gli oggetti e le ambientazioni; il tutto forma una ricostruzione che si può veramente dire a 360°. Non è forse notevole la capacità di abbracciare in un romanzo solo un così importante pezzo di Storia?
Lo scienziato russo è una figura abusata soprattutto in cinematografia dove fa quasi sempre da spalla e quasi sempre figura tra i cattivi; in letteratura l'ho incontrato molto meno, anzi a pensarci bene finora mai incontrato, e la Stepnova offre su questa figura un punto di vista molto interessante. E per fortuna qui non interessa a nessuno la divisione tra buoni e cattivi.
Il Lazar' del titolo è una metà via tra il Will Hunting del film del '97 con Matt Damon e il Florentino Ariza de L'amore ai tempi del colera. A quest'ultimo Lazar' assomiglia per un amore impossibile atteso per lunghissimi anni (anzi, a dire il vero sono due amori ma per lui è come se fosse la stessa donna); mentre con il primo ha in comune una genialità indiscutibile che si manifesta in quell'empireo in cui si intersecano chimica, fisica e matematica, una genialità da tutti ammessa e riconosciuta e che gli consentirà una scalata rapida quanto anomala nella nomenklatura delle università e dei vari istituti più o meno segreti in cui sono richieste le sue competenze. Con Will Hunting, Lazar' ha in comune anche il carattere tagliente, sul limite della strafottenza, e la ritrosia ad aprirsi circa le storie del suo passato (quindi strafottenza come forma di difesa, banale ma ci sta).
Intorno a lui l'autrice costruisce una rete di storie e personaggi prevalentemente femminili (ma non soltanto); storie che corrono avanti e indietro nel tempo tra la fine del XIX e l'inizio del XXI secolo; storie che si incastrano tra di loro (il paragone con la matrioska risulta fin troppo facilone ma è obiettivamente calzante, la definizione di saga familiare sarebbe alquanto riduttiva e ingenerosa).
La scrittura è eccellente, ricchissima, densa di metafore e incisi mai banali. Non dà la sensazione di ricercare barocchismi o manierismi fini a sé stessi, o peggio fini allo stupire ad ogni costo: di tutto questo non vi è traccia ed è un bel punto a favore; però devo prendere nota che la elevata densità di metafore in qualche tratto si avvicina molto al limite da non superare mai per non mandare il lettore in overdose. Vi si avvicina in maniera funambolica ma non lo supera, tutto sommato un altro punto a favore.
Un interessante excursus offre un punto di vista del tutto nuovo sul mondo della danza classica: generalmente presentato come un mondo da fiaba (forse solo per assimilazione con le scenografie e le coreografie più popolari), altre volte presentato come un olimpo di cui solo chi ha la maggior caparbietà e le migliori doti naturali può raggiungere la vetta, qui invece ci viene proposto come un autentico girone infernale. Fosse anche solo per il fatto che la protagonista di questo capitolo, invece di inseguire il successo ad ogni costo come vediamo ogni giorno in ogni film e serie TV tutti impostati (o impastati) sullo stampino dell'american dream, dicevo questa protagonista il successo semplicemente non lo desidera, sono gli altri che ce la vogliono spingere a viva forza ma non è quel che vuole lei. E allora mi accorgo che anche questa parte del racconto, verso il finale, si ricollega alla storia di Will Hunting che ho già citato all'inizio: se una persona è dotata per una certa attività, sportiva o intellettuale che sia, è un peccato sprecare quelle doti abbandonando tutto, o non è forse ancor più un peccato forzarla ad assecondare le doti di natura per quanto l'attività in questione sia per quella persona di poco interesse?
I temi sono tanti e interessanti e ben sviscerati. Forse il motivo per cui mi fermo a quattro stelle e mezza è solo nel finale un po' facilino, non proprio tirato via ma dopo tutta la complessità che lo precede pensavo di potermi aspettare un qualcosa di appena più arguto. Comunque sia, un ottimo romanzo da voti alti, che meriterebbe maggior popolarità e consigliatissimo a tutti: ciniconi e romanticoni, nostalgici dell'impero e nostalgici comunisti, ognuno troverà qui pane (e sale) per i propri denti, e nessuno troverà offese e tantomeno sentenze o giudizi universali.
Alla Stepnova vorrei assegnare cinque stelle tonde perché questo romanzo ha tutta la completezza e la complessità per essere definito un'opera-mondo. Un mondo sovietico, s'intende, e neanche sovietico in senso lato, ma nel senso dell'élite della nomenklatura, la crème de la crème che attraversa praticamente indenne ben due stravolgimenti tellurici (prima tra il '17 e il '18 e poi tra '89 e '91) e che osserva il mondo da un punto di vista tutto suo. È un micro-cosmo, ok, ma non ha forse ugualmente la complessità di un universo? E la ricostruzione della complessità di questo universo avviene non tanto - o comunque non soltanto - attraverso le storie narrate, ma soprattutto attraverso i dettagli insiti nella narrazione stessa: la terminologia, le citazioni, le battute rivolte al lettore, le battute nei brevi passaggi corali, gli oggetti e le ambientazioni; il tutto forma una ricostruzione che si può veramente dire a 360°. Non è forse notevole la capacità di abbracciare in un romanzo solo un così importante pezzo di Storia?
Lo scienziato russo è una figura abusata soprattutto in cinematografia dove fa quasi sempre da spalla e quasi sempre figura tra i cattivi; in letteratura l'ho incontrato molto meno, anzi a pensarci bene finora mai incontrato, e la Stepnova offre su questa figura un punto di vista molto interessante. E per fortuna qui non interessa a nessuno la divisione tra buoni e cattivi.
Il Lazar' del titolo è una metà via tra il Will Hunting del film del '97 con Matt Damon e il Florentino Ariza de L'amore ai tempi del colera. A quest'ultimo Lazar' assomiglia per un amore impossibile atteso per lunghissimi anni (anzi, a dire il vero sono due amori ma per lui è come se fosse la stessa donna); mentre con il primo ha in comune una genialità indiscutibile che si manifesta in quell'empireo in cui si intersecano chimica, fisica e matematica, una genialità da tutti ammessa e riconosciuta e che gli consentirà una scalata rapida quanto anomala nella nomenklatura delle università e dei vari istituti più o meno segreti in cui sono richieste le sue competenze. Con Will Hunting, Lazar' ha in comune anche il carattere tagliente, sul limite della strafottenza, e la ritrosia ad aprirsi circa le storie del suo passato (quindi strafottenza come forma di difesa, banale ma ci sta).
Intorno a lui l'autrice costruisce una rete di storie e personaggi prevalentemente femminili (ma non soltanto); storie che corrono avanti e indietro nel tempo tra la fine del XIX e l'inizio del XXI secolo; storie che si incastrano tra di loro (il paragone con la matrioska risulta fin troppo facilone ma è obiettivamente calzante, la definizione di saga familiare sarebbe alquanto riduttiva e ingenerosa).
La scrittura è eccellente, ricchissima, densa di metafore e incisi mai banali. Non dà la sensazione di ricercare barocchismi o manierismi fini a sé stessi, o peggio fini allo stupire ad ogni costo: di tutto questo non vi è traccia ed è un bel punto a favore; però devo prendere nota che la elevata densità di metafore in qualche tratto si avvicina molto al limite da non superare mai per non mandare il lettore in overdose. Vi si avvicina in maniera funambolica ma non lo supera, tutto sommato un altro punto a favore.
Un interessante excursus offre un punto di vista del tutto nuovo sul mondo della danza classica: generalmente presentato come un mondo da fiaba (forse solo per assimilazione con le scenografie e le coreografie più popolari), altre volte presentato come un olimpo di cui solo chi ha la maggior caparbietà e le migliori doti naturali può raggiungere la vetta, qui invece ci viene proposto come un autentico girone infernale. Fosse anche solo per il fatto che la protagonista di questo capitolo, invece di inseguire il successo ad ogni costo come vediamo ogni giorno in ogni film e serie TV tutti impostati (o impastati) sullo stampino dell'american dream, dicevo questa protagonista il successo semplicemente non lo desidera, sono gli altri che ce la vogliono spingere a viva forza ma non è quel che vuole lei. E allora mi accorgo che anche questa parte del racconto, verso il finale, si ricollega alla storia di Will Hunting che ho già citato all'inizio: se una persona è dotata per una certa attività, sportiva o intellettuale che sia, è un peccato sprecare quelle doti abbandonando tutto, o non è forse ancor più un peccato forzarla ad assecondare le doti di natura per quanto l'attività in questione sia per quella persona di poco interesse?
I temi sono tanti e interessanti e ben sviscerati. Forse il motivo per cui mi fermo a quattro stelle e mezza è solo nel finale un po' facilino, non proprio tirato via ma dopo tutta la complessità che lo precede pensavo di potermi aspettare un qualcosa di appena più arguto. Comunque sia, un ottimo romanzo da voti alti, che meriterebbe maggior popolarità e consigliatissimo a tutti: ciniconi e romanticoni, nostalgici dell'impero e nostalgici comunisti, ognuno troverà qui pane (e sale) per i propri denti, e nessuno troverà offese e tantomeno sentenze o giudizi universali.
May 11, 2020
Šįkart rašau su šiokiu tokiu neramumu. Knyga, apie kurią kalbėsiu, išties labai stipri, tad noriu papasakoti apie ją taip, kad ji rastų kelią pas tuos žmones, kuriems tikrai įkris į širdį. Kalbu ne apie ką kita, o šiuolaikinės rusų literatūros perliuką - “Lazario moteris”.
Klaidingai įsivaizdavau, kad tai bus kažkokio vyro Lazario odė jo gyvenimo moterims. Viskas daug sudėtingiau ir giliau. Našlaitis Lazaris vieną dieną atsiduria Maskvoje. Iki galo lieka neaiški jo praeitis, kas jis toks ir iš kur, bet faktas tas, kad tai ypač talentingas fizikas ir chemikas. Genijus! Kaip žinia tokios dovanos iš dangaus turi savo kainą.
Knygoje sutinkame tris Lazario moteris. Pirmoji - Marusia. Profesoriaus žmona, bevaikė moteris ir geros širdies žmogus. Jos šeima Lazarį priima į savo šeimą lyg sūnų, tačiau vaikinas įsimyli už save gerokai vyresnę moterį.
Antroji moteris - Galina. Šiek tiek primena Lazariui Marusią. Dabar šis genijus turi pakankamą svorį visuomenėje, o ir laikai kiti, tad pasinaudoja savo galia ir pasiima Galiną į žmonas. Niekas jos neklausia. Nieko keisto, kad Galina viduje prikaupia daug nuoskaudos ir pykčio ir vėliau gyvenime tampa visai kitu žmogumi.
Trečioji - anūkė. Paveldėjusi senelio išskirtinį genialumą, bet nelaminga iki negaliu. Būtent šia mergaite, o vėliau moterimi, prasideda ir baigiasi knyga. Ši žiedinė kompozicija , kai pradedama tuo, kuo baigiama, iš pradžių įveda skaitytoją į labai neaiškią zoną. Sunku susigaudyti kas ir kaip, bet pabaigoje tampa aišku, kad šis rašytojos sprendimas puikus. Kūrinys taip puikiai susieina į vieną ir iki galo išvystytą visumą, kad kitoks sprendimas atimtų pusę žavesio!
Stepnovos rašymo stilius sodrus, prisodrintas detalėmis ir šiek tiek primena rusų klasikus. Reikia priprasti, bet irgi puikiai tinka kūriniui.
Sudėtinga gali būti skaityti dėl praktiškai visų veikėjų nesimpatiškumo. Juk taip smagu išsirinkti vieną gėrietį ir jį palaikyti. O čia... Vienas vienaip, kitas kitaip, trečias dar kažkaip sužalotas. Skaitai ir pyksti! Piktiniesi, kaip taip galima. Galiausiai, žinodamas visą jų gyvenimo istoriją, juos supranti. Gal nepateisini, bet supranti. Ir tas gyvenimo realumas yra dar vienas stiprus šios knygos aspektas. Tikroviška iki mažiausių detalių.
Šiek tiek nustebino pabaigoje vienas autorės sprendimas. Visas kūrinys gyvenimiškas, realistiškas iki brutalumo, o staiga... na nesupratau. Kas skaitysit - suprasit! Fantastika ir stebuklai čia netinka.
Manau, kad Stepnovai puikiai pavyko atskleisti sovietmečio realijas. Nesu tikra ar jaunas skaitytojas galėtų susitapantinti su visom tomis realybės grimasomis, bet vyresni tikrai pajus nostalgiją ir lengvai supras pasakojimą. Rusiškas mentalitetas taip pat puikiai atspindėtas. Čia nerasite jokios harmonijos tik daugybė dramos. Jausmų aplitudė tik juoda arba balta. Labai rusiška.
Kam skaityti? Tai labai stipri knyga apie gyvenimą, persmelkta sovietmečio dvasios ir puikiai tiks realistiškų iki skausmo istorijų mėgėjams.
Video apžvalga: https://bit.ly/2zYVM7q
Klaidingai įsivaizdavau, kad tai bus kažkokio vyro Lazario odė jo gyvenimo moterims. Viskas daug sudėtingiau ir giliau. Našlaitis Lazaris vieną dieną atsiduria Maskvoje. Iki galo lieka neaiški jo praeitis, kas jis toks ir iš kur, bet faktas tas, kad tai ypač talentingas fizikas ir chemikas. Genijus! Kaip žinia tokios dovanos iš dangaus turi savo kainą.
Knygoje sutinkame tris Lazario moteris. Pirmoji - Marusia. Profesoriaus žmona, bevaikė moteris ir geros širdies žmogus. Jos šeima Lazarį priima į savo šeimą lyg sūnų, tačiau vaikinas įsimyli už save gerokai vyresnę moterį.
Antroji moteris - Galina. Šiek tiek primena Lazariui Marusią. Dabar šis genijus turi pakankamą svorį visuomenėje, o ir laikai kiti, tad pasinaudoja savo galia ir pasiima Galiną į žmonas. Niekas jos neklausia. Nieko keisto, kad Galina viduje prikaupia daug nuoskaudos ir pykčio ir vėliau gyvenime tampa visai kitu žmogumi.
Trečioji - anūkė. Paveldėjusi senelio išskirtinį genialumą, bet nelaminga iki negaliu. Būtent šia mergaite, o vėliau moterimi, prasideda ir baigiasi knyga. Ši žiedinė kompozicija , kai pradedama tuo, kuo baigiama, iš pradžių įveda skaitytoją į labai neaiškią zoną. Sunku susigaudyti kas ir kaip, bet pabaigoje tampa aišku, kad šis rašytojos sprendimas puikus. Kūrinys taip puikiai susieina į vieną ir iki galo išvystytą visumą, kad kitoks sprendimas atimtų pusę žavesio!
