„Pasakų parkas“ pasižymi savita estetika – energingu ir nenuosaikiu kalbėjimu, žongliravimu įvairiais stiliais, autorius motyvuotai naudojasi plačiu meninių raiškos priemonių spektru. Eilėraščiuose atsiskleidžia platus kultūrinis akiratis, subtilus humoro jausmas, o savarankiškas estetinių problemų formulavimas išskiria juos iš kitų jaunosios kartos autorių kūrybos. „Pasakų parkas“ – vienas Vilniaus parkų – tampa knygos temine ašimi, kuri žymi tiek konkrečią Vilniaus miesto erdvę, tiek neišsipildžiusią šios erdvės utopiją. Rinkinyje žaismingai atskleidžiamos žiaurumo, geismo, išsiskyrimo, susvetimėjimo temos, autoriui svarbi kalbos problema, reikšmės kūrimo ir ribotumo klausimas.
Simonas Bernotas (gim. 1993) – poetas, vertėjas. Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos ir ispanų kalbos bakalauro studijas ir intermedialių literatūros studijų magistrantūrą. Debiutinė jo poezijos knyga „Reivas“ (2019) pelnė Lietuvos kultūros ministerijos Metų debiuto premiją.
„Pasakų parkas“ – antroji autoriaus eilėraščių knyga.
Labaiiii patiko. Antra Bernoto knyga jau nebe tokia vienos natos ir vieno atsikvėpimo kaip Reivas - kompleksiškesnė ir labiau visokia. Bet per visą knygą eina pasaulio ir pasakos leitmotyvai, viena vertus, kaip antiradauskiškas atradimas: "Nebetikiu pasaka / pasauliu tikiu" (p. 80), antra vertus - kaip vienas ir tas pats dalykas: laukiama slibinų, dvyliktą nakties pasibaigia (ar prasideda??) burtai, aplinkui pilna pėdų, iš kurių gali atsigerti, kad taptum į kažką panašus, taip pat takų, nubarstytų trupiniais, kad galėtum kažką pasekti. Šiaip tai visai pagal Radauską, tik jis pozuodamas skirstė į a ir b, o Bernotas neskirsto. Va čia tas gražus slibininis:
Mums reikia daugiau slibinų
Orai vis lengviau prognozuojami Šlapdribos ir lietūs
Tušti namai Šiukšlių ir purvo alėjos
Tačiau viskas lengvai išsprendžiama Reikia kelių slibinų grynaveislių Ir mūsų akyse vėl sužibs liepsnos
(p. 51)
Nemoku paaiškinti, bet kažkas labai gražaus čia vyksta net ne su veiksmažodžių, bet su eilėraščių laiku: praeitis ir ateitis pas jį tęstinė-amžina, ne įvykiška, o tarsi dėsninga. Gal čia ta anotacijoje minima utopija. Bet lyg ir nėra utopija ar kažkokia nereali erdvė / laikas - kaip tik viskas labai realu, dėsninga-būtina, ir tas dėsningumas veikia raminamai, kaip kokia meta teorija apie viską. Kaip keista, kad tie, kurie labai stengiasi nupasakoti Dėsnius ir Iasmę (galvoju apie ką tik skaitytą Stankevičių), kuria komišką efektą, o tie, kurie tarsi tik kažką konstatuoja arba spėja, pasako tai ir taip, kad norisi vėl galvoti apie tiesas, pasaulio ir mūsų veikimą.
