What do you think?
Rate this book
Ostpreussen: Geschichte und Mythos
Endlich ist der Blick frei für ein neues Ostpreußenbild.
Ostpreußens Kultur- und Geistesgeschichte haben ganz Europa bereichert. Doch in der Nachkriegszeit blieb Ostpreußen ein Mythos. Andreas Kossert erzählt die tausendjährige Geschichte Ostpreußens erstmals ohne die politisch bedingten Verzerrungen, die den Umgang mit Ostpreußen lange prägten. Erst das Auflösen nationalstaatlicher Perspektiven ermöglicht eine differenzierte Darstellung der faszinierenden Vergangenheit dieses Landes zwischen Weichsel und Memel.
Ostpreußens Kultur- und Geistesgeschichte haben ganz Europa bereichert. Doch in der Nachkriegszeit blieb Ostpreußen ein Mythos. Andreas Kossert erzählt die tausendjährige Geschichte Ostpreußens erstmals ohne die politisch bedingten Verzerrungen, die den Umgang mit Ostpreußen lange prägten. Erst das Auflösen nationalstaatlicher Perspektiven ermöglicht eine differenzierte Darstellung der faszinierenden Vergangenheit dieses Landes zwischen Weichsel und Memel.
- GenresHistory
Paperback
First published February 16, 2007
7 people are currently reading
78 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 5 of 5 reviews
February 1, 2022
Tai – vokiečių istoriko Andreaso Kosserto knyga „Rytprūsiai: istorija ir mitai“. Įdomus pasakojimas apie Rytprūsius ir tame krašte gyvenusius žmones: prūsus, lietuvius, vokiečius, mozūrus, lenkus, rusus.
Labai patiko autoriaus pastanga istoriją pasakoti nešališkai, bet nepametant svarbių akcentų. Todėl autorius ne vien pasakoja, bet ir kritikuoja. Ir štai įdomus dalykas.
Autorius kritikuoja vokiečius dėl keliskart vykdytos germanizacijos. Kritikuoja lenkus, kurie po Antrojo pasaulinio karo represijomis bandė priversti Rytprūsių mozūrus patikėti, kad iš tikrųjų jie yra lenkai. Ir kartu autorius atvirai žavisi Lietuvos pastangomis išsaugoti Rytprūsių ir Mažosios Lietuvos kultūrą. Jis kaip stebinantį dalyką išskiria sovietinės okupacijos metais sutvarkytą Tomo Manno namelį, Kristijono Donelaičio Tolminkiemio bažnyčios atkūrimą ir liuteronų evangelikų bendruomenės išlikimą Klaipėdos krašte (ne tik išlikimą, bet ir pamaldų ir apeigų tradicijų išsaugojimą ligi šių dienų).
Šalia visų komplimetų, autorius rašo: „Mažosios Lietuvos draugijų pretenzijos grindžiamos tolimais laikais, tokiais, kurie siekia net karaliaus Mindaugo Lietuvą, kai jis valdė ir į rytus nuo Deimenos esančias žemes. Tačiau apie ilgai čia kurtą Prūsijos kunigaikštystės ar karalystės istoriją kalbama mažai. Oficialiuose turizmo kataloguose Klaipėdos krašto istorija pateikiama išdraskyta, sutrumpinta, suspausta. Tai visiškai nedera prie atviros Lietuvos kultūros.“
Kadangi mano mama aktyviai dalyvauja Mažosios Lietuvos ir evangelikų liuteronų bendruomenės veikloje, todėl manau, kad šita pastaba yra teisinga. Kaip tarpukariu Mažoji Lietuva buvo prijungta prie Didžiosios Lietuvos, bet visuomenės nepriima ir nesuprasta, taip ir dabar egzistuoja kažkokia institucinė atskirtis.
Pavyzdžiui, 2013-aisiais VLKK paskelbė, kad terminas Mažoji Lietuva yra nevartotinas. Buvo suabejota, ar tikrai Mažoji Lietuva turi išskirtinę kultūrą ir yra verta etnografinio regiono statuso. Šita nesąmonė buvo atmesta istorikų, kultūrologų ir menotyrininkų pastangomis.
O dabar vyksta Mažosios Lietuvos tarybos ginčai su Lietuvos heraldikos komisija. Mažoji Lietuva sukūrė savo herbą, kuris buvo išrinktas ne tik ekspertų, bet ir bendruomenės. Herbe vaizduojamas briedis, siejamas su Mažąja Lietuva ir Rytprūsiais. Tačiau Heraldikos komisija atsisakė patvirtinti šitą ženklą, nes briedžio simbolis buvo naudojamas kažkokioje Vermachto divizijoje :) Ir visiškai atsitiktinumas, kad du Heraldikos komisijos nariai per pastaruosius dešimt metų patvirtino 70-imt herbų, kuriuos už pinigus sukūrė patys.
