What do you think?
Rate this book
Великий міст
Найповніше видання віршів Олега Лишеги, великого українського поета.
Олег Богданович Лишега — український поет, драматург, перекладач та інтелектуал. Лишега вступив до Львівського університету 1968 року. Протягом останнього року навчання його було виключено з університету за участь в неофіційному літературному колі «Львівська богема». Йому було офіційно заборонено публікуватися з 1972 по 1988. Після цього вийшла його перша книжка «Великий міст». У 2000 р. Лишега та його перекладач Джеймс Брасфілд одержали нагороду ПЕН-клубу за переклад на англійську збірки «Вибрані вірші» Олега Лишеги. Лишега — це перший український поет, якого нагороджено цією премією.
Олег Богданович Лишега — український поет, драматург, перекладач та інтелектуал. Лишега вступив до Львівського університету 1968 року. Протягом останнього року навчання його було виключено з університету за участь в неофіційному літературному колі «Львівська богема». Йому було офіційно заборонено публікуватися з 1972 по 1988. Після цього вийшла його перша книжка «Великий міст». У 2000 р. Лишега та його перекладач Джеймс Брасфілд одержали нагороду ПЕН-клубу за переклад на англійську збірки «Вибрані вірші» Олега Лишеги. Лишега — це перший український поет, якого нагороджено цією премією.
- GenresPoetry
160 pages, Hardcover
First published January 1, 2012
2 people are currently reading
41 people want to read
About the author
Олег Лишега
17 books10 followersOleh Lysheha (Ukrainian: Олег Лишега) is a Ukrainian poet, playwright, translator and intellectual.
Lysheha entered Lviv University in 1968, where during his last year, he was expelled for his participation in an "unofficial" literary circle, Lviv Bohema. As punishment, Lysheha was drafted into the Soviet army and internally exiled. During the period 1972-1988, he was banned from official publication, but in 1989 his first book Great Bridge (Velykyi Mist) was published. For "The Selected Poems of Oleh Lysheha," Lysheha and his co-translator James Brasfield from Penn State University, received the 2000 PEN Award for Poetry in Translation published by the Harvard Ukrainian Research Institute. Lysheha is the first Ukrainian poet to receive the PEN award.
Lysheha entered Lviv University in 1968, where during his last year, he was expelled for his participation in an "unofficial" literary circle, Lviv Bohema. As punishment, Lysheha was drafted into the Soviet army and internally exiled. During the period 1972-1988, he was banned from official publication, but in 1989 his first book Great Bridge (Velykyi Mist) was published. For "The Selected Poems of Oleh Lysheha," Lysheha and his co-translator James Brasfield from Penn State University, received the 2000 PEN Award for Poetry in Translation published by the Harvard Ukrainian Research Institute. Lysheha is the first Ukrainian poet to receive the PEN award.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 6 of 6 reviews
February 27, 2024
То є одна з кращих українських та й світових поезій модерної доби, котра звучить природобарвно, легкодомово й співоогортально, візіоносно й тихосяйно.
June 24, 2021
Я досі не зрозуміла, як правильно читати збірки поезії, адже читати текст один за одним якось негоже. Мабуть, саме тому читання поезії Лишеги розтягнулося на так довго.
Не завжди зрозуміло, часом моторошно, але так красиво. Такі тонкі обриси природи у кожному-кожнісінькому тексті. Красиво.
Не завжди зрозуміло, часом моторошно, але так красиво. Такі тонкі обриси природи у кожному-кожнісінькому тексті. Красиво.
April 29, 2016
Лишега - абсолютно геніальний. Всім шалено раджу.
March 9, 2024
Labai įspūdinga knyga, bet skaitydama vis jaučiau, kad jai suprasti reiktų išmanyti jei ne ukrainiečių poezijos tradiciją (blurbse sakoma, kad jis absoliučiai atsijęs nuo jos), tai bent tautosaką, dabar tiesiog gali pagauti kai kurias bangas, kurios rezonuoja, vaizdinius, bet ne pilnai įvertinti. Bet gal tiek ir užtenka? Taip juk yra (man) su visais "Bazilisko ambasados" vertimais, ir vis tiek juos skaityt didelis džiaugsmas. Žodžiu, Lyšeha - didesnis, nei galiu įvertint, bet tai netrukdo džiaugtis.