Stepnovos rašymo stilius sodrus, prisodrintas detalėmis ir šiek tiek primena rusų klasikus. Reikia priprasti, bet irgi puikiai tinka kūriniui.
Sudėtinga gali būti skaityti dėl praktiškai visų veikėjų nesimpatiškumo. Juk taip smagu išsirinkti vieną gėrietį ir jį palaikyti. O čia... Vienas vienaip, kitas kitaip, trečias dar kažkaip sužalotas. Skaitai ir pyksti! Piktiniesi, kaip taip galima. Galiausiai, žinodamas visą jų gyvenimo istoriją, juos supranti. Gal nepateisini, bet supranti. Ir tas gyvenimo realumas yra dar vienas stiprus šios knygos aspektas. Tikroviška iki mažiausių detalių.
Šiek tiek nustebino pabaigoje vienas autorės sprendimas. Visas kūrinys gyvenimiškas, realistiškas iki brutalumo, o staiga... na nesupratau. Kas skaitysit - suprasit! Fantastika ir stebuklai čia netinka.
Manau, kad Stepnovai puikiai pavyko atskleisti sovietmečio realijas. Nesu tikra ar jaunas skaitytojas galėtų susitapantinti su visom tomis realybės grimasomis, bet vyresni tikrai pajus nostalgiją ir lengvai supras pasakojimą. Rusiškas mentalitetas taip pat puikiai atspindėtas. Čia nerasite jokios harmonijos tik daugybė dramos. Jausmų aplitudė tik juoda arba balta. Labai rusiška.
Kam skaityti? Tai labai stipri knyga apie gyvenimą, persmelkta sovietmečio dvasios ir puikiai tiks realistiškų iki skausmo istorijų mėgėjams.
Video apžvalga: https://bit.ly/2zYVM7q
September 22, 2021
AKMENŠIRDĖS NUOMONĖ
Nesusižavėjau Stepnova :( Skaitėsi ji lengvai ir maloniai, pagaviai, norėjosi nepaleist iš rankų. Bet nesusižavėjau, o kartais ir pyktelėdavau.
Siužetas turbūt visoms ir visiems žinomas - yra toks Lazaris Lindtas, fizikos wow supergenijus (+ būtinieji atributai: galimai našlaitis žydas vargšashogvartso burtinin), jo gyvenimas nusidriekia per visą XX a. Rusiją (ne veltui gimęs 1900 m.), knyga ir yra apie jį - visos istorijos varančią jėgą, bet kompoziciškai išsidėsto per "jo moteris": nelaimingą pirmąją meilę, kuriai jis buvo mylimas tik kaip sūnus, ne romantiškai; tai pirmai numirus sutikta ir pasigrobta (kaip Kęstučio ant žirgo, tik kitas laikmetis: KGB ryšiai sovietmetis power, nuotaką jam atveža saugumietis su Volga, paėmęs ją tiesiai iš darbo institute ir sužadėtuvių su mylimu vaikinu) student��; su ta studente užgyvento nemylėto sūnaus dukra - Lindto anūkė Luna LovegoodLida, supertalentinga balerina, jai neužauga nei krūtinė, nei užpakalis, ji pašoka aukščiau už visus, net vyrus, jos absoliuti klausa, bet ji irgi žiauriai nelaiminga ir nori tik meilės. Daug melodramos ir tragizmo, galiausiai paaiškėja (SPOILER MUCH), kad visos moterys ieško meilės (WOW), tik ne visoms pasiseka (SAD).
ATRADIMUKSAI:
1. Būtinoji sovietmečio tema. Šioj knygoj pasirinkta strategija man pasirodė panaši į Motinos pieną, tik daug geriau parašyta. Mažai buiteko ir egzotikos, daug Dramos ir Santykių. Gal čia - kaip tik dabar reikalinga strategija, ne veltui tiek "Pienas", tiek "Lazaris" abi tokios populiarios, - buiteką, kam reikia, visi atsimena ir nuo jo pykinasi, o vat apie žmogaus gyvenimą (kaip Riazanovo filmuose) - prašom dažniau.
Man pačiai atrodo daug paveikesnė - Bronsky Totoriškos virtuvės strategija, kai irgi renkamasi rodyti žmogaus gyvenimą ir santykius, bet sovietmetis / priespauda (realiai nelabai svarbu kokia) yra ne išorinė, bet vidinė, perkeičianti ne tik santykius ir gyvenimo vingius, bet patį žmogiškumą.
2. Kaip ir Riazanovo filmuose (tik kine menkiau gali tą daryti), stiprusis elementas, padedantis suvaldyti tą istoriją / sovietmetį - visažinis + BŪTINAI ironizuojantis-patronizuojantis-globėjiškas-linksmas pasakotojas, nepraleidžiantis progos parodyt, kaip jis atlaidžiai vertina ir tą menką žmogelį Lindtą, ir užjaučiubettoksgyvenimas vargšes pagrobtas-nesusipratusias-nematančias moteris. Gal dėl šito pasakotojo/s balso ir Stepnovos knyga skaitosi taip lengvai, vietom net nuoširdžiai pasijuoki.
3. MELODRAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAMA sells.
4. Wtf motyvas: daugiau ar mažiau vyresni vyrai grobia tik 1 kartą pamatytas jaunas mergaites (knygoje viso 3x, visos 3 "Lazario moterys" taip pagrobtos: pirma laimingai, antra nelaimingai, trečia pirma nelaimingai po to jau laimingai). Šiaip visai gražu ir tikra, kad rodomi pusiau prievartiniai santuokos kūrimo būdai (nors kultūroje teoriškai vis tiek tipo privilegijuojami jausmai) ir kas gali iš to išeiti: kartais - grynoji prievarta (Lindto žmona, nelaimingas atvejis, moteris nr. 2), kartais santykis gali rastis natūraliai (Lindo "mama", moteris nr. 1), kartais gali atrodyti kaip belenkas, bet tapti didžiausiu gėriu (Lindto anūkė, moteris nr. 3). Bet rinktis tą +- prievartinę santuoką kompozicijos elementu kvepia a) bobromaniais, b) verge Izaura, - nu kažkaip biški pjaunasi su tikslu aprėpti visą XX a. ir jo santvarkas ir vėtomus ir mėtomus žmonių gyvenimėlius.
5. Wtf motyvas 2: gana beryšiškai knygos pirmoj daly, kai pasakoja apie ištremtą Lazario moterį nr. 1 (kur jis ją mylėjo kaip moterį, o ji jį - kaip sūnų), pamini vaikus, kuriais ji rūpinosi; vaikų paveikslai l. gražūs, gyvi, o tada pasakotoja sako: nu tai čia mano mama ir tėtis. Paskui nebėr jokių užuominų apie tai - pasakoja apie Lazario gyvenimą tremty, kaip jam nepatiko tie vaikai, kaip tai moteriai patiko, kaip ji numirė, kaip Lazaris liko gyvent prie jos kapo, išgarsėjo, dar biški sukūrė sovietams atominę bombą, pasigrobė sau jauną mergaičiukę... o aš visą laiką galvojau, NU TAI KUR ta istorija, kaip tie vaikai toliau susitinka. Nes jų trumpas paminėjimas baigėsi tuo, kad vieno vaiko šeima išvažiavo į vieną Rusijos pusę, kito į kitą. Jau tikiesi, kad čia, kaip kokiam Steinbecko East of Eden, bus šeimų istorijos, giminės sagos, bla bla... nope. Tai kam tokios užuominos reikia?
LIETUVIŠKAS KONTEKSTAS
1. Skaitydama negalėjau patikėti, kokia panaši ši knyga man buvo į: a) Kunčiaus Stalino pirštinę (tik jis smarkiai perlenkia su ironija, o siužetą palieka pliką, jokių melodramų, visą darbą palieka nudirbt pasakotojo balsui), b) ..........Sabaliauskaitę. Šita sąsaja buvo žiauriai keista, ir vis tiek negalėjau jos atsikratyt. Labiausiai į Petro imperatorę - Silvas jau beveik pamiršau, - bet gal apskritai į stilių. Ir Sabaliauskaitė, ypač Silvose, kuria tokį tarsi atsitapatinusį, bet nuolat pabrėžiantį "čia mes su jumis kalbamės, ne veikėjai" pasakotojos balsą, tokį globėjiškumą personažų atžvilgiu: vienus užjaučia, kitus mažiau, bet visus supranta. Ir Sabaliauskaitė mėgsta grand apibendrinimus - sakinį, aprėpiantį ir personažo vidinio pasaulio grūtį, ir gamtos reiškinius, ir valstybės istorijos pokytį, ir ironijėlę. Ir Sabaliauskaitė (Imperatorėj) rašo apie nelaimingą moterį, kurią sunaikino pati istorija. Ir Sabaliauskaitė (Imperatorėj) rašo apie nelaimingą moterį, kurios gyvenimą sunaikino vyras, kurio mirties ji laukė, bet po jo mirties nebegalėjo gyventi - nežinojo kaip. Ir Sabaliauskaitė naudoja melodramą...
Prie to paties prisiminiau Guzel Jachiną - irgi tas pats, tiek pasakojimo stilius, tiek knygų skaitomumas. Iš vienos pusės - stiprus populiarumas, iš kitos - skeptiškas vertinimas; abi nuomonės gana stipriai poliarizuotos, o skeptikų pusėj - istorikai, literatūrologai.
Kaip įdomu, ar tą poliarizaciją - didelis, pastebimas populiarumas ir skaitomumas vs "nieko čia ypatingo, sako ekspertai" - nulemia pats melodramos žanras. Reikėtų daugiau apie jį paskaityti, nieko apie jį nežinau. Įdomu, ar toks pasakojimo būdas būdingesnis šiuolaikinėms rusų (bent kai kurioms) autorėms... pavojingas klausimėlis, kai čia pat palyginau su Sabaliauskaite, žinau.
2. Juokingesnis. Nežinau, kaip Stepnova skamba originalo kalba (nemoku tiek, kad galėčiau pati skaityt), bet lietuviškai Parulskis ją išvertė ir su polėkiu, ir su keiksmais. Labai juokiausi, nes mano knygoj iš bibliotekos jie visi pabraukti tušinuku: trizniams, supistas, pimpalas, nachuj. Bet ne išbraukti! Vis bandžiau įsivaizduoti tą skaitytoją, kuri/s visus šiuos žodelius kruopščiai suregistravo.
*
Neatsispyriau pagundai pacituot melodramų - čia kai Lazario moteris nr. 2 susižada (iš meilės, dar ne su Lazariu), numiršta jos meškiukas, padėjęs kovot su baubais iš sapnų:
Sniff.... bet Stepnova žino, kur yra ribos, ir visi pasakojime paminėti katukai gyvena ilgai ir laimingai. Teisingai, rašytoja, don't touch no katukas, kitaip boikotuosim.
Čia prasidėjo gimdymas, atvažiavo sovietinė akušerė, labai juokiausi; kad ir kokia melodraminė, Stepnova moka labai linksmai parašyti:
O čia šiaip gražiai rašo, neatimsi:
O čia tai tikrai ne linktelėjimas į Nabokovo Lužino gynybos paskutinį sakinį, ne ne:
Cituoti Nabokovą faina ir nė kiek nedraudžiama, bet o kam? Juoba kai visai kita prasmė - juk Lindtas, priešingai nei Lužinas, tikrai buvo... ir yra... per savo anūkę ir jos anūkus ir surastą meilę, į amžinybę, kaip gerai! Kaži, ar Lindto sukurta bomba vis dar yra. Bet vis tiek svarbiau meilė, ne bombos, ane?
Nesusižavėjau Stepnova :( Skaitėsi ji lengvai ir maloniai, pagaviai, norėjosi nepaleist iš rankų. Bet nesusižavėjau, o kartais ir pyktelėdavau.
Siužetas turbūt visoms ir visiems žinomas - yra toks Lazaris Lindtas, fizikos wow supergenijus (+ būtinieji atributai: galimai našlaitis žydas vargšas
ATRADIMUKSAI:
1. Būtinoji sovietmečio tema. Šioj knygoj pasirinkta strategija man pasirodė panaši į Motinos pieną, tik daug geriau parašyta. Mažai buiteko ir egzotikos, daug Dramos ir Santykių. Gal čia - kaip tik dabar reikalinga strategija, ne veltui tiek "Pienas", tiek "Lazaris" abi tokios populiarios, - buiteką, kam reikia, visi atsimena ir nuo jo pykinasi, o vat apie žmogaus gyvenimą (kaip Riazanovo filmuose) - prašom dažniau.
Man pačiai atrodo daug paveikesnė - Bronsky Totoriškos virtuvės strategija, kai irgi renkamasi rodyti žmogaus gyvenimą ir santykius, bet sovietmetis / priespauda (realiai nelabai svarbu kokia) yra ne išorinė, bet vidinė, perkeičianti ne tik santykius ir gyvenimo vingius, bet patį žmogiškumą.
2. Kaip ir Riazanovo filmuose (tik kine menkiau gali tą daryti), stiprusis elementas, padedantis suvaldyti tą istoriją / sovietmetį - visažinis + BŪTINAI ironizuojantis-patronizuojantis-globėjiškas-linksmas pasakotojas, nepraleidžiantis progos parodyt, kaip jis atlaidžiai vertina ir tą menką žmogelį Lindtą, ir užjaučiubettoksgyvenimas vargšes pagrobtas-nesusipratusias-nematančias moteris. Gal dėl šito pasakotojo/s balso ir Stepnovos knyga skaitosi taip lengvai, vietom net nuoširdžiai pasijuoki.
3. MELODRAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAMA sells.
4. Wtf motyvas: daugiau ar mažiau vyresni vyrai grobia tik 1 kartą pamatytas jaunas mergaites (knygoje viso 3x, visos 3 "Lazario moterys" taip pagrobtos: pirma laimingai, antra nelaimingai, trečia pirma nelaimingai po to jau laimingai). Šiaip visai gražu ir tikra, kad rodomi pusiau prievartiniai santuokos kūrimo būdai (nors kultūroje teoriškai vis tiek tipo privilegijuojami jausmai) ir kas gali iš to išeiti: kartais - grynoji prievarta (Lindto žmona, nelaimingas atvejis, moteris nr. 2), kartais santykis gali rastis natūraliai (Lindo "mama", moteris nr. 1), kartais gali atrodyti kaip belenkas, bet tapti didžiausiu gėriu (Lindto anūkė, moteris nr. 3). Bet rinktis tą +- prievartinę santuoką kompozicijos elementu kvepia a) bobromaniais, b) verge Izaura, - nu kažkaip biški pjaunasi su tikslu aprėpti visą XX a. ir jo santvarkas ir vėtomus ir mėtomus žmonių gyvenimėlius.
