Vilko valanda

by Wendell Mayo, Nijolė Chijenienė (Translator)

Amerikiečių rašytojo apysaka – tai įvairių istorijų – realistinių, sąmonės srauto, sakmiškų, mitologinių ir pan. – virtinė, nusidriekusi per autoriaus kelionių po Lietuvą užrašus. Ši knyga – maloni pažintis su JAV literatūros kritikų labai palankiai vertinamu rašytoju, literatūros dėstytoju, kurio pasaulėžiūra stebėtinai artima lietuviams.

238 pages, Paperback

First published September 1, 1998

About the author

Wendell Mayo is a native of Corpus Christi, Texas. His story collection, Survival House, is forthcoming in spring 2018 with SFASU Press. He is author of four more story collections: The Cucumber King of Kedainiai, winner of the Subito Press Award for Innovative Fiction; Centaur of the North (Arte Público Press), winner of the Aztlán Prize and finalist in the Associated Writing Programs Award Series in Short Fiction; B. Horror and Other Stories (Livingston Press); and a novel-in-stories, In Lithuanian Wood (White Pine Press), which appeared in Lithuanian translation as Vilko Valanda [Engl: Hour of the Wolf] with Mintis Press in Vilnius. His chapbook of four stories, When the Moon Was Ours for the Taking, appeared with CutBank Books. Over one-hundred of his short stories have appeared widely in magazines and anthologies, including Yale Review, Harvard Review, Manoa, Missouri Review, Boulevard, New Letters, Threepenny Review, Indiana Review, and Chicago Review. He is recipient of a National Endowment for the Arts Creative Writing Fellowship, a Fulbright to Lithuania (Vilnius University), two Individual Excellence Awards from the Ohio Arts Council, and a Master Fellowship from the Indiana Arts Commission.

Reviews

[Aušrinė · Rating 2 out of 5]

Kartais knygos mano knygų lentynose atsiduria keistais būdais. Ši – viena iš tokių. Prieš kažkurias Kalėdas, kai manęs ėmė klausti, ko norėsiu dovanų, daviau savo norimų knygų sąrašą, kuriame buvo ir Andrius Tapinas „Vilko valanda“. Kalėdų rytą išvynioju dovaną, o ten – Wendell Mayo „Vilko valanda“ ir raštelis: „Pasirodo, „Vilko valanda“ būna ir tokia :P Kalėdų Senelis“. Įdomu, čia taip Kalėdų Senelis bandė mane pamokyti, nes sesei gimtadienio proga buvau padovanojusi knygą, apvilktą išgalvotu viešeliu, kuriuo ji labai susidomėjo?

Tačiau nė viena knyga, pakliuvusi į mano rankas, nebus pamiršta, iki kol jos neperskaitysiu. Šiaip pati knygos idėja mane intrigavo – amerikietis mokytojas parašė knygą apie Lietuvą, įspūdžius iš laikotarpio, kai savo patirtimi dalinosi su vietiniais mokytojais. Gal net ją būtų įdomiau skaityti originalo (anglų) kalba, nes dabar lietuvis skaitytojas yra pratęs prie tokio stiliaus, įdomiau būtų pažvelgti užsieniečio skaitytojo akimis, kaip pavyko tokią stilistiką autoriui perteikti.

Kaip įžangoje rašo Kornelijus Platelis, „Vilko valanda“ yra užrašų fragmentai, kuriuose galima rasti sakmiškas, realistines ir magiškai realistines, sąmonės srauto istorijas. Iš pradžių buvo gan įdomu skaityti, nes autorius tikrai puikiai perteikė lietuvišką pasakojimo stilių: šiek tiek melancholišką, šiek tiek pesimistišką, šiek tiek keistoką. Tačiau vėliau man jo buvo per daug. Man norisi, kad pasakojimas kur nors vestų. Arba bent jau duotų pakankamai informacijos, kad pati galėčiau sukurti galimus pabaigos scenarijus. O čia kai kurie pasakojimai tarsi be pabaigos, tarsi beprasmiai. Ir dar pasakojimo laikas yra tas, kurio aš labai nemėgstu – ankstyvi devyniasdešimtieji. Nežinau kodėl, bet man visada būna automatinė atstūmimo reakcija, kai skaitau apie to laikotarpio gyvenimą. Man jis atrodo toks, kad bet kas, pabuvęs tuo metu Lietuvoje, turėtų bėgti neatsigręždamas ir kitiems rekomenduoti nieku gyvu ten nevažiuoti. Antroje knygos pusėje turėjau vienintelį tikslą – kuo greičiau pabaigti šią knygą, kad daugiau nereiktų kankintis iš gėdos dėl lietuvių elgesio prieš 20-25 metus.