Knyga, kaip suprantu, sudaryta iš Lyšehos viso gyvenimo kūrybos. Vieni rinkiniai man patiko labiau, kiti mažiau, bet šiaip vos ne viską norėjosi atsidėti, išsirašyti ir pasigilinti, taigi reiks nusipirkt, nes dabar ėmiau iš biblės. Jis labai įspūdingai rašo apie gamtą, gamta ir gyvūnai jam - ne tik asmenys, bet ir kažkas daugiau nei asmenys, kita būtis, su kuria gali bandyt susitapatinti ar į kurią norėtum įsijausti, bet kuri vis tiek lieka šalia, neperprantama kalba. Va pora iš tokių apie gyvūnus, visa serija man be galo patiko:
KIŠKIS
Atpažinusios plūktą kelią
Ir ne menkiau sumintą šlaitą -
Visą gyvenimą per jį buvo genami gyvuliai,
Dar kai nebuvo furgonų -
Mano imlios, gilios ausys
Priplūdo sklidinai metalo žvangesio..
Kas dabar galėtų surėkti į jas,
Kur pradingo mano namai pamiškėj,
Pasišiaušę lazdynų ir laukinių trešnių stiebais..
Gal aš ne taip laksčiau?
Gal pernelyg daug nroėjau - tapti didesnis,
Šoklesnis? - švarus, visada pasitempęs -
Kada, iš kur suplūdo manin ta ketaus juoduma?
Rodos, visas mano lengvumas
Sušoko į vieną didžiulį nejudrų
Supuolusios žemės luitą,
Iš vieno šono šiek tiek panašų
Į išsipūtusią kiškę apsunkusiais akių vokais
Paskutinę naktį prieš vadą,
O iš kitos pusės - į slidžią varlytę, kiškutį
Pirmąją naktį, kai tuoj ligi pat pažastų
Įliuoksės į tolimą svečią pasaulį..
Nestiprios dar ausys.. kokį jos riksmą išgirs
Kiek vėliau, jau įveikus dviem šuoliais,
Paskiau plaukte - keliasdešimt upelių..
Už nugaros pasilikus šimtams šunų?..
Ne kiškis aš! Ne kiškis!
Tu mane bent girdi vidury lauko, vanage..
Ištaršyta raudonų dobilų kupetėlė?!..
(p. 27)
ONDATRA
- Pone Aftamiski, kas tai galėjo būti? -
(Juk visą gyvenimą jis praleido prie upės,
Nors pats buvo batsiuvys) -
Ir aš papasakojau, kaip prieš kelias dienas
Kažkas žiūrėjo į mane iš kito kranto
Tamsiomis drėgnomis akutėmis -
Nors žvilgsnis buvo šviesus - tarsi man į akis
Būtų žvelgęs patsai vanduo, apvilktas šilkiniu kailiu,
Ir stebėjęsis, ko nesiūbuoju kaip kita augmenija?..
- Jau žinau, kas tai galėjo būti - atsakė jis
Ir šyptelėjo pats sau,
Tarsi ir aš būčiau turėjęs seniausiai žinoti, kas tai -
Ir tik mudviem būtų atskleista to naujojo
Mūsų upės žvėries paslaptis..
Kur kas vėliau, kai jis seniai buvo miręs džiova
(Ir pasidarė aišku, kodėl taip mėgo
Gryną orą, užuot kalęs aulinius) -
Kur kas vėliau suvokiau,
Jog tada, kai jis atsakė:
"Žinau, kas tai galėjo būti"
Ir tik nusišypsojo pats sau -
Mudu taip ir nesupratom galutinai vienas kito,
Mat anąsyk man į akis
Įdėmiai žvelgė žebenkštis, mūsiškai žebiñkštis -
Koks dar žvėris būtų žiūrėjęs
Vaikui į akis jo nebijodamas?..
Tą vikrų žvėrelį, lekuojantį, baltu pilveliu,
Vėliau mačiau daug kartų ir vis stebėdavausi,
Kaip jis, kieno nors sekamas,
Stačia galva neria vandenin
Ir blaškos į šalis lyg sugeltas arklys, riesdamas keterą,
Kad nesušlaptų kailio..
O senis batsiuvys, atsakydamas: "Žinau.."