5. Wtf motyvas 2: gana beryšiškai knygos pirmoj daly, kai pasakoja apie ištremtą Lazario moterį nr. 1 (kur jis ją mylėjo kaip moterį, o ji jį - kaip sūnų), pamini vaikus, kuriais ji rūpinosi; vaikų paveikslai l. gražūs, gyvi, o tada pasakotoja sako: nu tai čia mano mama ir tėtis. Paskui nebėr jokių užuominų apie tai - pasakoja apie Lazario gyvenimą tremty, kaip jam nepatiko tie vaikai, kaip tai moteriai patiko, kaip ji numirė, kaip Lazaris liko gyvent prie jos kapo, išgarsėjo, dar biški sukūrė sovietams atominę bombą, pasigrobė sau jauną mergaičiukę... o aš visą laiką galvojau, NU TAI KUR ta istorija, kaip tie vaikai toliau susitinka. Nes jų trumpas paminėjimas baigėsi tuo, kad vieno vaiko šeima išvažiavo į vieną Rusijos pusę, kito į kitą. Jau tikiesi, kad čia, kaip kokiam Steinbecko East of Eden, bus šeimų istorijos, giminės sagos, bla bla... nope. Tai kam tokios užuominos reikia?
LIETUVIŠKAS KONTEKSTAS
1. Skaitydama negalėjau patikėti, kokia panaši ši knyga man buvo į: a) Kunčiaus Stalino pirštinę (tik jis smarkiai perlenkia su ironija, o siužetą palieka pliką, jokių melodramų, visą darbą palieka nudirbt pasakotojo balsui), b) ..........Sabaliauskaitę. Šita sąsaja buvo žiauriai keista, ir vis tiek negalėjau jos atsikratyt. Labiausiai į Petro imperatorę - Silvas jau beveik pamiršau, - bet gal apskritai į stilių. Ir Sabaliauskaitė, ypač Silvose, kuria tokį tarsi atsitapatinusį, bet nuolat pabrėžiantį "čia mes su jumis kalbamės, ne veikėjai" pasakotojos balsą, tokį globėjiškumą personažų atžvilgiu: vienus užjaučia, kitus mažiau, bet visus supranta. Ir Sabaliauskaitė mėgsta grand apibendrinimus - sakinį, aprėpiantį ir personažo vidinio pasaulio grūtį, ir gamtos reiškinius, ir valstybės istorijos pokytį, ir ironijėlę. Ir Sabaliauskaitė (Imperatorėj) rašo apie nelaimingą moterį, kurią sunaikino pati istorija. Ir Sabaliauskaitė (Imperatorėj) rašo apie nelaimingą moterį, kurios gyvenimą sunaikino vyras, kurio mirties ji laukė, bet po jo mirties nebegalėjo gyventi - nežinojo kaip. Ir Sabaliauskaitė naudoja melodramą...
Prie to paties prisiminiau Guzel Jachiną - irgi tas pats, tiek pasakojimo stilius, tiek knygų skaitomumas. Iš vienos pusės - stiprus populiarumas, iš kitos - skeptiškas vertinimas; abi nuomonės gana stipriai poliarizuotos, o skeptikų pusėj - istorikai, literatūrologai.
Kaip įdomu, ar tą poliarizaciją - didelis, pastebimas populiarumas ir skaitomumas vs "nieko čia ypatingo, sako ekspertai" - nulemia pats melodramos žanras. Reikėtų daugiau apie jį paskaityti, nieko apie jį nežinau. Įdomu, ar toks pasakojimo būdas būdingesnis šiuolaikinėms rusų (bent kai kurioms) autorėms... pavojingas klausimėlis, kai čia pat palyginau su Sabaliauskaite, žinau.
2. Juokingesnis. Nežinau, kaip Stepnova skamba originalo kalba (nemoku tiek, kad galėčiau pati skaityt), bet lietuviškai Parulskis ją išvertė ir su polėkiu, ir su keiksmais. Labai juokiausi, nes mano knygoj iš bibliotekos jie visi pabraukti tušinuku: trizniams, supistas, pimpalas, nachuj. Bet ne išbraukti! Vis bandžiau įsivaizduoti tą skaitytoją, kuri/s visus šiuos žodelius kruopščiai suregistravo.
*
Neatsispyriau pagundai pacituot melodramų - čia kai Lazario moteris nr. 2 susižada (iš meilės, dar ne su Lazariu), numiršta jos meškiukas, padėjęs kovot su baubais iš sapnų:
[...] kai artėjant vidurnakčiui Galočka, laiminga, susijaudinusi [...] grįžo į kambarį ir murkdama pradėjo nusirenginėti, meškiukas dar buvo gyvas.
Jis ištraukė beveik ligi ryto - vis laukė kaupdamas paskutines jėgas, kada atskris demonai. Rengėsi stoti į savo paskutinį mūšį. Bet jie taip ir neatlėkė, ir meškiukas labai ilgai gulėjo ant nugaros, bijodamas krustelėti, kad nesujudintų nepakeliamai sunkios, karštos, šiek tiek drėgnos Galočkos rankos. Labai mielos. O paskui du lubų stačiakampiai jo stiklinėse akyse ėmė šviesėti ir, kai Galočka apsiversdama neramia alkūne nustūmė meškiuką ant grindų, jis dar sugebėjo išleisti trumpą, keistą, į raudą panašų, visai žmogišką garsą. (p. 151)
Sniff.... bet Stepnova žino, kur yra ribos, ir visi pasakojime paminėti katukai gyvena ilgai ir laimingai. Teisingai, rašytoja, don't touch no katukas, kitaip boikotuosim.
Čia prasidėjo gimdymas, atvažiavo sovietinė akušerė, labai juokiausi; kad ir kokia melodraminė, Stepnova moka labai linksmai parašyti:
Olga Ivanna, pasibalnojusi artimiausią greitąją, atlėkė po pusvalandžio ir, akademiko bute sukėlusi viesulą - o ko mes tokie liūdni? o kurgi mūsų gimdymo namų krepšelis? o koks mūsų kraujospūdis? mūsų kraujospūdis kaip lakūno bandytojo! - akimirksniu išsitempė taip ir nesiliovusią žagsėti ir kikenti Galiną Petrovną į gimdymo namų gelmes, skirtas partiniams ir kitiems tėvynei naudingiems dievams. (p. 178)
O čia šiaip gražiai rašo, neatimsi:
Už lango teškėjo jau visai pavasariniai melsvi lašai ir strykčiojo per žiemą sulysę, bet kurtinamai čirškiantys žvirbliai. Balandžio dangus vos tilpo atvertoje orlaidėje, kieme nerangi auklė vijosi įmitusį žinybinį vaiką, kuris ketino pasimatuoti naujutėlę, ką tik pasiūtą balą. Bumbt! Auklė išsitiesė visu nemenku savo ūgiu, ir vaikas, piktdžiugiškai kvatodamas, tuojau pat įlėkė į savo balą, sukeldamas ledines bangas tarsi nedidelė, trumpa barža, pakrauta džiaugsmo, šviežios turginės išpjovos ir šilto pieno. (p. 211)
Bobutė pasakė - užmiršk, nebelįsk į praeitį, ten nieko nepakeisi, ten vien tik lavonai. Matyt, buvo sisteminės psichoterapijos šalininkė. (p. 248)
O čia tai tikrai ne linktelėjimas į Nabokovo Lužino gynybos paskutinį sakinį, ne ne:
Lazario Josifovičiaus Lindto daugiau nebebuvo. (p. 287)
Cituoti Nabokovą faina ir nė kiek nedraudžiama, bet o kam? Juoba kai visai kita prasmė - juk Lindtas, priešingai nei Lužinas, tikrai buvo... ir yra... per savo anūkę ir jos anūkus ir surastą meilę, į amžinybę, kaip gerai! Kaži, ar Lindto sukurta bomba vis dar yra. Bet vis tiek svarbiau meilė, ne bombos, ane?
February 14, 2015
And my faith in modern Russian literature is restored. Just like that.
This is a brilliant book. From the title alone one could be lead to believe that this is a book of love stories, featuring a suave and mysterious Lazarus (because honestly, a name like that in Russia??). Alternatively, one could be fooled into thinking of it as something biblical. Or - more of a family saga. It's really the latter. Even though this *is* a book of love stories to some degree, it's not a very typical romantic cavalcade. Actually, it's more of an anti-love story, featuring various women somehow related to Lazarus Lindt. There's lots of falling in love right and left, but never with the right person, and it hardly ever renders anyone happy.
Lazarus Lindt is a poor, orphaned Jew of about twenty years old who, after having left his now empty home village, one day just walks into Moscow in the early post-revolutionary days (or thereabouts) and requests a meeting with a physicist at the university. The middle-aged physicist (Chaldonov) who meets with him realizes that he's met an absolute genius, and promptly takes him under his wing. First, he takes him home to feed and clothe him etc., and Lindt meets Chaldonov's wife, Marusja. And falls in love for the rest of his life. His one true love is not only extremely happily married already, she's also more than twice his age, and considers him the child she never had. For him, she's the only person (with one exception) he's ever going to care about.
Doesn't that make for a happy story?
The story takes place from the early 20s to almost our days in Soviet Russia and then post-Soviet Russia. With a story of that length, you understand that there's going to be some exchange of characters here and there, and that's also the case here. We're not stuck with Lindt for the entire book. We also get to meet Galina - the first thing we do actually. Lindt's grand-daughter, Lida, and Galina are our first encounters in the book, which throws us towards the end of the story in the 80's. This is also very well done. For perhaps half the book those two don't appear again, and during the first meeting with the by then middle-aged Galina, she strikes one as an impossibly cold woman, an ice queen bathing in luxury in the Soviet Union. When we later meet her in the book in her youth and are properly introduced to her, she's a bubbly, silly girl who's madly in love with a young man. So what on earth happened there?
One of my favorite things about this book, and also one that makes it more difficult to read, is that the story line is not always linear. There are jumps of 5-10 years back in time quite frequently, and if you don't pay attention, that may turn out to be rather confusing (because they happen in the middle of a chapter). The story goes back and forth between the characters, and a character that you first spent half the book sympathizing with is then all of a sudden turned into a villain of sorts. At one point, a character just turned up out of the blue, and I was so annoyed at myself for not noticing his arrival. His arrival actually came 50 or so pages later, with background information and the details on how he wormed his way into the circle of characters in the story.
Vocabulary wise this was also a challenge, because so very many of the words I looked up weren't in the Oxford dictionary, the Russian-Russian dictionary I have on my Kindle OR on Yandex. A lot is also Soviet related, so with no background knowledge of life in the Soviet Union or the political organization thereof, of Russian history and everyday life details, you're going to miss quite a lot. I imagine translations of this book could come with footnotes. (I hope they do.)
I'm surprised I haven't heard more of this book. If it had been written in English originally I think it would have been an international best-seller. A sign that it has actually been recognized outside of Russia is that there is a Swedish translation of it. Someone, somewhere, is paying attention to Russia.
This is a brilliant book. From the title alone one could be lead to believe that this is a book of love stories, featuring a suave and mysterious Lazarus (because honestly, a name like that in Russia??). Alternatively, one could be fooled into thinking of it as something biblical. Or - more of a family saga. It's really the latter. Even though this *is* a book of love stories to some degree, it's not a very typical romantic cavalcade. Actually, it's more of an anti-love story, featuring various women somehow related to Lazarus Lindt. There's lots of falling in love right and left, but never with the right person, and it hardly ever renders anyone happy.
Lazarus Lindt is a poor, orphaned Jew of about twenty years old who, after having left his now empty home village, one day just walks into Moscow in the early post-revolutionary days (or thereabouts) and requests a meeting with a physicist at the university. The middle-aged physicist (Chaldonov) who meets with him realizes that he's met an absolute genius, and promptly takes him under his wing. First, he takes him home to feed and clothe him etc., and Lindt meets Chaldonov's wife, Marusja. And falls in love for the rest of his life. His one true love is not only extremely happily married already, she's also more than twice his age, and considers him the child she never had. For him, she's the only person (with one exception) he's ever going to care about.
Doesn't that make for a happy story?
The story takes place from the early 20s to almost our days in Soviet Russia and then post-Soviet Russia. With a story of that length, you understand that there's going to be some exchange of characters here and there, and that's also the case here. We're not stuck with Lindt for the entire book. We also get to meet Galina - the first thing we do actually. Lindt's grand-daughter, Lida, and Galina are our first encounters in the book, which throws us towards the end of the story in the 80's. This is also very well done. For perhaps half the book those two don't appear again, and during the first meeting with the by then middle-aged Galina, she strikes one as an impossibly cold woman, an ice queen bathing in luxury in the Soviet Union. When we later meet her in the book in her youth and are properly introduced to her, she's a bubbly, silly girl who's madly in love with a young man. So what on earth happened there?
One of my favorite things about this book, and also one that makes it more difficult to read, is that the story line is not always linear. There are jumps of 5-10 years back in time quite frequently, and if you don't pay attention, that may turn out to be rather confusing (because they happen in the middle of a chapter). The story goes back and forth between the characters, and a character that you first spent half the book sympathizing with is then all of a sudden turned into a villain of sorts. At one point, a character just turned up out of the blue, and I was so annoyed at myself for not noticing his arrival. His arrival actually came 50 or so pages later, with background information and the details on how he wormed his way into the circle of characters in the story.
Vocabulary wise this was also a challenge, because so very many of the words I looked up weren't in the Oxford dictionary, the Russian-Russian dictionary I have on my Kindle OR on Yandex. A lot is also Soviet related, so with no background knowledge of life in the Soviet Union or the political organization thereof, of Russian history and everyday life details, you're going to miss quite a lot. I imagine translations of this book could come with footnotes. (I hope they do.)
I'm surprised I haven't heard more of this book. If it had been written in English originally I think it would have been an international best-seller. A sign that it has actually been recognized outside of Russia is that there is a Swedish translation of it. Someone, somewhere, is paying attention to Russia.
April 10, 2021
Stepnova e printre putinii autori contemporani (la care am ajuns eu, evident) care se joacă remarcabil cu lexicul, nelăsând pe dinafara nici suita de figuri de stil invatate in scoala, cele care ar putea suna artificial intr-atat de multe contexte. E deosebită tocmai pentru că redescoperă vocabularul, readucând la viață cuvinte aproape uitate în vorbirea curentă (nu ma refer aici la arhaisme) si pentru că face ca frazele încărcate să curgă atât de firesc. E chiar o încântare să o citesti.
May 4, 2018
Первое прочтение 31 Октября - 3 Ноября 2012г.
