What do you think?
Rate this book
Kelias, pingvinai ir aš. „Camino Lituano“ dienoraštis
Žurnalistės ir rašytojos Jurgitos Lieponės knyga „Kelias, pingvinai ir aš. „Camino Lituano“ dienoraštis“ veda entuziastų sukurtu piligrimų keliu per Lietuvą. Puslapiuose atgyja autorės 300 kilometrų kelionė pėsčiomis nuo Žagarės iki Kauno, prisimenami ir ankstesni žygiai: ji, „Camino Lituano“ savanorė, šį kelią yra nuėjusi beveik visą, kai kuriuos etapus – po kelis kartus. Tarp įspūdžių įsiterpia sutiktų žmonių istorijos, įdomiausių vietų aprašymai ir patarimai, kaip žengti pirmą žingsnį „Camino Lituano“ keliu. Kodėl pavadinime atsirado žodis „pingvinai“? Taip kartais pavadinami pavargusiomis kojomis krypuojantys piligrimai!
***
Pėsčiomis per Lietuvą? Kur ta žvyrkelių dulkių romantika?.. Net nenumaniau, kad žiūrėsiu į Lietuvą plačiai atmerktomis akimis, negalėdama patikėti. „Camino Lituano“ sudėjo tinkamus kirčius ten, kur jų trūko. Supratau – Lietuva nėra tik Vilnius, Kaunas, Klaipėda ar Trakų pilis.
Kai pirmą kartą išėjau į kelią, skaudėjo viską – visų pirma skaudėjo griūvantį gyvenimą, o jau paskui – kojas. Nežinau, kuris skausmas buvo didesnis, o gal net ir nereikia lyginti. Nuo didelio fizinio nuovargio išsigrynina viskas – absoliučiai viskas. Taip kelias tampa tavo psichoterapeutu. Tavo vidiniu gydytoju. Tavo kunigu per išpažintį.
Aš ne vien ėjau. Dar klausiausi Kelio istorijų. Meilės, kuri Jakiškių dvarą įsigijo pardavusi koldūnų verslą. Kristinos ir Igorio, kurie eidami „Camino Lituano“ pamatė seną parduodamą namą, nutarė jį įsigyti ir dabar priima nakvynei piligrimus. Sutikau Oną, kuri bijo netilpti į grabą. Pasiekusi Kazimiero iš Rokonių namus ir vaišingai juose priimta sužinojau sėkmingos santuokos receptą: reikia pasimylėti ant skruzdėlyno! Eidama išgirdau, kodėl yra ilgos Stupurų kaimo moterų nosys. Sužinojau, kodėl viduryje Lietuvos gyvena laimingos karvės, kur yra vienos mistiškiausių kapinių ir kaip Mindaugas iš griuvėsių prikėlė Babtyno-Žemaitkiemio dvarą, kuriame vis dar jaučiami kunigaikštytės Kunigundos kerai. Kelyje tiesiog gyvena istorijos!
***
Pėsčiomis per Lietuvą? Kur ta žvyrkelių dulkių romantika?.. Net nenumaniau, kad žiūrėsiu į Lietuvą plačiai atmerktomis akimis, negalėdama patikėti. „Camino Lituano“ sudėjo tinkamus kirčius ten, kur jų trūko. Supratau – Lietuva nėra tik Vilnius, Kaunas, Klaipėda ar Trakų pilis.
Kai pirmą kartą išėjau į kelią, skaudėjo viską – visų pirma skaudėjo griūvantį gyvenimą, o jau paskui – kojas. Nežinau, kuris skausmas buvo didesnis, o gal net ir nereikia lyginti. Nuo didelio fizinio nuovargio išsigrynina viskas – absoliučiai viskas. Taip kelias tampa tavo psichoterapeutu. Tavo vidiniu gydytoju. Tavo kunigu per išpažintį.
Aš ne vien ėjau. Dar klausiausi Kelio istorijų. Meilės, kuri Jakiškių dvarą įsigijo pardavusi koldūnų verslą. Kristinos ir Igorio, kurie eidami „Camino Lituano“ pamatė seną parduodamą namą, nutarė jį įsigyti ir dabar priima nakvynei piligrimus. Sutikau Oną, kuri bijo netilpti į grabą. Pasiekusi Kazimiero iš Rokonių namus ir vaišingai juose priimta sužinojau sėkmingos santuokos receptą: reikia pasimylėti ant skruzdėlyno! Eidama išgirdau, kodėl yra ilgos Stupurų kaimo moterų nosys. Sužinojau, kodėl viduryje Lietuvos gyvena laimingos karvės, kur yra vienos mistiškiausių kapinių ir kaip Mindaugas iš griuvėsių prikėlė Babtyno-Žemaitkiemio dvarą, kuriame vis dar jaučiami kunigaikštytės Kunigundos kerai. Kelyje tiesiog gyvena istorijos!
