Labai faina ir tiršta informacijos knyga, tiesiog kaip puslapis – taip įdomybė. Visų jų nė nemėginčiau sutalpinti į apžvalgą, bet papasakosiu kelias, labiau įstrigusias.
Lipant ar skrendant į viršų problema – per žemas slėgis. O problema todėl, kad deguonis nepatenka į plaučius bei kūno audinius, t.y. viršum jo esantis oras tiesiog nesustumia deguonies plaučiuosna, maža to, mūsų organizmas savaime gamina vandens garų, kurie užima deguonies vietą plaučių alveolėse. Trūkstant deguonies, kūnas po biškį atjunginėja savo dalis: nebegali pajudinti galūnių (raumenys naudoja daug deguonies ir labai neefektyviai – daug energijos išeina šilumos pavidalu, dėl to būna šilta pasimankštinus), paskui pradedi haliucionuoti, kartais ištinka net euforija – pavyzdžiui, tokie trys prancūzai kilo oro balionu, ir sutarė, kad naudos deguonies balionus tik kai jau visai nebegalės, kas buvo prasta mintis, nes nuo deguonies trūkumo visi jautėsi labai gerai ir drąsiai, o paskui prarado sąmonę. Vienas kažkaip atsipaipaliojo ir nuleido balioną, bet kiti numirė. Ir, taip – dėl to lėktuve ir iškrenta tos deguonies kaukės, kai sutrinka slėgis salone. Jei keleiviai sėdės ramiai ir nesimakaluos, tai nepraras sąmonės, kol pilotas nutupdys lėktuvą. Sykį – sako autorė – vienam lėktuve sugedo slėgis salone ir pilotas jau ketino užsidėti deguonies kaukę, bet prieš tai pasilenkė pakelti nukritusių akinių, ir prarado sąmonę. Gerai, kad kitas pilotas buvo protingesnis, užsidėjo deguonies kaukę ir saugiai nutupdė lėktuvą.
Nardant atsiranda daug problemų, iš kurių gal akivaizdžiausia – nėra oro. Tačiau ją galima apeiti pumpuojant orą: sistemą tam atrado du broliai, kai užsidegė jų tvartas: vienas užsidėjo senovinį šalmą, prijungė prie jo žarną, o kitas pumpavo orą į tą žarną. Aišku, jei esi po vandeniu, reikia pumpuoti daugiau, nes slėgis didesnis ir atitinkamai sumažėja dujų tūris. Ankstyviesiems narams teko tai gana nemaloniai patirti savo kailiu – jei oro tiekimas sutrikdavo, vanduo tiesiog sustumdavo naro kūną į jo šalmą ir prie jo prijungtą vamzdį (palieku įsivaizduoti jums).
Slėgis sukelia ir kitą pavojingą problemą, kuri išryškėja tik išneriant: esant aukštesniam slėgiui, skysčiuose (šiuo atveju, kraujyje) lengviau ištirpsta dujos (pavyzdžiui, azotas, sudarantis didžiąją dalį mūsų kvėpuojamo oro). Išnėrinėjant su tuo kraujyje ištirpusiu azotu nutinka tas pats, kas su anglies dioksidu gazuotuose gėrimuose: susiformuoja burbuliukai, kas sukelia skausmus sąnariuose, trukdo įkvėpti (jei plaučiuose), o jei smegenyse, tai gali išvis numirti. Dėl to narai naudoja tą pačią techniką, kaip ir mes, jei nenorime, kad mus apipurkštų atsukinėjamas buteliukas – iškilinėja labai lėtai ir etapais.
Dar vienas juokingas, bet paprastas efektas: kai stovi ant žemės, dėl gravitacijos daugiau kraujo kaupiasi kojose, bet jei panyri į vandenį, vandens slėgis veikia kaip priešinga gravitacijai jėga ir pastumia tavo kraują aukštyn krūtinės link, dėl to širdis ima plakti greičiau, išsiplečia prieširdis, o nuo to išsiskiria du hormonai, paskatinantys inkstus apdoroti daugiau vandens – tai štai dėl to panirę į vandenį užsimanome sisioti, hehe.
Žuvys turi plaukimo pūslę, kuri palaiko žuvies plūdrumą, bet tik tam tikroj zonoj – jei pūslė pernelyg susitraukia, žuvis gali nuskęsti:( Rykliai tokios pūslės neturi, tai privalo visada judėti, kad nenuskęstų (panašiai kaip lėktuvai privalo judėti, kad nenukristų).
