Venecijoje esantys Palazzo rūmai Febei siejasi su skaudžiais praeities prisiminimais. Gavusi prašymą iš savo tetos, Febė grįžta į Italiją, kur ją pasitinka netikėta žinia: teta mirė, o Palazzo rūmai testamentu atitenka jai. Kuo ilgiau Febė būna Venecijoje, tuo daugiau paslapčių ima aiškėti ir ji supranta, kad privalo viską išsiaiškinti.
Istoriniai romanai yra vieni mano mėgstamiausių. Skaitydamas pastaruosius, gauni progą prisiliesti ir prie dalelės istorijos: istorinės vietos, faktai ar net įvykiai yra įpinami į siužetą ir tampa neatsiejama pastarojo dalimi. Šis kūrinys ne išimtis – jame atsiskleidžia Venecijos ne tik kaip Italijos miesto atmosfera ar pastarajam būdingi pasiplaukiojimai gondolomis, bet ir ką tik pasibaigusio Pirmojo pasaulinio karo šešėliai (siužetas vyksta 1919 m. ir grįžtama į praeitį, į 1901 m.). Tai suteikia kūriniui išskirtinumo ir leidžia į jį žiūrėti ne tik kaip į romaną, bet kaip į istoriją, turinčią savotišką potekstę, nes kai kurie elementai būdingi aptariamam laikotarpiui. Vienas iš tokių – moterų padėtis visuomenėje (pavyzdžiui, Febė sulaukia pašaipių žvilgsnių, kad save laiko profesionalia fotografe, nes tokioje srityje labiau yra vertinami vyrai). Kita vertus, buvo ir tokių, kurie erzino, bene geriausias pavyzdys – įvairūs titulai, pavyzdžiui, grafas, seras ar panašiai. Pastarieji mane kiek glumino, o kai veikėjų siužete ir taip netrūksta, papildomos detalės įnešė sumaišties.
Nuo pat pradžių romanas lengvai skaitėsi – išskyrus tai, kad kartais jaučiausi susipainiojusi tarp visų veikėjų vardų ir pavardžių. Pats siužetas lengvai bangavo (lyg gondolos, plaukiojančios Venecijos kanaluose), pereidamas nuo „nieko nevyksta“ iki „kažkas netikėto“, nuo tolygios emocijos iki įtampos (kad ir nedidelio) pakilimo. Tačiau vietomis man viskas vyko per lėtai – norėjosi kiek daugiau įtampos, daugiau jausmų, daugiau dinamikos, kuri parodytų, kaip nenuspėjamai viskas gali pakrypti. Daugiausia veiksmo atsirado trečiajame knygos trečdalyje, kuris pateikė ne vieną staigmeną ir parodė, kaip lengva yra manipuliuoti žmogumi, jei žinai jo silpnąsias vietas bei gebi pakreipti situaciją sau naudinga linkme. Istorijai artėjant link pabaigos, ji, regis, „įgavo antrąjį kvėpavimą“. Pabaiga man pasirodė kiek neišbaigta ir paskubėta, o kai kurios detalės neatitiko atmosferos, tvyrojusios visoje istorijoje.
Daug jausmų man šis kūrinys nesukėlė ir labai didelio įspūdžio nepaliko. Greičiausiai taip nutiko dėl kelių anksčiau įvardytų niuansų. Kad ir kaip mėgstu istorinius romanus, kaip ir kiekvienoje kitoje knygoje, norisi, kad pastarasis būtų įtaigus, autentiškas ir išskirtinis – toks, kad dar ilgai išliktų atmintyje. Vis dėlto, skaitėsi lengvai, o buvo ir keletas momentų, kurie man įstrigo bei pasirodė originalūs. Pavyzdžiui, komplikuotas Febės ir jos sesers santykis, kuris kelia klausimą, kas tokio siaubingo turėjo nutikti tarp seserų, išgyvenusių patį siaubingiausią dalyką – tapimą našlaitėmis dar vaikystėje? Nors tokios neapykantos priežastis man atrodė nepateisinama, tačiau suprantu, kad aname amžiuje viskas buvo kitaip traktuojama, o pavydas yra toks jausmas, kuris gali lengvai apnuodyti protą ir širdį. Apskritai, daug kas šiame romane yra paremta manipuliacijomis, pavydo jausmu, gobšumu, egoizmu ir dviveidiškumo apraiškomis. Pastarieji man buvo įtaigūs ir reikalingi, nes atskleidė tą kitą žmogiškąją pusę, apie kurią retai susimąstome, tačiau jos netrūksta tiek kiekvieno aplinkoje, tiek bendrai visuomenėje.
„Prarastoji Venecijos dukra“ – istorinis romanas apie santykius, kuriems nebuvo lemta susiklostyti, ir šeimos paslaptis, kurios sukrečia savo negailestingumu. Istorija atskleidžia ne tik žmogaus blogąsias puses, kurios dažnai išryškėja situacijose, kurios vienaip ar kitaip susijusios su materialiniais aspektais, bet ir atskleidžia, kaip svarbu yra ištaisyti klaidas, kaip svarbu gebėti atleisti ir atkurti santykius, nes nieko nėra skaudžiau už vienatvę, kuri slegia. Kūrinys parodo, kad niekada nereikia nuleisti rankų, nors ir atrodo, kad nebeliko vilties ką nors pakeisti, kad nebeįmanoma ištaisyti klaidų, kurioms jau seniai suėjo senaties terminas.
Rekomenduoju skaitytojams, ieškantiems romano, kuriame susipintų istorinis XX a. kontekstas ir pragaištingos vienos šeimos paslaptys. Jeigu pasiilgote kūrinio, kuriame viskas yra ne taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, o protagonistai turi tamsių paslapčių, siūlau, nes šis romanas turi keletą vietų, kurios jus paskatins kilstelėti antakį. Rekomenduoju visiems, kam istorijos, pasakojamos dvejomis laiko juostomis, yra vienos mėgstamiausių ir suteikiančios didžiausią skaitymo malonumą. Nerekomenduoju, jeigu nemėgstate knygų, kuriose siužetas vystosi gana lėtai, ar vyrauja istorinis kontekstas.
3/5⭐