What do you think?
Rate this book
Raštai #4
Spirgai
Kodėl šis tomas pavadintas „Spirgai“? Kai Jonas baigė montuoti savo vieną svarbiausių filmų „Judėdamas pirmyn...“ (As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty), jis man padovanojo metalinę dėžę, pilną kelių filmo kadrų atkarpų. Pasakė: čia spirgai, tai, kas mūsų namuos likdavo nuo suvalgyto maisto, tada Mama padarydavo spirgus ir būdavo dar viena vakarienė. - Julius Ziz, J. Meko „Raštų“ sudarytojas
Ketvirtajame Jono Meko (1922–2019) „Raštų“ tome publikuojamos jo asmeniniame archyve Niujorke atrastos įvairenybės: lietuviškai ir angliškai rašyti eilėraščiai bei prozos tekstai, atsiminimų fragmentas, nuotraukos.
Ketvirtajame Jono Meko (1922–2019) „Raštų“ tome publikuojamos jo asmeniniame archyve Niujorke atrastos įvairenybės: lietuviškai ir angliškai rašyti eilėraščiai bei prozos tekstai, atsiminimų fragmentas, nuotraukos.
296 pages, Hardcover
Published January 1, 2023
1 person is currently reading
24 people want to read
About the author
Jonas Mekas
113 books195 followersJonas Mekas is a Lithuanian-American filmmaker, poet and artist who has often been called "the godfather of American avant-garde cinema." His work has been exhibited in museums and festivals world-wide.
In 1944, Mekas left Lithuania because of war. En route, his train was stopped in Germany and he and his brother, Adolfas Mekas (1925–2011), were imprisoned in a labor camp in Elmshorn, a suburb of Hamburg, for eight months. The brothers escaped and were detained near the Danish border where they hid on a farm for two months until the end of the war. After the war, Mekas lived in displaced person camps in Wiesbaden and Kassel. From 1946 to 1948, he studied philosophy at the University of Mainz and at the end of 1949, he emigrated with his brother to the U.S., settling in Williamsburg, Brooklyn, New York. Two weeks after his arrival, he borrowed the money to buy his first Bolex 16mm camera and began to record moments of his life. He discovered avant-garde film at venues such as Amos Vogel’s pioneering Cinema 16, and he began curating avant-garde film screenings at Gallery East on Avenue A and Houston Street, and a Film Forum series at Carl Fisher Auditorium on 57th Street.
In 1954, together with his brother Adolfas Mekas, he founded Film Culture, and in 1958, began writing his “Movie Journal” column for The Village Voice. In 1962, he co-founded Film-Makers' Cooperative and the Filmmakers' Cinematheque in 1964, which eventually grew into Anthology Film Archives, one of the world’s largest and most important repositories of avant-garde film. He was part of the New American Cinema, with, in particular, fellow film-maker Lionel Rogosin. He was a close collaborator with artists such as Andy Warhol, Nico, Allen Ginsberg, Yoko Ono, John Lennon, Salvador Dalí, and fellow Lithuanian George Maciunas.
In 1964, Mekas was arrested on obscenity charges for showing Flaming Creatures (1963) and Jean Genet’s Un Chant d’Amour (1950). He launched a campaign against the censorship board, and for the next few years continued to exhibit films at the Film-makers’ Cinemathèque, the Jewish Museum, and the Gallery of Modern Art. From 1964 to 1967, he organized the New American Cinema Expositions, which toured Europe and South America and in 1966 joined 80 Wooster Fluxhouse Coop.
In 1970, Anthology Film Archives opened on 425 Lafayette Street as a film museum, screening space, and a library, with Mekas as its director. Mekas, along with Stan Brakhage, Ken Kelman, Peter Kubelka, James Broughton, and P. Adams Sitney, began the ambitious Essential Cinema project at Anthology Film Archives to establish a canon of important cinematic works.
As a film-maker, Mekas' own output ranges from his early narrative film (Guns of the Trees, 1961) to “diary films” such as Walden (1969); Lost, Lost, Lost (1975); Reminiscences of a Journey to Lithuania (1972), Zefiro Torna (1992), and As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty, which have been screened extensively at festivals and museums around the world.
Mekas expanded the scope of his practice with his later works of multi-monitor installations, sound immersion pieces and "frozen-film" prints. Together they offer a new experience of his classic films and a novel presentation of his more recent video work. His work has been exhibited at the 51st Venice Biennial, PS1 Contemporary Art Center, the Ludwig Museum, the Serpentine Gallery, and the Jonas Mekas Visual Arts Center.
In the year 2007, Mekas released one film every day on his website, a project he entitled "The 365 Day Project."[2] Since the 1970s, he has taught film courses at the New School for Social Research, MIT, Cooper Union, and New York University.
