Żelazna rękawica Stalina

by Herkus Kunčius, Izabela Korybut-Daszkiewicz (Translator)

Powieść Herkusa Kunčiusa Żelazna rękawica Stalina, w przekładzie Izabeli Korybut-Daszkiewicz, jest przewrotną biografią kata, który padł ofiarą systemu. Herkus Kunčius nie ma litości dla swojego bohatera, „torturuje” go własną ironią.

Autor z ogromną dawką ironii opisuje losy Nikołaja Jeżowa, urodzonego na Litwie szefa NKWD i wykonawcy Wielkiego Terroru. Literackie studium przypadku przedstawia narodziny homo sovieticus i przypomina o genezie krwawego bolszewizmu – jego zalążki pojawiły się jeszcze w Imperium Rosyjskim.

Genres: Fiction

Paperback

Published January 1, 2023

Reviews

[cypt]

TL;DR: FOR FANS ONLY

Pasiėmiau, kadangi nominuotas Metų knygos rinkimams. Perskaičiau greitai, įspūdis liko dvejopas: kaip ir supranti, kad knyga turbūt gera, bet negalėjau nugalėti kažkokio pasibjaurėjimo, lydėjusio viso skaitymo metu. Aišku, jį lemia daugiausiai aprašomas laikotarpis - stalinizmas ir jo perversijos (knyga pasakoja Nikolajaus Ježovo, l. žiauraus Stalino parankinio ir pagrindinio "Didžiojo valymo" vykdytojo, gyvenimą ir mirtį), tas laikotarpis ir atstumia, bet sykiu visas bjaurumas ir perversiškumas persiduoda ir knygai. Gal tai geros knygos ženklas. O gal aš tiesiog nesu Kunčiaus fanė.

Mintelės:

1. Dabar jau iš dalies suprantu, kodėl rinkimams nominuota šita knyga, o ne Vojâgo - bet sykiu ir matyti, kad tai "ekspertinis" (t. y. kas patinka ekspertams), o ne "skaitytojiškas" (t. y. kas patinka skaitytojams) žingsnis, kaip buvo ir su Petro imperatorės 1 nenominavimo istorija. Galvoti apie "Imperatorę" šiame kontekste visai juokinga, nes juk tai iš esmės tokios pat knygos: abi istoriniai romanai, abi - apie kontroversiškas ir didelę galią turėjusias asmenybes, abu rašytojus jas rinktis motyvavo tai, kad tos asmenybės buvo kilusios iš Lietuvos, abu rėmėsi daugybe istorinių šaltinių ir per juos ne tiek atkūrė, kiek sukūrė savo herojų gyvenimus. Tik Sabaliauskaitė (melo)dramatizavo, o Kunčius ironizavo. Bet Sabaliauskaitės teksto struktūra, kai pasakoja 1-uoju asmeniu ir iš mirties taško ir tu nuolat matai, kuo baigėsi visa ta garbė ir šlovė, sakyčiau net įdomesnė nei Kunčiaus naratyvas nuo a iki z.
Nu tik dar plius maža smulkmenėlė, kad Sabaliauskaitė tipo popsas (+ moteris apie moterį), o Kunčius tipo kokybė, jo knygas leidžia LRS, jis vadinamas vienu tikrųjų LT rašytojų postmodernistų (+ vyras apie vyrą) :D Įdomu, kaip kitų metų rinkimuose bus su antruoju "Imperatorės" tomu, o ir įdomu, kaip Metų rinkimuose seksis šitai Kunčiaus knygai, apie kurią net literatūrologų recenzijų rasti nesugebėjau, nors knyga išėjus dar 2019. Ar ją kas nors išvis skaito??? Net tokios atkaklios skaitytojos kaip Fantastiškų/os knygų žiurkės nepabaigė. Turbūt tik tie ištikimi fanai.

2. Skaitydama vis bandžiau suprasti, kam rašo Kunčius ir ką nori savo knyga papasakoti. Vietom atrodo, kad jis seka Pelevinu, ir tu vis tikiesi, kad perspaustas visokių dalelių pasakojimas tuoj sprogs. Vietom lyg primena bulgakovišką satyrą-absurdeską. O vietom išvis Ostapo Benderio svarstymus; ne veltui į du iš trijų rašytojų ir knygoje nurodoma. Bet viskas užsitęsia taip ilgai ir taip neaiškiai (absurdas pasislenka į ironiją, ironija - į nuobodų atpasakojimą, tada bum vėl koks nors groteskas), kad sunku sekt registrą. Jei nesi Kunčiaus fanas.