304 pages, Paperback
Published January 1, 2023
2 people are currently reading
74 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 11 of 11 reviews
September 14, 2023
4/5
Tokia jautri, lengva knyga, kur bus vietos viskam – ir pasijuokti (patvirtinu: kikenau ir prunkščiojau), ir ašarą nubraukti (tikrai nuoširdžiai pramušė, nors ir nesitikėjau), ir kažką naujo sužinoti. Autorės pasakojimai dienoraščio forma, papildyti visokiomis įdomybėmis – nuotraukomis, faktais apie vietas, kuriose lankosi – dvarus, bažnyčias, miestus ir kaimus, o ir kupini patarimų norintiems eiti (ar dar net nežinantiems, kad nori). Informacijos nėra perspaustai daug, o ir pačios istorijos gana trumpos, įdomiai parašytos, tai neprailgsta, o knyga viena tų, kur galima ilgai skaityti, po gabaliuką – taip patogiai ir suskirstyta. Vienintelis dalykas, kuris man kišo koją, bet ir nujaučiau, kad gali – dvasingumas. Jo tikrai čia labai daug, o didžioji dalis autorės sutiktų vienokia ar kitokia prasme nušvitę. Tikrai nieko prieš jų nušvitimus neturiu, bet apie tai skaityti man dažniausiai netinka – matyt nes esu tokia biškį pinda ir cinikė. Tai čia ir pasivaidenimų istorijos, ir dvasinės nuotakos, ir visokie „Eini keliu... Bet gal kelias eina tavimi...“ reikalai. Čia ne tiksli citata, čia aš kuriu, jei ką.
Apart viso to, linkiu ranka į knygą nenumoti – gražiai išleista, didžiąją dalį laiko miela, graži, įkvepianti ir galinti, kaip jau minėta, palaužti net tokią akmenširdę kaip aš. O smagiausia, kad autorė į save per rimtai nežiūri, leidžia ir į asmeninį gyvenimą žvilgtelėti, ir kalba gyvai, prieš akis išties iškyla ir keliai, ir žmonės. Be to, platus interesų laukas, kai jau eini per Lietuvą – ir literatūra, ir kulinarija, ir religija, ir politika, ir kelionių, net gyvūnėlių istorijos. Galima rasti daug palaikymo Ukrainai, pašaipos sovietmečiui – man tas visada tik prideda papildomų balų. O istorija apie šunelį, klausiusį Donskio, bei katinėlį Vasiuką, su kuriuo šeimininkas nuėjo šį Kelią – tik vyšnia ant tokio čiut nuo nešimo žvyrkeliu dulkėto, bet po ilgo nešimo vis tiek išalkus skanaus torto.
Tokia jautri, lengva knyga, kur bus vietos viskam – ir pasijuokti (patvirtinu: kikenau ir prunkščiojau), ir ašarą nubraukti (tikrai nuoširdžiai pramušė, nors ir nesitikėjau), ir kažką naujo sužinoti. Autorės pasakojimai dienoraščio forma, papildyti visokiomis įdomybėmis – nuotraukomis, faktais apie vietas, kuriose lankosi – dvarus, bažnyčias, miestus ir kaimus, o ir kupini patarimų norintiems eiti (ar dar net nežinantiems, kad nori). Informacijos nėra perspaustai daug, o ir pačios istorijos gana trumpos, įdomiai parašytos, tai neprailgsta, o knyga viena tų, kur galima ilgai skaityti, po gabaliuką – taip patogiai ir suskirstyta. Vienintelis dalykas, kuris man kišo koją, bet ir nujaučiau, kad gali – dvasingumas. Jo tikrai čia labai daug, o didžioji dalis autorės sutiktų vienokia ar kitokia prasme nušvitę. Tikrai nieko prieš jų nušvitimus neturiu, bet apie tai skaityti man dažniausiai netinka – matyt nes esu tokia biškį pinda ir cinikė. Tai čia ir pasivaidenimų istorijos, ir dvasinės nuotakos, ir visokie „Eini keliu... Bet gal kelias eina tavimi...“ reikalai. Čia ne tiksli citata, čia aš kuriu, jei ką.
