Broliai Strugackiai yra žinomi mokslinė fantastinės literatūros kūrėjai. „Neskirti pasimatymai“ – trečioji jų knyga lietuvių kalba. Joje spausdinamos dvi apysakos, „Piknikas šalikelėje“ ir „Mažylis“, kurias jungia bendra tema – kontaktai su kitų planetų civilizacijomis.
The brothers Arkady Strugatsky [Russian: Аркадий Стругацкий] and Boris Strugatsky [Russian: Борис Стругацкий] were Soviet-Russian science fiction authors who collaborated through most of their careers.
Arkady Strugatsky was born 25 August 1925 in Batumi; the family later moved to Leningrad. In January 1942, Arkady and his father were evacuated from the Siege of Leningrad, but Arkady was the only survivor in his train car; his father died upon reaching Vologda. Arkady was drafted into the Soviet army in 1943. He trained first at the artillery school in Aktyubinsk and later at the Military Institute of Foreign Languages in Moscow, from which he graduated in 1949 as an interpreter of English and Japanese. He worked as a teacher and interpreter for the military until 1955. In 1955, he began working as an editor and writer.
In 1958, he began collaborating with his brother Boris, a collaboration that lasted until Arkady's death on 12 October 1991. Arkady Strugatsky became a member of the Union of Soviet Writers in 1964. In addition to his own writing, he translated Japanese language short stories and novels, as well as some English works with his brother.
"Piknikas šalikelėje" (nes "Mažylio" nusprendžiau neskaityt) - viena iš tų knygų apie kurias nėra labai daug ką pasakyt. Nu taip, nebloga. Ir idėja originali. Ir išpildyta neblogai. Nu bet nesusigyveni su ja iki galo, ir viskas, nors tu ką. Ir, be abejo, labai jautėsi tas vadinamas "rusiškas stilius" - aš jį užčiuopiu beveik kiekvieno rusų autoriaus, bent jau šiuolaikiškesnio, kūryboje - ar tai būtų Strugatskis, ar Perumovas, ar Lukjanenko, ar Gluchovskis - visi jie tą savyje turi. Ir visų jų "tas" man nepatinka. Ne tai, kad būtų kažkas blogo, negero, neigiamo, ne. Bet erzina ir nors tu ką.
O šiaip.. viskas su tuo pikniku gerai. Neslėpsiu, kad vienas iš pagrindinių motyvų, jei ne vienintelis, ją perskaityti buvo "Stalker". NE Tarkovskio, beje. Bet nepaisant to, pilnai galiu suprasti, kodėl sovietų laikais, kai visuomenė buvo ne tik toleruojama, bet ir aktyviai skatinama būti pilkų robotukų mase, tokios netradicinės minties kūrinys tapo kultiniu.
Fantastinė literatūra - ne mano žanras. Aš jos tiesiog neskaitydavau, o tada draugo įkalbėta, tik vieną apsakymą, tik "Piknikas šalikelėje"... Sunkiai per pirmuosius puslapius ritausi, bambėjau sau, kad ne fantastika, o apokaliptinis apsakymas. Paskui įsiskaičiau. Nesu tikra ar gerai supratau, ar iš viso ką nors supratau, bet rašyti Strugatskiai tikrai moka. Valdyti apsakymo žanrą irgi. Lyg ir 3,5 labiau, bet tik dėl temos ir konteksto svetimumo. O gal mano pačios ribotumo.