What do you think?
Rate this book
Wiersze wybrane
Biblioteka Poetycka Wydawnictwa a5 pod redakcją Ryszarda Krynickiego. Tom 36.
263 pages, Hardcover
First published January 1, 1998
25 people are currently reading
222 people want to read
About the author
Wisława Szymborska
211 books1,575 followersWisława Szymborska (Polish pronunciation: [vʲisˈwava ʂɨmˈbɔrska], born July 2, 1923 in Kórnik, Poland) is a Polish poet, essayist, and translator. She was awarded the 1996 Nobel Prize in Literature. In Poland, her books reach sales rivaling prominent prose authors—although she once remarked in a poem entitled "Some like poetry" [Niektórzy lubią poezję] that no more than two out of a thousand people care for the art.
Szymborska frequently employs literary devices such as irony, paradox, contradiction, and understatement, to illuminate philosophical themes and obsessions. Szymborska's compact poems often conjure large existential puzzles, touching on issues of ethical import, and reflecting on the condition of people both as individuals and as members of human society. Szymborska's style is succinct and marked by introspection and wit.
Szymborska's reputation rests on a relatively small body of work: she has not published more than 250 poems to date. She is often described as modest to the point of shyness[citation needed]. She has long been cherished by Polish literary contemporaries (including Czesław Miłosz) and her poetry has been set to music by Zbigniew Preisner. Szymborska became better known internationally after she was awarded the 1996 Nobel Prize. Szymborska's work has been translated into many European languages, as well as into Arabic, Hebrew, Japanese and Chinese.
In 1931, Szymborska's family moved to Kraków. She has been linked with this city, where she studied, worked.
When World War II broke out in 1939, she continued her education in underground lessons. From 1943, she worked as a railroad employee and managed to avoid being deported to Germany as a forced labourer. It was during this time that her career as an artist began with illustrations for an English-language textbook. She also began writing stories and occasional poems.
Beginning in 1945, Szymborska took up studies of Polish language and literature before switching to sociology at the Jagiellonian University in Kraków. There she soon became involved in the local writing scene, and met and was influenced by Czesław Miłosz. In March 1945, she published her first poem Szukam słowa ("I seek the word") in the daily paper Dziennik Polski; her poems continued to be published in various newspapers and periodicals for a number of years. In 1948 she quit her studies without a degree, due to her poor financial circumstances; the same year, she married poet Adam Włodek, whom she divorced in 1954. At that time, she was working as a secretary for an educational biweekly magazine as well as an illustrator.
During Stalinism in Poland in 1953 she participated in the defamation of Catholic priests from Kraków who were groundlessly condemned by the ruling Communists to death.[1] Her first book was to be published in 1949, but did not pass censorship as it "did not meet socialist requirements." Like many other intellectuals in post-war Poland, however, Szymborska remained loyal to the PRL official ideology early in her career, signing political petitions and praising Stalin, Lenin and the realities of socialism. This attitude is seen in her debut collection Dlatego żyjemy ("That is what we are living for"), containing the poems Lenin and Młodzieży budującej Nową Hutę ("For the Youth that Builds Nowa Huta"), about the construction of a Stalinist industrial town near Kraków. She also became a member of the ruling Polish United Workers' Party.
Like many Polish intellectuals initially close to the official party line, Szymborska gradually grew estranged from socialist ideology and renounced her earlier political work. Although she did not officially leave the party until 1966, she began to establish contacts with dissidents. As early as 1957, she befriended Jerzy Giedroyc, the editor of the influential Paris-based emigré journal Kultura, to which she also contributed. In 1964 s
Szymborska frequently employs literary devices such as irony, paradox, contradiction, and understatement, to illuminate philosophical themes and obsessions. Szymborska's compact poems often conjure large existential puzzles, touching on issues of ethical import, and reflecting on the condition of people both as individuals and as members of human society. Szymborska's style is succinct and marked by introspection and wit.
Szymborska's reputation rests on a relatively small body of work: she has not published more than 250 poems to date. She is often described as modest to the point of shyness[citation needed]. She has long been cherished by Polish literary contemporaries (including Czesław Miłosz) and her poetry has been set to music by Zbigniew Preisner. Szymborska became better known internationally after she was awarded the 1996 Nobel Prize. Szymborska's work has been translated into many European languages, as well as into Arabic, Hebrew, Japanese and Chinese.
