Romano veiksmas nukelia į XIX amžiaus pirmąją pusę, į du kaimus, kurių vienas, Grabupiai, yra lietuvninkų žemėse, o kitas, Oželiai, dūnininkų Žemaitijoje. Tokią laiko ir erdvės sąrangą autorė pasirinko neatsitiktinai, juk, kaip rašė knygoje „Raišas paukštis“, vienų jos protėvių šaknys Klaipėdos krašte buvo įaugusios, o kitų – tuojau už rubežiaus. Vadinasi, romanas laikytinas ne tik istoriniu, bet ir autobiografiniu.
Knyga „Vilkų Kampo Eliza“ svarbi ir kaip Klaipėdos krašto lietuvybės liudijimas. Pasakodama apie giminių, šeimų, žmonių, lietuvninkų ir žemaičių, likimus, autorė tarsi atskleidžia Klaipėdos devizo „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva“ giluminę esmę, jo istorinį pamatą.
Kūrinys įtraukia skaitytoją nuo pat pirmų puslapių, nes jame sklandžiai, įtaigiai ir, kas itin svarbu, įdomiai papasakota dviejų šeimų, Ožkarčių ir Vilkų, istorija. Autorė meistriškai supina, suriša jų gyvenimo linijas, sukurdama tankų meninį audinį, kuriame regime jų kovą dėl būvio skaudžių istorijos kirčių fone. Centrinė kūrinio ašis – Eliza, graži, stiprios dvasios moteris, apie ją sukasi pasakojimas, čia nutoldamas prie kito personažo, čia ir vėl tuoj sugrįždamas. Sodrus, įtaigus, vaizdingas pasakojimas plaukia ramia tėkme, vietomis primena poringę ar legendą su lemtingais sutapimais, net mistikos šešėliais, su kaimo žmonių išmintimi, paprasta, iš gyvenimo patyrimo.
LT/ ENG Žinant mano santykį su audio, tai buvo daugiau nei netikėta! Pirmi sakiniai papirko Aldonos Vilutytės balsu! Suvyniojo mane, apdengė puria antklode, ir įtraukė į gyvenimus, nugyventus šalia, bet taip seniai... Be istorijos nebūtų balso...be moters, nebūtų istorijos...Lėtai, nuoširdžiai, giliai ir nepaprastai gyvai autorė išvynioja Elizos ir jos artimųjų gyvenimus, pamylint, apkabinant kiekvieną, išjaučiant jų skausmus, trapumą ir tvirtybę, stebint Elizos virsmą iš šeimos mylimos mergikės į vilkę, krauju stovinčią už savus. Kalbos perlai, mažybiniai žodžiai, pabirę istorijoje tampa neatskiriama jos dalimi. Nuoširdus ačiū autorei už šia nepakartojamą literatūrinę kelionę, pasaulį, kuris nepaleidžia iki šiol! *********************************** Knowing my relationship with audio, this was more than unexpected! The very first sentences won me over with the voice of Aldona Vilutytė! It wrapped me up, covered me in a fluffy blanket, and drew me into lives lived so close, yet so long ago... Without the story, there would be no voice... without the woman, there would be no story... Slowly, sincerely, deeply, and so vividly, the author unfolds the lives of Eliza and her loved ones—cherishing and embracing every single one, feeling through their pain, fragility, and strength, watching Eliza’s transformation from the family’s beloved girl into a she-wolf, standing fiercely by her own. Linguistic gems and affectionate words scattered throughout the story become an inseparable part of it.
Heartfelt thanks to the author for this unforgettable literary journey, a world that still hasn't let me go!
Perskaičiau per dieną. Ir ne todėl, kad tai savaitgalio romaniukas. O todėl, kad istorija įtraukė kaip liūnas - pradėjau ryte ir nebegalėjau sustoti. Knyga verta filmo ❤️
Labai gražiai parašyta, kažkuo panaši į Simonaitytės kūrybą. Bet, o dievai, kokia liūdna, kokia slogi ir bedžiaugsmė, nežinau, kada ją reikėtų skaityti. Akivaizdu, kad tikrai ne tada, kai norisi bent krislelio šviesos ir geresnės nuotaikos. Čia jos nebus.