Mekas is also a well-known Lithuanian language poet and has published his poems and prose in Lithuanian, French, German, and English. He has published many of his journals and diaries including "I Had Nowhere to Go: Diaries, 1944–1954," and "Letters from Nowhere,
In 1944, Mekas left Lithuania because of war. En route, his train was stopped in Germany and he and his brother, Adolfas Mekas (1925–2011), were imprisoned in a labor camp in Elmshorn, a suburb of Hamburg, for eight months. The brothers escaped and were detained near the Danish border where they hid on a farm for two months until the end of the war. After the war, Mekas lived in displaced person camps in Wiesbaden and Kassel. From 1946 to 1948, he studied philosophy at the University of Mainz and at the end of 1949, he emigrated with his brother to the U.S., settling in Williamsburg, Brooklyn, New York. Two weeks after his arrival, he borrowed the money to buy his first Bolex 16mm camera and began to record moments of his life. He discovered avant-garde film at venues such as Amos Vogel’s pioneering Cinema 16, and he began curating avant-garde film screenings at Gallery East on Avenue A and Houston Street, and a Film Forum series at Carl Fisher Auditorium on 57th Street.
In 1954, together with his brother Adolfas Mekas, he founded Film Culture, and in 1958, began writing his “Movie Journal” column for The Village Voice. In 1962, he co-founded Film-Makers' Cooperative and the Filmmakers' Cinematheque in 1964, which eventually grew into Anthology Film Archives, one of the world’s largest and most important repositories of avant-garde film. He was part of the New American Cinema, with, in particular, fellow film-maker Lionel Rogosin. He was a close collaborator with artists such as Andy Warhol, Nico, Allen Ginsberg, Yoko Ono, John Lennon, Salvador Dalí, and fellow Lithuanian George Maciunas.
In 1964, Mekas was arrested on obscenity charges for showing Flaming Creatures (1963) and Jean Genet’s Un Chant d’Amour (1950). He launched a campaign against the censorship board, and for the next few years continued to exhibit films at the Film-makers’ Cinemathèque, the Jewish Museum, and the Gallery of Modern Art. From 1964 to 1967, he organized the New American Cinema Expositions, which toured Europe and South America and in 1966 joined 80 Wooster Fluxhouse Coop.
In 1970, Anthology Film Archives opened on 425 Lafayette Street as a film museum, screening space, and a library, with Mekas as its director. Mekas, along with Stan Brakhage, Ken Kelman, Peter Kubelka, James Broughton, and P. Adams Sitney, began the ambitious Essential Cinema project at Anthology Film Archives to establish a canon of important cinematic works.
As a film-maker, Mekas' own output ranges from his early narrative film (Guns of the Trees, 1961) to “diary films” such as Walden (1969); Lost, Lost, Lost (1975); Reminiscences of a Journey to Lithuania (1972), Zefiro Torna (1992), and As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty, which have been screened extensively at festivals and museums around the world.
Mekas expanded the scope of his practice with his later works of multi-monitor installations, sound immersion pieces and "frozen-film" prints. Together they offer a new experience of his classic films and a novel presentation of his more recent video work. His work has been exhibited at the 51st Venice Biennial, PS1 Contemporary Art Center, the Ludwig Museum, the Serpentine Gallery, and the Jonas Mekas Visual Arts Center.
In the year 2007, Mekas released one film every day on his website, a project he entitled "The 365 Day Project."[2] Since the 1970s, he has taught film courses at the New School for Social Research, MIT, Cooper Union, and New York University.
Mekas is also a well-known Lithuanian language poet and has published his poems and prose in Lithuanian, French, German, and English. He has published many of his journals and diaries including "I Had Nowhere to Go: Diaries, 1944–1954," and "Letters from Nowhere,
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 3 of 3 reviews
March 21, 2024
„Nenoriu turėti nieko bendra su „realiu“ pasauliu. Tik noriu, kad jis ištirptų nakty.“
Iš Jono Meko tikėjausi kažko kito. Žemiškumo, gilumo, tyrumo, galbūt ir tėvynes ilgesio. To buvo, bet per mažai.
Jo darbuose nuginčijamai jaučiasi amerikoniškumas. Man jis nepatinka, net erzina. Poezijoje ar prozoje minimi vakarėliai, draugų susibūrimai ir nesibaigiančios kelionės manęs…nepaliečia. Akys pačios pradeda prabėgomis skaityti tekstą.
Kaip bebūtų, dalis jo kūrybos mane sudomino. Man tapo smalsu sužinoti daugiau ne tik apie jo darbus, bet ir asmenybę, net jo politines pažiūras.