Subjektyvi meilė - konstrukcijai "dabar jau" / dabar jau žinau, atsimenu, kažkada perskaičiau Gedimino Kuktos eilėraščiuose ir net kvapą užėmė. Ji tuo pat metu ir konstatuoja lūžį, ir pati yra tas lūžis, ir už savęs slepia visą atskirą pasaulį su kitais dėsniais, kuris egzistavo kažkada anksčiau ir kurio nebėra, - ir tarsi tampa paminklu tam buvusiam pasauliui. Aš visada patikiu tuo pasauliu. Kaip ir cituotam Bernoto eilėrašty - pasauliu tikiu. Va čia dar vienas man be galo patikęs, knygoje pirmas:
Pasaka be galo
apie draugus sužinai iš jų eilėraščių apie pasaulį išgirsti iš medijų
dabar jau žinau
tu vis dar vienas tų laviruojančių tarp vakar ir rytdienos
viskas arba nieko šiandien svyra į niekio pusę viskas
niekada sau vietos nerasi blaškysies blaškysies blaškysies menkas tavo prakeiksmas
šviesa spurda viduje menka paguoda
dabar jau žinau
apie draugus iš jų eilėraščių apie pasaulį iš medijų
(p. 9)
Nu ir dar šitas - apie karą. Va čia ir matosi, kas yra ir kas nėra poezija: Vainius Bakas parašė apie karą visą knygą ir nieko nepasakė, o Bernotas vienu eilėraščiu perrašė Bruegelio karnavalą ir pasakas į chaotišką realybę ir pasakė tą, ką reikia -
Žiemos žaidimai
pūkuotukai su defektais rungiasi paralimpinėse užvedus ant proginio gūglės logo siūlomi žiemos žaidimai
o visai netoli nuo čia geometrine progresija auga potencialių paralimpiečių skaičius ir žaidžiančiųjų jau nebe šioje lygoje pagal mums nesuvokiamas taisykles
laurų vainikai nuvytę medaliai be prabos pergalės skonis pernelyg panašus į kraujo 2022 03 04
(p. 77)
Ne viską supratau iš karto skaitydama, ir čia viena iš tų knygų, kur norisi turėti ir paskui skaityti iš naujo. Patikėjau ir Bernoto pasauliais, ir jo elementariom sintaksinėm struktūrom - reikia to, ir įvyks tas; yra taip, vadinasi, nebėra anaip. Kažkada labai juokdavausi iš knygų recenzijų, kuriose primėto tokių deep frazių kaip "yra taip, vadinasi, nebėra". Dabar jau žinau :))
nebloga; iki galo nesučiupo, nes labai išgudrauta; per mažai stebino, bet kai kur tikrai gerai išgudrauta. man patiko, kad vietomis švysteli koks banalumas, bet tada jį labai greitai atremia rimtas nėrimas į gylį. žodžiu, su priekaištais, bet ir su pagyrimais.
Pradėjau skaityt kiek išsigandus, kad "ui, čia užsirausiu ir pargriūsiu nesupratus". BET. Kuo daugiau skaičiau, o paskui baigus grįžau pavartyti dar kartą, paaiškėjo, kad ir artima, ir suprantama ir vietomis, netgi labai gražu. Per skausmą, bet gražu. "Žiemos žaidimai" ir "Pasaka be galo" skaičiau jau nežinia kiek kartų. Ir visus juos truputį kerta per širdį. O jei jau kerta, tai negali likt abejingas, nesupratęs ir nuošaly, ar ne?
Kadangi poeziją vartoju, kaip tą, kuri kasdienybėj taiklias žodžiais iškerta arba pakelia, tą, kuri turi savų "ak momentų", mėgstu žymėtis tuos momentus, man virstančius mažais išgyvenimo tostais galvoje. Šioje knygoje pakelčiau taurę už spurdančią šviesą galvoje, kuri menkai guodžia, už vaikystę, kurioje žaizdas reikėjo išmokti užsisūti pačiam, už šimtą tris minutes trunkančią nepykantą, už girdantį ir maitinantį žvilgnsį, kuris padeda išlikti gyvam, už kirmėlaites, prie kurių priprantama, už prisiminimą, degantį ryškiau nei kapo žvakė. O dar, už visus taikliai užduotus klausimus! 💛
Ir nors čia pasakų parkas ir galėčiau tikėtis Radausko, bet čia ne jis. Čia tikima pasauliu, nebe pasaka, kortos sumaišomos ir iškrenta jau kitos, kitoje stalo pusėje, bet ir su šiomis sužaidžiama įsimintina partija.
Eilėraščiai išprusėliams. Daug aliuzijų, citatų, nuorodų ir kontekstų. Verta penkių žvaigždučių, bet pastačiau keturias. Kad per gerai nepasirodytų. Šiaip puiki knygų dizainerė Rybakovienė su viršeliu šovė taikliai, bet ne į tą taikinį. Ir pavadinimas durnas. Bernotai, nepyk!