Ir šypsodamasis pats sau,
Įsivaizdavo ką kita -
Didesnę, senesnę - ondatrą,
Tada mažai kas jas pažinojo..
Vėliau viena tokia gyveno netoli mūsų -
Išnerdavo lyg iš po žemių,
Man vidurnaktį einant namo palei upę -
Negalėdavo leisti,
Kas kas nors kitas tokiu metu
Išlįstų taip kaip ji priešais mane -
Visad būdavo viena.. o argi aš nebūdavau vienas?..
Kas būtų vidury dienos bent pagalvojęs,
Kad kairėj palei pat kailių fabriko vartus,
O iš dešinės - palei baldų artelės tvorą -
Viksvose jau kadais įsitaisė namus ondatra?
Vienoje pusėj rankomis
Dirbami jų kailiai,
Dieną ir naktį tarška kailiadirbių mašinos,
Siuva brangias apykakles, kepures..
Iš kitos pusės - kalamos lovos, karstai, stalai..
Ir tik naktimis tie, kurie vėlai grįždavo iš darbo,
Gal tik iš tolo
Įžiūrėdavo mėnesienos pėdsaką vandenyje,
Bet tik kažkokį neryžtingą, neramų..
Tarsi prieš pat jiems pasirodant
Kas nors būtų panoręs įtraukti
Mėnulį po vandeniu.. o kiekvieno ranka buvo tvirta,
Būtų nudyrę jai kailį..
Ką jau kalbėti apie skerdikus,
Irgi grįždavusius vėlai iš skerdyklos netoliese -
Ne vienas jų mielai būtų bridęs lig kaklo į vandenį,
Iš kur visai neseniai išniro gyvatiška jos uodega
Braudamasi pro seniai nutilusių kailiadirbių, batsiuvių,
Stalių šešėlius.. Šešėlius nukritusių lapų,
Pamirštų namų prie vandens..
(p. 34-35)
Lyšeha, atrodo, pradeda nuo vaizdelio, susitikimo ir žvilgsnio, bet jame nepasilieka, neužima tokios (poezijoje neretos) pozicijos "nu tai va", arba "nu tai pats suprask", toliau veda mintį ir galiausiai tas susitikimas su (menamu) gyvūnu jam tampa gyvenimo ir mirties klausimu, o dar labiau - klausimu, kas vertas gyventi. Ir visa tai - nei moralizuojant, nei smerkiant ar ką nors labai aiškinant, apsimestinai naiviai. Gal tas literatūrinis naivizmas irgi yra ne tik estetika, bet ir etinė pozicija - nežinau. Bet kažkuo labai tikras ir pagavus yra tas jo žvilgsnis - nulis imperatyvo ir maksimumas pastabumo ir sąmoningumo.
O va šitas visiškai parulskiškas, tik neturi to Parulskio staigumo ir nupoetinimo, bet supranti, kad abu jie - apie tą patį, kažką, kas peržengia psichologijas, kalbas apie žmogaus ryšį, apie ką kalbama visokiom biblinėm alegorijom ir visais kitais big words. Lyšeha tą padaro per kažkokį tarsi naivistinį vaizdelį, ir kaip įdomu, kai poetika kitokia, o mintis (kiek galiu ją suprasti) kažkurioj plotmėj susisiekia:
TĖVAS
O, maudynės - toks malonumas
jam, ir dar vėlyvą vasarą,
Voronoje su suaugusiu sūnum.
- Čia buvo kadais duburys -
Įbrido jis ir išsyk leidosi plaukti,
Vs ištiesdamas priekin, rodės,
Nešlampančias rankas - taip nebeplaukiojo niekas -
Išlipo per brastą:
- Gal nuprausi man nugarą?
Ir kol tas jį muilino,
Jis žemai pasilenkęs žiūrėjo į srovę -
Mirgančią, sūkuriuojančią..
- Pakaks.. man kažkodėl svaigsta galva.. -
Gal nuo vandens..
Išlipo nemačiomis
Ir nugriuvo saulėkaitoj veidu į žolę..
Dar niekad nebuvau matęs iš taip arti
Jo didelio kūno pariestom kojom,
Nusėto lyg dėmių, lyg šešėlių..