Aišku, tai smulkios situacijos, bet manau, kad tas naratyvas, esą Mažoji Lietuva tėra ta pati Žemaitija, o Rytprūsiai – kažkokia nacizmo irštva, vis dar gajus.
Va, radau progą paverkšlent.
O grįžtant prie knygos, tai įdomi studija. Galbūt padės susidaryti teisingesnį įspūdį, kas yra tie Rytprūsiai ir kas ta Mažoji Lietuva.
Labai patiko autoriaus pastanga istoriją pasakoti nešališkai, bet nepametant svarbių akcentų. Todėl autorius ne vien pasakoja, bet ir kritikuoja. Ir štai įdomus dalykas.
Autorius kritikuoja vokiečius dėl keliskart vykdytos germanizacijos. Kritikuoja lenkus, kurie po Antrojo pasaulinio karo represijomis bandė priversti Rytprūsių mozūrus patikėti, kad iš tikrųjų jie yra lenkai. Ir kartu autorius atvirai žavisi Lietuvos pastangomis išsaugoti Rytprūsių ir Mažosios Lietuvos kultūrą. Jis kaip stebinantį dalyką išskiria sovietinės okupacijos metais sutvarkytą Tomo Manno namelį, Kristijono Donelaičio Tolminkiemio bažnyčios atkūrimą ir liuteronų evangelikų bendruomenės išlikimą Klaipėdos krašte (ne tik išlikimą, bet ir pamaldų ir apeigų tradicijų išsaugojimą ligi šių dienų).
Šalia visų komplimetų, autorius rašo: „Mažosios Lietuvos draugijų pretenzijos grindžiamos tolimais laikais, tokiais, kurie siekia net karaliaus Mindaugo Lietuvą, kai jis valdė ir į rytus nuo Deimenos esančias žemes. Tačiau apie ilgai čia kurtą Prūsijos kunigaikštystės ar karalystės istoriją kalbama mažai. Oficialiuose turizmo kataloguose Klaipėdos krašto istorija pateikiama išdraskyta, sutrumpinta, suspausta. Tai visiškai nedera prie atviros Lietuvos kultūros.“
Kadangi mano mama aktyviai dalyvauja Mažosios Lietuvos ir evangelikų liuteronų bendruomenės veikloje, todėl manau, kad šita pastaba yra teisinga. Kaip tarpukariu Mažoji Lietuva buvo prijungta prie Didžiosios Lietuvos, bet visuomenės nepriima ir nesuprasta, taip ir dabar egzistuoja kažkokia institucinė atskirtis.
Pavyzdžiui, 2013-aisiais VLKK paskelbė, kad terminas Mažoji Lietuva yra nevartotinas. Buvo suabejota, ar tikrai Mažoji Lietuva turi išskirtinę kultūrą ir yra verta etnografinio regiono statuso. Šita nesąmonė buvo atmesta istorikų, kultūrologų ir menotyrininkų pastangomis.
O dabar vyksta Mažosios Lietuvos tarybos ginčai su Lietuvos heraldikos komisija. Mažoji Lietuva sukūrė savo herbą, kuris buvo išrinktas ne tik ekspertų, bet ir bendruomenės. Herbe vaizduojamas briedis, siejamas su Mažąja Lietuva ir Rytprūsiais. Tačiau Heraldikos komisija atsisakė patvirtinti šitą ženklą, nes briedžio simbolis buvo naudojamas kažkokioje Vermachto divizijoje :) Ir visiškai atsitiktinumas, kad du Heraldikos komisijos nariai per pastaruosius dešimt metų patvirtino 70-imt herbų, kuriuos už pinigus sukūrė patys.
Aišku, tai smulkios situacijos, bet manau, kad tas naratyvas, esą Mažoji Lietuva tėra ta pati Žemaitija, o Rytprūsiai – kažkokia nacizmo irštva, vis dar gajus.
Va, radau progą paverkšlent.
O grįžtant prie knygos, tai įdomi studija. Galbūt padės susidaryti teisingesnį įspūdį, kas yra tie Rytprūsiai ir kas ta Mažoji Lietuva.
April 5, 2021
Najlepsza przekrojowa książka o Prusach Wschodnich, jaka dostępna jest po polsku.
April 17, 2023
Ab Tannenberg 1410 bis in die Moderne - ein Rundumschlag über die Geschichte Ostpreußens
April 7, 2025
Exzellente Zusammenschau der Geschichte und kulturellen Hintergründe.
July 12, 2015
ciekawe spojrzenie z drugiej strony.
Displaying 1 - 5 of 5 reviews