Apart viso to, linkiu ranka į knygą nenumoti – gražiai išleista, didžiąją dalį laiko miela, graži, įkvepianti ir galinti, kaip jau minėta, palaužti net tokią akmenširdę kaip aš. O smagiausia, kad autorė į save per rimtai nežiūri, leidžia ir į asmeninį gyvenimą žvilgtelėti, ir kalba gyvai, prieš akis išties iškyla ir keliai, ir žmonės. Be to, platus interesų laukas, kai jau eini per Lietuvą – ir literatūra, ir kulinarija, ir religija, ir politika, ir kelionių, net gyvūnėlių istorijos. Galima rasti daug palaikymo Ukrainai, pašaipos sovietmečiui – man tas visada tik prideda papildomų balų. O istorija apie šunelį, klausiusį Donskio, bei katinėlį Vasiuką, su kuriuo šeimininkas nuėjo šį Kelią – tik vyšnia ant tokio čiut nuo nešimo žvyrkeliu dulkėto, bet po ilgo nešimo vis tiek išalkus skanaus torto.
November 8, 2023
Jurgita Lieponė “Kelias, pingvinai ir aš. “Camino Lituano” dienoraštis“ 👣
Atsiminimai ir istorijos surinktos žygiuojant per “Camino Lituano” kelią. 🇱🇹
300 km pėsčiomis piligrimų keliu nukeliavusi autorė savo potyrius perteikia šioje knygoje, kuri primena atsiminimų knygą ar net dienoraštį. Šis savanorių įsteigtas kelias sukviečia įvairiausius žmones, kurie renkasi eiti juo dėl labai skirtingų priežasčių. Vieni ieško savo pašaukimo, kiti skandina sielvartą, treti nori fizinio ar moralinio išbandymo. Jurgita sutiktus praeivius išklauso, bando suprasti ir perteikti jų išgyvenimus šioje knygoje. Ko galima tikėtis einant šiuo keliu? Ką jis atneša? Ką iškelia į paviršių? Puiki knyga besidomintiems žygiais po Lietuvą ir visiems svarstantiems eiti Camino keliu. Knygoje atrasite ne daug sausos informacijos, o jautrias, tikras istorijas, kurios, galbūt, įkvėps šiuo keliu eiti ir jus. Knyga parašyta labai paprastai, joje daug gyvenimiškų, buitiškų situacijų. Joje žydi draugystė, ištvermė, atsidavimas ir tikrumas. Tekstas persiskaitys labai lengvai, taip pat rasite nemažai nuotraukų ir įdomių faktų apie mūsų mylimą Lietuvą.
Rekomenduoju visiems besidomintiems žygiais ir mėgstantiems tikras, paprastas žmonių istorijas. 🙌
4 ⭐ | 2023 - 81 📚
Atsiminimai ir istorijos surinktos žygiuojant per “Camino Lituano” kelią. 🇱🇹
300 km pėsčiomis piligrimų keliu nukeliavusi autorė savo potyrius perteikia šioje knygoje, kuri primena atsiminimų knygą ar net dienoraštį. Šis savanorių įsteigtas kelias sukviečia įvairiausius žmones, kurie renkasi eiti juo dėl labai skirtingų priežasčių. Vieni ieško savo pašaukimo, kiti skandina sielvartą, treti nori fizinio ar moralinio išbandymo. Jurgita sutiktus praeivius išklauso, bando suprasti ir perteikti jų išgyvenimus šioje knygoje. Ko galima tikėtis einant šiuo keliu? Ką jis atneša? Ką iškelia į paviršių? Puiki knyga besidomintiems žygiais po Lietuvą ir visiems svarstantiems eiti Camino keliu. Knygoje atrasite ne daug sausos informacijos, o jautrias, tikras istorijas, kurios, galbūt, įkvėps šiuo keliu eiti ir jus. Knyga parašyta labai paprastai, joje daug gyvenimiškų, buitiškų situacijų. Joje žydi draugystė, ištvermė, atsidavimas ir tikrumas. Tekstas persiskaitys labai lengvai, taip pat rasite nemažai nuotraukų ir įdomių faktų apie mūsų mylimą Lietuvą.