Я пила эту книгу, медленно, как драгоценное, коллекционное вино, наслаждаясь каждой фразой и каждым всплывавшем перед моими глазами образом. И плакала, и смеялась, и брезгливо передёргивалась вместе с героями. БРАВО автору!!!! После таких книг хочется жить и любить потому что оживает надежда... а с ней и желание заняться домашним хозяйством и приготовить вкусненького любимым! Почему? Читайте книгу, узнаете! И голосуйте за неё на bookmate
Я пила эту книгу, медленно, как драгоценное, коллекционное вино, наслаждаясь каждой фразой и каждым всплывавшем перед моими глазами образом. И плакала, и смеялась, и брезгливо передёргивалась вместе с героями. БРАВО автору!!!! После таких книг хочется жить и любить потому что оживает надежда... а с ней и желание заняться домашним хозяйством и приготовить вкусненького любимым! Почему? Читайте книгу, узнаете! И голосуйте за неё на bookmate
September 21, 2021
Ir kodėl gi nelabai patiko? O kodėl turėjo patikti? Pirmiausia, labai jau priminė L.Ulickają, tik manau, ji daug stipresnė. Antra, su visa pagarba Sigitui Parulskiui, išvertusiam šį romaną, įtariu jog buvo prarastas rusų kalbos literatūrinis žavesys. Toliau: charakteriai kažkokie netikri, neįtikinantys....apie nelogiškumus jau ir nekalbėsiu. Romano pabaiga- išvis kažkoks nesusipratimas. Ir galų gale- tas saldumo jausmas burnoje....Vienok, nesigailiu skaičiusi. Man patinka susipažinti...
November 21, 2022
O saga de familie cu filonul central(Lindt) prea puțin prezent și deloc simpatic (mie, cel puțin), un secol de istorie (ruso-sovietică) cu principalele repere: revoluție, totalitarism,perestroika și post comunism (am citit cărți mult mai bune despre fiecare acest moment). Nici femeile nu m-au cam cucerit. Marusia, deloc,Lidocika e o melodramă da capo al fine, ceva interes am simțit față de personajul Galina, mult mai bine conturat și mult mai veridic în acțiunile și trăirile ei. Scriitura un pic prea pompoasă, prea rococo pentru gustul meu, cu toate că ideea și construcția poveștii mi-au plăcut. Nu e o carte rea, dar nu-i pentru mine. Rămân fidel Mariei Stepanova.
October 27, 2020
4.5/5
Nepatinka man reikalai, susiję su Sovietmečiu. Ne vien įsitikinimų ir moraline prasme, bet nei mane Grūto parkas žavi, nei noriu kokius filmus apie sovietmetį žiūrėti – mane purto ir gumulas gerkle kyla, šeimyniniai skauduliai širdį spaudžia ir skrandis persisuka. Bet įsitikinimus stumtelėjau į šoną vardan Lazario moterų ir nors skrandis persisuko ne kartą, o ir didžiąją laiko dalį Stepnova jį laikė suspaudusi geležiniame priespaudos kumštyje, neleisdama lengviau atsikvėpti, sprendimo nė akimirkai nepasigailėjau.
Pavadinimas sako, kad moterys Lazario, bet nereikėtų apsigauti. O galbūt tai – tik dar vienas sumanus autorės žaidimas žodžiais, kurių, tarsi minų, pridėliota kiekviename puslapyje, kiekviename skyriuje, kiekviename sakinyje? Reikia išlikti budriam – kad nepraleistum nei vienos literatūrinės dovanos, kurią autorė tiesa sulig kiekvienu puslapiu. Išlikti budriam ir veikėjų akivaizdoje, nes moterys nė akimirkai, nė sekundei niekada nebuvo Lazario, o tai ir yra didžiausias knygos žavesys. Susietos per kraują, politiką, pinigus, įtaką ar draugystę, jos nebent buvo šalia, buvo kartu, buvo aplink, bet niekada nebuvo jo, net laikais, kada būti vyro, šalies ar sistemos nuosavybe atrodė savaime suprantama. Ir moterys... Dieve švenčiausias, moterys čia įdomesnės už patį Lazarį, tą seną užknisantį krieną, tokios įvairialypės ir stiprios, visos savaip, bet visos galiausiai vis tiek vienodai – nes jei sugeba būti stiprios prieš jį, sugeba būti stipriomis prieš bet ką. Nes Lazaris yra ir sistema, ir baimė, ir priespauda, ir siaubas. Sakyti, kad visas tas moteris formuoja vyrai aplink jas, būtų įžeidimas, nes tai jos formuoja, diktuoja ir diriguoja, net jei pačios to nesupranta. O Marina Stepnova, tarsi sumani lėlininkė, tampo už virvelių savo kūrinius meistriškai. Tiesa, kartais truputį pasikartojančiai, truputį ištęstai, tačiau paveikiai. Ne užliūliuodama literatūrinio talento bangomis, o skaitytoją užliedama visu jų cunamiu, tik spėk laikytis. Nes čia knygos knygoje, pasakojimai pasakojime, tiek gyvenimų, perpintų ir supintų, kad tik spėk įkvėpti ir vėl tave tempia gilyn.
Stepnova rodo sovietmetį iš trijų pusių: tų, kurie į viską žiūri blaiviai, kurie žiūri tiriančiai ir kurie užsimerkia. Todėl, kad jau matė pakankamai, o ne todėl, kad kažko nepastebi – nei pro veikėjų, nei pro autorės akį neprasprūsta jokia detalė ir nei ant baleto scenos, nei prabangiame bute, sovietmetis nespindi jokiu patrauklumu ar malonia nostalgija. Net kvepiantis importiniu parfumu, net su šilkiniais apatiniais ir nejaučiant bado, jis čia kvėpuoja į kaklą KGB kapų dvoku, persmelktu degtine, cigaretėmis, baime, skausmu, paslaptimis ir teroru. Ir belieka gailėtis, kad viso to negali patirti originalo kalba, bet su užduotimi vertėjas S.Parulskis susitvarko meistriškai, įgarsindamas autorę taip, kaip ji nusipelnė. Ir nors tai knyga, kurią veikiau nešiojies kaip akmenį po kaklu, kaip geležinius gniaužtus aplink skrandį, kaip surūdijusį vinį širdyje, bet Lazario moterys neabejotinai vertos visų pagyrų, prie kurių negaliu neprisijungti.
Nepatinka man reikalai, susiję su Sovietmečiu. Ne vien įsitikinimų ir moraline prasme, bet nei mane Grūto parkas žavi, nei noriu kokius filmus apie sovietmetį žiūrėti – mane purto ir gumulas gerkle kyla, šeimyniniai skauduliai širdį spaudžia ir skrandis persisuka. Bet įsitikinimus stumtelėjau į šoną vardan Lazario moterų ir nors skrandis persisuko ne kartą, o ir didžiąją laiko dalį Stepnova jį laikė suspaudusi geležiniame priespaudos kumštyje, neleisdama lengviau atsikvėpti, sprendimo nė akimirkai nepasigailėjau.
Pavadinimas sako, kad moterys Lazario, bet nereikėtų apsigauti. O galbūt tai – tik dar vienas sumanus autorės žaidimas žodžiais, kurių, tarsi minų, pridėliota kiekviename puslapyje, kiekviename skyriuje, kiekviename sakinyje? Reikia išlikti budriam – kad nepraleistum nei vienos literatūrinės dovanos, kurią autorė tiesa sulig kiekvienu puslapiu. Išlikti budriam ir veikėjų akivaizdoje, nes moterys nė akimirkai, nė sekundei niekada nebuvo Lazario, o tai ir yra didžiausias knygos žavesys. Susietos per kraują, politiką, pinigus, įtaką ar draugystę, jos nebent buvo šalia, buvo kartu, buvo aplink, bet niekada nebuvo jo, net laikais, kada būti vyro, šalies ar sistemos nuosavybe atrodė savaime suprantama. Ir moterys... Dieve švenčiausias, moterys čia įdomesnės už patį Lazarį, tą seną užknisantį krieną, tokios įvairialypės ir stiprios, visos savaip, bet visos galiausiai vis tiek vienodai – nes jei sugeba būti stiprios prieš jį, sugeba būti stipriomis prieš bet ką. Nes Lazaris yra ir sistema, ir baimė, ir priespauda, ir siaubas. Sakyti, kad visas tas moteris formuoja vyrai aplink jas, būtų įžeidimas, nes tai jos formuoja, diktuoja ir diriguoja, net jei pačios to nesupranta. O Marina Stepnova, tarsi sumani lėlininkė, tampo už virvelių savo kūrinius meistriškai. Tiesa, kartais truputį pasikartojančiai, truputį ištęstai, tačiau paveikiai. Ne užliūliuodama literatūrinio talento bangomis, o skaitytoją užliedama visu jų cunamiu, tik spėk laikytis. Nes čia knygos knygoje, pasakojimai pasakojime, tiek gyvenimų, perpintų ir supintų, kad tik spėk įkvėpti ir vėl tave tempia gilyn.
Stepnova rodo sovietmetį iš trijų pusių: tų, kurie į viską žiūri blaiviai, kurie žiūri tiriančiai ir kurie užsimerkia. Todėl, kad jau matė pakankamai, o ne todėl, kad kažko nepastebi – nei pro veikėjų, nei pro autorės akį neprasprūsta jokia detalė ir nei ant baleto scenos, nei prabangiame bute, sovietmetis nespindi jokiu patrauklumu ar malonia nostalgija. Net kvepiantis importiniu parfumu, net su šilkiniais apatiniais ir nejaučiant bado, jis čia kvėpuoja į kaklą KGB kapų dvoku, persmelktu degtine, cigaretėmis, baime, skausmu, paslaptimis ir teroru. Ir belieka gailėtis, kad viso to negali patirti originalo kalba, bet su užduotimi vertėjas S.Parulskis susitvarko meistriškai, įgarsindamas autorę taip, kaip ji nusipelnė. Ir nors tai knyga, kurią veikiau nešiojies kaip akmenį po kaklu, kaip geležinius gniaužtus aplink skrandį, kaip surūdijusį vinį širdyje, bet Lazario moterys neabejotinai vertos visų pagyrų, prie kurių negaliu neprisijungti.
August 22, 2022
trenktas genijus ir ko
Pirmoji pažintis su šiuolaikine rusų literatūra yra tikrai sunkiai apibūdinama. 'Lazario moteris' skaičiau ilgai, nors ir skaitėsi smagiai, Marinos Stepnovos tekstas nuostabus, bet štai siužetas – tikra rusiška hiperbolė.
Tikrą tiesą sako anotacijos pradžia – tai tikrų tikriausia šeimos saga, moterų gyvenimais pasakojusi apie neeilinį, genialiai trenktą vyrą. Saga, aprėpusi bene visą dvidešimtą šimtmetį, labai nepastebimai ir natūraliai, be jokių pavardžių ar pavadinimų, per žmonių gyvenimus atskleidusi to laikmečio Rusijos metamorfozes. Tas turbūt man patiko labiausiai – lėta, elegantiška kelionė laike. Tiesa, ta tarybinė rusiška kultūra tykojo už kiekvieno kampo ir įsivaizduoju, kad kam nors tolimesniam tai kultūrai, knyga arba pasirodytų nesąmonė, arba linksma fantastikos srities pasakėlė.
Apskritai knyga labai sodri ir stipri – tankus tekstas, kuriame visai nėra vienišų sakinių, net mažiausios detalės ir nukrypimai užpildomi be menkiausio plyšelio. Autorė pateikia įvairius epizodus apie į gyvenimą besikabinančius vaikus, apie sugriautus jaunų merginų gyvenimus, apie žudikišką baletą, apie karą žaidžiančius mokslo guzus ir įkomponuoja juos visus į darnų, nuostabiais dialogais ir iš kojų verčiančiais sakiniais stebinantį tekstą. Marina Stepnova man pasirodė tikra tokių iš konteksto neišimamų, vienetinių ir stebinančių sakinių meistrė. O ir drąsus vertimas, su visais keiksmažodžiais ir tikrove, čia labai labai padėjo.
Bet su sodriais, epiniais tekstais tokia problemėlė dažnai iškyla – tirštumas, veikėjų portretų perspaudimas, jų poelgių priežastinių ryšių sureikšminimas. Kartais man jis labai patinka, kaip Allende ar Sabaliauskaitės tekstuose, o kartais, kaip Markezo, Dostojevskio ar Dickenso knygose, tiesiog nelimpa. Taip nutiko ir šį kartą. Susitaikiau su tokia šiuo metu be visa ko ir labai rusiškai atrodančia tendencija ir kiek galėdama veikėjus čiupinėjau tekste, o ne realybėje. Visgi tas pasikartojantis didžios meilės tarp mažiausiai dvigubai vyresnių asmenų, ir dar beje labai vienpusės, elementas nors ir labai išraiškingas, galiausiai tikrai nuvargino. Ne tai, kad manyčiau kad santykiai esant didžiuliam amžiaus skirtumui yra negalimi, bet tiesiog trys tokie atvejai be jokios atsvaros jau pasirodė gerokai per daug. Pati knygos pradžia ir Liduškos mamos nuskendimas tai išvis kažkoks kuriozinis – išėjo pasimaudyt, fone kažkas pašneka ramiai, kad nuskendo kažkas, grįžta vyras toks cool pasiima dukrą ir išeina. Nu kažkaip nei šis, nei tas, o kur dar nelogiškas Galinos gyvenimas... Apskritai tas negalėjimas pastovėti už save užmušė – Galina dar dar, bet Liduška tai jau šiuolaikinė mergina...
O meilė. Na, aš tokios meilės nesuprantu. Kaip nesupratau Katrinos ir Hitklifo, taip ir visų Lazario peripetijų. Visi tie grandioziniai amžiaus skirtumai – viena medalio pusė. Bet Lazaris, būdamas labai aštraus proto, visgi buvo bukas kaip reikiant, kai kalba pakrypdavo apie santykius. Meilę Marusiai jis aiškiai sumaišė su kažkokia meilės mamai atmaina. Galina tebuvo Marusios pakaitalas, kurį jis galėjo turėti, ir tas epizodas su kapinėmis, kur jis atsivedė žmoną supažindinti su lavonu, turbūt buvo viena kraupiausių knygos vietų. Ir nors Lazario mirties scena ir vėlyvas Galinos supratimas, kad visgi jie kažką turėjo, tikrai buvo jaudinantis, gražus ir nuostabus – tokia troškinanti neapykanta man nesiasocijuoja su meile nors tu ką. Na ir dar yra Liduška, kuri galbūt ir ištaisė senųjų kartų klaidas jas beveik išgyvendama savo kailiu, galbūt ir atskleidė Lazarį kitoje šviesoje, galbūt sujungė kai kuriuos palaidus galus ir baigė tą užburtą ratą, bet aš norėjau realybės, tikros, viską nurungiančios, žiaurios realybės, o ne klinikinės mirties, kuri atskleidė kelias didžias paslaptis.