3. Tiesiog wtf momentai: kaip Ježovas tarsi komikse susitinka su visais įmanomais mums šiandien žinomais personažais - Čiurlioniu, Čaikovskiu, Diagilevu, Janoniu, Pavlovu, Dobužinskiu, dar kažkuo, - su visais turi lytinių santykių, o su kuriais neturi - su tais intymiai suartėja, paeina už spintos išsiaiškinti, išsitraukia iš slaptos vietos lumzdelį ir abu aiškinasi kaip groti, etc etc. Apskritai skaitydama pasijaučiau pusiau davatka, pusiau neaišku kur atsidūrusi ir ko norinti, nes buvo tiek daug sekso, kad net bloga darėsi, nors nė viena scena neprilygtų nė 1/10 kokio nors Bataille, kuris manęs visai nenervuoja, puslapiui. Keistas efektas.

Suprantu, kad intertekstai turėtų linksminti, bet man jie kėlė tik wtf efektą:

[Ježovas kare, bombarduoja] Tuo metu į duobę įvirto dailus Apolonovo torsas. Praporščikas buvo be abiejų rankų ir kojų. (p. 125)

Įkirtęs "Lokio akį" ir staiga pasijutęs vienvaldžiu Tarybų šalies lyderiu, Ježovas it Stalinas ėmė mojuoti Kominterno boksininkams, Tolimųjų Rytų krašto sambistams ir praeinančioms pro mauzoliejų Maskvos dailės teatro artistėms. Tada iki valiai išsirėkęs "šlovė Nikolajui Ježovui!", kai Tadžikistano plaukikės nešė jo atvaizdą, ėmė siuntinėti oro bučinius Maskvos metro fizkultūrininkams, Puškino dailės muziejaus tinklinio komandai, Centrinio Maskvos gastronomo bėgikams, "Pravdos" redakcijos šuolininkėms su kartimi bei iš paskos tipenantiems Arbato vaikams, kurie savavališkai prisijungė prie eisenos. (p. 329)

Čia kelios tokios wtf scenos iš 3 punkto:

Pertraukas Nikolajus Ježovas visada praleisdavo drauge su dėde Zigmu. Jiems užsirakinus vyrų tualeto kabinoje, Zigmas Aleksa-Angarietis tęsdavo paskaitą. Už auditorijos sienų jis stovėdavo ramus ir susinėręs rankas ant krūtinės.
[...]
Tada dėdė Zigmas, per pertrauką vėl pasivedęs į vyrų tualeto kabiną, paslapčia Nikolajui patarė susiieškoti statistikos biuletenį, kur galima rasti pagrindinius statistinius duomenis. Atsukęs veidu į sieną, liepė perversti pastarųjų metų visų politinių krypčių laikraščius bei brošiūras. O kai visa tai Kolia atliks, garantavo, kad rašyti bus daug lengviau. Tai taręs, konspiracijos sumetimais kelis kartus nuleido vandenį ir besisagstydamas kelnes lyg niekur nieko išėjo iš ankštos kabinos. (p. 201, 203)

Tiesa, šokant Ulanovai, neapsieita be šaukšto deguto. Vienas žemesnio rango Užsienio skyriaus čekistas, matyt, taip įsijautęs į šokį ir nebegalėdamas suvaldyti savo jausmų, davė valią rankoms, tačiau sugėdintas kolegų buvo priverstas jas ištraukt iš kelnių. (p. 287)

Tačiau Kamenevo kalboje, skirtingai nei Zinovjevo, buvo mažiau atgailos. Jis salėje nežliumbė, nepuolė ant kelių, prašydamas teismo jo pasigailėti. Kaip ir Zinovjevas, visus norėjo įtikinti, kad yra iki kaulų smegenų ištikimas Stalinui, o su Trockiu, nors jį kadaise siejo giminystės ryšiai, yra nutraukęs bet kokius, įskaitant ir lytinius, santykius. (p. 262)

Nurašinėdama vėl prisiminiau "Imperatorę" ir staiga pagalvojau - turbūt aš čia raudu dėl visokių perversijų, kaip ir jautruolės "Imperatorės" skaitytojos, kurios verkia dėl keiksmažodžių "nachui", "pochui", "pyzda" ir "pisti" Imperatorėje. O iš tų skundų dar vis pasijuokdavau. O dabar pati verksnoju. Gal perversijos irgi, kaip ir keiksmažodžiai, tėra nauja teksto spalva, jo įdomybė? Jaučiu, kad čia yra mano kaip skaitytojos riba ir, na, nors norėčiau būti HIP [skaitytoja] kaip Ellen, bet sekasi tai ne geriau negu jai. Gal tiesiog nesu Kunčiaus fanė.

