Tiems kurie domisi Lietuvos pokario kovų peripetijomis, šią knygą būtina perskaityti. Karą, tuo labiau pilietinį karą, nelengva vertinti vienareikšmiškai, o kiekvieną įvykį – objektyviai. Apie Lietuvos pokarį parašyta daug įdomių knygų, kurias visuomenė vertino ir tebevertina nevienareikšmiškai: J. Avyžiaus "Sodybų tuštėjimo metas" 4 knyga, V. Petkevičiaus "Apie duoną, meilę ir šautuvą", J. Ivaškevičiaus "Žali", V. Papievio "Brydė", na, ir 2021 m. pasirodęs romanas "Juozapa ir jos seserys" (autorius nežinomas) irgi savaip įdomus literatūros apie pokarį kontekste. Visuose paminėtuose kūriniuose (beje, negalima pamiršti ir kai kurių V. Bubnio romanų), be abejo, yra tiesos, bet ne mažiau ir išmonės, tad Daumanto "Partizanai", sukurti tų įvykių dalyvio, – gera atsvara grožinės literatūros kūriniams.
Puiki medžiaga norintiems susipažinti su partizanų kovomis. Kalbu apie 1990 m. leidimą, nežinau, ar naujo leidimo visas turinys sutampa su manuoju. Tad šitaip, didžioji dalis teksto susideda iš J. Lukšos memuarų ir memuarų papildymo vėlesniu metu. Taip pat yra nuotraukų, įvairių priedų, pagrindinių partizanų aprašymai (nebe J. Lukšos rašyti). Patiko vienas iš epilogų, rašytas Liudo Truskos, kuriame sakoma, kad nereikėtų mestis į kraštutinumus ir nesudievinti visos rezistencinės veiklos, kadangi partizanų buvo visokių - niekšų ir idealistų. Pastaruoju metu viešojoje erdvėje lengva įskelti kibirkštis vos pasakius kažką blogo apie partizanus. Reikia susitaikyti su istorija, kad nebuvome ir nesame šventi avinėliai, nors ir gyvename Marijos žemėje (lol).
Alltid spännande att läsa om saker man hade noll aning om innan. Precis som alla krigsredogörelser är den något seg och repetitiv, det är bara så krig är, men ibland fångas man av hjärtskärande scener och känner för en sekund att man nästan är där. Bra med bilder dessutom, det gör faktan levande.
Prachtig anekdotisch verslag van het terreurregime dat de Sovjets instelden bij hun terugkeer naar Litouwen in '44. Juozas Luksa, codenaam 'Daumantas', schreef het verslag bij zijn korte verblijf in het Westen, het werk is dan ook oorspronkelijk bedoeld om Westerse naties warm te maken voor steun aan de verzetslieden of als propaganda voor een bevrijdingsoorlog. De titel van de film die gebaseerd is op dit werk, 'Vienui vieni' ('Utterly Alone') vat de situatie het best samen: volks verzet tegen een monsterlijk regime, en geen van de zogenaamde 'verdedigers van de democratie' die hen ter hulp schoot.
Tačiau lietuvis nemėgsta negarbingai nulenkti savo galvos priešui. Jeigu jau mirti, tai tik su muzika, šiandien yra kiekvieno lietuvio mėgstamas posakis, kai jis jau priverčiamas pasirinkti arba ištrėmimą, arba dvasinį sunaikinimą.
Šventai tikėjom, kad laisvė ir žmogaus bei tautų teisės yra nedalomos, kaip tai buvo deklaruota Atlanto Chartoje ar vėliau tas pakartota daug kartų įvairių iškilmingų konferencijų metu. Netikėjom, kad bus atsisakyta tolimesnės kovos dėl laisvės ir žmoniškumo principų bei žmogaus teisių, kurios buvo aplaistytos daugelio tauriausių vakariečių krauju, ir kad gėdingai užmerktomis akimis bus paliekamos ištisos tautos mirčiai. Mes netikėjom nei vakariečių naivumu, nei aklumu bei nepramatymu tikrųjų bolševikų kėslų ir nepažinimu šiųjų užkulisių. Tikėjom sušvisiant laisvę, kuri turėjo pakeisti nežmonišką bolševikų vergovę.
Privaloma kiekvienam LT patriotui. Suvokti kas vedė kovoti už LT laisvę ir prieš ivanus bolševikus. Knygoje gausu heroiškų ir širdį verčiančių pasakojimų, verčiančių klausti - ar taip pajėgtų šiandienos 20-30-metis lietuvis?
Visuomet buvo įdomu partizanų kovos ir istorijos. Ši knyga puikus pavyzdys kaip amžininko dalyvavusio ir detaloao aprašiusio kaip viskas vyko nuo vokiečių nacių bėgimo iš Lietuvos iki komunistinės SSRS okupacijos ir įsijungimo į partizanų kovas. Tolimesnį kelią ir darbą kovose, partizanų spaudos darbą, darbą su didžiausiu tuo metu išdaviku Juozu Markuliu - Ereliu ir jo demaskavimą bei MGB planų sunaikinti visą partizaninį judėjimą likviduojant visą vadovybę. Galiausiai legendinė kelionė, ne kelionė, bet prasiveržimas į užsienį ir ten užrašyta ši knyga. Rekomenduoju visiems kas bent kiek domisi ir nori pamatyt pasipriešinimą iš vidaus, čia ne sausa istorija, bet stipraus skonio partizaniškas gyvenimas su emocijomis, krauju, mirtimi, šalčiu ir išdavystėmis... Ko pasekoje tas laikmetis sunaikino žudymais ir trėmimais, pasitraukimais daugiau nei 0.5milijono Lietuvos gyventojų, bet šiandien daugelis nežinom, kad tai tarptautiniu mastu pripažinta kaip genocidas. Ir nepraėjo net 100metų...
Savoj tėvų šalyje neturėdami net miško tankmėj nuosavos žemės pėdos kovoj kritusių brolių kapams supilti, nei ramaus kampelio savo žaizdoms perrišti, susikaupėm vakariniai maldai.
Jaunas žmogus galintis turėti viską, bet pasižada sau, motinai, tėvui, kovoti. Kovoti už rytojų kurio pats gali neturėti, kovoti už viltį, kad kažkas (jau po jo) pabus šviesoje, kurioje nebus tremties, prievartos, kur bus ateitis. Niekas nevertė eiti, vargu ar kas labai ir palaikė, juk vienaip ar kitaip visi pasiryžę tapti partizanu, tapo mirtininkais. Tik kartais reikia paaukoti didžiausią turtą (savo gyvybę) vien tam, kad po tavęs galėtų įsigalėti laisvė ir nepriklausomybė.
Mörk... Trots den viktiga informationen och de gripande berättelserna av mod och uppoffring, kan berättelsens mörka ton och komplexitet upplevas som överväldigande, särskilt när man reflekterar över likheterna med nutida händelser. Vissa läsare kan tycka att boken har dålig timing i takt med aktuella globala spänningar, vilket kan göra det svårt att ta till sig berättelsen fullt ut.
Knyga įtraukia ir nepaleidžia bei yra labai aktuali knyga šių laikų kontekste. Tai istorinis testamentas miško brolių kovai ir nepalaužiamai jų dvasiai. Beje, keista, kad dar nėra šios knygos ekranizacijos - per filmą būtų galima pasiekti neskaitančios Lietuvos dalį.
Sia knyga turetu perskaityti kiekvienas lietuvis. Nes istorijos, kurios cia pasakojamos atskleidzia koks sunkus kelias buvo tu, del kuriu dabar galim dziaugtis budami laisvi.