Tačiau nepaisant mano negebėjimo įžvelgti meilę keistose formose, šis romanas yra apčiuopiama, klaikiai gerai parašyta drama. Liūdnas pasakojimas, kur šviesos pluoštelį gali užtikti tik kur ne kur, tačiau kuris ko jau ko bet abejingu nepalieka.
Pirmoji pažintis su šiuolaikine rusų literatūra yra tikrai sunkiai apibūdinama. 'Lazario moteris' skaičiau ilgai, nors ir skaitėsi smagiai, Marinos Stepnovos tekstas nuostabus, bet štai siužetas – tikra rusiška hiperbolė.
Tikrą tiesą sako anotacijos pradžia – tai tikrų tikriausia šeimos saga, moterų gyvenimais pasakojusi apie neeilinį, genialiai trenktą vyrą. Saga, aprėpusi bene visą dvidešimtą šimtmetį, labai nepastebimai ir natūraliai, be jokių pavardžių ar pavadinimų, per žmonių gyvenimus atskleidusi to laikmečio Rusijos metamorfozes. Tas turbūt man patiko labiausiai – lėta, elegantiška kelionė laike. Tiesa, ta tarybinė rusiška kultūra tykojo už kiekvieno kampo ir įsivaizduoju, kad kam nors tolimesniam tai kultūrai, knyga arba pasirodytų nesąmonė, arba linksma fantastikos srities pasakėlė.
Apskritai knyga labai sodri ir stipri – tankus tekstas, kuriame visai nėra vienišų sakinių, net mažiausios detalės ir nukrypimai užpildomi be menkiausio plyšelio. Autorė pateikia įvairius epizodus apie į gyvenimą besikabinančius vaikus, apie sugriautus jaunų merginų gyvenimus, apie žudikišką baletą, apie karą žaidžiančius mokslo guzus ir įkomponuoja juos visus į darnų, nuostabiais dialogais ir iš kojų verčiančiais sakiniais stebinantį tekstą. Marina Stepnova man pasirodė tikra tokių iš konteksto neišimamų, vienetinių ir stebinančių sakinių meistrė. O ir drąsus vertimas, su visais keiksmažodžiais ir tikrove, čia labai labai padėjo.
Bet su sodriais, epiniais tekstais tokia problemėlė dažnai iškyla – tirštumas, veikėjų portretų perspaudimas, jų poelgių priežastinių ryšių sureikšminimas. Kartais man jis labai patinka, kaip Allende ar Sabaliauskaitės tekstuose, o kartais, kaip Markezo, Dostojevskio ar Dickenso knygose, tiesiog nelimpa. Taip nutiko ir šį kartą. Susitaikiau su tokia šiuo metu be visa ko ir labai rusiškai atrodančia tendencija ir kiek galėdama veikėjus čiupinėjau tekste, o ne realybėje. Visgi tas pasikartojantis didžios meilės tarp mažiausiai dvigubai vyresnių asmenų, ir dar beje labai vienpusės, elementas nors ir labai išraiškingas, galiausiai tikrai nuvargino. Ne tai, kad manyčiau kad santykiai esant didžiuliam amžiaus skirtumui yra negalimi, bet tiesiog trys tokie atvejai be jokios atsvaros jau pasirodė gerokai per daug. Pati knygos pradžia ir Liduškos mamos nuskendimas tai išvis kažkoks kuriozinis – išėjo pasimaudyt, fone kažkas pašneka ramiai, kad nuskendo kažkas, grįžta vyras toks cool pasiima dukrą ir išeina. Nu kažkaip nei šis, nei tas, o kur dar nelogiškas Galinos gyvenimas... Apskritai tas negalėjimas pastovėti už save užmušė – Galina dar dar, bet Liduška tai jau šiuolaikinė mergina...
O meilė. Na, aš tokios meilės nesuprantu. Kaip nesupratau Katrinos ir Hitklifo, taip ir visų Lazario peripetijų. Visi tie grandioziniai amžiaus skirtumai – viena medalio pusė. Bet Lazaris, būdamas labai aštraus proto, visgi buvo bukas kaip reikiant, kai kalba pakrypdavo apie santykius. Meilę Marusiai jis aiškiai sumaišė su kažkokia meilės mamai atmaina. Galina tebuvo Marusios pakaitalas, kurį jis galėjo turėti, ir tas epizodas su kapinėmis, kur jis atsivedė žmoną supažindinti su lavonu, turbūt buvo viena kraupiausių knygos vietų. Ir nors Lazario mirties scena ir vėlyvas Galinos supratimas, kad visgi jie kažką turėjo, tikrai buvo jaudinantis, gražus ir nuostabus – tokia troškinanti neapykanta man nesiasocijuoja su meile nors tu ką. Na ir dar yra Liduška, kuri galbūt ir ištaisė senųjų kartų klaidas jas beveik išgyvendama savo kailiu, galbūt ir atskleidė Lazarį kitoje šviesoje, galbūt sujungė kai kuriuos palaidus galus ir baigė tą užburtą ratą, bet aš norėjau realybės, tikros, viską nurungiančios, žiaurios realybės, o ne klinikinės mirties, kuri atskleidė kelias didžias paslaptis.
Tačiau nepaisant mano negebėjimo įžvelgti meilę keistose formose, šis romanas yra apčiuopiama, klaikiai gerai parašyta drama. Liūdnas pasakojimas, kur šviesos pluoštelį gali užtikti tik kur ne kur, tačiau kuris ko jau ko bet abejingu nepalieka.
May 12, 2020
4,5/5
Iki skrupulų išbaigtas ir be galo turtingas kūrinys. Apie įsimylėjusius žmones, gyvenančius su netektimi, apie meilę be atsako, kuri taip ir nebuvo tinkamai išsakyta, apie prievartą ir kasdienybę, pasmerktą neapykantai. Apie tai, ką su ištisomis kartomis gali padaryti ta viduje brandinama tulžis. Ar kada nors įmanoma iš to išsilaisvinti? Iki skausmo tikras romanas, pasakojantis apie praėjusio šimtmečio Rusiją, kurios dažnai taip šalinamės, tačiau jis tikriausiai ir tampa toks savas todėl, kad esame visai arti.
Nemeluosiu – turbūt nemažai nuorodų ir detalių man galėjo praslysti pro akis vien todėl, kad esu tam kiek per jauna. Kūrinys prisotintas smulkmenų, padedančių atpažinti to meto laikmetį ir jame įsipatoginti (kiek tai įmanoma žinant aplinkybes), kartu su veikėjais patirti pokyčius, lėtai, bet užtikrintai užklumpančius šalį, ir stebėti kelių kartų brangiausių Lazario Lindto gyvenimo moterų (įskaitant tas, kurių jis neturėjo garbės pažinti) istoriją, atsiskleidžiančią tų aplinkybių fone. Diskusijos apie tikėjimą, politinę santvarką, ekonominę ar karinę padėtį čia įterpiamos neįkyriai ir kūrinį tik praturtina, o jame turto ir taip gausu.
Tekstas – gyvybingas, įgaunantis tempą, lekiantis ir galiausiai sustojantis tose be galo svarbiose akimirkose, priverčiantis pažvelgti tiesai į akis, susinepatoginti, atsidusti, pykti ar liūdėti. Puikus Sigito Parulskio vertimas, ne tik nepriekaištingai perteikiantis autorės stilių, bet ir atspindintis to meto realijas bei nebijantis rizikuoti. Norėjau išsirašyti tiek daug puikių minčių, kol galiausiai supratau, kad tai beprasmiška. Kūrinys geriausiai veikia tik tada, kai jį skaitysite žodis po žodžio, kai pajusite tą tokį svarbų pasakojamai istorijai tempą ir galėsite paskanauti šio puikaus ir sotaus kelių dalių patiekalo tinkamai.
Kūriniui nestinga klasikai kartais būdingo melodramatiškumo, ekscentriškų veikėjų, saldžios meilės ir neatmiežtos neapykantos, tačiau tikiu, kad tai tiesiog atspindi kultūrinę aprašomos tautos pusę – emocijos čia išjaučiamos šimtu procentų, o rasti pusiausvyrą tarp juoda ir balta kartais tampa labai sunku. Visi veikėjai turi savų ydų, kai kurie sunkiai atleistinų, tačiau jie tokie tikri ir žmogiški, o jų skausmas vystant istoriją atskleidžiamas taip meistriškai, kad pyktį laikyti dažnai tampa sunku ir jis perauga į savotišką supratimą bei užuojautą.
Romane pinasi be galo daug istorijų, nuo vienos prie kitos pereinama natūraliai ir be didelių pastangų, o skaitytojas gali pamatyti labai įvairią Rusiją – ir visiškus jos pakraščius, kur atsiskleidžia ta mums dažnai pateikiama gūdi sovietų kasdienybė, ir prabangią, gyvą Maskvą, ir stingdančiu šalčiu alsuojantį Enską. Sutinkame ir niekuo neišsiskiriančius, be tarybų santvarkos savęs neįsivaizduojančius žmones, ir genijus mokslininkus, kuriems to meto valdžia buvo be galo atlaidi ir lepinanti. Susipažįstame ir su to meto grietinėle bei paragaujame prabangos, o tuo pat metu stojame akis į akį su žiauria balerinų realybe. Ir nors kūrinio pabaiga pasirodė kiek iškrentanti iš bendro konteksto ir per daug popsiška, tai nepakeitė nuomonės, jog „Lazario moterys“ man įsimins ilgam.
Iki skrupulų išbaigtas ir be galo turtingas kūrinys. Apie įsimylėjusius žmones, gyvenančius su netektimi, apie meilę be atsako, kuri taip ir nebuvo tinkamai išsakyta, apie prievartą ir kasdienybę, pasmerktą neapykantai. Apie tai, ką su ištisomis kartomis gali padaryti ta viduje brandinama tulžis. Ar kada nors įmanoma iš to išsilaisvinti? Iki skausmo tikras romanas, pasakojantis apie praėjusio šimtmečio Rusiją, kurios dažnai taip šalinamės, tačiau jis tikriausiai ir tampa toks savas todėl, kad esame visai arti.
Nemeluosiu – turbūt nemažai nuorodų ir detalių man galėjo praslysti pro akis vien todėl, kad esu tam kiek per jauna. Kūrinys prisotintas smulkmenų, padedančių atpažinti to meto laikmetį ir jame įsipatoginti (kiek tai įmanoma žinant aplinkybes), kartu su veikėjais patirti pokyčius, lėtai, bet užtikrintai užklumpančius šalį, ir stebėti kelių kartų brangiausių Lazario Lindto gyvenimo moterų (įskaitant tas, kurių jis neturėjo garbės pažinti) istoriją, atsiskleidžiančią tų aplinkybių fone. Diskusijos apie tikėjimą, politinę santvarką, ekonominę ar karinę padėtį čia įterpiamos neįkyriai ir kūrinį tik praturtina, o jame turto ir taip gausu.
Tekstas – gyvybingas, įgaunantis tempą, lekiantis ir galiausiai sustojantis tose be galo svarbiose akimirkose, priverčiantis pažvelgti tiesai į akis, susinepatoginti, atsidusti, pykti ar liūdėti. Puikus Sigito Parulskio vertimas, ne tik nepriekaištingai perteikiantis autorės stilių, bet ir atspindintis to meto realijas bei nebijantis rizikuoti. Norėjau išsirašyti tiek daug puikių minčių, kol galiausiai supratau, kad tai beprasmiška. Kūrinys geriausiai veikia tik tada, kai jį skaitysite žodis po žodžio, kai pajusite tą tokį svarbų pasakojamai istorijai tempą ir galėsite paskanauti šio puikaus ir sotaus kelių dalių patiekalo tinkamai.
Kūriniui nestinga klasikai kartais būdingo melodramatiškumo, ekscentriškų veikėjų, saldžios meilės ir neatmiežtos neapykantos, tačiau tikiu, kad tai tiesiog atspindi kultūrinę aprašomos tautos pusę – emocijos čia išjaučiamos šimtu procentų, o rasti pusiausvyrą tarp juoda ir balta kartais tampa labai sunku. Visi veikėjai turi savų ydų, kai kurie sunkiai atleistinų, tačiau jie tokie tikri ir žmogiški, o jų skausmas vystant istoriją atskleidžiamas taip meistriškai, kad pyktį laikyti dažnai tampa sunku ir jis perauga į savotišką supratimą bei užuojautą.
Romane pinasi be galo daug istorijų, nuo vienos prie kitos pereinama natūraliai ir be didelių pastangų, o skaitytojas gali pamatyti labai įvairią Rusiją – ir visiškus jos pakraščius, kur atsiskleidžia ta mums dažnai pateikiama gūdi sovietų kasdienybė, ir prabangią, gyvą Maskvą, ir stingdančiu šalčiu alsuojantį Enską. Sutinkame ir niekuo neišsiskiriančius, be tarybų santvarkos savęs neįsivaizduojančius žmones, ir genijus mokslininkus, kuriems to meto valdžia buvo be galo atlaidi ir lepinanti. Susipažįstame ir su to meto grietinėle bei paragaujame prabangos, o tuo pat metu stojame akis į akį su žiauria balerinų realybe. Ir nors kūrinio pabaiga pasirodė kiek iškrentanti iš bendro konteksto ir per daug popsiška, tai nepakeitė nuomonės, jog „Lazario moterys“ man įsimins ilgam.
Read
November 8, 2022Dragă Marina Stepnova,
Despre ”Femeile lui Lazăr” știam deja de mulți ani, făcuse un pic de vîlvă în colțul meu de internet (cîtă vîlvă poate face o carte, mă rog) și am avut cu ea sentimentul ăla pe care îl ai uneori cu anumite cărți, că o să îmi placă, încă dinainte de a o fi citit. Dar, tot cum se întîmplă uneori cînd știi sigur că o să îți placă o carte, nu știam cît de mult o să îmi placă romanul tău, dragă Marina, cît de confortabil urma să fie să mă scufund în scrisul și poveștile tale pentru cîteva zile.
Și nu intenționat am pus scrisul înaintea poveștilor, pentru că scrisul, stilul, felul în care frazele curg și se leagă (felicită-ți și traducătoarea Antoaneta Olteanu cu ocazia asta) mi-au plăcut aproape mai mult decît poveștile în sine. Umor discret, dar fabulos, amestecat cu cinism și doar un strop de sentimentalism, peste care se presară din plin realism sovietic, sună aproape ca una dintre rețetele Elenei Molohoveț din ”Dar pentru tinerele gospodine”, din care citește și gătește cu sîrg și patimă balerina Lidocika.
