Fiktyvus

by J.P. Laitinen

Nuo akademinės bendruomenės atsiskyręs filosofas Henris Kvalija tiki pasiekęs esminį proveržį: jo sukurta fiktyvaus žmogaus teorija gali padėti atverti neaprėpiamas proto ir atminties galimybes. Tačiau netrukus jis įsitikins, kad darbas dar nebaigtas. Netikėtai sužinojęs, kad seniai prarasta mylimoji guli ligoninėje, Henris skuba jos aplankyti. Blaškydamasis po miestą filosofas patiria kraštutines fizines ir psichologines būsenas, o kartu patikrina savo teoriją praktiškai.

Genres: Finnish Literature

157 pages, Hardcover

First published August 22, 2019

Reviews

[Zygintas · Rating 5 out of 5]

Pirmas sakinys: Jūs automatiškai sutinkate su visais pakeitimais.

Nepakankamai Lietuvoje pastebėtas romanas. Knyga pateko į "Geriausios 2023 m. verstinės knygos: šiuolaikinė grožinė literatūra" ilgąjį sąrašą (34 šiuolaikinės grožinės literatūros knygos, kurias atrenka ekspertų komisija), tačiau turėtų būti daug labiau pristatoma ir giriama. Puikus "esė, romano, filosofinės fikcijos hibrido"(© Audrius Ožolas) pavyzdys, kurį skaityti lengva, malonu ir nuneša stogą. Knyga apie aistrą filosofiniam mąstymui, apie bandymą įžvelgti tikrąją daiktų prigimtį, o ne tik pasitenkinti jų išvaizda, apie pabėgimą, apie autentiško ryšio su kitais žmonėmis paieškas.

Siužetas atrodo paprastas: vienos dienos romanas. Gali būti ir kelionės romanas (Henris keliauja susitikti su savo pagrindine oponente Laura). Tačiau romano gėris yra jame keliamos filosofijos, psichologijos, šiek tiek religijos (budizmas, Biblija) temos, kurios pristatomos taip, kad nereikia būti ekspertu, norint jas skaityti ir suprasti.

Pagrindinis klausimas skaitant šią knygą: kiek galima pasitikėti Henriu kaip pasakotoju, jo pristatomomis teorijomis? Kokia riba (atsakymas – labai plona) tarp realybės ir fikcijos, beprotybės ir genialumo? Autorius J. P. Laitinenas irgi sako tą patį: "Istorijai įsibėgėjant mano tikslas buvo nutrinti ribą tarp to, kas yra tikra, o kas – tik Henrio vaizduotė. Daugelis skaitytojų man sakė, kad nėra tikri, o aš visada galvoju – puiku!".

Dar vienas dalykas, kuris nuolat kirbėjo skaitant – koks veikėjas yra Kvalija*? Tragikomiškas (kartais priminė Don Kichotą), komiškas (vertėja Urtė Liepuoniūtė: "sunkiausia "Fiktyviam" buvo perteikti Henrio kalbos manierą – jis vartoja daug sudėtingų tarptautinių žodžių, kurie suomiam – labai neįprasti ir todėl jau savaime skamba komiškai. Lietuvių kalboje tarptautiniai žodžiai įprastesni, taip nerėžia ausies kaip suomiškai, užtat iki šiol svarstau, ar tikrai pavyko taip "perspausti", kaip Henrio kalba prašosi"), naivus ir pasipūtęs (požiūris į akademinę bendruomenę), vienišas ir pažeidžiamas, žavus ir erzinantis, klasikinis vienišas vilkas, intravertas genijus, intelektualus, tačiau izoliuotas nuo pasaulio, gyvenantis giliai savo mintyse. Vienžo – atpažįstamas.

Atskira įdomi istorija knygoje yra tekstas skliausteliuose.

Interviu su autoriumi ir vertėja:
• Jurga Tumasonytė. Suomių rašytojas J.P.Laitinenas: "Istorijos iš tikrųjų neegzistuoja, kol neegzistuoja skaitytojas",
• Audrius Ožalas. Suomių rašytojas J.P.Laitinenas: "Esame linkę pasakoti sau išgalvotas istorijas apie tai, kas esame ir koks yra pasaulis",
• Urtė Liepuoniūtė: kiekvienas skaitytojas į klausimą, kokia pagrindinė romano idėja, atsakys vis kitaip.

