Įtraukiantis nuotykių ir paslapčių, pranašiškų sapnų, vidinių demonų šėlsmo, o kartu ir itališko būties lengvumo kupinas romanas apie savęs ir laimės paieškas, vyro ir moters ryšį, paklydimus, kaltės jausmą, vaikystės traumas, atleidimą, gyvenimo baimes, vienatvę, taip pat moterų savivertę, tvirtybę, atvirumą pasauliui ir seserystės svarbą.
Žurnalistė Johana su savo vyru, dokumentinių filmų prodiuseriu Robertu, iš Vokietijos ketina persikelti gyventi į prosenelių žemę Italiją. Po ilgų paieškų Johana ne tik randa įspūdingą senovinę vilą tarp tapybiškų Toskanos kalvų, bet netikėtai sutinka ir moterį, kuri atveria jai duris į savęs pažinimo kelionę. Tačiau vila lyg užkerėta neskuba įsileisti naujų šeimininkų, o vidinių pokyčių kelias irgi ne toks tiesus, koks atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Kas yra laimė? Ar išsipildžiusios svajonės ir įgyvendinti tikslai? Ar ji priklauso nuo vietos, kur esi, ir nuo aplinkinių? O gal tai būsena, kuri praplasnodama šmėsteli it spalvingas drugelis?
Jolita Herlyn (mergautinė pavardė Kraniauskaitė) gimė 1966 m., studijavo filosofiją Maskvos Lomonosovo universitete, dėstė filosofiją ir logiką Klaipėdos universitete, dirbo Klaipėdos miesto savivaldybės tarptautinių ryšių skyriuje, porą metų „Balticum“ televizijoje vedė diskusijų laidą „Proto aistros“. Yra parašiusi per du šimtus straipsnių dienraščiui „Klaipėda“, o „Vakarų ekspresas“ spausdino jos interviu ciklą su užsieniečiais, apsilankiusiais ar gyvenančiais Lietuvoje. Nuo 2006 m. Jolita Herlyn persikėlė į Daniją, kur vadovavo banko rinkodaros skyriui. Šiuo metu gyvena Hamburge.
žėkit, papasakosiu siužetą, nebijokit, vis tiek šitos knygos neskaitysit. Žodžiu, moteris nori nusipirkti vilą Toskanoje, tačiau užtrunka dokumentų tvarkymas, todėl ji išvažiuoja į savimonės/savigudos moterų ratelio stovyklą Tailande pas Jolantą. Ten sutinka daug moterų iš viso pasaulio, kurios siužetiškai nieko neduoda ir yra neįdomios, kaip ir herojė. Vyksta toks eat pray love, tik iš Norfos. Galiausiai ji įsidarbina dramblių prausimo gide ir tai yra rodoma kaip dvasią praturtinantis kilnus darbas. Šitą dalį skaičiau paklaikus, autorė tikriausiai nežino, kokia neetiška šita pramoga yra. Bet herojai beprausiant dramblius miršta jos tėvas, tai gal teisingumas egzistuoja. Anyway, ji grįžta iš Tailando, jos vyras užstato vaiką kitai moteriai ir ji nusiperka tą vilą Toskanoje. The end.
Esu iš tų skaitytojų, kuri knygos pagal viršelį nesirenka, nes pačiai kaip ir gyvenime, yra svarbiausia, kas yra viduje..., bet šis viršelis maloni išimtis - vis gundė atsiversti ir perskaityti. Nors kūrinys lengvai skaitėsi, o ir pačiai norėjosi tuo metu tik lengvos istorijos..., bet taip nežavėjo. Skaitomas kūrinys atrodė kaip pasaka, pagrindinei veikėjai taip viskas sekėsi, o ir tiek daug buvo atsitiktinumų. Įdomesnės vietos buvo tada, kai Johana buvo išvykusi į Tailandą ir būnant ten, dalyvavo moterų stovykloje.