In 1931, Szymborska's family moved to Kraków. She has been linked with this city, where she studied, worked.
When World War II broke out in 1939, she continued her education in underground lessons. From 1943, she worked as a railroad employee and managed to avoid being deported to Germany as a forced labourer. It was during this time that her career as an artist began with illustrations for an English-language textbook. She also began writing stories and occasional poems.
Beginning in 1945, Szymborska took up studies of Polish language and literature before switching to sociology at the Jagiellonian University in Kraków. There she soon became involved in the local writing scene, and met and was influenced by Czesław Miłosz. In March 1945, she published her first poem Szukam słowa ("I seek the word") in the daily paper Dziennik Polski; her poems continued to be published in various newspapers and periodicals for a number of years. In 1948 she quit her studies without a degree, due to her poor financial circumstances; the same year, she married poet Adam Włodek, whom she divorced in 1954. At that time, she was working as a secretary for an educational biweekly magazine as well as an illustrator.
During Stalinism in Poland in 1953 she participated in the defamation of Catholic priests from Kraków who were groundlessly condemned by the ruling Communists to death.[1] Her first book was to be published in 1949, but did not pass censorship as it "did not meet socialist requirements." Like many other intellectuals in post-war Poland, however, Szymborska remained loyal to the PRL official ideology early in her career, signing political petitions and praising Stalin, Lenin and the realities of socialism. This attitude is seen in her debut collection Dlatego żyjemy ("That is what we are living for"), containing the poems Lenin and Młodzieży budującej Nową Hutę ("For the Youth that Builds Nowa Huta"), about the construction of a Stalinist industrial town near Kraków. She also became a member of the ruling Polish United Workers' Party.
Like many Polish intellectuals initially close to the official party line, Szymborska gradually grew estranged from socialist ideology and renounced her earlier political work. Although she did not officially leave the party until 1966, she began to establish contacts with dissidents. As early as 1957, she befriended Jerzy Giedroyc, the editor of the influential Paris-based emigré journal Kultura, to which she also contributed. In 1964 s
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 25 of 25 reviews
February 25, 2018
Pagyra savipeikai
Suopis neturi ko sau prikišti.
Svetimi sentimentai juodajai panterai.
Dėl savų veiksmų neabejoja piranijos.
Barškuolė save priima be išlygų.
Savikritiškas šakalas neegzistuoja.
Skėriai, aligatorius, trichinelė, gylys
gyvena kaip gyvena ir tuo patenkinti.
Šimtą kilogramų sveria orkos širdis,
bet kitu požiūriu ji lengvutė.
Nieko žvėriškesnio
nei švari sąžinė
trečioje planetoje nuo Saulės.
Vertė Vytis Mackevičius
Suopis neturi ko sau prikišti.
Svetimi sentimentai juodajai panterai.
Dėl savų veiksmų neabejoja piranijos.
Barškuolė save priima be išlygų.
Savikritiškas šakalas neegzistuoja.
Skėriai, aligatorius, trichinelė, gylys
gyvena kaip gyvena ir tuo patenkinti.
Šimtą kilogramų sveria orkos širdis,
bet kitu požiūriu ji lengvutė.
Nieko žvėriškesnio
nei švari sąžinė
trečioje planetoje nuo Saulės.
Vertė Vytis Mackevičius
October 13, 2023
najlepsza poetka i takie sa fakty
February 21, 2023
Poezijos Mocartas ir poezijos Greta Garbo.
Štai tokių, ir tikrai ne iš piršto laužtų, liaupsių susilaukė Vislava Šymborska 1996 m., gavusi Nobelio literatūros premiją.
Jei norite filosofinės gelmės, šelmiškos ironijos, intelektualaus, bet tuo pačiu ir paprasto turinio - skaitykite Šymborską.
Jos poezija gali trenkti kaip žaibas… Bent jau man taip nutiko su “Katinu tuščiame bute”, “Gyvenimo aprašymu”, “Ataskaita iš ligoninės”, “Šermenimis”… Ai, būtų galima vardinti ir vardinti!
Štai tokių, ir tikrai ne iš piršto laužtų, liaupsių susilaukė Vislava Šymborska 1996 m., gavusi Nobelio literatūros premiją.
Jei norite filosofinės gelmės, šelmiškos ironijos, intelektualaus, bet tuo pačiu ir paprasto turinio - skaitykite Šymborską.
