What do you think?
Rate this book


Mokslo metų pradžia Margaritai žada daug permainų – ji pradeda lankyti licėjų. Laukia ne tik nauji draugai, nauji įspūdžiai, bet ir nauji pavojai – vaikystė lieka praeity ir vis arčiau nepažįstamas, kupinas išbandymų suaugusiųjų pasaulis.
Nepasiklysti paauglystėje padėtų tėvų meilė, tačiau likus kelioms valandoms iki mokslo metų pradžios Margarita telefono atsakiklyje išgirsta: tėtis išėjo ir namo nebegrįš. Dėl tėvo išėjimo mergina apkaltina mamą ir užsisklendžia savyje. Tačiau, laimė, jos neapleidžia išmintingoji močiutė Tereza, entuziastingoji mokyklos draugė Marta, į knygų pasaulį įnikęs ir mokiniams jų išmintį iš visų jėgų besistengiantis perteikti, tik link savo mylimosios Stelos žengti niekaip nedrįstantis mokytojas ir Julijus – paslaptingas vaikinas ledinėmis akimis, neregėjęs ne tik savo tėvo, bet ir motinos.
Lyg netyčia klasėje gavusi skaityti tą „Odisėjos“ vietą, kur Telemachas išsiruošia į kelionę ieškoti tėvo, Margarita užsidega ir pati leistis į tokią kelionę. Ją palaiko Julijus. Ir jaunuoliai, nugvelbę Margaritos mamos automobilį, išvyksta į Genują, kur nuostabiame užutėkyje su kita moterimi apsistojęs Margaritos tėvas.
Paslaptingose siaurose Genujos gatvelėse ir paplūdimiuose Margaritos ir Julijaus laukia ne tik saulė ir nuotykiai, bet ir vienas įvykis, po kurio niekas nebegalės likti kaip buvę. Margaritos tėvai ir mokytojas gaus progą naujai įvertinti savo gyvenimą, santykius ir jausmus, o Margarita su Julijumi – išbandyti savo tik besikalančią meilę...
Ar pavyks Margaritos tėvams, Margaritai ir Julijui bei jų mokytojui susigrąžinti ir išsaugoti tai, kas jiems brangu?
Šio romano autorius Alessandro D‘Avenia (Alesandras D‘Avenija) savų personažų mintis ir troškimus žino kaip niekas kitas – jis yra mokytojas iš pašaukimo ir dirba viename iš Milano licėjų. Simpatiškasis romano italų ir lotynų kalbų bei literatūros mokytojas, gyvenantis knygomis ir ypač įsimylėjęs „Odisėją“, laisvą minutę minantis dviratį ir stebintis žmones bei įvykius, yra paties rašytojo prototipas. Romane daug ir kitų iš Sicilijos kilusiam, Milane gyvenančiam autoriui puikiai pažįstamų veikėjų. Įvairiose šalyse pelnęs skaitytojų simpatijas debiutiniu romanu „Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“, Alessandro D‘Avenia pateikia antrąjį kūrinį, giliai ir ypač poetiškai narpliojantį toli gražu ne tik mokyklinio amžiaus jaunuolių problemas.
320 pages, Hardcover
First published October 31, 2011
Adolescente col disagio + professore illuminato = ecco un altro che ha visto troppe volte l'Attimo fuggente.
Dovevo dare retta al mio istinto e cedere alla semplificazione, perché sì, c'è ancora un insopportabile minchione che fa il professore e sì, ci sono ancora adolescenti che sembrano usciti dalle fanfiction di un adolescente - e dico fanfiction, non realtà, oppure D'Avenia vive in un mondo fatato in cui i ragazzi hanno lo spessore della carta igienica e gli unicorni cacano arcobaleni.
Lei, l'eroina, c'ha il disagio, perché - DRAMMA! - un bel dì il papà molla la mamma (probabilmente per evitare il colloquio col docente d'italiano). Lucy Van Pelt avrebbe liquidato la questione con un: non sei la sola, sorella, cinque cents, che avrebbe restituito il tutto a una dimensione plausibile e realistica. L'Autore no: drammeggia.
Lui, l'eroe figherrimo, sta tra il vampifrocio glitteroso alla Pattinson e lo stempiato rockabilly alla Luke Perry. Imbratta il bagno con frasi prese da Fight Club, perché lui non è come tutti (premessa - è noto - che accompagna tutti i personaggi DAVVERO banali): è bellissimo, intelligentissimo, issimo.
Ti caria con uno sguardo e ti svergina con l'alitosi.
Parliamo del professore? Ma anche no, a questo punto: è una mitraglia di banalità e idealismo da riciclo, latineggiante per posa e, dunque, ben lontano dalla sostanza di chi ha inventato diritto e archi, non bolle di sapone piene di nulla.
Fosse capitato nella mia, di classe, non sarebbe durato un giorno, perché al primo salto in cattedra, ne sono certa, qualcuno l'avrebbe fissato negli occhi e poi avrebbe detto: A professo', la cattedra, dattela 'n faccia.
E avrebbe fatto bene.