Nu ir pabaigai alko-kulminacinis gliukas, po kurio Ježovo gyvenimas ima riedėti žemyn:

Ježovui suskaudo. "Lokio akis" ėmė kalbėti. Ji kalbėjo sklandžia lenkų kalba Mikalojaus Konstantino Čiurlionio balsu. Paistė niekur iš tarybinių laikraščių, citavo pranešimus.
Kai carienė, sugrūdusi "Lokio akį", aptalžė Nikolajų Ivanovičių Ježovą keptuve, Preobraženskiui, Persikovui ir Pavlovui kikenant, jis ėmė keistis. Iš pradžių virto paklode, moteriško batelio kulnu, o tada draugo Stalino pirštine. Ji buvo vilnonė, nerta. Tačiau Jėzaus valia jai tapus geležine, horizonte pasirodė valtelė. Drauge su Josifu Visarionovičiumi Bulgakovu į svečius plaukė Michailas Afanasjevičius Stalinas. Jo dailios šlaunys buvo aptemptos baltu triko, tautų vadas segėjo pūstą balerinos sijonėlį.
Stalinui dar neišlipus iš valties, staiga virtuvėje atsibudo snaudęs Kazbekas. Jis spjaudėsi ugnimi ir keiksnojo komunizmo statybas. Įpykęs dėl triukšmo sviedė į draugą Staliną akmenį, tačiau, visa laimė, - neužkliudė. Nikolajus Ježovas, Stalinui švelniai palietus jo plaukus, nenoromis atsibudo. Kiek parų gėrė, nepajėgė prisiminti. Jam buvo bloga. Mostelėjęs kelias porcijas "Lokio akies" ir pasijutęs geriau, Nikolajus Ivanovičius nutarė nueiti į darbą. (p. 358)

Gal nesu Ku... betgi tame ir esmė. Mane nervino būtent tie dalykai, kurie buvo prikurti šalia faktų - viskas, ką nusprendė pridėti pats rašytojas (sapnai, santykiai, ironija). Na kaip ir "Imperatorėje". Kaip ir, matyt, bet kokiam istoriniam romane turi būti. Galiausiai arba esi tam tikro stiliaus fanas, arba ne. Gal ir metų knygos rinkimus galima pervadinti į FANŲ PREMIJĄ, nes juk, galiausiai, iš to visa tai.

[Ieva Naikienė]

NKVD narkomo gyvenimas ir, žinoma, mirtis

Biografinis romanas apie Stalino budelį Nikolajų Ježovą. Išsami istorija apie tai, kaip nuo Rusijos imperijos pabaigos iki Antrojo pasaulinio karo pradžios gyvenęs lenkų lietuvis (gimęs Kaune, Panemunėje) įsismelkė, prisitaikė prie tarybinio mentaliteto, ieškojo savęs ir... tikriausiai rado.

Knyga tikrai patiko, jei galima taip sakyti. Čia naratyvu padaryta didesnė pusė darbo. Visai kas kita, kaip autorius sugebėjo surinkti visus faktus ir faktelius, įdomu, kurias istoriškai trūkstamas spragas užpildė pats, o kurios – tikra tiesa. Herkaus Kunčiaus tekstas ironiškas, žiaurus, jame daug alkoholio ir smurto, kraujo ir sekso. Viskas, žinoma, pasakojama sovietine retorika, kas kelia ir juoką, ir siaubą.

Po šios knygos tituluoju autorių tikru teksto meistru. Skaitai ir net baisu, kokius teksto reveransus autorius geba sukurti. Jis taip tvirtai valdo žodį – taip puikiai perteikia užslėptą grąsinimą, kelia nerimą ir įtampą. Tai esmingai puikus tekstualumas, išlaikoma intriga, demonstruojamas turtingas žodynas. H. Kunčius drąsiai ironizuoja, ir kaip įdomu tampa skaityti, kai jau įstoji į tas vežes, į kurias tave kreipia autorius. Jauti, kad kalbiesi su pasakotoju, kad jūs suprantate vienas kitą. Mirktelite vienas kitam ir kartu gūžiatės nuo to, kas vyksta tarp eilučių.

