„Jis neria į šalį, ištiesusi ranką pro Vilanelę atšaunu vartų sklendę. Ji prasibrauna lauk, iš paskos ištempia ir mane, bet koja kryptelėjusi ant ledinės žemės sunkiai žnekteliu tiesiai ant klubo. Mėginu atsistoti, bet kulkšnis iš skausmo tiesiog dega.“ (Jennings, 2023, p. 41)
Ech, gaila, bet trečioji dalis man pasirodė silpniausia šios serijos grandis. Turėjau lūkesčių, kurių, deja, nepateisino. Aišku, paskutiniosios knygos šlamštu tikrai nepavadinčiau, bet galėjo būti geriau arba galėjo nebūti visai.
Aš niekaip nesugebėjau perprogramuoti savo smegenų, sunkiai sekėsi priimti pasakojimą pirmuoju asmeniu, kai prieš tai į veiksmą žvelgiau iš šono. Man pasirodė mažų mažiausiai keistas toks autoriaus sprendimas, nesupratau, ką tai turėjo duoti šiai istorijai. Tiesą sakant, jaučiausi atitolusi, tarsi skaityčiau jokiai serijai nepriklausančią knygą.
Ankstesnėse dalyse mane žavėjo pagrindinės veikėjos. Abi. Nepaisant to, jog viena jų yra neprilygstama žudikė, kuri jaučia keistą malonumą atlikdama savo darbą. Tai prikaustė mano dėmesį. Eva taip pat niekuo nenusileido – stipri, išskirtinai protinga ir savaip sukta. O štai čia viskas lyg apsivertė ir to žavesio tiesiog nebeliko. Viena išskydo, kita – virto daugiau sociopate nei talentinga žudike.
Trečioji dalis turėjo nemažai potencialo pritraukti. Ypač tuos, kuriems buvo įdomu sekti šių dviejų moterų santykį. Tačiau, mano galva, personažai per daug pasikeitė ir per staigiai. Suprantu, kad jas lydėjo išskirtinai sunkios aplinkybės, tačiau virsmas man pasirodė itin neorganiškas.
Negaliu sakyti, jog šioje dalyje nėra dinamiško veiksmo, šiek tiek intrigos bei įtampos. Pabaiga irgi faina. Bet vertinant bendrą vaizdą – meh, kažko pritrūko. Jei jau pradėjote seriją, rekomenduoju užbaigti. Tik nesitikėkite kažko itin daug ir priimkite tekstą tokį, koks jis yra.