Mano antras rugsėjis su nauja Jolitos Herlyn knyga, šį kartą su knygos “Šešėlių gaudytoja” tęsiniu. Kai knyga patinka - aš ją skanauju kuo ilgiau, noriu pasidžiaugti ir ilgiau pagyventi su knygų herojais. Labai norėjau pabūti Johanos rolėje, ypač patiko mintys sentencijos. Knygoje daug mistikos, jinai taip įtraukė, kad skaičiau net važiuodama autobusu. Viena moteris netgi padėkojo, kad skaitau, o ne bukai naršau telefone. Man ši knyga patiko daug labiau už savo pirmtakę "Šešėlių gaudytoją". Lauksiu susitikimo su rašytoja ir žiūrėsiu ką atspėjau, o ko ne. Tikiuosi Jolita išduos tai. Rekomenduoju skaityti ir džiaugtis moterų bendryste. Daug galima pasisemti gyvenimo filosofijos. Rekomenduoju, o man belieka laukti naujų jos knygų
Skaičiau taip ilgai, taip sunkiai, vos po kelis lapus retkarčiais tarp kitų knygų. Na, ne mano knyga. Citrinmedžių vilos čia nedaug, nors anotacija nemeluoja, knyga apie savęs ir laimės paieškas. Gal, jei būčiau labiau įsiskaičiusi, apie ką knyga, būčiau supratusi, kad ji man per daug išplaukusi, nemėgstu visokių spiritual awakening dalykų ir tokių saldžių moteriškų draugysčių.
Johana su savo vyru Robertu planuoja įsigyti būstą Italijoje. Po ilgų ir varginančių paieškų Johana aptinka gerą pasiūlymą - senovinę vilą saulėtoje Toskanoje. Negana to, ten ji sutinka seną pažįstamą, pasakojančią jai apie moterų stovyklas Portugalijoje ir Tailande, kurias pati organizuoja. Taip prasideda Johanos vidinė kelionė, padėsianti suvokti daugiau, nei ji galėjo numanyti...
Pasklidus informacijai, kad Jolita rašo naują knygą, aš pastarosios pasirodymo itin laukiu. Jaučiu simpatiją J. Herlyn rašymo stiliui, kuris gana paprastas, bet transliuoja daugiau nei visos įmantrybės ir subtilybės kartu sudėjus. Knygos pristatyme, vykusiame mano gimtojo miesto bibliotekoje, teko dalyvauti anksčiau, nei perskaičiau patį romaną, todėl, dabar įsileisdama giedrą istoriją į širdį ir mintis, pasąmonėje nuolat girdėjau J. Herlyn žodžius, papasakotas istorijas apie rašymo procesą ir ne tik, o taip pat kai kurių epizodų ar detalių paaiškinimus. Tai padėjo ne tik kitomis akimis pažvelgti į iš vidaus auginančią protagonistės Johanos gyvenimo kelionę, bet ir prisiminti subtilias sąsajas su kita J. Herlyn knyga („Šešėlių gaudytoja“), kurioje Johana buvo pagrindinė veikėja.
Skaitant to paties rašytojo ar rašytojos knygas visada norisi jas palyginti tarpusavyje. Lygiai taip nutiko ir man, tyrinėjant, ką J. Herlyn paslėpė po „Citrinmedžių vilos“ pavadinimu. Prisimindama pastaraisiais metais išleistas kitas J. Herlyn knygas, kurios man paliko itin didelį įspūdį, turiu pripažinti, kad „Citrinmedžių vila“ manęs taip stipriai nesužavėjo. Blogai anaiptol nebuvo, bet iki šimto procentinio pasigėrėjimo istorija kažko pritrūko. Galbūt koją pakišo mistikos elementai, kurių tikroji priežastis, lyginant su jais pačiais, man tapo dar mažiau įtikinama. Daugelyje situacijų man pritrūko gylio (paviršutiniškai pereita per įvykius, į kuriuos galėta labiau koncentruotis), kurį pas J. Herlyn visada jausdavau; kai kurie epizodai pasirodė be reikalo ištęsti. Knygos dalys, kuriose Johana aprašo savo įstabią patirtį moterų stovyklose, mano nuomone, galėjo tapti kūrinio epicentru, išryškinančiu atsipalaidavimo, atotrūkio, pokalbių ir sielos bendraminčių atradimo svarbą. Iš tos dalies, kai Johana pirko paslaptingąją vilą, ir iš visų akimirkų moterų stovykloje, mano nuomone, būtų galima sukurti dvi atskiras istorijas.
