What do you think?
Rate this book
Kaimo gydytojas
Vienas pirmųjų Balzako kūrinių "Žmogiškosios komedijos" romanų grupėje (serija "Kaimo gyvenimo scenos").
324 pages, Hardcover
Published January 1, 2023
About the author
Honoré de Balzac
9,538 books4,368 followersFrench writer Honoré de Balzac (born Honoré Balzac), a founder of the realist school of fiction, portrayed the panorama of society in a body of works, known collectively as
La comédie humaine
.
Honoré de Balzac authored 19th-century novels and plays. After the fall of Napoléon in 1815, his magnum opus, a sequence of almost a hundred novels and plays, entitled, presents life in the years.
Due to keen observation of fine detail and unfiltered representation, European literature regards Balzac. He features renowned multifaceted, even complex, morally ambiguous, full lesser characters. Character well imbues inanimate objects; the city of Paris, a backdrop, takes on many qualities. He influenced many famous authors, including the novelists Marcel Proust, Émile Zola, Charles John Huffam Dickens, Gustave Flaubert, Henry James, and Jack Kerouac as well as important philosophers, such as Friedrich Engels. Many works of Balzac, made into films, continue to inspire.
An enthusiastic reader and independent thinker as a child, Balzac adapted with trouble to the teaching style of his grammar. His willful nature caused trouble throughout his life and frustrated his ambitions to succeed in the world of business. Balzac finished, and people then apprenticed him as a legal clerk, but after wearying of banal routine, he turned his back on law. He attempted a publisher, printer, businessman, critic, and politician before and during his career. He failed in these efforts From his own experience, he reflects life difficulties and includes scenes.
Possibly due to his intense schedule and from health problems, Balzac suffered throughout his life. Financial and personal drama often strained his relationship with his family, and he lost more than one friend over critical reviews. In 1850, he married Ewelina Hańska, his longtime paramour; five months later, he passed away.
Honoré de Balzac authored 19th-century novels and plays. After the fall of Napoléon in 1815, his magnum opus, a sequence of almost a hundred novels and plays, entitled, presents life in the years.
Due to keen observation of fine detail and unfiltered representation, European literature regards Balzac. He features renowned multifaceted, even complex, morally ambiguous, full lesser characters. Character well imbues inanimate objects; the city of Paris, a backdrop, takes on many qualities. He influenced many famous authors, including the novelists Marcel Proust, Émile Zola, Charles John Huffam Dickens, Gustave Flaubert, Henry James, and Jack Kerouac as well as important philosophers, such as Friedrich Engels. Many works of Balzac, made into films, continue to inspire.
An enthusiastic reader and independent thinker as a child, Balzac adapted with trouble to the teaching style of his grammar. His willful nature caused trouble throughout his life and frustrated his ambitions to succeed in the world of business. Balzac finished, and people then apprenticed him as a legal clerk, but after wearying of banal routine, he turned his back on law. He attempted a publisher, printer, businessman, critic, and politician before and during his career. He failed in these efforts From his own experience, he reflects life difficulties and includes scenes.
Possibly due to his intense schedule and from health problems, Balzac suffered throughout his life. Financial and personal drama often strained his relationship with his family, and he lost more than one friend over critical reviews. In 1850, he married Ewelina Hańska, his longtime paramour; five months later, he passed away.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 of 1 review
September 22, 2023
Įdomu tai, kad šį romaną (vieną iš pirmųjų „Žmogiškosios komedijos“ serijoje) autorius dedikavo savo motinai, su kuria turėjo gan komplikuotus santykius (Balzaką ankstyvoje vaikystėj augino seneliai, paskui jis buvo atiduotas į internatą ir koledžą). Vėliau, atsisakęs teisininko karjeros, Balzakas neteko tėvų materialinės paramos, nors jie buvo pasiturintys. Turbūt šia dedikacija autorius norėjo pabrėžti, kad vis dėlto myli motiną ir nori, kad ji patikėtų jo talentu.
Kitas svarbus šio romano faktas – tai, kad pagrindinio herojaus prototipo jis nepamiršo, ir po 17 metų, nors jau buvo parašęs keliolika kūrinių ir sutikęs gausybę įdomių žmonių, irgi vienaip ar kitaip aprašytų jo apysakose ir romanuose, pamini daktarą Franką laiške, rašytame būsimai žmonai Evelinai Hanskai. Matyt, per visą savo gyvenimą autorius nebesutiko tokio šviesuolio, kaip romane aprašytas daktaras.