Jos poezija gali trenkti kaip žaibas… Bent jau man taip nutiko su “Katinu tuščiame bute”, “Gyvenimo aprašymu”, “Ataskaita iš ligoninės”, “Šermenimis”… Ai, būtų galima vardinti ir vardinti!
January 24, 2020
"O visa kita – lyg Bachas,
akimirką grotas
pjūklu."
akimirką grotas
pjūklu."
Read
February 16, 2024Szymborska>>
January 7, 2020
„Galbūt esama poetų, kurie žino, kas tai yra poezija, aš nežinau. Ir man atrodo, jog labai gerai nežinoti kai kurių dalykų. [...] Bet jei jau kalbame apie poeziją bendresnėmis kategorijomis, tai jis yra visur – yra ir šalia eilių: prozoje, filme, o ką jau kalbėti apie dailę... Poezija – tai pakilimas virš savęs, virš savo akivaizdžios būties, tai ieškojimas mažiau akivaizdžios būties, tačiau esančios mumyse, mūsų sąmonėje... Poezija yra visur.
[...] aš taip vertinu trumpą žodelį „nežinau“. Jis turi galingus sparnus. Jis išplečia mūsų gyvenimo erdves – erdves, kurios telpa mumyse, ir erdves, kuriomis plaukia mūsų mažutė Žemė.“
***
Apmąstau pasaulį
Apmąstau pasaulį, antrąjį leidimą,
antrąjį leidimą, pataisytą
idiotų juokui,
melancholikų verksmui,
plikių šukoms,
šunų batams. [...]
Laikas (antrasis skyrius)
turi teisę kištis
į visą – gera ar pikta.
Vis dėlto jis, kursai trupina kalnus,
okeanus stumdo
ir suka žvaigždes,
neturės nė menkiausios galios
įsimylėjėliams, nes jie pernelyg nuogi,
pernelyg apsikabinę, pašiaušta
siela lyg žvirbliu, tupinčiu ant peties.
Senatvė – tiktai moralas
nusikaltėlio gyvenimui.
Ak, tad visi yra jauni!
Kančia (trečias skyrius)
nežemina kūno.
Mirtis,
kai miegi, ateina.
Sapnuosi, kad išvis nereikia kvėpuoti,
kad tyla be alsavimo –
visai gera muzika,
esi mažytis lyg kibirkštis
ir gęsti į taktą.
Mirtis tik tokia. Didesnį skausmą
patyrei laikydamas rankoje rožę
ir buvai daug labiau sukrėstas,
matydamas žiedlapį krintant ant žemės.
Pasaulis tik toks. Tik šitaip
gyventi. Ir mirti tik šitiek.
O visa kita – lyg Bachas,
akimirką grotas
pjūklu.
***
Rašymo džiaugsmas
Kurgi bėga ta parašyta stirna per parašytą mišką?
Ar atsigerti parašyto vandens,
kuris jos snukutį atspindi kaip kalkė?
Kodėl galvutę pakelia, ar ką nors girdi?
Stovi ant keturių kojyčių, iš tiesos paskolintų,
po mano pirštais karpo ausimis.
Tyla – žodis šitas irgi šlama popieriuje
ir išsklaido šakas,
iššauktas žodžio „miškas“.
Virš balto lapo šuoliui tykoja
tos raidės, galinčios prastai sugulti,
apsupantys sakiniai,
nuo kurių išsigelbėjimo nebus.
O rašalo laše yra daugybė
medžiotojų su primerktom akim,
jau pasiruošusių plunksna smailiąją nusileisti,
apsupti stirną, pasirengti šūviui.
***
Kaip gerai, kad esama laiptų, kuriais gali išbėgti.
Kaip gerai, kad esama vartų, kurie atsidaro.
Kaip gerai, kad jūs laukiat manęs prie staliuko.
***
Atsitiktinumas
Galėjo atsitikti.
Turėjo atsitikti.
Atsitiko anksčiau. Vėliau. Arčiau. Toliau.
Atsitiko ne tau.
Išlikai, nes buvai pirmas.
Išlikai, nes buvai paskutinis.
Nes vienas. Nes žmonės. Nes kairėj. Nes dešinėj.
Nes lijo. Nes snigo.
Nes buvo giedra.
Laimei, ten buvo miškas.
Laimei, nebuvo medžių.
Laimei – ratas, kablys, rąstas, stabdys,
niša, posūkis, milimetras ir sekundė.
