Kelionė į Jeruzalę

by Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis

Ar turėjo lietuviai kūrinį, kuris būtų tapęs bestseleriu Europoje? Kad ir kaip norėtume atsakyti "na ir kas, kad neturėjom, - ką ta Europa supranta tikroje literatūroje", tai būtų neteisybė. …XVI - XVII a. sandūra. Vienas mėgstamiausių skaitinių Europoje - ne kas kita, o Lietuvos didiko, atsivertėlio iš reformacijos į katalikybę, Nesvyžiaus kunigaikščio Radvilos Našlaitėlio piligrimystės į šventąsias vietas aprašymas. Belieka tik mestelti kepures į viršų ir tris kartus sušukti - valio! - vis dėlto jie mus pripažino. O paskui susirasti šią knygą, kad žinotume, kuo gi konkrečiai girtis prieš vakarų kaimynus.
Tiesą sakant, ir dabar išlepintai įvairiausios kelionių literatūros akiai aišku, kuo ši piligrimo kelionė į Jeruzalę (1582-4 m.) patraukė to meto skaitytojus. Visų pirma pakankamai dinamiškas aprašymas, įdomios detalės, egzotika, ir ne išgalvoti, o tikri nuotykiai bei pavojai, keliaujant po Rytų kraštus ar plaukiant jūra. Ne kartą Radvilai, jį lydėjusiems piligrimams ir sargybiniams teko susidurti su arabų plėšikais, siautėjusiais Palestinoje, ir tai, kad jis liko gyvas, sveikas, ir apiplėštas ne iki siūlo galo, lėmė tik tvirta laikysena ir savotiška abipusė pagarba. Ir ne kartą Radvilai teko papirkinėti ir vietinius valdininkus musulmonus, kurie nenorėjo atvykėlių veltui įleisti į evangelijų laikus menančius pastatus. Tiesa, pinigas ir tais laikais turėjo didelę galią: piligrimai aplankė tiek šventųjų vietų ir gavo tiek limituotų bei visuotinų atlaidų, kad jų būtų pakakę, matyt, dešimčiai gyvenimų; nesikratė jie ir kuo nors kitu apsimesti, tarkim, kad galėtų patekti į Šv. Paskutinės Vakarienės namą, suvaidino vienuolius, gydytojo palydovus…

Radvila Našlaitėlis aprašo ne tik Jeruzalės apylinkes, bet ir visai tolimus nuo to dalykus, kurie taip pat yra labai įdomūs. Po sėkmingo (kas buvo pakankamai reta) šventų vietų aplankymo jis nuplaukė į Egiptą, viešėjo Kaire. Papročiai, įstatymai, svetimų šalių buitis pateikiami glaustai ir kartu vaizdingai. Radvila ne tik smalsiai, bet ir kritiškai stebi aplinką, lygina tikrovę su perskaitytomis žiniomis. Tarkime, pamatęs begemotą, jis smarkiai suabejoja senovės istoriku Cedrenu, teigusiu, jog begemotas gali praryti dramblį… Jo neįtikina ir Sirijos krikščionių argumentai, jog Adomas ir Ieva rojuje valgę būtent bananus todėl, kad jo skerspjūvyje matyti T, tai yra, kryžiaus formos gyslelė, o ir obuolių tuose kraštuose nėra. Radvila ramiai atremia, kad ir paprasčiausio agurko griežinėlyje galima įžvelgti kryžiaus ženklą, ir tai dar nieko neįrodo. Smagu skaityti, kaip jis tyrinėja rastą prie vienuolyno chameleoną, tiesa, visgi nusprendžia, jog tasai gyvas vienu oru. O istorija apie tai, kaip slapta į laivą atneštas pagoniškas mumijas Radvila bando išgabenti iš Egipto (nors jį gi perspėjo, jog tai gali blogai baigtis!), ir kokia paskui audra užpuola laivą, o vaiduokliai - kartu plaukiantį kunigą, tiesiog verta ekranizacijos su šlapiais spec. efektais ir kraupia muzika…

(Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad parašytas šis kūrinys ne lietuviškai, - istorikai iki šiol nesutaria, lenkų ar lotynų kalba buvo originalas, tačiau, kaip tuo metu įprasta, LDK didikas tiek save, tiek savo draugus vadino lietuviais.)

238 pages, Unknown Binding

First published January 1, 1990

Reviews

[meiduolis · Rating 3 out of 5]

Labai patinka nesituštinančio, neėdančio ir negeriančio chameleono aprašymas😔👍

[Vita Rulinskiene · Rating 5 out of 5]

Man labai patiko - aiškus ir paprastas pasakojimo stilius, pagarba Rytų kraštų žmonėms ir jų papročiams, lengva kalba. O tekstas sudėtas 1601 m.!

