Dezertyras

by Andrey Valentinov, Андрей Валентинов, Gintautas K. Ivanickas (Translator)

1793-ieji, Paryžius. Revoliucija. Laisvė, Lygybė, Brolybė. Ir - Mirtis, kuriai tarnauja tiek karas, tiek nepailstanti giljotina. Tačiau Mirtis, karaliaujanti revoliucijos apimtoje Prancūzijoje - ne visagalė. Buvęs rojalistų armijos karininkas netikėtai atsipeikėja mūšio lauke. Jis nebeprisimena savo vardo, tačiau viena žino neabejotinai - jog yra miręs. Tad kodėl jis dar čia? Kodėl niekas iš aplinkinių nesupranta, jog bendrauja su numirėliu? Ar jis toks yra vienintelis? O gal nuo Mirties pasprukusių dezertyrų esama ir daugiau?..

Genres: Historical Fiction

311 pages, Paperback

First published January 1, 1997

About the author

Andrey Valentinov

Андре́й Валенти́нович Шмалько́ (псевдоним: Андрей Валентинов) родился 18 марта 1958 года в Харькове. Кандидат исторических наук, доцент Харьковского Национального Университета. Увлекается археологией. Жанр, в котором он творит, он сам называет термином «криптоистория». Андрей мастер слова, его книги читаются на одном дыхании и не оставляют равнодушными никого, кто хоть раз к ним прикоснулся.

Reviews

[Pijus Krūminas · Rating 5 out of 5]

Knyga pasakoja apie Didžiąją Prancūzijos revoliuciją ir giljotinos „dezertyrus“, kuriems galvos nukirtimo poveikis gali pasireikšti tik po kurio laiko. Nespoilinant siužeto, kuris vystosi smagiai ir išsaugodamas intrigą, didelę įspūdžio dalį sudaro autoriaus ironija, žaidimas sąmokslais ir vidinėmis rietenomis (kurių revoliucijos metais tikrai netrūko) bei paralelės su Spalio revoliucija. O ir nuo piliečio Šonderio iki draugo Švonderio vos viena raidė.

Fantastikos knygoje esama, tačiau ji neužgožia istorijos. Tuo „Dezertyras“ kiek priminė Timo Powerso knygas. Yra fantastinių dalykų, yra tikrosios/slaptosios istorijos ir, žinoma, yra nuotykių. Tik pas Valentinovą mažiau fantastinių gudrybių ir daugiau ironiško žaidimo istorinėmis ir literatūrinėmis paralelėmis. Gaila tik, kad daugiau jo lietuviškai lyg ir nebuvo išleista.

[Giedre · Rating 5 out of 5]

Jau kokį trečią kartą perskaitau, nes tokio gerumo knygos nesimėto.

[Gintautas Ivanickas · Rating 5 out of 5]

Prancūzijos Revoliucija. „Laisvė, Lygybė, Brolybė... arba – mirtis.“
Nacionalinis skustuvas pluša išsijuosęs. Aukos į aikštę, kurioje vykdomos bausmės, vežamos „siuntomis“. Žodžiu, kraujas liejasi laisvai. O kas, jeigu... kai kurios iš jų sugrįžta? Kas, jei jų iš šio pasaulio kažkas nepaleidžia? Pareiga, priesaika, nebaigti darbai?
Pagrindinis veikėjas neatsimena nei kas jis, nei kodėl vis dar gyvas, jei jis visiškai tikras tuo, kad yra miręs. Svetimi dokumentai kišenėje atveria kelią į krauju užlietą Paryžių. Kažkur ten slypi atsakymas į klausimus. Galbūt katakombose po kapinėmis, o gal – revoliucijos vadų kabinetuose?
Pirma – puikiai atkurtas istorinis fonas. Gal nereikėtų labai dėl to stebėtis – autorius vis tik istorikas. Iš esmės romaną galima skaityti vos ne kaip istorinį nuotykinį romaną. Nes fantastikos čia ne taip jau ir daug. Anksčiau laiko atsiradęs radijas ar šarvuoti garo varikliais varomi laivai – ir tai tik vos vos epizodiškai. Na, ir žinoma, ne viename autoriaus romane šmėkščiojantis lograi.
Antra – knyga apie Prancūzijos Revoliuciją, bet skaitydamas puikiausiai suvoki, kad ne tik. Nes, matyt, visos revoliucijos panašios. Visos jos ryja savo vaikus, savo tėvus. O ko nesuryja, tie išsiskerdžia tarpusavy. Ir net tie, kas turėjo lašelį sveiko proto (o gal būtent todėl – tie), suvokia – jie visai ne to norėjo. Bet visi žinome, kurlink gerais norais grįstas kelias.
Trečia – ir čia jau kaip kam – literatūrinis autoriaus chuliganizmas. Čia ir Kingas su Stokeriu, ir Simenonas, ir netgi Bulgakovo citatos. Žinau, yra, kas spjaudosi – man gi toks chuliganizmas patinka.
Ergo: niūri, sunki, bet velniškai gera knyga.

[Aušra Strazdaitė-Ziberkienė · Rating 5 out of 5]

Nereali knyga - o skaičiau antrą kartą (su Pikniku kaukų draustinyje).

Prancūzijos revoliucijos metai, teroras, priešų paieškos, nieko nekainuojanti gyvybė, besiliejantis kraujas, o tarp jų - nežinia kodėl iš mirusių pasaulio grįžęs žmogus. Su galva ir ne zombis, bet neatsimenantis nei kas jis, nei kodėl vis dar čia. Ir tokių yra daugiau.

Pamažu, žingsnis po žingsnio, kartu atskleidžiant žiaurią to meto kasdienybę - gyvenimas tęsiasi, net opera veikia. Beje - herojus stebėjo J. Ph. Rameau operą "Hippolite et Aricie", iš kurios himnas nakčiai yra tiesiog nuostabus:
https://www.youtube.com/watch?v=xLNDI...

Jeigu norėtumėt apie šį laiką suprasti per muziką - rekomenduoju Franciso Puolenco operą "Karmeličių pokalbiai", kuriame vienuoles nukirsdino už buvimą vienuolėmis. Štai finalinė, kraują stingdanti scena:
https://www.youtube.com/watch?v=Wp7Yr...