Laimei, šiaudas plaukė vandenyje.
Dėl to, kadangi, o vis dėlto, pro šalį.
Kas gi nutiktų, jei koja, ranka,
per žingsnį, per plauką
nuo aplinkybių sutapimo.
Taigi esi? Ištrūkęs iš akimirkos?
Tinklas vienakis, o tu pro tą akį?
Nemoku atsistebėti, atsitylėti.
Pasiklausyk,
kaip smarkiai man plaka tavo širdis.
***
Po viena žvaigžde
Atsiprašau atsitiktinumą, kurį vadinu būtinybe.
Atsiprašau būtinybę, jei vis dėlto klystu.
Tegu neužpyksta laimė, kad priimu ją kaip saviškę.
Te atleis man mirusieji, kad vos laikosi atminty.
Atsiprašau laiką už gausą pražiopsoto pasaulio sekundėj.
Atsiprašau seną meilę, kad naują laikau pirmąja.
Dovanokite man, tolimi karai, kad nešuosi gėles į namus.
Atleiskite, atviros žaizdos, kad įsiduriu sau į pirštą.
Atsiprašau šaukiančiuosius iš pragaro už plokštelę su menuetu.
Atsiprašau žmonių stotyse už miegą penktą valandą ryto.
Dovanok, užpjudyta viltie, kad kartais juokiuosi.
Dovanokit, man dykros, kad neatbėgu su vandens šaukštu.
Ir tu, vanage, vis toksai pats, tam pačiam narvely,
net nekrustelėdamas įsispitrijęs į vieną taškelį,
atleisk man, net jeigu būtum iškamša paukščio.
Atsiprašau nukirstą medį už keturias stalo kojas.
Atsiprašau stambius klausimus už menkus atsakymus.
Teisybe, nekreipk į mane didelio dėmesio.
Rimtybe, būki man didžiadvasė.
Kentėk, būties paslaptie, kol traukau gijas iš tavojo šleifo.
Nekaltink manęs, siela, kad per retai tave pajuntu.
Atsiprašau visko, kad negaliu visur būti/
Atsiprašau visų, kad nemoku ir tuo, ir ta būti.
Žinau, kad kol gyvenu, niekas manęs nepateisins,
nesang pati sau nuolat stoju ant kelio.
Nešnairuoki, kalba, kad skolinuos iš tavęs patetišką žodį,
o paskui tiek plūkiuosi, kad lengvutis išeitų.
***
Galimybės
Renkuosi kiną.
Renkuosi katiną.
Renkuosi ąžuolus palei Vartą.
Renkuosi Dickensą, o ne Dostojevskį.
Renkuosi save mylinčius žmones,
o ne save mylinčią žmoniją.
Renkuosi turėt po ranka adatą su siūlu.
Renkuosi žalią spalvą.
Renkuosi netvirtint,
kad protas yra viskuo kaltas.
Renkuosi išimtis.
Renkuosi išeiti anksčiau. [...]
[...] aš taip vertinu trumpą žodelį „nežinau“. Jis turi galingus sparnus. Jis išplečia mūsų gyvenimo erdves – erdves, kurios telpa mumyse, ir erdves, kuriomis plaukia mūsų mažutė Žemė.“
***
Apmąstau pasaulį
Apmąstau pasaulį, antrąjį leidimą,
antrąjį leidimą, pataisytą
idiotų juokui,
melancholikų verksmui,
plikių šukoms,
šunų batams. [...]
Laikas (antrasis skyrius)
turi teisę kištis
į visą – gera ar pikta.
Vis dėlto jis, kursai trupina kalnus,
okeanus stumdo
ir suka žvaigždes,
neturės nė menkiausios galios
įsimylėjėliams, nes jie pernelyg nuogi,
pernelyg apsikabinę, pašiaušta
siela lyg žvirbliu, tupinčiu ant peties.
Senatvė – tiktai moralas
nusikaltėlio gyvenimui.
Ak, tad visi yra jauni!
Kančia (trečias skyrius)
nežemina kūno.
Mirtis,
kai miegi, ateina.
Sapnuosi, kad išvis nereikia kvėpuoti,
kad tyla be alsavimo –
visai gera muzika,
esi mažytis lyg kibirkštis
ir gęsti į taktą.