[Dovile · Rating 3 out of 5]

Visai įdomus pasakojimas, o stipriai tikinčiam katalikui skaitytojui bus išvis labai įdomus. Bet ir netikinčiam skaitytojui, tikrai patiks sužinoti, kokie skirtingi nuo šių laikų buvo papročiai ir gyvenimo sąlygos Viduržemio jūros ir Artimųjų Rytų šalyse. Ypač daug apeigų ir su religija susijusių atmintinų vietų nupasakojimų, bet to ir reikia tikėtis iš to meto žmogaus, ypač religingo piligrimo. Nepaisant to, žmogus matosi buvo jau susipažinęs su daugeliu Europos šalių, turintis daug pažįstamų įvairiose jo keliaujamose šalyse. Ypač įdomu pastebėti Renesanso žmogaus, esančio ant dviejų pasaulių, religijos įtakos smukimo bei mokslo iškilimo, ribos, kai kai kuriems stebėtiems reiškiniams jis pateikia tiek tradicinį religinį paaiškinimą, bet taip pat bando rasti ir alternatyvų mokslinį paaiškinimą, nors nebūdamas tikras mokslininkas ir nesivargindamas savo paties stebėjimais pagrįsti savo svarstymų, kartais labai prašauna, pvz. aprašydamas chameleoną.

[Aušra · Rating 3 out of 5]

Jeigu knygą vertinčiau iš XXI a. perspektyvos, žinoma, galėčiau pažerti labai daug kritikos ir rašymo stiliui, ir faktų netikslumams (turint mintyje, ką žinome dabar). Bet to daryti neketinu ir noriu paraginti perskaityti šią knygą bei patiems atrasti, pasistebėti, pasibaisėti, pasijuokti iš tam tikrų tradicijų, įpročių ir suvokimo apie pasaulį.

Nors kelionės tikslas buvo pažadėtoji žemė, tačiau ten pasisvečiuota vos dvi savaites. Didžioji knygos dalis vis tik yra apie kitas aplankytas vietas (Egiptą, Graikijos salas), kurioms skiriama labai daug dėmesio ir būtent tai knygą padaro įdomesnę - vien ko vertas Egipto piramidžių aprašymas, įtempta kelionė audringa jūra, plėšikų išpuoliai Italijoje, na ir dar daug visokių smagių ir pavojingų nutikimų. Jeigu norite panardyti po XVI a. nuotykius, griebkite šią knygą ir mėgaukitės:)

[Greta]

Tai, kad šita knyga buvo bestseleris, puikiai parodo, kaip nuobodžiavo žmonės 16 amžiuje.
Įdomesnės pasirodė gal kokios trys vietos (pvz., jei tuo laikotarpiu Otomanų imperijoje girtas užmušdavai žmogų, tai bausmė buvo apdaužymas lazdomis – mat visai nenorėjai jo užmušti, tau tik buvo užėmęs protas), visa kita – „ėjau į tokią bažnyčią, mane lydėjo toks ir toks žmogus“. Kiek perdedu, bet ne taip jau ir smarkiai. Gaila, kad įdomiausi dalykai būdavo nepasakojami („Kiti autoriai jau daug apie tai rašė, tai aš neminėsiu.“). Dar įžangoje rašoma, kad Našlaitėlis labai tolerantiškas, bet aš kažkaip nepastebėjau, mat pagonys (musulmonai) nuolat traukiami per dantį. Gal tolerancija vadinamas jo gebėjimas būti šalia keistų papročių žmonių? Nežinau, vienok, knygos nerekomenduoju.

[Daiva Selickaitė · Rating 5 out of 5]

Popiežius Grigalius XIII palaiminime į piligriminę kelionę jį vadina ,,mylimuoju sūnum". Strategija, protas, diplomatija, pinigai, įtaka, padėka Aukščiausiajam. Knyga parašyta kilmingo žmogaus, kurio kauleliai jau daugiau kaip keturis šimtus metų dūla Nesvyžiaus požemiuose, o tarsi keliautum po būtas vietas su savalaikiu ir bendraamžiu, ir tai buvo labai keistas ir labai geras jausmas.

[Aistė Viktorija · Rating 5 out of 5]

Puiki knyga. Negaliu patikėti, kad parašyta 16-17 amžių sandūroje. Autorius, beje, buvo vienas iš šviesiausių to meto Lietuvos žmonių, turėjo universitetinį išsilavinimą, mokėjo daug kalbų ir t.t. O dar ir karuose dalyvavo - Livonijos kare, lietuviams kaunantis su Maskva, prie Polocko 1579-aisiais buvo rimtai sužeistas. Apie tą sužeidimą, beje, užsimena ir savo knygoje.

[Arturas · Rating 5 out of 5]

Idomu skaityti praeities kultūrą, išūkius, mąstymą. Labai idomi ir praturtinanti knyga.

[Raminta Kuodyte Moc · Rating 4 out of 5]

Interesting perspective.