Rekomenduoju visiems besidomintiems žygiais ir mėgstantiems tikras, paprastas žmonių istorijas. 🙌
4 ⭐ | 2023 - 81 📚
April 25, 2024
Nuostabaus gerumo knyga! Atrodė, lyg kartu būčiau ėjusi!
March 27, 2024
Mes kuriame gyvenimą iš tikrumo akimirkų jame. Šilto žvilgsnio, palaikančio žodžio, tylaus apkabinimo, ašarų, nusiritančių skruostais kasdieniuose pokalbiuose - ko tik kiekvienas neįvardintume, kaip „tų tikrųjų, svarbiųjų“ gyvenimo momentų! Ir jų ieškome, greičiausiai, visi skirtingai. Vieni guli po obelim, kiti plaukia per vandenynus, treti medituoja, ketvirti, galbūt, skraido, gamina, bėga, šoka. O yra ir tokia rūšis žmonių, kurie save susirenka ir supranta eidami. Apie juos ir ši kelio knyga.
Su viena drauge seniai esame turėję pokalbį apie tai, kad mes visi esame daugelio išėjimų žmonės. Ir aš iš tų, kuriai galvoje šviesėja, kai randu laiko, noro ir jėgų prasieiti. Tada pasaulį ir save pamatau aiškiau. O ir tėtis yra minėjęs, kad eidamas žmogus mato vaizdus aplinkui, tolimesnę perspektyvą, platesnį vaizdą ir nori nenori, tas vaizdas ima plėstis ir galvoje. Tolsta kasdieniai rūpesčiai, gali pradėti galvoti labiau apie idėjas, o ne įvykius.
Man ši knyga buvo labai šviesi ir artima. Ir nors nesu ėjus Camino Lituano kelio, profilaktiškai kas kurį laiką paminiu vyrui, kad vaikai paaugs ir mums reikėtų, žinai? 😊 O skaitydama vis galvojau, kad viena atkarpa eina kažkur visai šalia mūsų, jau kaip bičių avily užsikūrė mintys, kaip čia gal mums reikėtų priimt piligrimus. Bet su tokiais mano užsidegimais reikėtų palaukti, kol mintys nusistovės.
Gražu, kad knygoje pasakojama ne tik autorės patirčių, bet ir kelyje sutiktų žmonių istorijos. Nes einantys piligrimai, pasitraukę iš savo komforto zonų, išminties semiasi visuose sutiktuose. Su džiaugsmu skaičiau ir kelyje sutiktų draugysčių istorijas, net puslapiai atgydavo autorei kalbant apie savo įkvepėjus.
Man, gal kiek per daug pasirodė Kelio metaforų ir kone sudievinimo, išaukštinimo momentų, bet tarsi suprantu, kad kelionę autorė atradus kaip savo religiją ir randa vis naujų palyginimų ir būdų apie ją pasakoti.
Žavėjausi autorės gebėjimu priimti kiekvieną tokį, kokį jį sutinka, be smerkimo, be savos nuomonės kišimo. O kelyje ji sutinka tikrai įvairiausio plauko žmonių. Nerealus jos gebėjimas iš tų, sutiktųjų, semtis įkvėpimo ir įkvėpti kitus.
Skaitydama atsiminiau, kad praėjusią vasarą važiavau iš savo kaimo į parduotuvę ir žiūriu – žygeivis eina! Pristabdžiau, nusišypsojau, permąsčiau, kad neturiu, ką jam duoti, o taip norėjau, nusprendžiau nupirkt snikersų ir grįždama pakalbint. O grįžus neberadau. Ir iki šiol gailiuosi, kad tuo metu ir toje vietoje nesustojau! Dabar jau sau pažadu – pamačius stosiu, kad ir kas nutiktų. Pamoką išmokau.
Su viena drauge seniai esame turėję pokalbį apie tai, kad mes visi esame daugelio išėjimų žmonės. Ir aš iš tų, kuriai galvoje šviesėja, kai randu laiko, noro ir jėgų prasieiti. Tada pasaulį ir save pamatau aiškiau. O ir tėtis yra minėjęs, kad eidamas žmogus mato vaizdus aplinkui, tolimesnę perspektyvą, platesnį vaizdą ir nori nenori, tas vaizdas ima plėstis ir galvoje. Tolsta kasdieniai rūpesčiai, gali pradėti galvoti labiau apie idėjas, o ne įvykius.