Mirtis tik tokia. Didesnį skausmą
patyrei laikydamas rankoje rožę
ir buvai daug labiau sukrėstas,
matydamas žiedlapį krintant ant žemės.
Pasaulis tik toks. Tik šitaip
gyventi. Ir mirti tik šitiek.
O visa kita – lyg Bachas,
akimirką grotas
pjūklu.
***
Rašymo džiaugsmas
Kurgi bėga ta parašyta stirna per parašytą mišką?
Ar atsigerti parašyto vandens,
kuris jos snukutį atspindi kaip kalkė?
Kodėl galvutę pakelia, ar ką nors girdi?
Stovi ant keturių kojyčių, iš tiesos paskolintų,
po mano pirštais karpo ausimis.
Tyla – žodis šitas irgi šlama popieriuje
ir išsklaido šakas,
iššauktas žodžio „miškas“.
Virš balto lapo šuoliui tykoja
tos raidės, galinčios prastai sugulti,
apsupantys sakiniai,
nuo kurių išsigelbėjimo nebus.
O rašalo laše yra daugybė
medžiotojų su primerktom akim,
jau pasiruošusių plunksna smailiąją nusileisti,
apsupti stirną, pasirengti šūviui.
***
Kaip gerai, kad esama laiptų, kuriais gali išbėgti.
Kaip gerai, kad esama vartų, kurie atsidaro.
Kaip gerai, kad jūs laukiat manęs prie staliuko.
***
Atsitiktinumas
Galėjo atsitikti.
Turėjo atsitikti.
Atsitiko anksčiau. Vėliau. Arčiau. Toliau.
Atsitiko ne tau.
Išlikai, nes buvai pirmas.
Išlikai, nes buvai paskutinis.
Nes vienas. Nes žmonės. Nes kairėj. Nes dešinėj.
Nes lijo. Nes snigo.
Nes buvo giedra.
Laimei, ten buvo miškas.
Laimei, nebuvo medžių.
Laimei – ratas, kablys, rąstas, stabdys,
niša, posūkis, milimetras ir sekundė.
Laimei, šiaudas plaukė vandenyje.
Dėl to, kadangi, o vis dėlto, pro šalį.
Kas gi nutiktų, jei koja, ranka,
per žingsnį, per plauką
nuo aplinkybių sutapimo.
Taigi esi? Ištrūkęs iš akimirkos?
Tinklas vienakis, o tu pro tą akį?
Nemoku atsistebėti, atsitylėti.
Pasiklausyk,
kaip smarkiai man plaka tavo širdis.
***
Po viena žvaigžde
Atsiprašau atsitiktinumą, kurį vadinu būtinybe.
Atsiprašau būtinybę, jei vis dėlto klystu.
Tegu neužpyksta laimė, kad priimu ją kaip saviškę.
Te atleis man mirusieji, kad vos laikosi atminty.
Atsiprašau laiką už gausą pražiopsoto pasaulio sekundėj.
Atsiprašau seną meilę, kad naują laikau pirmąja.
Dovanokite man, tolimi karai, kad nešuosi gėles į namus.
Atleiskite, atviros žaizdos, kad įsiduriu sau į pirštą.
Atsiprašau šaukiančiuosius iš pragaro už plokštelę su menuetu.
Atsiprašau žmonių stotyse už miegą penktą valandą ryto.
Dovanok, užpjudyta viltie, kad kartais juokiuosi.
Dovanokit, man dykros, kad neatbėgu su vandens šaukštu.
Ir tu, vanage, vis toksai pats, tam pačiam narvely,
net nekrustelėdamas įsispitrijęs į vieną taškelį,
atleisk man, net jeigu būtum iškamša paukščio.
Atsiprašau nukirstą medį už keturias stalo kojas.
Atsiprašau stambius klausimus už menkus atsakymus.
Teisybe, nekreipk į mane didelio dėmesio.
Rimtybe, būki man didžiadvasė.
Kentėk, būties paslaptie, kol traukau gijas iš tavojo šleifo.
Nekaltink manęs, siela, kad per retai tave pajuntu.
Atsiprašau visko, kad negaliu visur būti/
Atsiprašau visų, kad nemoku ir tuo, ir ta būti.
Žinau, kad kol gyvenu, niekas manęs nepateisins,
nesang pati sau nuolat stoju ant kelio.
Nešnairuoki, kalba, kad skolinuos iš tavęs patetišką žodį,
o paskui tiek plūkiuosi, kad lengvutis išeitų.
