Debiutinis žymaus amerikiečių rašytojo Noah Gordon romanas. Kodėl tai pabrėžiu? Nes debiutiniai net pagarsėjusių rašytojų romanai dažnai nebūna stiprūs – literatūrinis debiutas ne toks jau lengvas dalykas... Tiesa, N. Gordon jau buvo 39-rių, kai debiutavo, vis dėlto garsiu tapo išleidęs romanus „Gydytojas. Avicenos mokinys“ ir „Šamanas“. Tad leidykla, knygos viršelyje anonsuodama apie tai, kad romanas – pirmasis rašytojo kūrybiniame kelyje, elgiasi sąžiningai, nes „Rabis“ turėtų pirmiausia sudominti tuos skaitytojus, kurie jau skaitė paminėtus autoriaus romanus, ir jie patiko. Tuo pačiu noriu pabrėžti, kad anonsavimas sureikšminant romane pateiktą žydų rabino ir protestantų pastoriaus dukters meilės istoriją, truputį perdėtas, nes ta istorija yra tik dalelė šioje plačios apimties knygoje. Joje pateikiama labai daug faktų iš žydų istorijos (pradedant XIX amžiaus pabaiga), tiesa, per vienos šeimos, gyvenusios dabartinėje Moldavijoje, kuri tada vadinosi Besarabija, likimo vingius, pasibaigusius Niujorko žydų kvartale jau XX amžiaus viduryje (romanas pirmą kartą išleistas 1965 m.).
Kadangi esu perskaitęs ne vieną žydų kilmės autorių romaną, man nebuvo sunku perprasti tautinę ir religinę žydų terminologiją, skaitymui jos gausa (gan įprasta žydų autorių romanuose) man netrukdė, tačiau jei skaitytojas pirmąkart paėmė į rankas žydų autoriaus knygą, problemėlių gali kilti. Bet jei domitės judaizmu, sužinosite tikrai daug. Gal kam pasirodys, kad per daug, bet žingeidžiam skaitytojui gan įdomu, nes pateikta ne tik profesionaliai literatūriškai, bet ir su dideliu išmanymu. Tuo labiau, kad judaizmas nėra priešpastatomas krikščionybei.
Knyga rašyta ne kaip bestseleris, joje nėra nieko labai sukrečiančio, graudinančio ar nustebinančio. Nors skaitosi lengvai (ypač kas mėgsta klasikines knygas), bet ji kiek per ilga, struktūriškai netobula. Autorius pasistengė į ją sudėti kuo daugiau informacijos apie žydų tradicijas, papročius, buitį, keistenybes (be abejo, ne žydų požiūriu) – tai įprasta daugelio bet kurios tautybės ar religinių pažiūrų autorių debiutinių knygų bėda.
Netrūksta romane ir žydų autoriams būdingos švelnios saviironijos. Štai kaip autorius aprašo merginą, su kuria pagrindinis herojus patyrė pirmą sekso nuotykį: „Apkūnoka, ne itin elegantiška, nei daili, nei nedaili; visą savo moteriškumą sukaupusi rudose akyse, ji skleidė jaukią karvės šilumą ir vos juntama keistoką, tartum pieno kvapą“.
Mano nuomone, didelis romano minusas – psichologiškai nepagrįstas, skubotas pastoriaus dukros-krikščionės atsivertimas į judaizmą. Jokiu būdu neteigiu, kad tai neįmanoma, bet taip, kaip patekta autoriaus, neįtikina. Kitas minusas – per daug vietos romane skiriama epizodiniams veikėjams, jų gyvenimo istorijoms, skaitytojas kartais pernelyg nutolinamas nuo pagrindinės fabulos.