Įdomi ir pagauli istorija tiems, kuriuos domina komunizmo istorija ir asmens tapsmas. Tai savęs paieškos gyvenant carinės ir tarybinės Rusijos įtakoje, ypač – per didžiuosius pasikeitimus. Istorija apie tai, kaip iš nuskriausto, nemylėto vaiko nejučia tampama žiauriausiu budeliu.

[Fantastiškų KŽL]

Nežinau, ar galiu vertint neperskaitytą knygą, bet čia tokia ir patiko, ir nepatiko, bet galiausiai tingėjau iki galo skaityt. Tai patiko 4, nepatiko 2 - matematika tiesiog :)

https://knyguziurkes.com/2021/03/17/g...

[Marijus Gailius]

tl;dr,

nes neskoninga. Už surinktą medžiagą – zviazdočka. Už kunčiškos satyros stilių - dar viena. Minus žvaigždutė už atranką, minus už saiko nejautimą, minus už pavardes, datas, istorinį balastą, nuskandinusį potencialiai neblogą reikalą.

[Jūratė Baltušnikienė]

Metų knygos rinkimai. Suaugusiųjų prozos kategorijoje dalyvauja penkios knygos. Perskaičiau tris. Išsirinkau favoritę. Galbūt perskaitysiu ir likusias dvi, kad rinkimai mano galvoje vyktų skaidriai. Bet kol kas užsimaniau pasidaryti pertrauką nuo šiuolaikinės lietuvių literatūros.

Tai nereiškia, kad buvo blogai. Buvo gerai, o knyga favoritė – net stogą nurovė nuo skaitymo malonumo. Nevyniodama į vatą skelbiu ir ant pjedestalo keliu Herkaus Kunčiaus romaną „Geležinė Stalino pirštinė“.

Laidoje „Pirmas sakinys“ apie šią knygą Mindaugas Nastaravičius yra kalbėjęs: „Po ilgo laiko geras, brandus, rašytojo Herkaus Kunčiaus mastą vėl mums leidžiantis suvokti kūrinys. Deja, didžioji Herkaus Kunčiaus tragedija – neaiškus jo skaitytojas, kam jis rašo nelabai aišku. Nežinau, kiek tokios literatūros mėgėjų Lietuvoje yra. Greičiausiai jų nėra daug. Manau, kad Herkaus Kunčiaus įtraukimas į penketuką galbūt leis kai kuriems žmonėms dar kartą jį pažinti“.

Oi, patikėkit, tikrai labai verta „pažinti“ H. Kunčių ir naujausią jo romaną. Nors aš pati asmeniškai nemėgstu grožinės literatūros, gvildenančios politines, o ypač sovietmečio peripetijas (su keliomis retomis išimtimis), tačiau šįkart buvau nepaprastai maloniai nustebinta. Toks geras jausmas, kaip perskaičius M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“. Aš beveik neperdedu😊

H. Kunčius, žongliruodamas istoriniais faktais ir fantazija, romane „Geležinė Stalino pirštinė“ vaizduoja iš Lietuvos kilusio Nikolajaus Ježovo (1895–1940) – NKVD vadovo gyvenimą. Neilgą, trukusį vos 45 metus ir tragiškai pasibaigusį Lubiankos kalėjime Maskvoje. Pagrindinis veikėjas – etaloninis sadistas sociopatas, padaręs stulbinančią karjerą (jo vardu buvo pavadinti net miestai), ilgainiui prasigeria, praranda Stalino pasitikėjimą ir tampa buvusių savo pavaldinių kankinimų auka. Per N. Ježovo – kruviniausio Stalino budelio asmenį – skaitytojui atskleidžiamas žiauriausias Sovietų Sąjungos istorijos tarpsnis.

Romane vaizduojant raudonojo teroro baisumus minimi ne tik „orkestro dirigentai“ ir ikonomis tapę vadai – Leninas bei Stalinas, bet ir visa plejada jų pakalikų: Zigmas Aleksa-Angarietis, Antanas Sniečkus, Feliksas Dzeržinskis, Levas Trockis, Viačeslavas Molotovas, Vincas Mickevičius-Kapsukas... Ten bei šen šmėsteli ir kitų to laikmečio iškilių personalijų vardai: Piotras Iljičius Čaikovskis, Kipras Petrauskas, Vincas Kudirka, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Jonas Basanavičius, Ivanas Pavlovas, Markas Šagalas... Oi, būtų galima vardinti ir vardinti. Negana to, tekste „pasirodo“ M. Bulgakovo knygų „Šuns širdis“ ir „Meistras ir Margarita“ veikėjai. Ir ko tik jie visi romane neišdarinėja. Grandiozinis siurrealistinis maskaradas!