***
Galimybės
Renkuosi kiną.
Renkuosi katiną.
Renkuosi ąžuolus palei Vartą.
Renkuosi Dickensą, o ne Dostojevskį.
Renkuosi save mylinčius žmones,
o ne save mylinčią žmoniją.
Renkuosi turėt po ranka adatą su siūlu.
Renkuosi žalią spalvą.
Renkuosi netvirtint,
kad protas yra viskuo kaltas.
Renkuosi išimtis.
Renkuosi išeiti anksčiau. [...]
July 28, 2016
Neapykanta
Tik pažiūrėkit, kokia nuolat veikli,
kaip gerai laikosi
neapykanta mūsų amžiuje.
Kaip lengvai aukštas kliūtis įveikia.
Kaip jai tatai lengva - pašokti, užpulti.
Ne tokia kaip kiti jausmai.
Už juos drauge ir senesnė, ir jaunesnė.
Pati gimdo dingstis,
kurios ją gyveniman kelia.
Jeigu ir užmiega, tai tas miegas niekad neamžinas.
Jėgu jai nemiga neatima, o suteikia.
Religija ne religija -
svarbu priklaupti startuojant.
Tėvynė ne tėvynė -
svarbu pašokti ir skuosti.
Pradžioje tinka ir teisingumas.
paskum lekia jau pati.
Neapykanta. Neapykanta.
Meilės ekstazės grimasa
jos veidą perkreipia.
Ak, tie kiti jausmai -
paliegę ir ištižę.
Argi brolybė minias
kada nors subūrė?
Argi atjauta kada nors
pirmoji tikslą pasiekė?
O kiek šalininkų pritraukia abejonė?
Traukia tik toji, kuri tvirtai žino.
Gabi, sumani, didžiai darbšti.
Žinom puikiai, kiek ji dainų sudėjo.
Kiek istorijos lapų pažymėjo.
Kiek žmonių paklotų ištiesė
daugybėje aikščių ir stadionų.
Savęs neapgaudinėkim:
ji sugeba kurti grožį.
Nuostbias pašvaistes juodoj nakty.
Puikias sprogimų puokštes rausvoj aušroj.
Nepaneigsi griuvėsių patetikos
ir rupaus humoro,
sklindančio iš styrančios virš jų kolonos.
Ji kontrastų meistrė
tarp tylos ir dundesio,
tarp raudono kraujo ir balto sniego.
O maloniausias visad jai toks motyvas:
pasitempęs šaunus budelis
virš apterštos aukos.
Tik pažiūrėkit, kokia nuolat veikli,
kaip gerai laikosi
neapykanta mūsų amžiuje.
Kaip lengvai aukštas kliūtis įveikia.
Kaip jai tatai lengva - pašokti, užpulti.
Ne tokia kaip kiti jausmai.
Už juos drauge ir senesnė, ir jaunesnė.
Pati gimdo dingstis,
kurios ją gyveniman kelia.
Jeigu ir užmiega, tai tas miegas niekad neamžinas.
Jėgu jai nemiga neatima, o suteikia.
Religija ne religija -
svarbu priklaupti startuojant.
Tėvynė ne tėvynė -
svarbu pašokti ir skuosti.
Pradžioje tinka ir teisingumas.
paskum lekia jau pati.
Neapykanta. Neapykanta.
Meilės ekstazės grimasa
jos veidą perkreipia.
Ak, tie kiti jausmai -
paliegę ir ištižę.
Argi brolybė minias
kada nors subūrė?
Argi atjauta kada nors
pirmoji tikslą pasiekė?
O kiek šalininkų pritraukia abejonė?
Traukia tik toji, kuri tvirtai žino.
Gabi, sumani, didžiai darbšti.
Žinom puikiai, kiek ji dainų sudėjo.
Kiek istorijos lapų pažymėjo.
Kiek žmonių paklotų ištiesė
daugybėje aikščių ir stadionų.
Savęs neapgaudinėkim:
ji sugeba kurti grožį.
Nuostbias pašvaistes juodoj nakty.
Puikias sprogimų puokštes rausvoj aušroj.
Nepaneigsi griuvėsių patetikos
ir rupaus humoro,
sklindančio iš styrančios virš jų kolonos.
Ji kontrastų meistrė
tarp tylos ir dundesio,
tarp raudono kraujo ir balto sniego.