Ce fascinează la poveștile din jurul lui Lazăr Lindt (acest fir roșu al romanului, geniu al științei sovietice, evreu care se dezice de neamul lui și care nesocotește orice formă de autoritate) e în primul rînd amploarea lor. Istoria romanului se întinde pe parcursul a aproape 100 de ani și mi-a plăcut enorm, dragă Marina, cum ai ales să spui de fapt povestea unei țări (ce țară, un întreg imperiu, de fapt!) reducînd-o la viețile cîtorva femei: Marusia, Galina, Lidocika. Prin ele trăiește cititorul nu doar istoria complicată a Rusiei, ci și micile drame individuale: război, foame, comunism înfloritor, regimul crîncen din faimoasa școală de balet sovietică, dar și parvenitismul sau îmbogățirea post-comunistă.
Minunată scriitura ta, sper să ne mai întîlnim.
L.
P.S.1 Da, ca aproape toată lumea, nu m-am dat nici eu în vînt după final, bine că farmecul cărții stă în altceva, nu în detalii din astea.
P.S. 2 Oare de ce nu le-o fi plăcut cartea unora care-au citit-o în engleză? N-or fi rezonat cu spațiul sovietic? Cum sună dulcele ”cincinal” în engleză? Pariez că nu la fel de bine.
Despre ”Femeile lui Lazăr” știam deja de mulți ani, făcuse un pic de vîlvă în colțul meu de internet (cîtă vîlvă poate face o carte, mă rog) și am avut cu ea sentimentul ăla pe care îl ai uneori cu anumite cărți, că o să îmi placă, încă dinainte de a o fi citit. Dar, tot cum se întîmplă uneori cînd știi sigur că o să îți placă o carte, nu știam cît de mult o să îmi placă romanul tău, dragă Marina, cît de confortabil urma să fie să mă scufund în scrisul și poveștile tale pentru cîteva zile.
Și nu intenționat am pus scrisul înaintea poveștilor, pentru că scrisul, stilul, felul în care frazele curg și se leagă (felicită-ți și traducătoarea Antoaneta Olteanu cu ocazia asta) mi-au plăcut aproape mai mult decît poveștile în sine. Umor discret, dar fabulos, amestecat cu cinism și doar un strop de sentimentalism, peste care se presară din plin realism sovietic, sună aproape ca una dintre rețetele Elenei Molohoveț din ”Dar pentru tinerele gospodine”, din care citește și gătește cu sîrg și patimă balerina Lidocika.
Ce fascinează la poveștile din jurul lui Lazăr Lindt (acest fir roșu al romanului, geniu al științei sovietice, evreu care se dezice de neamul lui și care nesocotește orice formă de autoritate) e în primul rînd amploarea lor. Istoria romanului se întinde pe parcursul a aproape 100 de ani și mi-a plăcut enorm, dragă Marina, cum ai ales să spui de fapt povestea unei țări (ce țară, un întreg imperiu, de fapt!) reducînd-o la viețile cîtorva femei: Marusia, Galina, Lidocika. Prin ele trăiește cititorul nu doar istoria complicată a Rusiei, ci și micile drame individuale: război, foame, comunism înfloritor, regimul crîncen din faimoasa școală de balet sovietică, dar și parvenitismul sau îmbogățirea post-comunistă.
Minunată scriitura ta, sper să ne mai întîlnim.
L.
P.S.1 Da, ca aproape toată lumea, nu m-am dat nici eu în vînt după final, bine că farmecul cărții stă în altceva, nu în detalii din astea.
P.S. 2 Oare de ce nu le-o fi plăcut cartea unora care-au citit-o în engleză? N-or fi rezonat cu spațiul sovietic? Cum sună dulcele ”cincinal” în engleză? Pariez că nu la fel de bine.
July 14, 2016
Жалкое, жалкое зрелище.
Дурной стиль, наверное, никогда не видевший редактора, потому что прямо в одном предложении повторяются то одинаковые, то противоречащие друг другу эпитеты. Хотя, наверное, редактор тоже был вынужден время от времени отключаться, чтобы не было передозировки.
Непонятные, неразработанные, просто неживые персонажи.
Сюжет - а есть ли здесь вообще сюжет?
Дилетантское понятие как минимум о физике-математике; о балете ничего не знаю, но тоже сомневаюсь, что в такой жутко конкурентной среде может достичь вершин человек, который вообще не хочет танцевать.
Обидно за современную русскую литературу, если вот такое получает премии.
Дурной стиль, наверное, никогда не видевший редактора, потому что прямо в одном предложении повторяются то одинаковые, то противоречащие друг другу эпитеты. Хотя, наверное, редактор тоже был вынужден время от времени отключаться, чтобы не было передозировки.
Непонятные, неразработанные, просто неживые персонажи.
Сюжет - а есть ли здесь вообще сюжет?
Дилетантское понятие как минимум о физике-математике; о балете ничего не знаю, но тоже сомневаюсь, что в такой жутко конкурентной среде может достичь вершин человек, который вообще не хочет танцевать.
Обидно за современную русскую литературу, если вот такое получает премии.
March 4, 2020
Krievu literatūru reti kad lasu izklaidei, vairāk - dvēselei (для души так сказат). Grāmata viennozīmīgi nelika vilties. Trīs neredzami saistīti sieviešu likteņi ļauj lasītājam izdzīvot un līdzi just šo sieviešu ciešanām, zaudējumiem, sevis meklējumiem un atrašanai, izaugsmei un pārtapšanai, mīlestībai un kaislībai. Negribētu teikt, ka romāna centrā ir vīrietis (ģeniāls zinātnieks un īpatnis). Jā, viņš ir šī neredzamā saite, kas saista visas trīs sievietes, bet viņa loma tikai vienā stāstā var tikt uzskatīta par galveno... un pat tad ne līdz galam. Galvenās šajā stāstā ir sievietes. Dažādas, bet visas vienlīdz spēcīgas. Tiešām patika un iesaku.
July 28, 2021
Приверженцам литературных принципов Чехова будет нелегко. «Женщины Лазаря» Марины Степновой - полная противоположность лаконичности и минимализму художественных средств. Более того, не могу согласиться с теми, кто говорит, что эта книга заставляет верить в современную русскую литературу. Кхм... несколько цитат: «...чресла по-библейски прикрыты скомканной простыней - особенно белой на фоне его смуглоты, почти оливковой, отдающей иной раз даже торжественной бронзой», «...от подушки тонко и сильно пахло нежным и золотым, влажным и рыжевато-розовым - плотью Галины Петровны и её сутью», «Энский мороз плоско и тяжело ударил Линдта по лицу - будто хам, нарывающийся на дуэль, да что там, мечтающий об убийстве».
По этому роману легко выучить почти все прилагательные русского языка. Но даже это можно было бы со скрипом пропустить, если бы не щедро рассыпанные уменьшительно-ласкательные суффиксы (квартирка, газетка). С именами героев: часто - с отчеством, часто - Лидочка, Галочка, Лесик, Николенька. От всего этого текст присюсюкивает и причмокивает так, что кажется, вместо книги, у вас - килограмм барбарисок.
Антураж Советского союза сооружён из духов «Красная Москва», собаки по кличке Найда, семьи академиков, чёрного воронка и т.д.
В некоторых местах «не верю», в некоторых - слезы все же подступают к горлу. Интерес и чувства читателя этот роман схватывает хорошо: с одной стороны - концентратом сентиментальности и ладно прописанным уютом из «Подарка молодым хозяйкам» Е. Молоховец; с другой стороны - плотность историй, которых немного-то и встретишь в настоящей жизни (идеальнейшие супружеские отношения, например). Про сюжет я писать не буду, хотя очень хочется🙈 Отлично ложится в сценарий сериалов ТВ под грифом «жизненно».
Как итог, на сегодня - высокий рейтинг продаж книги редко равняется её литературной ценности.
По этому роману легко выучить почти все прилагательные русского языка. Но даже это можно было бы со скрипом пропустить, если бы не щедро рассыпанные уменьшительно-ласкательные суффиксы (квартирка, газетка). С именами героев: часто - с отчеством, часто - Лидочка, Галочка, Лесик, Николенька. От всего этого текст присюсюкивает и причмокивает так, что кажется, вместо книги, у вас - килограмм барбарисок.
Антураж Советского союза сооружён из духов «Красная Москва», собаки по кличке Найда, семьи академиков, чёрного воронка и т.д.
В некоторых местах «не верю», в некоторых - слезы все же подступают к горлу. Интерес и чувства читателя этот роман схватывает хорошо: с одной стороны - концентратом сентиментальности и ладно прописанным уютом из «Подарка молодым хозяйкам» Е. Молоховец; с другой стороны - плотность историй, которых немного-то и встретишь в настоящей жизни (идеальнейшие супружеские отношения, например). Про сюжет я писать не буду, хотя очень хочется🙈 Отлично ложится в сценарий сериалов ТВ под грифом «жизненно».
Как итог, на сегодня - высокий рейтинг продаж книги редко равняется её литературной ценности.
November 10, 2020
www.facebook.com/miciausknygos
Nežinau, galbūt skaičiau knyga netinkamu laiku ar kaip, nors pradėjau skaityti vasarą, bet paskui nusprendžiau perklausyti audio versiją. Ir vistiek kažko trūko, neįtikino manęs, kad ši knyga pelnė apdovanojimus.
Realiai aprašoma vienos giminės saga. Pasakojimo fonas plėtojasi nuo carinės rusijos laikų iki sovietų sąjungos griūties. Pagrindinis veikėjas yra našlaitis Lazaris Lindtas, kuris panaudojęs savo sugebėjimu pamažu tampa fiziku. Atvykęs iš rusijos gilumos į Maskvą jis greitai pelno akademinio sluoksnio atstovų pasitikėjimą. Karjeros laiptais lipa sparčiai, tačiau turi silpnybę moterims, kurių jo gyvenime yra daug. Tai ir dvigubai už jį vyresnė globėjo žmona Marusia ir jo išrinktoji Galina, nors už jį žymiai jaunesnė, tampa jo žmona, tačiau slapčia laukia jo mirties.
Galiausiai pasakojimas išsirutulioja apie jo vienintelį sūnų, kuris jaunas susituokia ir susilaukia jo anūkės, kuri mokosi baleto moykloje, kadangi yra gabi šokiams.
Kaip jau ir minėjau knyga įdomi, bet kažko trūko, romanas lyg ir neišbaigtas.
Nežinau, galbūt skaičiau knyga netinkamu laiku ar kaip, nors pradėjau skaityti vasarą, bet paskui nusprendžiau perklausyti audio versiją. Ir vistiek kažko trūko, neįtikino manęs, kad ši knyga pelnė apdovanojimus.
Realiai aprašoma vienos giminės saga. Pasakojimo fonas plėtojasi nuo carinės rusijos laikų iki sovietų sąjungos griūties. Pagrindinis veikėjas yra našlaitis Lazaris Lindtas, kuris panaudojęs savo sugebėjimu pamažu tampa fiziku. Atvykęs iš rusijos gilumos į Maskvą jis greitai pelno akademinio sluoksnio atstovų pasitikėjimą. Karjeros laiptais lipa sparčiai, tačiau turi silpnybę moterims, kurių jo gyvenime yra daug. Tai ir dvigubai už jį vyresnė globėjo žmona Marusia ir jo išrinktoji Galina, nors už jį žymiai jaunesnė, tampa jo žmona, tačiau slapčia laukia jo mirties.
Galiausiai pasakojimas išsirutulioja apie jo vienintelį sūnų, kuris jaunas susituokia ir susilaukia jo anūkės, kuri mokosi baleto moykloje, kadangi yra gabi šokiams.
Kaip jau ir minėjau knyga įdomi, bet kažko trūko, romanas lyg ir neišbaigtas.
April 30, 2015
Ik kende tot voor kort Marina Stepnova zelfs niet eens van naam, terwijl zij in Rusland triomfen viert. Maar dat laatste begrijp ik inmiddels helemaal, want "De vrouwen van Lazarus" is echt een meesterlijke roman, misschien wel de mooiste die ik dit jaar tot nu toe las. Ik vind het zelfs een instant klassieker, die nu al thuishoort in het rijtje grote Russen, niet alleen omdat de stijl doet denken aan Tolstoi en (vooral) Nabokov, maar vooral omdat het van dezelfde klasse is. Ja, dat is wel heel uitbundige lof, maar volgens mij is dat dik verdiend.
Het boek volgt de levens van meerdere generaties, via allerlei verbluffend vernuftige flashbacks en flashforwards, en op die manier worden we meegenomen in de intrigerende levensloop van vele uiteenlopende personages, die zich allemaal op eigen wijze verhouden tot de Russische geschiedenis. Die Russische geschiedenis wordt dan niet uitputtend beschreven of verklaard, zelfs nauwelijks benoemd: wel kleurt hij steeds op subtiele wijze hoe de personages denken, voelen, handelen en spreken. Het Rusland van pal na de Leninistische revolutie wordt niet in detail beschreven, maar is wel prachtig voelbaar gemaakt als sfeer en in de stemming van sommige personages; zo ook het Stalinistische Rusland tijdens en na de oorlog, het Rusland rondom de perestrojka, en het Rusland na de instorting van het Sovjet-imperium. "De vrouwen van Lazarus" is dus een historische roman, maar wel een heel originele: de grote geschiedenis is steeds zeer aanwezig, maar vooral impliciet en als achtergrond, als bepalend element binnen de levens van de vele personages, en die personages zijn dan de voorgrond. Tegelijk wordt die geschiedenis, via de levens van de personages, wel heel pregnant en kleurrijk opgeroepen. Briljant vind ik dat: een historische roman waarin de grote geschiedenis steeds alleen als achtergrond aanwezig is, maar die tegelijk TOCH een intrigerend beeld geeft van die grote geschiedenis. Zodanig ook dat die geschiedenis nooit abstract wordt, maar altijd persoonlijk blijft, en onderdeel van de zeer persoonlijke ervaringen van diverse uiterst intrigerende personages.
"De vrouwen van Lazarus" is dus op briljante wijze origineel, als historische roman. Maar hij is naar mijn smaak nog briljanter en origineler als liefdesroman. Eigenlijk is het de bundeling van drie in elkaar grijpende liefdesromans, die allemaal weer bestaan uit langgerekte lyrische prozagedichten over onmogelijke liefde en verlangen naar schoonheid. Al die liefdes zijn onmogelijk en gedoemd, en in die zin van tragiek en mislukking doordesemd, maar tegelijk leveren ze ook een ongehoorde vervoering en extase op, die door Stepnova op echt verbijsterend meeslepende wijze beschreven wordt, in ellenlange meanderende zinnen vol met emotionele trillingen en kleurschakeringen. De liefde van de personages is een waan, maar wel een waan die de wereld doet schijnen in een onvermoede kleurenpracht, en precies dat laatste laat Stepnova ons echt uiterst overtuigend zien. Daarin is ze naar mijn smaak echt Nabokoviaans geniaal: Nabokov kon als geen ander de rijkgeschakeerde pracht bezingen van onze overdadig gedetailleerde binnenwereld en buitenwereld, en hij kon als geen ander extase oproepen met zijn krullendraaiende virtuoze zinnen, maar er is nu een nieuwe Nabokov opgestaan, en zij is een vrouw. Ik bejubelde "De vrouwen van Lazarus" net zo hard als dat ik "Lolita" en "Pale Fire" heb bejubeld, en om dezelfde redenen: net als Nabokov trakteert Stepnova ons met de ene na de andere prachtzin over liefde en vervoering, en net als Nabokov maakt Stepnova mij helemaal euforisch puur door haar stijl.