* Kvalija (qualia) yra filosofinis terminas. Jis reiškia subjektyvų jutiminio suvokimo arba psichinės būsenos patyrimą. Šokolado skonis, skausmo ar malonumo pojūtis, gėlės kvapas. Tai iš esmės labai asmeniniai išgyvenimai. Kad ir kaip stengtumėtės paaiškinti šokolado skonį žmogui, kuris niekada jo neragavo, jis niekada nesupras jūsų subjektyvios patirties.

[Meinardas Valkevičius · Rating 5 out of 5]

Gilus darbas. Daug palikta tarp eilučių, daug nežinomybės, daug visko iš pirmos perspektyvos. Žingsnis po žingsnio perprantant pasaulį ir pagrindinį veikėją. Man labai labai patiko. Norėjosi pasižymėti daugumą citatų ir minčių!

[Kristina Monika · Rating 5 out of 5]

Įdomus romanas - ir verčiantis galvoti, ir kitoks, ir truputį keistas. Vienos dienos kelionė atsiskyrėlio - filosofo galvoje.

Pagrindinis knygos veikėjas Henris Kvalija- nuo visų atsiribojęs, vienišas mokslininkas, kuriantis filosofinę fiktyvaus žmogaus teoriją. Jis - garbėtroška, besijaučiantis protingesniu už visus kitus, savanaudis, bet kartu ir įdomus, protingas ir net kartais žavus, t. y. tai veikėjas, kuris ir įdomus, ir kartu be galo erzinantis.

Knyga apima vieną Henrio dieną - jo kelionę pas buvusią mylimąją Laura. Istorijoje nieko labai daug nevyksta, bet ji dinamiška ir kartu nervinga. Henris nervinasi, vis juda (kažkur eina, važiuoja - pas motiną, Laurą), o jo mintys (apie save, kitus, praeitį, savo filosofinę teoriją) juda dar greičiau. Tas judesys bei nervingumas persidavė ir skaitant. O kuo arčiau buvo knygos finalas, tuo labiau ji darėsi fikcine (kai neaišku, kas tiesa, o kur Henrio fantazijos), taip pat iš labiau filosofinio pasakojimo - į nelaimingo žmogaus istoriją.

Taigi, daug sluoksnių ir skaitymo kampų - man knyga daugiausia buvo apie filosofiją, meilę ir nelaimingumą bei iš to gimstančius kraštutinumus ir realybes. Patiko jos keistumas, įdomios, į filosofiją nueinančios mintys, ironija ir kraštutinumų pilnas pagrindinis veikėjas, nepaliekantis abejingu.

"Realybė konstruojama iš įsitikinimų, vilčių, baimių ir užmaršties".

[Pekka]

Luin Lumeen loppuun illalla. {23.45} Säkenöivä teos. En ymmärrä, miten tällaisia kirjoja voi kirjoittaa, mutta lukeminen onnistui sujuvasti, aivan niin, jopa kiihtyvään tahtiin. En varmaan olisi osannut tarttua tähän, ellei kirjailija sattuisi olemaan pikkuserkkuni. Hyvä näin. {Save}

[Edita · Rating 4 out of 5]

Sunku vertinti tą knygą. Rašymo stilius neįprastas. Ironija įvairiais sluoksniais- nuo akivaizdžios iki subtilesnės, giliau paslėptos. Daug išminties perliukų ir tikslių įžvalgų, sumišusių su akivaizdžiu žmogaus neracionalumo ir šališkumo atskleidimu. Manau, kad vis dėlto verta skirti laiko ir perskaityti. Personažo charakteris atitinka ir pagrindinę gvildenamą temą:

"Žmogus mato pasaulį ne tokį koks jis yra, o tokį, koks yra pats žmogus. Realybė konstruojama iš įsitikinimų, vilčių, baimių ir užmaršties. Pakanka užmerkti akis ir išvysim, kaip ima trūkinėti kauzalinės grandinės, priežastys ir pasekmės ima judėti priešingomis kryptimis, o loginį mąstymą pakeičia vidinis naratyvas, įvairiuose sąmonės lygmenyse glūdintis pasakojimas, kurio personažai ieško savęs laike ir erdvėje..."p.16
"Renkamės fikciją, nes mums tai natūralu: fiktyviame pasaulyje jaučiamės kur kas geriau nei realiame. Šis polinkis- itin intensyvus ir nuoseklus. Be galo trokštame tikėti iliuzijomis, nors dažniausiai tai karštai neigiame. Kuriame pasakojimą, kaip viskas atrodo, kas aplinkui vyksta ir kodėl, ir šiam naratyvui mieliau renkamės fiktyvius elementus, o ne faktus. Susikurtas pasaulis atrodo saugus, nes atitinka mūsų lūkesčius."p.22