„Nekenčiu jūsų! Nekenčiu jūsų, pasaulio darbininkai! Nekenčiu jūsų susivienijusių ir nekenčiu jūsų nesusivienijusių. Jūs siekiate pinigų, siekiate priklausyti klasei, miniai. Jūs siekiate savo supistų automobilių, kurie nuodija mano orą.“
Tad nekantrauju suteikti jo kūrybai dar vieną šansą. Gal su kita knyga pamilsiu jį labiau. O gal mums ir ne pakeliui?
„Esminis šių laikų klausimas—kaip atkurti gyvenimo ramybę; kaip atsisakyti, kaip ištarti NE, kaip išmokti gyventi be tūkstančio kasdienių blizgučių ir mažmožių, kurie mūsų gyvenimui nebūtini, kurie naikina Žemę ir Sielą. Nesakau, kad reikia tarti NE duonai, vynui, gėlėms, poezijai, dainoms, šokiui, meilei; ne. Aš kalbu apie gyvenimo smulkmenas.“
Iš Jono Meko tikėjausi kažko kito. Žemiškumo, gilumo, tyrumo, galbūt ir tėvynes ilgesio. To buvo, bet per mažai.
Jo darbuose nuginčijamai jaučiasi amerikoniškumas. Man jis nepatinka, net erzina. Poezijoje ar prozoje minimi vakarėliai, draugų susibūrimai ir nesibaigiančios kelionės manęs…nepaliečia. Akys pačios pradeda prabėgomis skaityti tekstą.
Kaip bebūtų, dalis jo kūrybos mane sudomino. Man tapo smalsu sužinoti daugiau ne tik apie jo darbus, bet ir asmenybę, net jo politines pažiūras.
„Nekenčiu jūsų! Nekenčiu jūsų, pasaulio darbininkai! Nekenčiu jūsų susivienijusių ir nekenčiu jūsų nesusivienijusių. Jūs siekiate pinigų, siekiate priklausyti klasei, miniai. Jūs siekiate savo supistų automobilių, kurie nuodija mano orą.“
Tad nekantrauju suteikti jo kūrybai dar vieną šansą. Gal su kita knyga pamilsiu jį labiau. O gal mums ir ne pakeliui?
„Esminis šių laikų klausimas—kaip atkurti gyvenimo ramybę; kaip atsisakyti, kaip ištarti NE, kaip išmokti gyventi be tūkstančio kasdienių blizgučių ir mažmožių, kurie mūsų gyvenimui nebūtini, kurie naikina Žemę ir Sielą. Nesakau, kad reikia tarti NE duonai, vynui, gėlėms, poezijai, dainoms, šokiui, meilei; ne. Aš kalbu apie gyvenimo smulkmenas.“
October 28, 2023
Joną Meką atradinėju pamažu. Nuo parodos MO muziejuje, kur jis buvo reklamuojamas per kitų žymių kūrėjų prizmę - buvo Yoko Ono, Johno Lennono, Marinos Ambramovič draugas ar kartu kūrė su Salvadori Dali, kirbėjo, kad šis žmogus pats savaime buvo daugiau nei lietuvis, kuris pažinojo meno pasaulio super žvaigdždes. Tos nuojautos vedama po truputėlį ėmiau gilintis į jo kūrybą. Žiūrėti jo filmus, skaityti jo autorines knygas.
„Spirgai“ - tai Jono Meko sielos trupinukai, kurie kaupėsi per labai turiningą, nuotykių, idėjų, vaizdinių sodrų jo gyvenimą. Tai tarsi sniego rutulys, kurį pakračius, viduje susiplaka snaigelės ir gula vis kitaip, verčia gerėtis lėtu savo chaosu tyliai besileidžiančiu vis kitokia tvarka. Skaitydama žymėjausi skirtingas knygos frazes, jutau, kad Meko žodžiai krenta tiesiai širdin, skverbiasi gylyn savo tyrumu ir tikrumu. Šios knygos skaitymas man buvo kaip mažoji meditacija, dvasios atgaiva.
Vienintelis mano priekaištas mestinas vertėjo daržan. Skaitydama tekstą angliškai ir vėliau jo lietuvišką vertimą, teko atrasti ryškių neatitikimų, vietų, kur lietuviškame tekste jau nebelieka kai kurių svarbių autoriaus minčių.
Knygoje surinktoje Jono Meko kūryboje gali būti užmatyti ir tie žymiausiųjų jo bičiulių ir bendražygių vardai, visgi „Spirgai“, tai puiki užkandėlė prieš toliau ragaujant dar gausesnį, spalvingesnį jo kaip visiškai originalaus ir legendinio filmininko bei poeto kūrybos pasaulį.