Bovendien haalt Stepnova een paar ongehoorde verteltechnische trucs uit die al even Nabokoviaans zijn. Ik had het al over de flashbacks en flashforwards: het verhaal is daardoor bepaald onchronologisch, meanderend en vol terzijdes en terzijdes in terzijdes. En toch gaat het op volkomen transparante wijze vooruit. Je verliest als lezer nergens de greep op de grote lijn. Dat is technisch toch wel erg knap: een verhaal dat heen en weer springt, in die zin ook het heen en weer springende gemoed van de personages spiegelt, en dat toch langs strakke lijnen vooruit gaat. Maar nog knapper, en eigenlijk zelfs ongehoord briljant, is hoe Stepnova alle verhaallijnen en alle verschillende onmogelijke liefdes aan het slot laat culmineren in een hallucinerend tafereel dat tegelijk de TRIOMF van de liefde lijkt te verbeelden en de ONMOGELIJKHEID ervan. Een tafereel namelijk dat in realistische zin onmogelijk is, en dus te lezen valt als fantasie of wensdroom of waan en dus als zelfbedrog, maar dat tegelijk enorm prachtig de onmogelijke vervulling van alle liefdesverlangens bezingt en waarin liefde voor even zelfs sterker is dan de dood. Die lyrische lofzang is voor mij dan het wezenlijke: de lofzang op liefde die in de werkelijke wereld onmogelijk is, maar die met inspanning van alle verbeeldingskracht toch voor even mogelijk wordt, en in de fantasie alle barrières in leven en dood overwint, en dat laatste wordt dan bejubeld. En in die zin wordt ook de fantasievolle verbeelding bejubeld, juist OMDAT hij de grenzen van het realisme ontstijgt. Juist die verbeelding roept een extase op die in het dagelijks leven eigenlijk onmogelijk is, en in het tranendal van de Russische geschiedenis al helemaal: die extase is dan mogelijk drogbeeld en waan, maar wel een onmisbare waan. En dus een waan die luidkeels moet worden geprezen en bezongen!
Zelden heb ik een boek gelezen dat ondanks allerlei tragiek zo overtuigend en extatisch jubelt. Zelden heb ik een boek gezien dat zo betovert door zijn stijl en constructie, en dat zo vernuftig en mooi het verlangen naar liefde, extase en schoonheid voelbaar maakt als onrealistische maar onmisbare waan. Zelden heb ik een Nabokoviaanser boek gezien, Nabokoviaanser zelfs nog dan veel boeken van Nabokov zelf. Hopelijk leeft Stepnova nog honderd jaar. En hopelijk schrijft zij nog tientallen van dit soort ongehoorde boeken.
Het boek volgt de levens van meerdere generaties, via allerlei verbluffend vernuftige flashbacks en flashforwards, en op die manier worden we meegenomen in de intrigerende levensloop van vele uiteenlopende personages, die zich allemaal op eigen wijze verhouden tot de Russische geschiedenis. Die Russische geschiedenis wordt dan niet uitputtend beschreven of verklaard, zelfs nauwelijks benoemd: wel kleurt hij steeds op subtiele wijze hoe de personages denken, voelen, handelen en spreken. Het Rusland van pal na de Leninistische revolutie wordt niet in detail beschreven, maar is wel prachtig voelbaar gemaakt als sfeer en in de stemming van sommige personages; zo ook het Stalinistische Rusland tijdens en na de oorlog, het Rusland rondom de perestrojka, en het Rusland na de instorting van het Sovjet-imperium. "De vrouwen van Lazarus" is dus een historische roman, maar wel een heel originele: de grote geschiedenis is steeds zeer aanwezig, maar vooral impliciet en als achtergrond, als bepalend element binnen de levens van de vele personages, en die personages zijn dan de voorgrond. Tegelijk wordt die geschiedenis, via de levens van de personages, wel heel pregnant en kleurrijk opgeroepen. Briljant vind ik dat: een historische roman waarin de grote geschiedenis steeds alleen als achtergrond aanwezig is, maar die tegelijk TOCH een intrigerend beeld geeft van die grote geschiedenis. Zodanig ook dat die geschiedenis nooit abstract wordt, maar altijd persoonlijk blijft, en onderdeel van de zeer persoonlijke ervaringen van diverse uiterst intrigerende personages.
"De vrouwen van Lazarus" is dus op briljante wijze origineel, als historische roman. Maar hij is naar mijn smaak nog briljanter en origineler als liefdesroman. Eigenlijk is het de bundeling van drie in elkaar grijpende liefdesromans, die allemaal weer bestaan uit langgerekte lyrische prozagedichten over onmogelijke liefde en verlangen naar schoonheid. Al die liefdes zijn onmogelijk en gedoemd, en in die zin van tragiek en mislukking doordesemd, maar tegelijk leveren ze ook een ongehoorde vervoering en extase op, die door Stepnova op echt verbijsterend meeslepende wijze beschreven wordt, in ellenlange meanderende zinnen vol met emotionele trillingen en kleurschakeringen. De liefde van de personages is een waan, maar wel een waan die de wereld doet schijnen in een onvermoede kleurenpracht, en precies dat laatste laat Stepnova ons echt uiterst overtuigend zien. Daarin is ze naar mijn smaak echt Nabokoviaans geniaal: Nabokov kon als geen ander de rijkgeschakeerde pracht bezingen van onze overdadig gedetailleerde binnenwereld en buitenwereld, en hij kon als geen ander extase oproepen met zijn krullendraaiende virtuoze zinnen, maar er is nu een nieuwe Nabokov opgestaan, en zij is een vrouw. Ik bejubelde "De vrouwen van Lazarus" net zo hard als dat ik "Lolita" en "Pale Fire" heb bejubeld, en om dezelfde redenen: net als Nabokov trakteert Stepnova ons met de ene na de andere prachtzin over liefde en vervoering, en net als Nabokov maakt Stepnova mij helemaal euforisch puur door haar stijl.
Bovendien haalt Stepnova een paar ongehoorde verteltechnische trucs uit die al even Nabokoviaans zijn. Ik had het al over de flashbacks en flashforwards: het verhaal is daardoor bepaald onchronologisch, meanderend en vol terzijdes en terzijdes in terzijdes. En toch gaat het op volkomen transparante wijze vooruit. Je verliest als lezer nergens de greep op de grote lijn. Dat is technisch toch wel erg knap: een verhaal dat heen en weer springt, in die zin ook het heen en weer springende gemoed van de personages spiegelt, en dat toch langs strakke lijnen vooruit gaat. Maar nog knapper, en eigenlijk zelfs ongehoord briljant, is hoe Stepnova alle verhaallijnen en alle verschillende onmogelijke liefdes aan het slot laat culmineren in een hallucinerend tafereel dat tegelijk de TRIOMF van de liefde lijkt te verbeelden en de ONMOGELIJKHEID ervan. Een tafereel namelijk dat in realistische zin onmogelijk is, en dus te lezen valt als fantasie of wensdroom of waan en dus als zelfbedrog, maar dat tegelijk enorm prachtig de onmogelijke vervulling van alle liefdesverlangens bezingt en waarin liefde voor even zelfs sterker is dan de dood. Die lyrische lofzang is voor mij dan het wezenlijke: de lofzang op liefde die in de werkelijke wereld onmogelijk is, maar die met inspanning van alle verbeeldingskracht toch voor even mogelijk wordt, en in de fantasie alle barrières in leven en dood overwint, en dat laatste wordt dan bejubeld. En in die zin wordt ook de fantasievolle verbeelding bejubeld, juist OMDAT hij de grenzen van het realisme ontstijgt. Juist die verbeelding roept een extase op die in het dagelijks leven eigenlijk onmogelijk is, en in het tranendal van de Russische geschiedenis al helemaal: die extase is dan mogelijk drogbeeld en waan, maar wel een onmisbare waan. En dus een waan die luidkeels moet worden geprezen en bezongen!
Zelden heb ik een boek gelezen dat ondanks allerlei tragiek zo overtuigend en extatisch jubelt. Zelden heb ik een boek gezien dat zo betovert door zijn stijl en constructie, en dat zo vernuftig en mooi het verlangen naar liefde, extase en schoonheid voelbaar maakt als onrealistische maar onmisbare waan. Zelden heb ik een Nabokoviaanser boek gezien, Nabokoviaanser zelfs nog dan veel boeken van Nabokov zelf. Hopelijk leeft Stepnova nog honderd jaar. En hopelijk schrijft zij nog tientallen van dit soort ongehoorde boeken.
April 28, 2021
Keistą įspūdį palikusi knyga. Gudriai komercinė, su pretenzijomis į istoriją... ir visai nebloga. Gal per mažai esu skaitęs šiuolaikinės rusų literatūros, gal per daug rusų klasikos – todėl ir sunku buvo apsispręsti, kaip ją įvertinti.
Silpnybės – paviršutiniškumas, permišęs su autentika (kurios daug, net per daug: datų, tikrų įvykių, tikrų daiktų ir žmonių). Ne veltui autorė žurnalistė – puikiai geba dozuoti informaciją ir paslėpti tai, kas susiūta baltais siūlais (daliai įvykių, veikėjų veiksmų akivaizdžiai trūksta logikos ir psichologinio pagrindimo). Kartais autorė net prieštarauja pati sau: parašiusi, kad Marusia labai myli Lazarį, po keliasdešimties eilučių jau rašo, kad ji nemylinti... Gal tuo nori pabrėžti, kad Marusia nesusigaudo savo jausmuose, nes išties ji myli Lazarį kaip sūnų (toks ir jų amžiaus skirtumas)? Autorė užsimena, kad Lazaris turėjo daug žmonų (ne mažiau už karalių Saliamoną) – keista, kad joms knygoje visai neskirta dėmesio, lygiai kaip ir meilužėms (tuo autorė irgi apdovanoja savo herojų), nes taip ir lieka neaišku, kiek jų buvo ir kada: tarp vedybų ar santuokoje? Ir ar tai išvis įmanoma, kai Lazaris charakterizuojamas taip: „jis myli moterį, kuriai šešiasdešimt, ir mylėjo ją, kai jai buvo keturiasdešimt devyneri. Ir penkiasdešimt penkeri. Ir mylės ją, sulaukusią aštuoniasdešimties. Ta meilė buvo šviesa ir ištikimybė, ir noras saugoti ir rūpintis. Tiesiog būti šalia. Gėrėtis. Klausytis. Sekti susižavėjusiu žvilgsniu.“
Yra dalykų, kurių vis dėlto (taip skrupulingai įterpianti autentiką) autorė neišsiaiškino: valstybinės svarbos mokslo tyrimų rezultatai tikrai nebuvo siunčiami paprastu paštu – tam egzistavo feldjėgerinis paštas.
Įdomus Lazario žmonos Galinos portretas: 23 santuokos metai su nemylimu vyru, laukimas ir įsivaizdavimas, kaip prakeiks jį prieš mirtį, ir jausmų virsmas, kai jis, senukas, mirties akivaizdoje pasako: „Aš taip tau už viską... dėkingas. Geriau už tave nieko nebuvo. Per visą gyvenimą.“ Ir dešimt meilužių per pirmus šešis našlavimo mėnesius, patvirtinančiais, kad taip gerai, kaip buvo su Lazariu, būti nebegali – tiek daug būta jo meilės ir švelnumo.
Puikiai aprašyta balerinų mokyklos rutina – kiek tenka iškentėti, siekiant šokio tobulumo. Siaubinga kasdienybė ir taip įtikinamai jos neaprašysi, pats nepatyręs – įtariu, kad ir autorė yra ragavusi tos duonos. Tad patikėjau autorės žodžiais: „Lidočka manė privalanti daryti viską, kas buvo nemalonu ir netgi bjauru jai pačiai, tačiau būtina kitiems. To ją išmokė baletas.“ Įdomus rusės merginos XX amžiaus pabaigoje paveikslas, nors priekabesnis skaitytojas turbūt patikės ne viskuo.
Citata, kurią užsirašiau: „Vargšai apskritai geriausi finansininkai pasaulyje, nes jiems visą laiką tenka skaičiuoti, ir labai dažnai – minusines sąmatas.“
Nepaneigiama viena: kai rašytojas rašo su malonumu, skaitytojas skaito su malonumu; ypač, jei per daug nesigilina. Jei jo negąsdina daug veikėjų, ilgoki epizodinių herojų aprašinėjimai ir ilgi nenuoseklaus siužeto romanai – ši knyga patiks.
Aš savo vertinimą padidinau už meistriškai suręstą romano pabaigą ir tai, kad autorė labai saikingai siužete dozuoja pasaką ir mistiką.
Silpnybės – paviršutiniškumas, permišęs su autentika (kurios daug, net per daug: datų, tikrų įvykių, tikrų daiktų ir žmonių). Ne veltui autorė žurnalistė – puikiai geba dozuoti informaciją ir paslėpti tai, kas susiūta baltais siūlais (daliai įvykių, veikėjų veiksmų akivaizdžiai trūksta logikos ir psichologinio pagrindimo). Kartais autorė net prieštarauja pati sau: parašiusi, kad Marusia labai myli Lazarį, po keliasdešimties eilučių jau rašo, kad ji nemylinti... Gal tuo nori pabrėžti, kad Marusia nesusigaudo savo jausmuose, nes išties ji myli Lazarį kaip sūnų (toks ir jų amžiaus skirtumas)? Autorė užsimena, kad Lazaris turėjo daug žmonų (ne mažiau už karalių Saliamoną) – keista, kad joms knygoje visai neskirta dėmesio, lygiai kaip ir meilužėms (tuo autorė irgi apdovanoja savo herojų), nes taip ir lieka neaišku, kiek jų buvo ir kada: tarp vedybų ar santuokoje? Ir ar tai išvis įmanoma, kai Lazaris charakterizuojamas taip: „jis myli moterį, kuriai šešiasdešimt, ir mylėjo ją, kai jai buvo keturiasdešimt devyneri. Ir penkiasdešimt penkeri. Ir mylės ją, sulaukusią aštuoniasdešimties. Ta meilė buvo šviesa ir ištikimybė, ir noras saugoti ir rūpintis. Tiesiog būti šalia. Gėrėtis. Klausytis. Sekti susižavėjusiu žvilgsniu.“
Yra dalykų, kurių vis dėlto (taip skrupulingai įterpianti autentiką) autorė neišsiaiškino: valstybinės svarbos mokslo tyrimų rezultatai tikrai nebuvo siunčiami paprastu paštu – tam egzistavo feldjėgerinis paštas.