Tačiau J. Herlyn knyga turbūt nebūtų rašyta J. Herlyn, jei joje nerasčiau dalykų, kurie mane išties palietė. Kaip jau supratote, rezonancinį poveikį man tikrai paliko moterų stovykla. Tai geriausias pavyzdys, kad užtenka pakeisti aplinką, pabendrauti ir pasidalinti patirtimi su žmonėmis, kurių iki tol nesi regėjęs gyvenime, ir kaip žmogus gali iš naujo „pražysti“. Kitas, gana smulkus, bet jautrus epizodas, ties kuriuo rašytoja per daug neišsiplėtė - artimojo netekties skausmas ir po širdgėlos lydimo praradimo ateinantis suvokimas, kad žmogui galėjome skirti daugiau laiko, lyginant su tuo, kiek jo iš tiesų suteikėme akimirkoms drauge. Dar viena tema, kuri svarbi Johanos istorijoje, yra atleidimo efekto galia ir ilgas vidinis brendimas, prieš tai padarant. Šis procesas parodo, kad nuoširdžiai atleidžiame tik tada, kai galutinai nurimstame ir jaučiame olimpinę ramybę savo širdyje.
„Citrinmedžių vila“ - šviesus romanas apie vilą Toskanoje, kuri ne tik gyvenamasis pastatas žmogui, ieškančiam atokvėpio nuo dabartinio gyvenimo ritmo, bet apie vilą, kuri primena atskaitos tašką, žyminčio kardinaliai kitokios būties pradžią. Naujoje J. Herlyn istorijoje susipina noras išsilaisvinti iš slegiančios rutinos ir buities, siekis geriau suprasti save ir savo gyvenimo tikslus, o taip pat dramatiško praeities įvykiai, kurie taip sužeidžia žmogų, kad neretai neleidžia jam atsitiesti net ir po daugelio metų. „Citrinmedžių vila“ - romanas, kurio protagonistės gyvenimas išties primena citrinos skonį: iš pradžių jis rūgštus, galimai net neskanus, bet palaipsniui, kai išmoksti juo mėgautis, suprasdamas, kad citrinos skonis tuo ir ypatingas (kaip ir žmogaus gyvenimas), kad nėra antro tokio paties. Tai yra romanas, įrodantis, kad niekada nevėlu pradėti iš naujo, kad niekada nėra per vėlai keisti(s) ir bandyti atrasti gyvenimo džiaugsmą iš naujo, kartais net su naujais žmonėmis, naujoje vietoje ar naujame amplua.
Rekomenduoju visiems, mėgstantiems žavius ir jausmų nestokojančius romanus, kuriuose susipina meilė, santykių peripetijos bei vienas kitas mistikos elementas. „Citrinmedžių vila“ patiks skaitytojams, dievinantiems laimingas pabaigas, tikintiems, kad likimas ar kitos aukštesnės galios anksčiau ar vėliau viską sudėlioja į reikiamas vietas, o mums lieka tik mėgautis gyvenimo tėkme. Rekomenduoju, jeigu ieškote paprasto, šviesaus ir vilties kupino kūrinio, skatinančio dažniau atsigręžti į save patį, prieš pradedant kaltint kitus dėl to, jog kažkas klostosi ne taip, kaip norėtųsi. Jeigu ieškote romano, kuriame atsiskleidžia moterų bendrystė bei mokėjimas kurti ryšį nuo pat pirmųjų pažinties dienų, rekomenduoju, nes „Citrinmedžių vila“ pasakoja apie drąsą būti atviroms, vyraujančią tarp nepažįstamų moterų, atsitiktinai (o gal ir ne) susitikusių stovykloje.
Ar galiu pirmiausia pagirti šios knygos viršelį? Būkime biedni, bet teisingi. Juk kiekvieną kartą pirmiausia patraukia būtent viršelis. O šis yra tiesiog nuostabiai gražus. Kaip ir romano "Moterų sodas" taip ir šio autorė yra J. Herlyn dukterėčia Urtė Kraniauskaitė. "Moterų sodas" buvo mano pirmoji pažintis su rašytoja, o Citrinmedžių vila" mane pakvietė į kelionę. Keliaukime kartu?
Romane rašytoja Jolita Herlyn kviečia kartu su Johana atrasti Italiją, Vokietiją, Tailandą ir pačią save. Knygos herojė ieško namų Italijoje, o gyvenimas pasiūlo kelionę, kurios moteris niekuomet nepamirš. Galiu tik išduoti, jog joje moteris atras to, ko nesitikėjo.