Oi, kaip apmaudžiai šį kūrinį prasileido didžiosios leidyklos! Unikalus romanas apie XIX amžiaus pradžios lietuvius ir lietuvninkus, pasakojamas Elsės lūpomis jos mirties valandą. Turtinga kalba, gausi autentiškų žodžių, asmenvardžių, istorinis fonas, nekasdieniška veikėjų kasdienybė ir jie patys. Puikus romanas! “<…> tūkstančiai maskolių stos prieš tave vieną, juk visi žino, kokią nesuskaičiuojamą daugybę velnias jų priperėjo.”(p. 154)
Labai gražiai parašytas romanas – ypač autentiška senoji Klaipėdos krašto tarmė ir sukurta atmosfera. Tačiau autorės stilius iš anksto užsiminti apie būsimus įvykius frazėmis: „o toliau bus dar blogiau“ ar „ji nė nenumanė, kad rytoj ištiks dar didesnės nelaimės“ veikė kaip savotiški spoileriai – siužetas prarado dalį intrigos, nes nuolat buvo sufleruojama, kas laukia toliau.
Ilgokai sąmoningai vengiau šios knygos, nes įsivaizdavau, kad tai bus dar viena “vilko vaikų” istorija. Pasirodo, kad visiškai ne apie tai. Klausiau audioformato su A. Vilutytės balsu. Tas tembras ir pasakojimo stilius papirko. Tie senieji žodžiai, išsireiškimai-gerai klausėsi. Pasakojimas liūdnas, apie sunkią moters dalią, apie ją supančių žmonių likimus. Priminė mano jaunystėj mėgtą Ievos Simonaitytės kūrybą. Gal, kad aprašomas kraštas tas pats, o ir laikmetis panašus. Į pabaigą man pradėjo maišytis visi veikėjų vardai. Taip jau būna, kai skaitai ne vieną dešimtmetį apimančią šeimos istoriją. Bet visumoj tikrai gera realistinė knyga.
Puiki! Nors… ašarų pakalnė - ir Elzės gyvenimas, ir knyga, kurią, vis braukdama, ašarą, labai greit perskaičiau. Pasakojimas taip gražiai ir gerai sudėliotas, kad negali atsitraukti, akys tik griebia ir griebia tolimesnį sakinį, kitą istoriją, kol neužverti paskutinio puslapio. Ir dar po perskaitymo nešiojiesi kurį laiką mintis, emocijas, apmąstymus. Tiek Ožkarčių, tiek Vilkų šeimos žavi savo stiprybe, kur kiekvienas šeimos narys yra lyg tvirtovėj, nesvarbu ką kiti sako ar mano. Kad ir kokie skirtingi charakteriai, priimti sprendimai nebus namie pasmerkimo, priekaišto, tik ėjimas per sunkumus kartu tylom, nesiskundžiant, kasdieniais darbais, nebylia auka ir duotu žodžiu tvirtinant meilės, artumo jausmą, kuris taip stipriai skiriasi nuo įsimylėjimo skraidymo padebesiais. Aidu ataidi sena, nuolatinė lietuvio kova už savo žemę, tiek paaukojusi gyvenimų, likimų… O kokia graži antgamtiškumo, net mistiškumo, nepaaiškinamo pasaulio pilna žmogaus kasdienybė ir būtis! Kaip sapnai, ženklai, nuojautos ir vizijos viską iki galo sudėlioja į savo vietas! Puikus kūrinys!!!
Lengvas, nesudėtingas skaitinys, tačiau perskaičius kažkodėl norisi sustoti. Visą laiką skaitant galvoje skambėjo vienas žodis – kronika. Šeimos, giminės, žmonių gyvenimų kronika. Keista, bet ši knyga man susiliejo su prieš tai skaitytu Abrahamo Verghese „Vandens pažadu“. Žinoma, savo apimtimi, literatūriniu užmoju ir pasakojimo gyliu tai visiškai nepalyginamos knygos. Ir vis dėlto kažkas jas sieja. Gal žmogaus gebėjimas tiesiog nešti savo gyvenimą. Indija ar Lietuva – kur pasaulyje pirštu bedurtum, vargas lieka vargu, o žmogaus skausmas nėra matuojamas nei tautybe, nei laikmečiu. Žmonės gimdė, augino vaikus, mylėjo, išsiskyrė, laidojo mažus ir didelius, kentė nepriteklių. Jiems dažniausiai svarbiausia buvo išgyventi, prasimaitinti, užauginti vaikus ir, kaip pati sau pasakyčiau, išvargti gyvenimą. Man patiko, kad Nijolė Marytė Šerniūtė neleidžia skaitytojui pernelyg ilgai užsibūti tame skausme. Ji nesileidžia į ilgus jausmų aprašymus, nedramatizuoja. Apie sunkius dalykus pasakoja paprastai, aiškiai, bet išjaustai. Dėl to knyga nėra slegianti. Ji liūdna, vietomis skaudi, bet kartu kažkokia labai žemiška ir švelni. Paprasta, gyvenimiška ir švelniai graudi knyga. Ne ta, kuri pribloškia, bet ta, kuri perskaičius dar kurį laiką lieka mintyse.