O maloniausias visad jai toks motyvas:
pasitempęs šaunus budelis
virš apterštos aukos.
June 19, 2016
Zbyt słodziutkie są czasem dla mnie te wiersze, pod koniec pewne wątki i myśli zaczynają powracać trochę, jak na mój gust, za często – ale jak Szymborska przyłoży, to nie ma zmiłuj: trzeba ściągnąć kapelusz i się pokłonić.
September 13, 2013
Outstanding poet - speaks straight to my soul.
December 25, 2018
Intelektuali Lenkijos poetės kūryba apie gyvenimo daiktus, pasirinkimus.
July 29, 2023
kilka ulubionych fragmentów kilku wierszy
[w zatrzęsieniu]
Los okazał się dla mnie
jak dotąd łaskawy.
Mogła mi nie być dana
pamięć dobrych chwil.
Mogła mi być odjęta
skłonność do porównań.
Mogłam być sobą- ale bez zdziwienia,
a to by oznaczało,
że kimś całkiem innym.
[jawa]
To nie sny są szalone,
szalona jest jawa,
choćby przez upór,
z jakim trzyma się
biegu wydarzeń.
[nieuwaga]
Źle sprawowałam się wczoraj w kosmosie.
Przeżyłam całą dobę nie pytając o nic,
nie dziwiąc się niczemu.
[elegia podróżna]
Wszystko moje, nic własnością,
nic własnością dla pamięci,
a moje dopóki patrzę.
[w zatrzęsieniu]
Los okazał się dla mnie
jak dotąd łaskawy.
Mogła mi nie być dana
pamięć dobrych chwil.
Mogła mi być odjęta
skłonność do porównań.
Mogłam być sobą- ale bez zdziwienia,
a to by oznaczało,
że kimś całkiem innym.
[jawa]
To nie sny są szalone,
szalona jest jawa,
choćby przez upór,
z jakim trzyma się
biegu wydarzeń.
[nieuwaga]
Źle sprawowałam się wczoraj w kosmosie.
Przeżyłam całą dobę nie pytając o nic,
nie dziwiąc się niczemu.
[elegia podróżna]
Wszystko moje, nic własnością,
nic własnością dla pamięci,
a moje dopóki patrzę.
May 16, 2023
"Kiedy wymawiam słowo Przyszłość,
pierwsza sylaba odchodzi już do przeszłości.
Kiedy wymawiam słowo Cisza,
niszczę ją.
Kiedy wymawiam słowo Nic,
stwarzam coś, co nie mieści się w żadnym niebycie"
pierwsza sylaba odchodzi już do przeszłości.
Kiedy wymawiam słowo Cisza,
niszczę ją.
Kiedy wymawiam słowo Nic,
stwarzam coś, co nie mieści się w żadnym niebycie"
June 14, 2020
Trenkia kaip virtuali plyta per galvą. Puikūs vertimai. Man labai aktualus 2020 pandemijai pasirodė šis: “Może to wszystko / dzieje się w laboratorium? / Pod jedną lampą w dzień i miliardami w nocy? / Może jesteśmy pokolenia próbne? “ (Gal kartais viskas, psl 221) ...ir tikrai, gal esame bandymų kartos?
March 4, 2023
Poezija, kuri tikrai "nurauna stogą".
Trys keisčiausi žodžiai
Kai žodį Ateitis ištariu,
praeitin pirmasis skiemuo jau nuslenka.
Kai žodį Tyla ištariu,
ją sugriaunu.
Kai žodį Niekas ištariu,
sukuriu kažką, kas nepriklauso jokiai nebūčiai.
Trys keisčiausi žodžiai
Kai žodį Ateitis ištariu,
praeitin pirmasis skiemuo jau nuslenka.
Kai žodį Tyla ištariu,
ją sugriaunu.
Kai žodį Niekas ištariu,
sukuriu kažką, kas nepriklauso jokiai nebūčiai.
January 31, 2019
.....
Patys aukščiausi kalnai
nėra arčiau dangaus,
nei giliausi slėniai.
...........
„Dangus”
Patys aukščiausi kalnai
nėra arčiau dangaus,
nei giliausi slėniai.
...........
„Dangus”
November 15, 2023
Moja ulubiona poetka
March 21, 2025
♥️♥️♥️
March 28, 2023
Jak wiele dała mi twórczość Pani Szymborskiej? Jeszcze nie wiem.