Skaičiau, skaičiau ir nenorėjau jog baigtųsi. Visų pirma dėl tos moteriškos, seseriškos vienybės, kurią radau šiame romane. Ji alsuote alsuoja šioje knygoje ir suteikia nerealias emocijas. Juk mes, moterys ir merginos, ieškome laimės, meilės ir atsakymų bei ženklų. Man ši knyga suteikė labai daug gyvenimiškų pamąstymų. Tai odė moters esybei.
Autorė kuria romaną, o jame tiek šviesos, grožio, vilties, vidinės išminties. Ir nors lietuviškumo čia mažai, tačiau man jo čia tikrai netrūko. Čia netrūksta gyvenimo paklydimų ir klystkelių, kalčių bei atleidimų. Man ši knyga kaip geras brandus itališkas vynas - sodrus, subtilus ir suteikiantis tvirtybės.
Labai rekomenduoju visiems mėgstantiems gražias, jaukias, gyvenimiškas knygas, kurios mums nukelia į citrinomis kvepiančią Italiją.
Alma littera Jolita Herlyn Vilniaus Moterų Knygų Klubas #knygųpuslapiuose #knygosapžvalga #bookreview
Jolitos Herlyn „Citrinmedžių vila“ – tai šiltas ir jausmingas romanas apie meilę, paslaptis ir gyvenimo sprendimus. Pagrindinė istorija sukasi apie moterį, kuri atranda savo gyvenimo kelią tarp netikėtai atsiradusių iššūkių, paslapčių ir atsitiktinumų, kurie pamažu atskleidžia praeities ir dabarties ryšius. Pati "Citrinmedžių" vila“ tampa ne tik fizine vieta, bet ir simboliu, atspindinčiu veikėjų vidinę būseną bei jų santykius. Knygoje Jolita Herlyn geba derinti subtilų psichologinį gilumą su gražiais gamtos ir aplinkos aprašymais, kurie padarė knygą vaizdinga ir lengvai skaitoma, ir tuo pačiu uždegančią mintis apie gyvenimo prasmę ir tikrąją laimę. Autorė meistriškai sukūrė veikėjų tarpusavio santykius, įtraukė mane į jų emocines ir dvasines keliones. Knyga pasižymi ne tik vaizdingu pasakojimu, bet ir giliais psichologiniais portretais, kurie leido man jaustis susijusiai su veikėjais. Tai knyga, kuri priverčia susimąstyti apie gyvenimo pasirinkimus ir tai, kas iš tikrųjų svarbu. Jei mėgstate emocingas istorijas, kuriose nagrinėjami žmonių santykiai, vidinės kelionės ir gyvenimo sprendimų kaina, „Citrinmedžių vila“ tikrai verta dėmesio. Labai patiko.
Pasitvirtino posakis-nespręsk apie knygą iš viršelio. Viršelis labai gražus, pavadinimas intriguojantis, o knygos vidus nuvylė… Jei knygos pradžia dar žadėjo įdomią istorija, su kiekvienu puslapių įdomumas tirpdo…. Citrinmedžių vilos ir saulėtos Toskanos čia labai mažai. Knygos herojė, norinti atrasti save išvyksta į moterų stovyklą Tailande. Skaitant knygą, neapleido mintis, jog knygos autorė pati dalyvavo panašioje stovykloje ir užuot rašiusi dienoraštį, visus prisiminimus suguldė į šią knygą. Iš baigiamojo autorės žodžio supratau, jog panašiai ir buvo 🙂. Dar iš autorės baigiamųjų žodžių supratau, kad apie pagrindinę veikėją Johaną jau buvo parašyta knyga “Šešėlių gaudytojos”. Galb��t, jei būčiau skaičiusi ją ir ši pasirodytų įdomesnė bei suprantamesnė.
Knygos turiniui dvi žvaigždės ir viena viršeliui. Nu kažkoks visiškas kratinys, mintis gal ir būtų buvusi įdomi, jei nebūtų buvusi absurdiška, skaičiau ir galvojau, nu negi būna tokių trenktų žmonių, kaip pagrindinė herojė 😂 nei tai lengvas skaitalas, nei tai gilios filosofijos.