Jis trumpam pamiršo
Prie jo pasilenkusį sūnų,
Tąsyk, baigiantis vasarai,
Praususį jam nugarą ties brasta, vis greitėjančioj
Lapų ir debesų iškapotoj srovėj..
(p. 29)
Kai kurie eilėraščiai man labai priminė Mašanausko ir Lileikio "Rekviem", va pavyzdžiui šitas fragmentas:
[...]
Pabundu - vagone vienas..
Prisėdau ant suolo, apglėbiau kelius..
Naktis.. kur jis vaikšto dabar?..
Vėl prisigėrė?.. kodėl taip geri?
Vargše, ar nežinai?..
Gerai, daugiau neateisiu..
Apsiaviau basnirčias..
Einu į tambūrą.. šlapias, nelygus takas..
Apšnerkštas tualetas..
Virpa suskilęs veidrodis..
Kas užėjo man iš paskos?
Kas šukuojasi už manęs,
Taip ilgai negrabiai tyrinėja ant delno
Negyvus plaukus?..
Ar galiu jau išeit?
Taip, eik palei langus, nesidairydamas..
[...]
(p. 70-71)
O kai kurie priminė Gedą, Martinaitį, dar kažką gražaus. Bet šiaip šita knyga, kad ir kelianti malonias asociacijas, buvo tokia pati visko pilna, kad apskritai liko sunku artikuliuot įspūdį. Jis, aišku, labai labai geras. Kodėl "Didžiojo tilto" nėra LLVS 2023 m. verstinių knygų sąraše?? Belekas, sunku patikėti.
Knyga, kaip suprantu, sudaryta iš Lyšehos viso gyvenimo kūrybos. Vieni rinkiniai man patiko labiau, kiti mažiau, bet šiaip vos ne viską norėjosi atsidėti, išsirašyti ir pasigilinti, taigi reiks nusipirkt, nes dabar ėmiau iš biblės. Jis labai įspūdingai rašo apie gamtą, gamta ir gyvūnai jam - ne tik asmenys, bet ir kažkas daugiau nei asmenys, kita būtis, su kuria gali bandyt susitapatinti ar į kurią norėtum įsijausti, bet kuri vis tiek lieka šalia, neperprantama kalba. Va pora iš tokių apie gyvūnus, visa serija man be galo patiko:
KIŠKIS
Atpažinusios plūktą kelią
Ir ne menkiau sumintą šlaitą -
Visą gyvenimą per jį buvo genami gyvuliai,
Dar kai nebuvo furgonų -
Mano imlios, gilios ausys
Priplūdo sklidinai metalo žvangesio..
Kas dabar galėtų surėkti į jas,
Kur pradingo mano namai pamiškėj,
Pasišiaušę lazdynų ir laukinių trešnių stiebais..
Gal aš ne taip laksčiau?
Gal pernelyg daug nroėjau - tapti didesnis,
Šoklesnis? - švarus, visada pasitempęs -
Kada, iš kur suplūdo manin ta ketaus juoduma?
Rodos, visas mano lengvumas
Sušoko į vieną didžiulį nejudrų
Supuolusios žemės luitą,
Iš vieno šono šiek tiek panašų
Į išsipūtusią kiškę apsunkusiais akių vokais
Paskutinę naktį prieš vadą,
O iš kitos pusės - į slidžią varlytę, kiškutį
Pirmąją naktį, kai tuoj ligi pat pažastų
Įliuoksės į tolimą svečią pasaulį..
Nestiprios dar ausys.. kokį jos riksmą išgirs
Kiek vėliau, jau įveikus dviem šuoliais,
Paskiau plaukte - keliasdešimt upelių..
Už nugaros pasilikus šimtams šunų?..
Ne kiškis aš! Ne kiškis!
Tu mane bent girdi vidury lauko, vanage..
Ištaršyta raudonų dobilų kupetėlė?!..
(p. 27)
ONDATRA
- Pone Aftamiski, kas tai galėjo būti? -
(Juk visą gyvenimą jis praleido prie upės,
Nors pats buvo batsiuvys) -
Ir aš papasakojau, kaip prieš kelias dienas
Kažkas žiūrėjo į mane iš kito kranto
Tamsiomis drėgnomis akutėmis -
Nors žvilgsnis buvo šviesus - tarsi man į akis
Būtų žvelgęs patsai vanduo, apvilktas šilkiniu kailiu,
Ir stebėjęsis, ko nesiūbuoju kaip kita augmenija?..