Įdomus Lazario žmonos Galinos portretas: 23 santuokos metai su nemylimu vyru, laukimas ir įsivaizdavimas, kaip prakeiks jį prieš mirtį, ir jausmų virsmas, kai jis, senukas, mirties akivaizdoje pasako: „Aš taip tau už viską... dėkingas. Geriau už tave nieko nebuvo. Per visą gyvenimą.“ Ir dešimt meilužių per pirmus šešis našlavimo mėnesius, patvirtinančiais, kad taip gerai, kaip buvo su Lazariu, būti nebegali – tiek daug būta jo meilės ir švelnumo.
Puikiai aprašyta balerinų mokyklos rutina – kiek tenka iškentėti, siekiant šokio tobulumo. Siaubinga kasdienybė ir taip įtikinamai jos neaprašysi, pats nepatyręs – įtariu, kad ir autorė yra ragavusi tos duonos. Tad patikėjau autorės žodžiais: „Lidočka manė privalanti daryti viską, kas buvo nemalonu ir netgi bjauru jai pačiai, tačiau būtina kitiems. To ją išmokė baletas.“ Įdomus rusės merginos XX amžiaus pabaigoje paveikslas, nors priekabesnis skaitytojas turbūt patikės ne viskuo.
Citata, kurią užsirašiau: „Vargšai apskritai geriausi finansininkai pasaulyje, nes jiems visą laiką tenka skaičiuoti, ir labai dažnai – minusines sąmatas.“
Nepaneigiama viena: kai rašytojas rašo su malonumu, skaitytojas skaito su malonumu; ypač, jei per daug nesigilina. Jei jo negąsdina daug veikėjų, ilgoki epizodinių herojų aprašinėjimai ir ilgi nenuoseklaus siužeto romanai – ši knyga patiks.
Aš savo vertinimą padidinau už meistriškai suręstą romano pabaigą ir tai, kad autorė labai saikingai siužete dozuoja pasaką ir mistiką.
April 10, 2021
Lazar este un geniu al stiintei ridicat de puterea sovietica la rangul de semizeu. Doar iubirea este cea care ii reda statutul de pamantean. Viata lui Lazar”cel veninos de spiritual” si care rationeaza cu o “viteza paradoxala” este marcata de iubirea pentru doua femei: Marusia, sotia mentorului sau, mai in varsta cu 31 de ani si Galina Petrova cea care ii devine sotie, mai tanara cu 41 de ani.Pentru Stepnova, fericirea apartine in esenta oamenilor simpli. In mod exceptional, ea poate fi regasita si la oameni de geniu cu conditia sa-si fi gasit perechea potrivita. Lazar nu a avut insa acest noroc. Un alt fir narativ urmareste povestea vietii Lidocikai, nepoata lui Lazar, ramasa orfana si crescuta cu duritate si fara sentimentalisme de bunica sa, Galina Petrova. Maria Stepnova e o vrajitoare, si nu datorita cuvintelor, ci a sentimentelor pe care le revarsa catre cititor. Una dintre cele mai bune carti citite anul acesta!
June 6, 2021
Абсолютно прекрасная, светлая, живая в первой трети книга к концу скатывается в отвратительную до физического помутнения историю женщин, полностью раздавленных жалкими и подлыми мужчинами с инцестуально-педофилическим комплексом. Степнова балансирует на грани между ужасом от происходящего в собственном сюжете и его нормализацией, будто бы сама время от времени ловя Стокгольмский синдром. В торжество психологического абьюза и насильственной фетишизации периодически вплетается мучительно неуместное слово «любовь», им же и объясняется, возможно даже оправдывается (e.g. он не просто похитил девушку на 40 лет младше себя и насиловал ее каждый день до самой своей смерти, а “по большой любви”). Есть надежда, что контекст - детальный, выверенный, с отсылками на реальные события и персонажей - намекает на то, что Степнова не обосновывает «любовью» бездушное, эгоистичное насилие над героинями, а только делает вид, что обосновывает, предлагая нам, читателям, отрефлексировать тему самим, но это не точно. Двусмысленность, порой комплементарная для литературы в целом, совершенно чудовищна в конкретно этой книге. Для адекватной оценки полюбившегося поначалу романа мне не хватило как минимум более выраженной позиции писательницы.
March 7, 2016
One of the worst books I've ever read, and opinion in the reading group that chose this for our March selection seems to be running the same direction.
A few reasons I hated this book (a word I rarely use!). First, none of the characters are ultimately sympathetic. Lazarus himself is barely present in the book. His young bride's aloofness and anger are understandable, but Stepnova does nothing to humanize her to the reader. Lidia, Lazarus's granddaughter, is *almost* an interesting character until she falls into the same situation (more or less) as her grandmother toward the end of the novel. Second, most characters' choices (Lidia's included) are difficult to understand, and the ending borders on offensive. Third, perhaps worst of all, the writing is *just* good enough and the plot *just* interesting enough that I couldn't quite give up on it.
What on earth is Stepnova trying to achieve with this ending? It made me so angry I wanted to throw my Kindle across the room. Both possible endings she sketches out over the last thirty pages or so are upsetting and horrifying -- she ultimately chooses the one that suggests she is merely abusive toward her readers, not psychopathic.
Avoid at all costs. Don't let anyone talk you into reading this!
A few reasons I hated this book (a word I rarely use!). First, none of the characters are ultimately sympathetic. Lazarus himself is barely present in the book. His young bride's aloofness and anger are understandable, but Stepnova does nothing to humanize her to the reader. Lidia, Lazarus's granddaughter, is *almost* an interesting character until she falls into the same situation (more or less) as her grandmother toward the end of the novel. Second, most characters' choices (Lidia's included) are difficult to understand, and the ending borders on offensive. Third, perhaps worst of all, the writing is *just* good enough and the plot *just* interesting enough that I couldn't quite give up on it.
What on earth is Stepnova trying to achieve with this ending? It made me so angry I wanted to throw my Kindle across the room. Both possible endings she sketches out over the last thirty pages or so are upsetting and horrifying -- she ultimately chooses the one that suggests she is merely abusive toward her readers, not psychopathic.
Avoid at all costs. Don't let anyone talk you into reading this!
February 18, 2016
Well.... Looks like I am going to be one of a few who didn't like this book. I would even hate it if it wasn't for its second part. For me the good book is made up of a good plot, content and good writing/language style. Unfortunatelly, this one - The Women of Lazarus - lacks of all three of them. Ok, the plot could be built better but still it's all right. What disturbed me the most was the author's writing/language style. It felt like she tried to show off putting as many possible stylistic devices and weird "clever" words into one sentence as possible - I can write like this and even like that; see how many interesting words I know and who cares nobody uses them in a real life; you think this sentence is long? nooo, I can make it even longer because I can add to any word so many modifiers you couldn't even dream of. And as a result, I couldn't get rid of this unpleasant sugary taste in my mouth... uuurghhhh
My rating is 2 stars but just because I liked her 2 last heroines
My rating is 2 stars but just because I liked her 2 last heroines
November 28, 2022
2.5
Ruda edulcorată a Ludmilei Ulițkaia, care presară metafore pentru a suplini lipsa forței epice. Un singur personaj îi iese foarte bine, Lidocika, restul sunt niște caricaturi neconvingătoare: soția perfecta, scorpia, cinicul genial.
Mai sunt și niste pasaje reușite stilistic. Și un episod absolut scărbos cu un bărbat care dezvirgineaza o copilă de 17 ani, care arată "de maximum 14". Asta fiind iubirea adevărată, care triumfă în acest roman.
Ruda edulcorată a Ludmilei Ulițkaia, care presară metafore pentru a suplini lipsa forței epice. Un singur personaj îi iese foarte bine, Lidocika, restul sunt niște caricaturi neconvingătoare: soția perfecta, scorpia, cinicul genial.
Mai sunt și niste pasaje reușite stilistic. Și un episod absolut scărbos cu un bărbat care dezvirgineaza o copilă de 17 ani, care arată "de maximum 14". Asta fiind iubirea adevărată, care triumfă în acest roman.
December 13, 2019
Olen täiesti võlutud!
Esiteks - stiil. Iga lause on nagu väike valang. Ja kunagi ei tea, kas järgmisena saadab autor kuule või lilleõisi. Hoogne, äge, nupukas, vaimukas. Metafoorid ja kalambuurid lendavad ühtlases reas, aga see kõik ei tundu liiast ega punnitatud, vaid sa saad aru - vene elu ONGI SELLINE. Kogu aeg juhtub midagi ja need juhtumised tulevad sellise vooluna, et niisugune stiil ongi ainus võimalus seda elu ausalt edasi anda!
Teiseks - tegelased. Jumal teab, et mulle ei meeldi väljamõeldud lood, ammugi mitte perekonnasaagad. Aga siin on iga järgmine tüüp selline frukt, et no jõuga kasvavad südame külge! Autor jälle selgelt armastab oma tegelasi, aga ühtlasi annab neile peksa ka, sest kuidas siis muidu, kui ei peksa, siis ei armasta.
Kolmas - ajalugu. Üsna õhuke teos annab läbilõike Vene ajaloost ühe sajandi jooksul. Tsaaririigist läbi revolutsiooni ja stalinismi Suurde Isamaasõtta ja sama hooga nõukogude riigi kustumise ja kauboikapitalismini. Pole paatost, pole suuri tundeid - aga on ajalugu näidatuna läbi nende inimeste, kes on selle sees või sellele jalgu jäänud.
Ja lõpuks: autor tunneb materjali. Inimesi, ajastut, suhteid, elu-olu. Tsaaririigi aristokraatides Siberi külmani ja vene balletikooli hingeeluni - kõiges ollakse täiesti sees. Sellist detailide virvarri ja nendega mängimist ei ole ma ammu kohanud, kui üldse. Ja see on niiiii nauditav.
Haarav, lõbus, terav ja väga-väga inimlik.
Loetagu!
Esiteks - stiil. Iga lause on nagu väike valang. Ja kunagi ei tea, kas järgmisena saadab autor kuule või lilleõisi. Hoogne, äge, nupukas, vaimukas. Metafoorid ja kalambuurid lendavad ühtlases reas, aga see kõik ei tundu liiast ega punnitatud, vaid sa saad aru - vene elu ONGI SELLINE. Kogu aeg juhtub midagi ja need juhtumised tulevad sellise vooluna, et niisugune stiil ongi ainus võimalus seda elu ausalt edasi anda!
Teiseks - tegelased. Jumal teab, et mulle ei meeldi väljamõeldud lood, ammugi mitte perekonnasaagad. Aga siin on iga järgmine tüüp selline frukt, et no jõuga kasvavad südame külge! Autor jälle selgelt armastab oma tegelasi, aga ühtlasi annab neile peksa ka, sest kuidas siis muidu, kui ei peksa, siis ei armasta.
Kolmas - ajalugu. Üsna õhuke teos annab läbilõike Vene ajaloost ühe sajandi jooksul. Tsaaririigist läbi revolutsiooni ja stalinismi Suurde Isamaasõtta ja sama hooga nõukogude riigi kustumise ja kauboikapitalismini. Pole paatost, pole suuri tundeid - aga on ajalugu näidatuna läbi nende inimeste, kes on selle sees või sellele jalgu jäänud.
Ja lõpuks: autor tunneb materjali. Inimesi, ajastut, suhteid, elu-olu. Tsaaririigi aristokraatides Siberi külmani ja vene balletikooli hingeeluni - kõiges ollakse täiesti sees. Sellist detailide virvarri ja nendega mängimist ei ole ma ammu kohanud, kui üldse. Ja see on niiiii nauditav.
Haarav, lõbus, terav ja väga-väga inimlik.
Loetagu!
May 4, 2021
Am citit-o fascinată de ritm, personaje şi de umor. Pe undeva, lumea Stepnovei te duce cu gândul la universul Uliţkaiei, dar dacā la Uliţkaia e mereu un strop de speranță care sclipeşte, năucă, pe undeva, în Femeile lui Lazăr, iluziilor despre umanitate li se propteşte uşa în nas cu un hohot de râs. E un iureş de evenimente care strābate un secol, striveşte inimi sau le lasā tânjind zeci de ani dupā fericiri improbabile, dar totul se petrece cu indiferența zglobie a valurilor care se lovesc de țărm. Nu mi s-a părut apăsător, cu toate astea, e un soi de disperare veselă în roman, un umor muşcător care face prizabil ceea ce pare la limita suportabilului. M-a fascinat felul cum majoritatea personajelor alunecă pe la marginea oricărui angajament moral, fără ca asta sā stârneascā altceva decât nelipsita ironie, egală, un abțibild lipit pe realitate ca sā poată fi privitā în ochi. Într-un secol atât de confiscat de ideologie, doar familia, iubirea şi moartea par sā conteze cu adevărat. Dincolo de ele, un soi de amorțealā şi un ghem de compromisuri făcute fără mari zbateri şi fără sā treacā vreo clipă în prim-plan.
August 26, 2016
Perskaičius apie 130 psl. pradėjau tampyt lūpą, netrukus ir užkaukiau kaip marimar iš lūšnynų, visų muilo operų karalienė. Paskui su nekantrumu laukiau, kada vėl pratrūksiu, nes taip gera paverkti dėl svetimų nelaimių ir bėdų, bet atsilaikiau. Ir, drįstu teigti, netgi gaila, kad neradau daugiau jokio preteksto paverkti, pvz. pabaiga galėjo būti proveržis ašarų pakalnei. Aš, aišku, myliu gerų knygų herojus ir gaila, kai autorius nudobia tuos geruosius, bet vis tiek įspūdis kitoks lieka. All in all, knyga very good.
Read
May 17, 2017Напълно съм съгласна със Стивън Кинг, че the road to hell is paved with adverbs. Много прилагателни, много засукани изречения, а аз си падам по изчистен стил. Освен това, щях да продължа, ако историята ме грабваше, но и тук има проблем - скука. Може би трябва да продължа още, но вече наистина нямам нерви за книги, които не ми харесват първите сто страници и в същото време други, които отдавна се каня да прочета, да чакат. Не е моята книга просто.
И съм забелязала друго - в 90 процента от случаите от първата страница става ясно дали ще ти хареса книгата или не.
И съм забелязала друго - в 90 процента от случаите от първата страница става ясно дали ще ти хареса книгата или не.
Displaying 1 - 30 of 303 reviews