Bo nie pewnym jest dla mnie proces wyciągania wniosków i nauki, więc póki co gotowość jedynie na zdefiniowanie uczuć wyrażam. Potrafią one czasem i rozdzierać duszę, czytając stronę po stronie odczuwam wrażenie, że swobodną ręką pisane były, a potęguję to fakt, że lekkość eksperymentowania nad słowami, brzemieniem ich i całą konstrukcją wiersza, by rzucić spojrzenie jakiego jeszcze nie było to w moim mniemaniu specjalność Pani Szymborskiej.
Bo nie pewnym jest dla mnie proces wyciągania wniosków i nauki, więc póki co gotowość jedynie na zdefiniowanie uczuć wyrażam. Potrafią one czasem i rozdzierać duszę, czytając stronę po stronie odczuwam wrażenie, że swobodną ręką pisane były, a potęguję to fakt, że lekkość eksperymentowania nad słowami, brzemieniem ich i całą konstrukcją wiersza, by rzucić spojrzenie jakiego jeszcze nie było to w moim mniemaniu specjalność Pani Szymborskiej.
September 2, 2023
Knygą skaičiau kažkelintą kartą. Eilėraščiai geri. Tik po informacijos, kad autorė bendradarbiavo su komunistinės Lenkijos saugumu, skaitau ne tik su susižavėjimu, bet ir pasišlykštėjimu.
February 18, 2021
Wspaniały zbiór przecudownych wierszy, które poruszają wyobraźnie, serce i umysł.
April 15, 2021
Moja ocena wykracza poza skalę. Po stokroć uwielbiam.
January 7, 2023
kc to bardzo
April 2, 2017
Gyvenimo aprašymas
Ko reikia?
Reikia parašyti prašymą,
o prie prašymo pridėti gyvenimo aprašymą.
Nepaisant to, kaip ilgai gyveni,
aprašymas turi būti trumputis.
Privalu glaustumas ir atranka.
Kraštovaizdžių pakeitimas į adresus,
atsitiktinių prisiminimų į tikslias datas.
Iš visų meilių užtenka vien sutuoktinės, o iš vaikų tiktai tų, kurie gimė.
Svarbiau kas pažįsta tave, o ne ką tu pažįsti.
Kelionės tiktai tos, kur į užsienį.
Priklausomybės kam, tačiau be kodėl.
Apdovanojimai, be už ką.
Rašyk taip, tarsi su savimi nesikalbėdavai niekad
ir, save išvydęs, lenkdavaisi iš tolo.
Praleisk tylomis šunis, kates ir paukščius,
suvenyrą šlamštą, bičiulius ir sapnus.
Geriau kaina negu vertė
pavadinimas nei turinys.
Geriau numeris batų, o ne kur jisai eina,
tas, kuriuo dedies esantis.
Šalia nuotrauka su atlėpusia ausimi.
Paisoma jos formos, o ne to, kas girdėti.
Kas girdėti?
Braškesys mašinų, kurios mala popierių.
Ko reikia?
Reikia parašyti prašymą,
o prie prašymo pridėti gyvenimo aprašymą.
Nepaisant to, kaip ilgai gyveni,
aprašymas turi būti trumputis.
Privalu glaustumas ir atranka.
Kraštovaizdžių pakeitimas į adresus,
atsitiktinių prisiminimų į tikslias datas.
Iš visų meilių užtenka vien sutuoktinės, o iš vaikų tiktai tų, kurie gimė.
Svarbiau kas pažįsta tave, o ne ką tu pažįsti.
Kelionės tiktai tos, kur į užsienį.
Priklausomybės kam, tačiau be kodėl.
Apdovanojimai, be už ką.
Rašyk taip, tarsi su savimi nesikalbėdavai niekad
ir, save išvydęs, lenkdavaisi iš tolo.
Praleisk tylomis šunis, kates ir paukščius,
suvenyrą šlamštą, bičiulius ir sapnus.
Geriau kaina negu vertė
pavadinimas nei turinys.
Geriau numeris batų, o ne kur jisai eina,
tas, kuriuo dedies esantis.
Šalia nuotrauka su atlėpusia ausimi.
Paisoma jos formos, o ne to, kas girdėti.
Kas girdėti?
Braškesys mašinų, kurios mala popierių.
Displaying 1 - 25 of 25 reviews