[Agnė Guigaitė · Rating 2 out of 5]

Nežinau, primityvu man pasirodė, yra keli puikūs pasažai, ypač toks su šuniu, kur pagrindinis veikėjas vis žiūri į moterį, o ji vis į savo šunį, bet šiaip visi labai tiesmukiškai deklaruojami, didžiąją pasakojimo dalį sudarantys neva tai atradimai apie žmogiškojo suvokimo fiktyvumą, naratyviškumą labai jau banalūs, tai nežinau, gal visgi nepagavau kokios nors ironijos, žodžiu, toks nuviltas lūkestis. Gal lūkestis buvo per didelis? Ai bet sužinojau tokį Daningo-Kriugerio efektą, tai vis ne perniek

[Ringa Sruogienė · Rating 4 out of 5]

8/10

[Oskari · Rating 1 out of 5]

Laitinen on halunnut kirjoittaa tarinan miehestä, joka pelkää omaa todellisuuttaan niin, että uskottelee todellisuuden olevan pelkkä illuusio jokaisen mahdollisen psykologisen ja filosofisen hypoteesin avulla. Käytännössä Laitinen on kirjoittanut tarinan miehestä, joka luettelee peräjälkeen jokaisen mahdollisen psykologisen ja filosofisen hypoteesin. Tutkimustulosten kuvailun jättämissä raoissa kirjan olematon juoni junnaa paikallaan ja päähenkilö märehtii elämäntapahtumiaan toistaen samoja lauseita yhä uudelleen. Kirjan kliimaksi, monta sivua kestävä pakkoajatusten kakofonia, on muuten toimiva lopetus, mutta se olisi vaatinut huomattavasti paremman pohjustuksen. Tajunnanvirtamainen kerronta ei ole minulle ongelma, mutta tässä se ei tuntunut palvelevan itse kirjaa, vaan kirjailijan halua sisällyttää tekstiin kaikki tekemänsä taustatyö. Lukukokemuksena Lume on kuiva ja turhauttava, vaikka sen perusajatus on mielestäni kiinnostava ja ymmärsin Laitisen tieteelliset viittaukset.

En voi sanoa tietäväni kirjoittamisesta juuri mitään, mutta mielestäni Lume kärsii hyvin tyypillisestä esikoisromaanin ongelmasta. Kirjailijalle on kertynyt valtava kasa rakkaita ideoita, joista hän ei millään tohtisi luopua, joten puolivillaisetkin päähänpistot kulkevat mukana julkaisuun saakka. Osuva, mutta ei pahin tai ainoa esimerkki tästä on se, että kvalioista (ko. sanaa vältellen) jauhavan päähenkilön nimi on Qualia. Minusta vastaavan kömpelyyden voi antaa anteeksi luonnoksessa, mutta miten ihmeessä se voi päätyä valmiiseen teokseen?

Tuntuu pahalta antaa tälle vain yksi tähti, sillä se on selvästi intohimolla kirjoitettu, mutta ei minulle oikein jäänyt tästä mitään käteen.

[Raisa Rauhamaa · Rating 4 out of 5]

J.P.laitisen teos Lume on syksyn yllättäjä. Kirjan takakansi lupaa: "Se yhdistää verrattoman filosofisen rohkeuden suunnattomaan arkuuteen toisten ihmisetn edessä." Todellakin, Lumen lukeminen tuottaa mielihyvää, ihmetystä sekä hienoisia aivomyrskyjä. Lumessa sanoitetaan tuntemuksia ja arkisia havintoja semmoisella tarkkuudella ja oivalluksella, että välillä pitää vetää henkeä. Lumen kertoja, filosofi Henry Qualia on myös varsin ovela: hänen hieman sekalaiset motiivinsa ja luonteensa laadut paljastuvat pikku hiljaa.
Huomaatte, etten oikein osaa eritellä lukukokemustani tanakasti.
Lume on teos, jonka aion lukea toisen kerran, eritellen, kunhan ensihämmästykseltäni toivun.
On siinä tarinakin, jos sitä joku kaipaa.