* O gal net išsikepti Meko bulvinių blynų, jo pačio receptas - knygoje :)
„Spirgai“ - tai Jono Meko sielos trupinukai, kurie kaupėsi per labai turiningą, nuotykių, idėjų, vaizdinių sodrų jo gyvenimą. Tai tarsi sniego rutulys, kurį pakračius, viduje susiplaka snaigelės ir gula vis kitaip, verčia gerėtis lėtu savo chaosu tyliai besileidžiančiu vis kitokia tvarka. Skaitydama žymėjausi skirtingas knygos frazes, jutau, kad Meko žodžiai krenta tiesiai širdin, skverbiasi gylyn savo tyrumu ir tikrumu. Šios knygos skaitymas man buvo kaip mažoji meditacija, dvasios atgaiva.
Vienintelis mano priekaištas mestinas vertėjo daržan. Skaitydama tekstą angliškai ir vėliau jo lietuvišką vertimą, teko atrasti ryškių neatitikimų, vietų, kur lietuviškame tekste jau nebelieka kai kurių svarbių autoriaus minčių.
Knygoje surinktoje Jono Meko kūryboje gali būti užmatyti ir tie žymiausiųjų jo bičiulių ir bendražygių vardai, visgi „Spirgai“, tai puiki užkandėlė prieš toliau ragaujant dar gausesnį, spalvingesnį jo kaip visiškai originalaus ir legendinio filmininko bei poeto kūrybos pasaulį.
* O gal net išsikepti Meko bulvinių blynų, jo pačio receptas - knygoje :)
August 8, 2024
Spirgai, skiedros, atraižos... Tai, kas netilpo į kitas knygas prie "rimtų" tekstų. Poetiški, tragiški, sentimentalūs, liūdni, džiaugsmingi, tiesiog pastabos... Skaitau pirmyn-atgal ir tai man sukuria tokią nuotaiką, lyg radau a. a. tėvo kasdienį švarką priemenėje už durų, apsirengiau, sukišau rankas į kišenes ir čiuopiu ten visokias smulkmenas: medvilninę nosinę, sulankstomą peiliuką, kelis centus, seną kaštoną, dar kažkokių trupinių. Ir tarsi girdžiu jo tylėjimą kaip užuovėją visam mano gyvenimui.
Toks stebuklas pamatyti, kad niekaip nesusiję gyvenimai teka viena upe.
Grįžtant prie tekstų. "As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty" - J.M. filmo pavadinimas. Filmo nemačiau ir nežinau, ar noriu pamatyti. Bet tas sakinys, manau, ir yra ta upė, arba gal luotas, kuriame susitinku daugybę artimų, pažįstamų ir nepažįstamų, žmonių.
Paskutinę pastraipą noriu perrašyti visą:
"galiausiai, pačioje pabaigoje, privalu suvokti, kad - visai pabaigoje - niekas nėra taip jau svarbu, kad nieko mes neužbaigsime, kad viskas tiesiog yra arba liks pakeliui, pakeliui į kažkur, o tas kažkur irgi nėra taip jau svarbu, galiausiai, jeigu pažvelgsime įdėmiau, iš esmės, kalbant apie amžinybę, kalbant apie tai, kas mums iš tikrųjų rūpi - kalbant apie prasmę, ką apie ją žinome, - apie tai, kas esame, ar kuo tapsime, tikrovėje arba galutiniame plane (prisiminkite Rilkę) - turint omenyje, kaip visa yra surėdyta - gelmių gelmėje - niekas ar beveik niekas nėra svarbu - visa tiesiog yra -"
Toks stebuklas pamatyti, kad niekaip nesusiję gyvenimai teka viena upe.
Grįžtant prie tekstų. "As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty" - J.M. filmo pavadinimas. Filmo nemačiau ir nežinau, ar noriu pamatyti. Bet tas sakinys, manau, ir yra ta upė, arba gal luotas, kuriame susitinku daugybę artimų, pažįstamų ir nepažįstamų, žmonių.
Paskutinę pastraipą noriu perrašyti visą:
"galiausiai, pačioje pabaigoje, privalu suvokti, kad - visai pabaigoje - niekas nėra taip jau svarbu, kad nieko mes neužbaigsime, kad viskas tiesiog yra arba liks pakeliui, pakeliui į kažkur, o tas kažkur irgi nėra taip jau svarbu, galiausiai, jeigu pažvelgsime įdėmiau, iš esmės, kalbant apie amžinybę, kalbant apie tai, kas mums iš tikrųjų rūpi - kalbant apie prasmę, ką apie ją žinome, - apie tai, kas esame, ar kuo tapsime, tikrovėje arba galutiniame plane (prisiminkite Rilkę) - turint omenyje, kaip visa yra surėdyta - gelmių gelmėje - niekas ar beveik niekas nėra svarbu - visa tiesiog yra -"
Displaying 1 - 3 of 3 reviews