Man ši knyga buvo labai šviesi ir artima. Ir nors nesu ėjus Camino Lituano kelio, profilaktiškai kas kurį laiką paminiu vyrui, kad vaikai paaugs ir mums reikėtų, žinai? 😊 O skaitydama vis galvojau, kad viena atkarpa eina kažkur visai šalia mūsų, jau kaip bičių avily užsikūrė mintys, kaip čia gal mums reikėtų priimt piligrimus. Bet su tokiais mano užsidegimais reikėtų palaukti, kol mintys nusistovės.
Gražu, kad knygoje pasakojama ne tik autorės patirčių, bet ir kelyje sutiktų žmonių istorijos. Nes einantys piligrimai, pasitraukę iš savo komforto zonų, išminties semiasi visuose sutiktuose. Su džiaugsmu skaičiau ir kelyje sutiktų draugysčių istorijas, net puslapiai atgydavo autorei kalbant apie savo įkvepėjus.
Man, gal kiek per daug pasirodė Kelio metaforų ir kone sudievinimo, išaukštinimo momentų, bet tarsi suprantu, kad kelionę autorė atradus kaip savo religiją ir randa vis naujų palyginimų ir būdų apie ją pasakoti.
Žavėjausi autorės gebėjimu priimti kiekvieną tokį, kokį jį sutinka, be smerkimo, be savos nuomonės kišimo. O kelyje ji sutinka tikrai įvairiausio plauko žmonių. Nerealus jos gebėjimas iš tų, sutiktųjų, semtis įkvėpimo ir įkvėpti kitus.
Skaitydama atsiminiau, kad praėjusią vasarą važiavau iš savo kaimo į parduotuvę ir žiūriu – žygeivis eina! Pristabdžiau, nusišypsojau, permąsčiau, kad neturiu, ką jam duoti, o taip norėjau, nusprendžiau nupirkt snikersų ir grįždama pakalbint. O grįžus neberadau. Ir iki šiol gailiuosi, kad tuo metu ir toje vietoje nesustojau! Dabar jau sau pažadu – pamačius stosiu, kad ir kas nutiktų. Pamoką išmokau.
May 31, 2024
🐧 Kelias, pingvinai ir aš
Įvertinimas ⭐️⭐️⭐️⭐️⭐️
Tai nepakartojamas pasakojimas apie Lietuvą ir joje gyvenančius žmones. Apie jų netikėčiausias istorijas, patirtus nuotykius ir atradimus. Skaitant šią knygą mintimis grįžau į Camino Lituano kelią. Juo, Žemaitijos atkarpa, keliavau prieš keletą metų. Tuomet dar iki galo nesupratau į ką įsivėliau, bet buvo nepakartojama. Gaila, kad tuomet praleidau didžiąją dalį pažinčių su Kelio gyventojais, kurie suteikia piligrimams nakvynę. Tačiau tuos, ką pavyko pažinti, ir dabar prisimenu su šypsena.
Rekomenduoju šią knygą perskaityti kiekvienam, kuris yra pasimetęs savo viduje, kiekvienam, kuris galbūt planuoja eiti Camino Lituano, ir kiekvienam, kuris nieko dar apie tai nežino. O ši knyga, įsitaisys mano knygų lentynoje, kaip ir kitos knygos apie šią nuostabią kelionę, kurią pavyko patirti ir man.
Įvertinimas ⭐️⭐️⭐️⭐️⭐️
Tai nepakartojamas pasakojimas apie Lietuvą ir joje gyvenančius žmones. Apie jų netikėčiausias istorijas, patirtus nuotykius ir atradimus. Skaitant šią knygą mintimis grįžau į Camino Lituano kelią. Juo, Žemaitijos atkarpa, keliavau prieš keletą metų. Tuomet dar iki galo nesupratau į ką įsivėliau, bet buvo nepakartojama. Gaila, kad tuomet praleidau didžiąją dalį pažinčių su Kelio gyventojais, kurie suteikia piligrimams nakvynę. Tačiau tuos, ką pavyko pažinti, ir dabar prisimenu su šypsena.
Rekomenduoju šią knygą perskaityti kiekvienam, kuris yra pasimetęs savo viduje, kiekvienam, kuris galbūt planuoja eiti Camino Lituano, ir kiekvienam, kuris nieko dar apie tai nežino. O ši knyga, įsitaisys mano knygų lentynoje, kaip ir kitos knygos apie šią nuostabią kelionę, kurią pavyko patirti ir man.