[Kaisa Ranta]

Kerronnaltaan ja osin aiheiltaankin kiinnostava yhdenpäivänromaani filosofian tutkijasta, joka rimpuilee välitiloissa ja yrittää saada kasaan kokonaisteoriaa Fiktiivisestä ihmisestä, kun menneisyys ottaa yhteyttä ja palaa häiritsemään.

Oli viehättäviä metatasoja ja hauskasti epäluotettavaa ajatusten virtaa. Toisaalta oli ehkä liiallista osoittelevuutta, joka sai närkästymään, että on tässä nyt ennenkin mielenfilosofiaa ihmetelty, ei tarvitse selittää kaikkea kuin se tulisi lukijalle vastaan ensi kertaa. (Saattoi myös olla piikki itsensä sivistyneeksi kuvittelevaa lukijaa kohtaan :D) Alkupuoliskon kehittely oli lupaavampi kuin mitä loppu sitten lunasti. Kielellisesti kyllä oikein antoisa.

[Riikka · Rating 4 out of 5]

Ei nyt ihan sieltä helpoimmasta päästä kirjallisuutta, syvällinen filosofinen pohdinta haastaa paikoin, itseäni ainakin melkein otsahikeen asti. Mutta silti tässä on paljon kiehtovaa pohdintaa. Nerokkaita havaintoja, joihin jää ensin koukkuun ja lopulta myös tarina vie mennessään. Ja lopulta kirja jättääkin ehkä enemmän kysymyksiä kun antaa vastauksia. Hämmentävä, mutta hyvällä tavalla sellainen.

[Ville Verkkapuro · Rating 4 out of 5]

Was a bit hesitant to start this, but it was a great surprise. A very impressive story with broad strokes of psychology and philosophy.
The brain is the most important organ of the body – according to the brain! Let that sink in.
The scene in the train was super funny. But very very insightful and super analytical and wise.

[Janne Penttilä · Rating 4 out of 5]

Upeasti kirjoitettu teos, jossa lukijalle annetaan vihjeitä asioiden oikeasta tolasta juuri sopivissa määrin ja juuri oikeaan aikaan. Kirjassa kuvataan yksi näennäisen tavallinen päivä ja 90% tekstistä on päähenkilön sisäistä monologia ja silti tuntuu kuin hahmoja olisi useita ja interaktiota ja dialogia muiden hahmojen kanssa on juuri sopivasti.

[Lucy_van_pelt · Rating 4 out of 5]

3.5 stars

Tää kertoo tavallaan aivoista ja mielestä mutta kertomuksena.

Kirjassa seurataan filosofia joka on erotettu tiedekunnasta mutta hän onkin läpimurron kynnyksellä mielestään, aiheesta fiktiivinen ihminen. Kirja on älykäs ja vaikka kertojahahmo tiesi kaiken maailman teoriat, ei huomannut ollenkaan omia ajatusvirheitään. Mielenkiintoista settiä.

[Emmi K · Rating 4 out of 5]

Tymäkkää tavaraa! Fiktiivisen ihmisen teoriasta en osaa sanoa mitään, mutta nautin kiihtyvän painostavasta mitä jäbä duunaa -tunnelmasta ja päähenkilön epätoivoisen suurista kuvitelmista. Aikamoinen kellariasukki tämä Henry.

[Jurgita Videikaitė · Rating 2 out of 5]

Jeigu kas ir liko, tai žinutė apie Šagaso ligą, kuria, tikėtina, sirgo ir nuo kurios mirė Darvinas.
Visą likusį laiką kankino ir forma, ir personažas, o labiausiai tai papildoma informacija laužtiniuose skliausteliuose, kurios kodo man nepavyko suvokti. Kaip ir fiktyvaus žmogaus teorijos.

[Noora Rantanen · Rating 3 out of 5]

Hektisehkö yhdenpäivänromaani, johon oli mahdutettu teemoja vaikka muille jakaa. Tajunnanvirralla on tehokeinona rajansa, mutta mukana oli myös kiinnostavia ajatuksia.

[Fantastiškų KŽL · Rating 3 out of 5]

3,5

https://knyguziurkes.com/2024/07/06/f...

[Jonas Moonstomper · Rating 3 out of 5]

Kazkoks filosofiškai pagardintas gyvenimo monologas, lyg ir ne...Susiklause gan smagiai.

[Iikku Mattila · Rating 5 out of 5]

Ihanaa ajatusvirrassa mukana elämistä - tai ei