Kaip aš mėgstu tokio žanro knygas! Šią perskaičiau, galima sakyti, per du prisėdimus. Ir ne todėl, kad tai būtų kokia lengvutė, jokio svorio neturinti knyga – priešingai. Tiesiog pradėjus skaityti buvo neįmanoma atsitraukti. Knyga parašyta labai įdomiu ir įtraukiančiu stiliumi. Joje gausu tarmiškų žodžių, o kadangi pati esu žemaitė, dauguma jų man buvo puikiai žinomi ir suprantami. Buvo net labai smagu juos skaityti – kartais atrodydavo, tarsi pati močiutė kaime sėdėtų šalia ir pasakotų savo gyvenimo istoriją. Tai nėra lengva ar linksma istorija. Elizos gyvenime kur kas daugiau skausmo, netekčių, išbandymų ir nelaimių nei džiaugsmingų bei šviesių akimirkų. Tačiau būtent tas gyvenimo tikrumas ir sugebėjo mane taip stipriai įtraukti. Skaitant ne kartą norėjosi ir pykti, ir liūdėti, ir kartu su pagrindine veikėja išgyventi viską, ką jai teko patirti. Labai patiko ir tai, kaip per vienos moters gyvenimą atsiskleidžia to meto žmonių kasdienybė, papročiai, sunkus gyvenimas ir pasirinkimai, kuriuos kartais už žmogų padarydavo pats likimas. Knyga paliko tokį jausmą, kad Elizos istoriją dar ilgai nešiosiuosi mintyse. Labai labai patiko! Tikrai viena iš tų knygų, kurią perskaitai, užverti paskutinį puslapį ir dar kurį laiką apie ją galvoji. O kadangi istorija tuo nesibaigia, neabejoju – skaitysiu ir tęsinį „Julijonas Vilkas“. Jau smalsu sužinoti, kur toliau nuves ši istorija.
Baigus skaityti knygą, susimąsčiau apie Elizos gyvenimą, nesibaigiančius sunkumus ir likimą. Keli šimtmečiai prabėgę nuo laikotarpio, kuriuo gyveno veikėjai, laisva žemė, o širdies skausmas juntamas ir dabar - tokia artima Vilkų kampo Eliza man pasirodė… Rekomenduoju knygą bei tęsiu kitų autorės knygų skaitymą.
Įdomi knyga, apžvelgianti to laikotarpio istorinį Lietuvos laikmetį. Truputį pasigailėjau, kad knygos pradžioje nėra žemėlapio, taip būtų buvę lengviau orientuotis. Graži kalba, daug negirdėtų žodžių ir tik Simonaitytės romanuose skaitytų aktualijų. Labai rekomenduoju.
"Vyrams baigiant kloti šiaudais stogą, visiems jau buvo akivaizdu, kad jaunoji Vilkienė yra gerai dienose. Todėl skubėjo, kad mažajam Vilkiukui būtų paruošta vietelė. Labiausiai dèl to džiaugėsi Ona. Ji ir mezgė, ir siuvo visokias grożybes naujajam šeimos nariui. lr laukė, ir lauké gal dar labiau nei Elžbieta."
Dar viena lietuvių autorė, kuri savo kūriniu tiesiog panardino mane į kitą laiką.
Į 1800-uosius. Į Lietuvą, esančią tarp dviejų pasaulių – iš vienos pusės spaudžiamą vokiečių, iš kitos – rusų. Į Lietuvą, kuri pamažu buvo trinama, keičiama ir gludinama.