Vieną papildomą žvaigždutę tikrai skiriu viršeliui, dievinu tokį citrinų vaizdą 🍋 o, bet, tačiau ar patiko pačios knygos istorija čia jau kitas klausimas…
Johana ir Robertas sutuoktinių pora gyvenanti Vokietijoje, nusprendžia keisti savo gyvenimo vietą ir pradėti gyventi Italijoje, Toskanoje. Johanos galvoje tiek daug minčių, kaip jos gyvenimas galėtų pasikeisti ir kiek daug naujų planų galėtų būti įgyvendintų jei ji rastų tą tobulą vietą gyventi Italijoje. Ir ji randa, buvusį vienuolyną Toskanoje, tai galėtų būti laiminga pabaiga, bet deja viskas sudėtingiau nei atrodo… Johana, pasimetusi savo mintyse, nebežinanti ko nori, neberandanti savo įkvėpimo išvyksta pas savo seną pažįstamą Jolantą, kuri veda moteriškumo stovyklas į Tailandą. Moteris vėl bando atrasti kelią į save ir susigaudyti ko nori iš gyvenimo.
Iš tikro skaitant knygą, niekaip neapleido mintis, kad visą veiksmą autorė labai gretina su filmu Eat, Pray, Love. Moteris nelaiminga ir pasimetusi savo gyvenime, jausmuose ir mintyse pradeda ieškoti atsakymų ir naujų kelių gyvenime. Knyga man pasirodė paviršutiniška, nors bandymu protingai pamokyti gyvenimo tiesų ir visokių įžvalgų tikrai buvo, bet ar tai užkabino, tai tikrai ne… Nepajutau nei vieno veikėjo kažkokio išskirtinumo, kažkokio gylio jų charakteriuose, tiesiog… Ir tas bandymas į veiksma įsukti mistiškumo, tikrai prieskonio knygai nepridėjo, gal net pagadino, nes tam tikras vietas tiesiog erzino skaityti, kaip naiviai viskas aprašyta.. Tai visumoj perskaičiau, kad perskaityti, o gal atsiras kažkoks cinkelis, bet vis dėl to jo nebuvo… O pabaiga kas liečia Johana ir jos vyrą Robertą, tai net nežinau kaip užskaityti, likau nesupratusi kaip taip… Istorijai 2 ir tam gražiam knygos viršeliui 1. Tai su dideliu avansu 3.
Čia pasitvirtino gryna tiesa, nereikia knygos rinktis pagal viršelį kad ir koks gražus. Bet kartais silpnybės nugali :)
Tai ne tik „Šešėlių gaudytojos“ tęsinys, bet ir kelionė į savęs pažinimą ir moteriškąją energiją. Johanos istorija šįkart vystosi magiškoje Italijos atmosferoje – Toskanoje, kuri savaime tampa knygos fonu. 🏞️🌅
Knyga mane pasiekė pačiu tinkamiausiu metu – lyg patvirtindama mintį, kad kiekviena istorija ateina tada, kai esi jai pasiruošęs. Skaitant buvo įdomu ne tik sekti Johanos vidinius virsmus, bet ir gilintis į moterų stovyklos praktikas. 👱♀️
Tačiau negaliu nepaminėti, kad iš dalies mane erzino Jolantos veikėja. Atrodė, jog moterų stovykla jai buvo lyg šuniui penkta koja – vietoj to, kad užtikrintai ją organizuotų, ji pati blaškėsi ir turėjo pirmiausia susitvarkyti su savo vidiniu chaosu. Tai kėlė šiokį tokį disonansą – iš vienos pusės, suprantu, kad mes visos turime asmeninių iššūkių, bet iš kitos – norėjosi didesnio Jolantos stabilumo, ypač kai ji buvo atsakinga už kitų moterų patirtis. 🙏
Nepaisant to, Jolitos Herlyn rašymo stilius išliko lengvas, tačiau gilus. Ji meistriškai kuria atmosferą, kurioje susipina realybė ir mistika, faktai ir vidiniai išgyvenimai. Knyga alsuoja itališku gyvenimo džiaugsmu, kartu kelia egzistencinius klausimus ir kviečia atsigręžti į save. 👀✨
Šią knygą pavadinčiau savęs pažinimo kelione, kurioje, kaip ir pagrindinė veikėja Johana, gali atrasti naujų prasmių, įkvėpimo ir drąsos gyventi kitaip. ❤️🙏
"Robertas net žagtelėjo išgirdęs naujieną. Nustebo, kartu ir pasidžiaugė. Su Johana susipažino, kai ji viena keliavo į Skarės salą. Tada jį sužavėjo jos spontaniškumas, atvirumas pasauliui, smalsus protas, nuotykių mėgėjos ir kūrėjos dvasia. Buvo jo veidrodis. Moteriškas jo paties sielos įsikūnijimas. Todėl neabejojo, kad būtent su ja norėtų nugyventi visą gyvenimą. Tačiau po vestuvių viskas pasikeitė. Atrodė, jį taip sužavėjusias savybes Johana paaukojo ant santuokos altoriaus ar išbarstė prie jo žengdama. Lyg ją kas būtų perkeitę. Tarsi vestuvinis žiedas būtų ją užbūręs, suvaržęs vidinę jos laisvę."