Tekstas žavi ne tik meistrišku faktų bei pramanų miksavimu, bet ir netikėtu kampu suregztais tragikomiškais vaizdais, dramblio dydžio ironijos, sarkazmo, grotesko dozėmis. Viename interviu rašytojas yra minėjęs, kad romane siekė perteikti komunistinės sistemos absurdą ir jos žvėrišką, nežmogišką prigimtį. Nors skamba paradoksaliai, bet būtent šiam tikslui ir pasitarnavo spalvų sutirštinimas, komizmas bei ironija. Žiauriai kietas, su niekuo nesumaišomas kunčiškas braižas.

#bitėsrekomenduoja #herkuskunčius #geležinėstalinopirštinė

[Piotr]

(“Obrazki litewskie”, acz wręcz konieczne do przeczytania przed “Rękawicą”, tylko w niewielkim stopniu szykują czytelnika na to wyzwanie. Taką kolejność polecam.)
Nie czytałem chyba czegoś takiego nigdy wcześniej. Ta książka zaskakuje niemal co krok. I oni mi w głowie komukolwiek psuć przyjemność (lub jej totalny brak) bycia zaskoczonym.

[Marius Ramanauskas]

Knyga tikrai perkelia į preišrevoliucinius laikus ir duoda pajusti to laimečio dvasią. Suprasti bolševikų atėjimą į valdžia ir kokiom aplinkybėm žmonės skynėsi kelią link partijos grietinėlės. Kaip pasiekus partines aukštumas keitėsi žmonių gyvenimai.
Tačiau tai vistik yra romanas ir daug dalykų yra išgalvota ar autoriaus interpretacija, tai skaitytojas turi išlikti budrus ir neprimti visko kaip fakto. Tas pats pasakyta apie siurelistinius sadomazahistinius intarpus.

[Robert Stokłosa]

Powieść o szefie NKWD Mikołaju Jeżowie, w formie teatru-groteski. Ryzykowy pomysł, bo czy można się śmiać czytając o kacie Stalina i innych zbrodniarzach tego czasu. Można, ale warto znać historię, bo autor nie napisał komedii, tylko pisze o stalinizmie jako systemie absurdalnie głupich idei i ich gorliwych wykonawcach. Na prawdę dobre.

[Rasa Klimanskienė]

3.5

[Elwira Księgarka na regale]

Nikołaj Jeżow. Człowiek o wielu imionach. Człowiek, którego imieniem posługiwano się, by zmieniać nazwy miast, stadionów, a nawet by nadać imię stalinowskiemu terrorowi - „jeżowszczyzna”. Przede wszystkim był jednak nazywany „krwawym karłem” ze względu na swój wzrost. Szef NKWD, wykonawca polityki masowego terroru, kiedy to w latach 1936-38 w ZSRR wydano zaocznie kilkaset tysięcy wyroków śmierci. Człowiek, który na zdjęciach mógł być widziany zaraz u boku Stalina, by potem zostać z nich usunięty za pomocą retuszu. Jak wiele istnień w tych niewyobrażalnych czasach.

I właśnie takiego człowieka wybrał Herkus Kuncius na bohatera tej przewrotnej biografii kata, jaką jest „Żelazna rękawica Stalina”. Wiele razy zatrzymywałam się podczas lektury będąc ciekawą, co w tej powieści jest prawdą z życia tego sowieckiego kata, a co jest kreacją autora. Zestawiając to później z faktami, okazało się, że niewiele razy byłam w błędzie. I to odkrycia bywały przeraząjące. Człowiek, który był odpowiedzialny za śmierć setek tysięcy ludzi, jest w tej powieści zabijany przez ironię autora. Ośmieszanie bywało najlepszą bronią wobec oprawców. Herkus Kuncius posługuje się swoją „bronią” po mistrzowsku i sprawił, że ani na chwilę nie robiłam przerw w lekturze.

Jest to książka momentami obrazoburcza, wręcz zwierzęca. Dzika. Szalona. Proza przerażająco śmieszna, nie po to, by nas rozbawić. Nie dajcie się zwieść, za tymi obrazami wiecznie drzemią kosmicznych rozmiarów strach oraz niepewność. Czytając, czytelnik nigdy nie wie do końca ile z tych makabrycznych scen jest prawdziwych a ile zmyślonych, co czyni lekturę tym bardziej intrygującą. Przed Wami książka genialnie okropna. Nie przejdźcie obok niej obojętnie.