Tačiau ši knyga – toli gražu ne vien apie Lietuvos istoriją, tautiškumą ar kalbą. Ji apie žmogų. Apie jo paprastą kasdienybę, mažus rūpesčius, pasirinkimus, netektis ir gyvenimą, kuris teka net tada, kai aplink jį keičiasi visas pasaulis.
Ir visa tai autorė supina taip literatūriškai, kad pagauni save godžiai klausant kiekvieną sakinį, kabinantis už kiekvieno žodžio. Lyg jie būtų siūlas, vedantis vis gilyn į tą laiką. Lyg knyga būtų tylus gidas, vedantis senais keliais, pro žmonių namus, jų gyvenimus ir likimus, leidžiantis bent akimirkai ten pabūti.
Man patinka knygos, kurios ne tik pasakoja istoriją, bet ir sukuria vaizdingą, gyvą paveikslą, po kurį vaizduotė gali braidyti lig valios.
Nuostabi knyga, joje radau ir Lietuvos istorijos, senovės lietuvių buities, tikėjimo paslapčių, religingumo, bei nelengvą, tačiau taip įtraukiantį šeimos gyvenimą. Labai lengvai parašyta apie nelengvus dalykus, skaitydama tiesiog jauti protėvių šaknis ir kultūrą.
Šią knygą pasirinkome dėl pavadinimo. Manėme, kad tai istorija susijusi su Vilko vaikais – našlaičiais bėgusiais nuo raudonosios (mažoji raidė specialiai) armijos ir priglaustais Lietuvos ūkininkų. Sakiau žmonai, kad ne ta lysvė, bet ar kada nors bandėte ginčytis su mano žmona? Kaip suprantate, pasirinkimo turėjau tiek pat, kiek grandinėmis prikaustytas Lokis, kuriam ant kaktos varva gyvatės nuodai. Tiesą pasakius, mieliau rinkčiausi jo likimą, nei dar kart iškentėt šią ašarų pakalnę... Pradėsim nuo veikėjų... Tokių sąmoningai pasirinkusių būti idiotais individų seniai besutikau bevartydamas puslapius, o ne Veidaknygės komentaruose. Kreipimasis į autorius – jei rašote apie praeitį ir jums atrodo savaime suprantama, kad tokiu metu žmonės turi būt trenkti maišu – turiu jums blogų naujienų. Jei tikrai visi protėviai būtų tokie ataušę, mūsų net nebūtų. Būtume išmirę, be mažiausios galimybės egzistuoti. Tikimybė žmonijai išlikti būtų buvusi dar mažesnė, nei galimybė gyvybei atsirasti Žemėje. Visame kūrinyje radau vieną sumanų, linksmą ir dėmesio vertą herojų – tai hermafroditas žiniuonis. Veiksmas. Iš tikrųjų tai sunku pavadinti veiksmu, nes jokio sušikto veiksmo čia nėra... Elizos kraustymasis ir Vinco nukirsti pirštai yra daugiausia veiksmo, kiek gausite šioje knygoje. Būtų priimtina, jei kas nors atpirktų šį trūkumą... Dvasinė kelionė tiek pat turtinga, kiek pilnos grikių buvo Maximos lentynos prieš karantiną. Tiesą pasakius, įpusėjus apžvalgą sąmoningai renkuosi dėti tašką ir nebegadinti savo ir Jūsų nuotaikos. Reziume – knyga visomis prasmėmis yra mėšlo krūva. Čia nei yra ko rasti, nei verta pradėti ieškoti. Kitą knygą Bookstagramui rinksiu aš. 1/10
Knyga nors ir labai liūdna ir slogi labai įtraukė, buvo įdomu skaityti, bandyti įsivaizduoti kur tie trobesiai, kur tie kaimai, kokia čia vieta Lietuvoje. Gera skaityti neįprastą tarmę.
Oj kokio gražumo ir šiltumo knyga. Kaip gera tokią imti į rankas ir tiesiog pasinerti į skaitymą. Mėgavausi kiekviena minute, kiekvienu sakiniu. Kiek išgyvenimų, skausmo ir stiprybės vienu metu! Didžiausia pagarba autorei. Daug senovinių žodžių nesupratau ir tik gale knygos radau jų paaiškinimus 🫣, bet tai visiškai nesugadino skaitymo džiugesio. Išjaučiau viską ir gyvenau kartu su kiekvienu veikėju. O paskutinis sakinys " Angelas atsigulė šalia ir užklojo Elžbietą baltu savo sparnu" taip nuostabiai gražiai amžiams užmigdė Elizą - pagrindinę knygos veikėją.