O kaipgi paukščiai? Jie gi aukštai ir ilgai skraido, kodėl jų nekankina deguonies trūkumas, kurį minėjau pradžioje? Aplink jų plaučius, pasirodo, yra du maišai orui. Įkvepiant prisipildo priekinis, o iškvepiant tas oras per jėgą stumiamas per plaučius – tokias groteles – ir atsiduria galiniame maiše, kol pirmas maišas jau pildosi naujai įkvepiamo oro. Taip sparčiau vyksta oro apykaita ir deguonis agresyviau stumiamas į plaučius (ne taip, kaip pas mus, kur tiesiog reikia laukti, kol jis savaime prasiskverbs)
Panašią sistemą, tik kitu tikslu, turi gazelės – jos gyvena karštose vietose, be to, turi daug bėgioti, kas sugeneruoja daug karščio. Dėl to gazelės nusprendė vėsinti tik smegenis: aplink jų nosį yra kraujagyslių tinklas, kur įkvepiamas oras vėsina TIK į smegenis patenkantį kraują. Šitaip gazelės, net ir perkaitusios visu kūnu, išlaiko šaltą galvą, o kūną vėliau, naktį, atsivėsina.
Bet juk šiluma kaulų nelaužo, tai kur čia problema? Pasirodo, žmonės (ir kiti žinduoliai) gali toleruoti didelį šaltį, o va karščio ne: jei žmogaus kūno vidaus temperatūra pakyla iki 42˚, numiršti. Va taip, tiesiog – sutrūkinėja, t.y. “iškepa” svarbūs baltymai. Ypač jautrios karščiui yra smegenys ir sėklidės – dėl to jos ir tabaluoja išorėje (sėklidės, ne smegenys), ten labiau pasivėsina.
O kaipgi pirtis? – klausiate jūs ir esate teisūs – žmonės gali toleruoti daug aukštesnę temperatūrą, bet tik jei oras labai sausas. Toks ponas Bladgenas sykį nuėjo į užkaitintą iki 105˚ laipsnių, bet labai sauso oro kambarį, nešdamasis kiaušinių bei kumpio ir vedinas šunimi. Po penkiolikos minučių kiaušiniai buvo išvirę, kupis iškepęs, o ponas ir šuo – sveiki (tiesa, šunį patalpino į krepšį, nes jam kaito loputės).
Žmonės vėsinasi gana paprastai – prakaituoja, nes vandens virtimas į garus suvalgo daug karščio (taip pat, kaip puode verdant vandenį). Norint daug išprakaituoti, geriau turėti kuo didesnį kūno paviršių, ilgas plonas rankas ir kojas, pvz kaip kupranugaris. Tačiau kupranugariui dykumoje iškyla kita problema – kur savo kūne turėti maisto sandėliuką? Išskirstyti riebalus po visą kūną negerai, nes riebalų sluoksnis trukdo vėsintis, todėl geriausia viską saugoti vienoje vietoje – kuproje. Žmonės irgi turi tokią kuprą, o vadinasi ji užpakalis.
Kai kurie gyvūnai susirėdė priešingai: jie turi vieną kūno dalį, per kurią vėsinasi. Pavyzdžiui, dramblys turi ausis, o kai kurie paukščiai – ilgas kojas. Kartais jie tas kojas dar ir apsimyža, taip pasidarydami dar vieną vandens (na, skysčio) sluoksnį, kurį garinant naudotųsi kūno šiluma.
Manau, nereikia daug įrodinėti, kad šaltis žmogui irgi gali pakenkti – ir kad galima nuo jo iki kažkokio laipsnio apsisaugoti. Autorė pasakoja apie savo senelį, kuris sužeistas I pasauliniam kare (pašautas į koją, žaizdoj išplito infekcija, prasidėjo uždegimas) buvo gabenamas laivu namo, karščiuojantis prirštas prie gulto. Lyg to būtų negana, laivas buvo pašautas ir nuskendo, o senelis su visu gultu liko plūduriuoti vandenyje. Po daugelio valandų jį visgi išgelbėjo ir senelis išgyveno, kitaip negu daug visiškai sveikų laivo keleivių. KAIP?? Prie to prisidėjo keli veiksniai, sako autorė: pirma, jis buvo pririštas prie gulto ir negalėjo judėti (taigi prarado mažiau šilumos per konvekciją – vandens sluoksnis prie jo kūno mažiau keitėsi), antra, ant kūno turėjo nemažai nuo šalčio saugančių riebalų, o trečia – karštinė gamino jo kūne daugiau šilumos.
Kai šalta, nervai ima prasčiau perdavinėti impulsus į smegenis, dėl to šaltą dieną sunku sugraibyti raktą ar palto sagas. Krentant temperatūrai, odos kraujagyslės susitraukia, kad nešvaistytų šilumos. Paskui, bijodamos, kad negaudami deguonies nugangrenuos pirštai, vėl išsiplečia, paskui vėl susitraukia. Dėl to jūreivių nosys raudonos, nebūtinai nuo girtavimo! Gyvūnai, aišku, vėl turi visokių fainų adaptacijų, pvz žiemojančios varlės pačios gaminasi antifrizą, neleidžiantį kraujui užšalti. Naktiniai drugiai vibruoja sparnais, kad raumenų veikla prigamintų šilumos. Bitės irgi vibruoja savo raumenis, bet taip subtiliai, kad nesimato.
Toliau pasakojama apie sportininkų ribas, bet gal kitąsyk parašysiu, o gal ir ne!
Nesušalkit, neiškepkit ir nesusislėkit!