- Jau žinau, kas tai galėjo būti - atsakė jis
Ir šyptelėjo pats sau,
Tarsi ir aš būčiau turėjęs seniausiai žinoti, kas tai -
Ir tik mudviem būtų atskleista to naujojo
Mūsų upės žvėries paslaptis..
Kur kas vėliau, kai jis seniai buvo miręs džiova
(Ir pasidarė aišku, kodėl taip mėgo
Gryną orą, užuot kalęs aulinius) -
Kur kas vėliau suvokiau,
Jog tada, kai jis atsakė:
"Žinau, kas tai galėjo būti"
Ir tik nusišypsojo pats sau -
Mudu taip ir nesupratom galutinai vienas kito,
Mat anąsyk man į akis
Įdėmiai žvelgė žebenkštis, mūsiškai žebiñkštis -
Koks dar žvėris būtų žiūrėjęs
Vaikui į akis jo nebijodamas?..
Tą vikrų žvėrelį, lekuojantį, baltu pilveliu,
Vėliau mačiau daug kartų ir vis stebėdavausi,
Kaip jis, kieno nors sekamas,
Stačia galva neria vandenin
Ir blaškos į šalis lyg sugeltas arklys, riesdamas keterą,
Kad nesušlaptų kailio..
O senis batsiuvys, atsakydamas: "Žinau.."
Ir šypsodamasis pats sau,
Įsivaizdavo ką kita -
Didesnę, senesnę - ondatrą,
Tada mažai kas jas pažinojo..
Vėliau viena tokia gyveno netoli mūsų -
Išnerdavo lyg iš po žemių,
Man vidurnaktį einant namo palei upę -
Negalėdavo leisti,
Kas kas nors kitas tokiu metu
Išlįstų taip kaip ji priešais mane -
Visad būdavo viena.. o argi aš nebūdavau vienas?..
Kas būtų vidury dienos bent pagalvojęs,
Kad kairėj palei pat kailių fabriko vartus,
O iš dešinės - palei baldų artelės tvorą -
Viksvose jau kadais įsitaisė namus ondatra?
Vienoje pusėj rankomis
Dirbami jų kailiai,
Dieną ir naktį tarška kailiadirbių mašinos,
Siuva brangias apykakles, kepures..
Iš kitos pusės - kalamos lovos, karstai, stalai..
Ir tik naktimis tie, kurie vėlai grįždavo iš darbo,
Gal tik iš tolo
Įžiūrėdavo mėnesienos pėdsaką vandenyje,
Bet tik kažkokį neryžtingą, neramų..
Tarsi prieš pat jiems pasirodant
Kas nors būtų panoręs įtraukti
Mėnulį po vandeniu.. o kiekvieno ranka buvo tvirta,
Būtų nudyrę jai kailį..
Ką jau kalbėti apie skerdikus,
Irgi grįždavusius vėlai iš skerdyklos netoliese -
Ne vienas jų mielai būtų bridęs lig kaklo į vandenį,
Iš kur visai neseniai išniro gyvatiška jos uodega
Braudamasi pro seniai nutilusių kailiadirbių, batsiuvių,
Stalių šešėlius.. Šešėlius nukritusių lapų,
Pamirštų namų prie vandens..
(p. 34-35)
Lyšeha, atrodo, pradeda nuo vaizdelio, susitikimo ir žvilgsnio, bet jame nepasilieka, neužima tokios (poezijoje neretos) pozicijos "nu tai va", arba "nu tai pats suprask", toliau veda mintį ir galiausiai tas susitikimas su (menamu) gyvūnu jam tampa gyvenimo ir mirties klausimu, o dar labiau - klausimu, kas vertas gyventi. Ir visa tai - nei moralizuojant, nei smerkiant ar ką nors labai aiškinant, apsimestinai naiviai. Gal tas literatūrinis naivizmas irgi yra ne tik estetika, bet ir etinė pozicija - nežinau. Bet kažkuo labai tikras ir pagavus yra tas jo žvilgsnis - nulis imperatyvo ir maksimumas pastabumo ir sąmoningumo.