February 13, 2024
4+⭐️
Ačiū, Jurgita Liepone, už tokį jaukų skaitinį.
Skaitai ir žinai daugumą vietų, vienur teko pabūti, apie kitas tik girdėjai, bet esmė, kad svarbiausia ne vieta, o žmogus joje, su savo istorija, mintimis, tikėjimu.
Puiki Kelio reklama, dar labiau noriu eiti.
“Basas ne tas, kuris be batų”.
…’Sakau ją tada, kai matau turtingus širdies benamius. Nes tikroji benamystė nėra namų neturėjimas. Kiek savo keliuose esame sutikę širdies benamių? Kiek būta empatijos benamių? Kiek besaikio noro turéti daugiau benamių? Ir kiek, pagaliau, vidinés benamystės kiekviename iš mūsų? O jos yra. Tikrai kiekviename.
Ne visada pilnatvé yra tik turéti namus. Kaip ir ne visuomet tas, kuris basas, yra be batų.’…
Ačiū, Jurgita Liepone, už tokį jaukų skaitinį.
Skaitai ir žinai daugumą vietų, vienur teko pabūti, apie kitas tik girdėjai, bet esmė, kad svarbiausia ne vieta, o žmogus joje, su savo istorija, mintimis, tikėjimu.
Puiki Kelio reklama, dar labiau noriu eiti.
“Basas ne tas, kuris be batų”.
…’Sakau ją tada, kai matau turtingus širdies benamius. Nes tikroji benamystė nėra namų neturėjimas. Kiek savo keliuose esame sutikę širdies benamių? Kiek būta empatijos benamių? Kiek besaikio noro turéti daugiau benamių? Ir kiek, pagaliau, vidinés benamystės kiekviename iš mūsų? O jos yra. Tikrai kiekviename.
Ne visada pilnatvé yra tik turéti namus. Kaip ir ne visuomet tas, kuris basas, yra be batų.’…
September 4, 2024
Pradžia tokia ne mano skonio, jau galvojau bus prastai, bet tik įžanga tokia buvo. Kai prasidėjo istorijos tai mane sugriebė ir nepaleido. Esu nuėjusi prancūzišką ir portugališką kelią, bei pirmajį etapą nuo Žagarės iki Buivydžių. Lietuviškas kelias visiškai kitoks, daugiau ramybės, mažiau piligrimų ir net skausmas kitoks - vietoj kalnų: žudantis iš nuobodumo ir dulkių žvyrkelis 🙈 Ir vis dėl to - jis toks savas ir mielas… Bet ką gi aš žinau apie lietuvišką Kelią vos vieną atkarpą nuėjus? Žinau tik vieną - perskaičiusi šią knygą eidama per visus aprašytus kaimus į juos žiūrėsiu kitomis akimis. Labai gaila, kad istorijos nusidriekė tik iki Kauno…
January 20, 2025
Labai lengvai "perėjau" Camino Lituano puslapiais:) Žinojau, kad Lietuva graži, dėkinga autorei, kad papasakojo kokie geri gyvena žmonės.
Pirmą knygą apie piligriminius žygius skaičiau per karantiną (taip galėjau įkvėpti laisvės gurkšnį) ir įtraukė...
Pirmą knygą apie piligriminius žygius skaičiau per karantiną (taip galėjau įkvėpti laisvės gurkšnį) ir įtraukė...
June 28, 2024
Gera knyga. Įdomi ne tik galvojantiems apie Camino Lituano, bet ir kitiems, norintiems geriau pažinti Lietuvą. Patiko rašymo stilius. Knygoje ypač užkabino sutiktų žmonių istorijos.
September 26, 2024
Nuostabi knyga, priverčianti susimąstyti apie gyvenimą. Padėjus knygą norisi apsiauti batus ir eiti į kelią. Ačiū autorei už šitą nuostabų kūrinį, kuris leido geriau pažinti Lietuvą ir jos žmones.
June 4, 2025
Atrodo, ką galima pasakyti apie ėjimą ir negi gali būti įdomūs kitų pokalbiai? Bet patiko labai, skaitėsi ramiai, skalsiai ir su išmintimi. Knyga, prie kurios tikrai kažkada vėl sugrįšiu.
Displaying 1 - 11 of 11 reviews