Laiškai Sofijai sumanyti ir parengti kaip dokumentinė, iš dalies memuarinė, M. K. Čiurlionio paskutiniųjų gyvenimo metų biografija. Dailininko ir kompozitoriaus laiškus sužadėtinei, vėliau žmonai, bemaž triskart papildo S. Čiurlionienės ir kitų amžininkų atsiminimai bei laiškai. Šie dokumentai ir atsiminimai praskleidžia platesnę Lietuvos ir lietuviškojo kultūros gyvenimo panoramą.
Tiesioginiu biografijos požiūriu, knygos puslapiuose atsiskleidžia svarbiausi menininko - kūrėjo ir žmogaus - gyvenimo įvykiai, emocinės bei kūrybinės paskatos, o kartu ir gniuždančios aplinkos, realių išorinių sąlygų poveikis - lyg visi spinduliai lęšyje būtų nukreipti į kiaurai veriantį ugnies tašką.
M. K. Čiurlionio ir S. Kymantaitės laiškai liudija, kiek daug gali nuveikti žmonės, padėdami vienas kitam, ranka rankon žengdami keliu, kurį M. K. Čiurlionis nusakė paprastais vilties žodžiais: „Dirbsime, tikėdami geresne žmonijos ateitimi, tikėdami savimi, kad pridėsime nors po vieną plytelę prie rūmo, šimtais amžių statomo."
Epistoliarinė dokumentinė knyga, atskleidžianti vieną gražiausių mūsų šalies romantinės meilės istorijų. Sofija Kymantaitė galėjo sužavėti ir žavėjo ne vieną. Pasirinko vieną – Konstantiną – keleriems bendriems metams ir visam našlės gyvenimui. Eina sau, net kvapą gniaužia toks atsidavimas!
Nors Kastuko laiškuose per kraštus besiveržiantys deminutyvai, skirti išreikšti meilę Zoselei, erzino, bet, kai geriau pagalvoji, ko tik nepridirba nuo meilės apkvaitusi galva.
„Rašyk man apie visas sagutes, kurios siuvamos į Tavo drabužius. Tu nežinai, kaip visa tai miela, kas Tavo arba liečia Tave!“ Awww...
Puikiai Vytauto Landsbergio paruošti ir komentuoti Čiurlionio laiškai žmonai. Knyga neilga, bet šik tiek man prailgo -- tiesiog arčiau pabaigos laiškai yra panašaus turinio. Labai gaila, kad Sofija savo rašytus laiškus sudegino ir mes galim skaityti tik dalį šios istorijos.
"O aš tapau. Keliuosi 7-ą ir anksčiau ir negaliu atsitraukti, kaip man baisiai norisi tapyti. Dirbu daugiau kaip po 10 valandų. Bet argi tai darbas? Nežinau, kur dingsta laikas, viskas kažkur dingsta, o aš sau keliauju tolimais horizontas savo išsvajotojo pasaulio, kuris gal ir dyvinas kiek yra, bet gera man jame. Pabaigiau "Sonatą", nutapiau "Fugą", o dabar tapau naują Sonatą. Kai pagalvoju, kad Tu į jas žiūrėsi, tai man truputį gėda ir jaučiu tremą, man regis, jog tai negana gražu Tau, ir net ateidavo mintis sunaikinti. Ar atsimeni, kai naikinai savo darbus? Tu, "nieko gero". Ar atsimeni krosnį, pilną popieriaus skiaučių tavo ranka rašytų, Tu? Matai, dabar galėčiau puikiai atkeršyti, bet to nepadarysiu, nes nenoriu niekad savo gyvenime padaryti Zosei nė krislelio nemalonumo. Tai matai."
Meilė, kai nebuvo telefonų ir mašinų, o buvo – laiškai ir traukiniai. Nuostabus nusikėlimas visu šimtu metų atgal į vieno garsiausių lietuvių menininkų ir jo žmonos meilės istoriją. Apie meilę iš pirmo žvilgsnio, sunkius išgyvenimus, meno kančias, nepriteklių, sveikatos bėdas ir mirtį. Tik labai gaila, kad nebeišliko Sofijos rašytų laiškų, taip būtų norėjęsi paskaityti, kaip meilės laiškus rašė ji. Tikrai ne daug ką žinojau apie patį Čiurlionį ir jo žmoną, tačiau po šios knygos buvo labai įdomu pasiskaitinėti ir pažiūrėti daugiau apie jų darbus, veiklas ir visą gyvenimą.
Kaip apibūdinti tokį intymų dalyką, kaip laiškai mylimai? Mūsų laikais, kai žmonės rašo laiškus ant popieriaus nebent dėl nuotykio. Rodos tokia graži meilė, nepaisanti buities. Tiek daug sutilpo kūrybos, ilgesio į tokį trumpą laiką. Bet Čiurlionis ir jo meilė Sofijai liko tose begalinėse visatose. Knygoje, jausmai, meilūs žodžiai žodeliai Sofijai gal ir prailgtų paprastam formate, bet čia yra laiškai. Laiškai- liudijantys nepaprastų žmonių likimo akimirkas.
Jaudinanti knyga, kupina M. K. Čiurlionio laiškų, kuriuose atsiskleidžia šio genijaus romantiškoji ir sentimentalioji pusė, bei tikra meilė tarp Sofijos ir Mikalojaus. Taip pat - vargas ir vienatvė, ir privedusios prie ankstyvos ligos ir mirties patį Čiurlionį.
„Nežinau — buvo tyla - paslaptinga tyla — bet žinai — tyla niekuomet nėra tuščia. Klausiau vandenų tylos — ir jutau, kad tyloj daugiau yra gyvos sielos, negu trenksmingiausioj audroj.”
Įpusėjus knygą žodžiai, netgi frazės pradėjo labai kartotis. Neapleido jausmas lyg laiškai buvo rašyti dedant dideles pastangas, o ne iš didelio noro. Galbūt taip atrodė, nes truko Sofijos laiškų, o vienpusė Čiurlionio meilės išraiška (t.y. vien Čiurlionio laiškai) galutiniam rezultate neįtikino.