O va šitas visiškai parulskiškas, tik neturi to Parulskio staigumo ir nupoetinimo, bet supranti, kad abu jie - apie tą patį, kažką, kas peržengia psichologijas, kalbas apie žmogaus ryšį, apie ką kalbama visokiom biblinėm alegorijom ir visais kitais big words. Lyšeha tą padaro per kažkokį tarsi naivistinį vaizdelį, ir kaip įdomu, kai poetika kitokia, o mintis (kiek galiu ją suprasti) kažkurioj plotmėj susisiekia:
TĖVAS
O, maudynės - toks malonumas
jam, ir dar vėlyvą vasarą,
Voronoje su suaugusiu sūnum.
- Čia buvo kadais duburys -
Įbrido jis ir išsyk leidosi plaukti,
Vs ištiesdamas priekin, rodės,
Nešlampančias rankas - taip nebeplaukiojo niekas -
Išlipo per brastą:
- Gal nuprausi man nugarą?
Ir kol tas jį muilino,
Jis žemai pasilenkęs žiūrėjo į srovę -
Mirgančią, sūkuriuojančią..
- Pakaks.. man kažkodėl svaigsta galva.. -
Gal nuo vandens..
Išlipo nemačiomis
Ir nugriuvo saulėkaitoj veidu į žolę..
Dar niekad nebuvau matęs iš taip arti
Jo didelio kūno pariestom kojom,
Nusėto lyg dėmių, lyg šešėlių..
Jis trumpam pamiršo
Prie jo pasilenkusį sūnų,
Tąsyk, baigiantis vasarai,
Praususį jam nugarą ties brasta, vis greitėjančioj
Lapų ir debesų iškapotoj srovėj..
(p. 29)
Kai kurie eilėraščiai man labai priminė Mašanausko ir Lileikio "Rekviem", va pavyzdžiui šitas fragmentas:
[...]
Pabundu - vagone vienas..
Prisėdau ant suolo, apglėbiau kelius..
Naktis.. kur jis vaikšto dabar?..
Vėl prisigėrė?.. kodėl taip geri?
Vargše, ar nežinai?..
Gerai, daugiau neateisiu..
Apsiaviau basnirčias..
Einu į tambūrą.. šlapias, nelygus takas..
Apšnerkštas tualetas..
Virpa suskilęs veidrodis..
Kas užėjo man iš paskos?
Kas šukuojasi už manęs,
Taip ilgai negrabiai tyrinėja ant delno
Negyvus plaukus?..
Ar galiu jau išeit?
Taip, eik palei langus, nesidairydamas..
[...]
(p. 70-71)
O kai kurie priminė Gedą, Martinaitį, dar kažką gražaus. Bet šiaip šita knyga, kad ir kelianti malonias asociacijas, buvo tokia pati visko pilna, kad apskritai liko sunku artikuliuot įspūdį. Jis, aišku, labai labai geras. Kodėl "Didžiojo tilto" nėra LLVS 2023 m. verstinių knygų sąraše?? Belekas, sunku patikėti.
November 1, 2023
Viena iš tų, apie kurias sakau, kad protelis dar per menkas suprasti. Parašyta, kad eilėraščiai, tačiau man susiskaitė kaip kažkas tarp prozos ir poezijos, lyg per asmeninę patirtį būtų bandoma papasakoti mitą.
Būties džiaugsmai
Tie, kurie išeina -
Tuo atkakliu atsisveikinimo žvilgsniu
Išplėšia mus iš gyvenimo..
Arba lygiai nusklęsdami šalin
Abejingai palieka mus
Čia, toli apačioj,
Drėgnoj, vos ryškėjančioj erdvėje..
Lyg dovanotų mums amžinybę..
<...>
Būties džiaugsmai
Tie, kurie išeina -
Tuo atkakliu atsisveikinimo žvilgsniu
Išplėšia mus iš gyvenimo..
Arba lygiai nusklęsdami šalin
Abejingai palieka mus
Čia, toli apačioj,
Drėgnoj, vos ryškėjančioj erdvėje..
Lyg dovanotų mums amžinybę..
<...>
March 29, 2015
З усією повагою до його заслуг... Після прочитання збірки, все-одно єдиним віршем, який зачепив лишився "Пісня 551". З піснею познайомилась завдяки творчості Мертвого Півня.Не було за що зачепитися. .
Displaying 1 - 6 of 6 reviews