"Jei sielos gyvena amžinai, gal neverta tiek gedėti joms praradus fizinį kūną? Johaną tokios mintys guodė. Praėjus pirmam šokui, ji susitaikė su tėčio netektimi. Įtikino save, kad jis persikėlė į kitą tikrovę ar pasaulį, su kuriuo susisiekti ne taip paprasta, bet įmanoma. Lyg ta kita tikrovė būtų kitame laike ir kitoje vietoje, na, tarkim, kokia maža salelė Ramiajame vandenyne pries porą šimtų metų. Jei tėtis joje gyventų, juk irgi neaplankytum. Teks pasitenkinti jo prisilietimais sapne ir atsiminimais apie drauge praleistą laiką."
Pirmoji šios autorės skaityta knyga; autorės nebuvau girdėjusi ir jokių lūkesčių neturėjau. Skaitėsi gerai nuo pat pradžių, nors pirmoje dalyje pagrindinė veikėja Johana vietomis truputį nervino ir jau maniau kad visas vidinių pokyčių ir dvasinio tobulėjimo aspektas taip ir plauks tik paviršiumi. Prasidėjus Tailando etapui knyga tikrai įtraukė ir pabaigiau per dieną, ypač patiko pabaiga ir kaip vilos Toskanoje pirkimo istorija susidėliojo ir išsirišo po herojės patirčių moterų stovykloje ir iš to išplaukusių vidinių pokyčių. Tikrai labai patiko. Pagyrimas autorei kad rašo tokiomis temomis ir linkėjimas tęsti toliau, etatinių „heiterių“ visada bus, kiekvienas supranta ir vertina pagal savo lygį :)
Knygą rinkausi pagal aprašymą, kuris žadėjo kur kas daugiau, nei gavau pačioje istorijoje. Jeigu jau pasirenkama rašyti apie siurrealistines situacijas, jas reikia aprašyti gerai – dabar susidaro įspūdis, tarsi eilinė moteriškė pasakotų apie savo sapnus prie kavos puodelio.
Į siužetą bandyta įvesti mistikos, bet tai visiškai nepasiteisino. Jeigu ieškote lengvo skaitinio apie romantiškąją Toskaną – ši knyga tikrai ne apie tai (gal tik pirmasis skyrius).
Jei paslaptingoji dalis būtų išpildyta geriau ir būtų pasiekta bent kiek didesnė intriga, vertinčiau knygą palankiau.
Autorė džiaugiasi, koks gražus knygos viršelis – tai va, tegu juo ir džiaugiasi.
Labai vidutiniškas moteriškas romanas. Tikėjausi daugiau, nei gavau. Labai nesimpatiška pagrindinė herojė. Tokia ir liko ir po tos keistos moterų stovyklos Tailande, kurios kaip siužetinės linijos nesupratau arba autorė nesugebėjo atskleisti jos privalumų. Skrendant lėktuvu, padėjo užmušti ilgą skrydžio laiką.
Citrinmedžių vila kaip dar viena pagrindinė knygos herojė. Net jei apie ją nekalbama, ji visada šalia. Nuo jos prasidėjo kelias į laimę, ji ta pradžia, be kurios nebūtų Tailando, moterų būrio, Sebastiano, o be jų nebūtų dieviškosios meilės, visur parodančios laimę ir džiaugsmą.
Nusipirkau šią knygą, nes labai patiko viršelis, pavadinimas irgi buvo daug žadantis. Knygos pradžia buvo užkabinanti, bet po to veiksmas nusikėlė į Tailandą. Buvo visiškai neįdomu, skaičiau ir erzino tiek pagrindinė veikėja, tiek kitos moterų stovyklos dalyvės.
Šiltas, įtraukiantis romanas, pripildytas gilių psichologinių minčių apie moterų bendrystę, laimės, meilės paieškas. Viskas vyksta geriausiu laiku, tinkamoje vietoje ;)