Daktaras Benasis – dar ir meras, puikus ūkininkas, ekonomistas ir lankstus diplomatas.
Autorius ne prieš turtinguosius, nes Benasio veikla nukreipta bendruomenės praturtėjimui, o jo asmeninis turtas – tik priemonė geriems darbams daryti.
Tam tikra prasme romaną galima vadinti utopiniu, nes veiksmas vyksta neegzistuojančiame krašte (kantone, komunoje) šalia Prancūzijos, bet labiau todėl, kad jame egzistuoja socialinė-ekonominė utopija. Pagrindinis veikėjas – kaimo šviesuolis, geruolis, vargšų globėjas, bet (kaip vėliau sužinome) vienišas ir kenčiantis žmogus („...tas, kuris gydo kitus, savyje turi kažką, ko niekas negali išgydyti"). Kenčiantis, nes jaunystėje padarė daug klaidų.
Šalia Benasio istorijos, yra ir antra svarbi siužetinė linija – majoro Ženesto (beveik detektyvinė), – kariškio, dalyvavusio Napoleono žygiuose, – tad skaityti nenuobodu (nes vien ilgoki daktaro gerų darbų ir jo pasaulio suvokimo aprašymai šiek tiek atsibosta).
Be abejo, dabar, žinant Balzako biografiją, šypseną kelia jo herojaus organizuotas greitas komunos praturtėjimas (Balzakas kūrė fantastinius praturtėjimo planus sau, bet baigė gyvenimą skolose).
Tikėtina, kad Balzakas rašė ne utopiją, o siekiamybių romaną, nes utopijai jo vaizduojamas bendruomenės gyvenimas per skurdus. O jei utopija, tai ne materialine, o dvasine prasme, nes propaguojamos dorovinės siekiamybės, tarpais net pereinant į didaktiką. Herojus – pranašiškas, jo idėjos (be abejo, sutampančios su autoriaus) tam tikra visuomenės vystymosi ir egzistavimo ideologija (gerovės valstybė), deja, ir po 150 metų taip ir nerealizuota. Vis dėlto ilgoki veikėjų dialogai, pereinantys į monologus, apie valstybę, moralę, religiją mažina romano veiksmo dinamiką, o kartais – ir šiek tiek nuobodoki.
Romanas vertingas ne tik galimybe perskaityti dar vieną Balzako kūrinį (jis lietuvių kalba išleistas pirmą kartą), bet ir savo meninės išraiškos priemonėmis. Tai – jauno, bet jau kūrybiškai brandaus autoriaus romanas. Romanas skatina dorumą, jame netrūksta optimizmo ir tikėjimo žmonijos ateitimi. Balzakas didžiavosi, kad šiame kūrinyje nubrėžė gaires, kokia turi būti visuomenė ir žmonės: „Ši knyga vertesnė už įstatymus ir laimėtus mūšius“. Beje, autorius pabrėžia ir religijos reikšmę: „Religija yra vienintelė jėga, galinti sujungti įvairias socialines grupes ir joms suteikti patvarų pavidalą“. Jis pripažino jos politinę būtinybę ir moralinę naudą („aš įkvėpiau balzamo, kuriuo religija sutepa gyvenimo žaizdas, ji puikiai dera su papročiais“).
Puikūs gamtos aprašymai, didelis autoriaus pastabumas, charakteringi pagrindiniai ir kiti veikėjai. Romane sklando ir Napoleono dvasia; nors jis jau miręs, bet knygos veikėjams jis nemirtingas, autorius aiškiai simpatizuoja šiai tuo metu nevienareikšmiškai vertinamai Prancūzijos asmenybei.
Nesu utopinės-didaktinės literatūros mėgėjas, tad romaną vertinu 8 balais. Suprantama, kad šis – vienas pirmųjų – kūrinys neprilygsta geriausiems Balzako kūriniams, bet man buvo įdomu. Tikiuosi, ir kitiems skaitytojams.
Kitas svarbus šio romano faktas – tai, kad pagrindinio herojaus prototipo jis nepamiršo, ir po 17 metų, nors jau buvo parašęs keliolika kūrinių ir sutikęs gausybę įdomių žmonių, irgi vienaip ar kitaip aprašytų jo apysakose ir romanuose, pamini daktarą Franką laiške, rašytame būsimai žmonai Evelinai Hanskai. Matyt, per visą savo gyvenimą autorius nebesutiko tokio šviesuolio, kaip romane aprašytas daktaras.
Daktaras Benasis – dar ir meras, puikus ūkininkas, ekonomistas ir lankstus diplomatas.
Autorius ne prieš turtinguosius, nes Benasio veikla nukreipta bendruomenės praturtėjimui, o jo asmeninis turtas – tik priemonė geriems darbams daryti.
Tam tikra prasme romaną galima vadinti utopiniu, nes veiksmas vyksta neegzistuojančiame krašte (kantone, komunoje) šalia Prancūzijos, bet labiau todėl, kad jame egzistuoja socialinė-ekonominė utopija. Pagrindinis veikėjas – kaimo šviesuolis, geruolis, vargšų globėjas, bet (kaip vėliau sužinome) vienišas ir kenčiantis žmogus („...tas, kuris gydo kitus, savyje turi kažką, ko niekas negali išgydyti"). Kenčiantis, nes jaunystėje padarė daug klaidų.
Šalia Benasio istorijos, yra ir antra svarbi siužetinė linija – majoro Ženesto (beveik detektyvinė), – kariškio, dalyvavusio Napoleono žygiuose, – tad skaityti nenuobodu (nes vien ilgoki daktaro gerų darbų ir jo pasaulio suvokimo aprašymai šiek tiek atsibosta).
Be abejo, dabar, žinant Balzako biografiją, šypseną kelia jo herojaus organizuotas greitas komunos praturtėjimas (Balzakas kūrė fantastinius praturtėjimo planus sau, bet baigė gyvenimą skolose).
Tikėtina, kad Balzakas rašė ne utopiją, o siekiamybių romaną, nes utopijai jo vaizduojamas bendruomenės gyvenimas per skurdus. O jei utopija, tai ne materialine, o dvasine prasme, nes propaguojamos dorovinės siekiamybės, tarpais net pereinant į didaktiką. Herojus – pranašiškas, jo idėjos (be abejo, sutampančios su autoriaus) tam tikra visuomenės vystymosi ir egzistavimo ideologija (gerovės valstybė), deja, ir po 150 metų taip ir nerealizuota. Vis dėlto ilgoki veikėjų dialogai, pereinantys į monologus, apie valstybę, moralę, religiją mažina romano veiksmo dinamiką, o kartais – ir šiek tiek nuobodoki.
Romanas vertingas ne tik galimybe perskaityti dar vieną Balzako kūrinį (jis lietuvių kalba išleistas pirmą kartą), bet ir savo meninės išraiškos priemonėmis. Tai – jauno, bet jau kūrybiškai brandaus autoriaus romanas. Romanas skatina dorumą, jame netrūksta optimizmo ir tikėjimo žmonijos ateitimi. Balzakas didžiavosi, kad šiame kūrinyje nubrėžė gaires, kokia turi būti visuomenė ir žmonės: „Ši knyga vertesnė už įstatymus ir laimėtus mūšius“. Beje, autorius pabrėžia ir religijos reikšmę: „Religija yra vienintelė jėga, galinti sujungti įvairias socialines grupes ir joms suteikti patvarų pavidalą“. Jis pripažino jos politinę būtinybę ir moralinę naudą („aš įkvėpiau balzamo, kuriuo religija sutepa gyvenimo žaizdas, ji puikiai dera su papročiais“).
Puikūs gamtos aprašymai, didelis autoriaus pastabumas, charakteringi pagrindiniai ir kiti veikėjai. Romane sklando ir Napoleono dvasia; nors jis jau miręs, bet knygos veikėjams jis nemirtingas, autorius aiškiai simpatizuoja šiai tuo metu nevienareikšmiškai vertinamai Prancūzijos asmenybei.
Nesu utopinės-didaktinės literatūros mėgėjas, tad romaną vertinu 8 balais. Suprantama, kad šis – vienas pirmųjų – kūrinys neprilygsta geriausiems Balzako kūriniams, bet man buvo įdomu. Tikiuosi, ir kitiems skaitytojams.
Displaying 1 of 1 review