Knyga rašymo stiliumi primena šiek tiek Simonaitytę, šiek tiek Žemaitę... Veiksmas vyksta XIX a. pirmoje pusėje Klaipėdos krašte. Knyga apie "paskenduolės" laikus, apie kelių šeimų sunkų gyvenimą. Knyga labai vaizdinga, lengvai skaitosi, daug (bet tikrai ne per daug) žemaitiškų žodžių, kurie knygos gale paaiškinti. Knyga labai įtraukė
Labai puiki knyga, tiesiog tobula.Nieko joje netrūksta ir nieko joje nėra per daug, nors kartais skaitant ateidavo mintis "už ką tiek gyvenimo". Labai graži tarmiška kalba, labai tikri žmonės ir jų lemtis įdomi.
Jei patiko Ievos Simonaitytės "Vilius Karalius", patiks ir "Vilkų Kampo Eliza". Moters gyvenimo istorija, pasakojama gulint mirties lovoje. Veiksmas vyksta XIX a. Klaipėdos krašte, iš kur kilusi pati Eliza, ir Žemaitijoje - iš čia kilęs jos vyras, vėliau ir pati persikelia. Elizos gyvenimas sunkus - pirmo mylimojo žūtis, nesantuokinis vaikas, vaiko mirtis, santuoka iš išskaičiavimo, vėliau nesibaigiantys nėštumai, vaikų mirtys, skurdas, badmečiai, sukilimai, prievarta, - tačiau pasakojime ir pasakojimo pasaulyje daug meilės ir ji dažnai randama ten, kur nesitiki. Man tai savotiškai naujas, netradicinis požiūris į kaimą: su meile, švelnumu. Ir kad negandos, sunkumai žmogaus nepaverčia rambiu, atbukusiu. Romano kalba primena XX a. pradžios prozą ir iš pradžių mane atstūmė, bet po to keistai įtraukė, ypač kad tos formulinės frazės, vaizdeliai taip įdomiai rezonuoja su pasakojama istorija, kuri galėjo būti puolusios ir pasidavusios moters istorija (plg. Žemaitės Katrė ar Vienuolio Veronika), bet tampa mylėjusios, gyvenusios, išsipildžiusios moters istorija. Beje, yra ir pamiškio raganos personažas - nustebsite sužinoję jos paslaptį! Na, bent jau aš nustebau. Rekomenduoju, man tai tikriausiai geriausias šių metų romanas apie istorinį kaimą, kurio magija subtili, tarsi nepastebima.
“Miegokit kaip žmonės, nes žmonės ir buvote: beraščiai, bežemiai, nepilnapročiai, nevykėliai, savižudžiai, nekrikštai, bedieviai - visi vis tiek Dievo vaikai, bet žmonių atstumti, išmesti už kapinių tvoros kartu su šiukšlėmis nuo kitų kapų, kuriuose jie paguldė sėkmingiau palikusius šį pasaulį.”
“Gal toks Dievo planas: pakeisti drabužį, kad naujomis akimis pažvelgtum į save, artimą ir į kitokj gyvenimą. Gal žmogui reikia staigaus posūkio, kad jis pamatytų, kokia žalia yra žolė, o dangus koks mėlynas. O visa tai, ką anksčiau gavai uz dyką, ką turėjai, - nesupratai ir nevertinai, tiesiog nežinojai, koks gerumas tai turėti.”
Pirmą kartą su Nijolės Marytės Šerniūtės kūryba susipažinau prieš kelis mėnesius, likau sužavėta autorės kalbos turtingumu bei rašymo stiliumi. Nedvejodama grėbiau naują rašytojos knygą ir vėl su pasimėgavimu ją perskaičiau!
„Visokie rūpesčiai, viltys ir planai lindo į galvą, nelyginant vabaliukai iš šieno, ir kamavo labiau negu gyvulių kvapai, sklindantys iš apačios. O ir tų kvapų ji nebesibjaurėjo.“
Labai graži knyga. Labai turininga. Labai graži kalba. Ir nors daug kas rašo, kad liūdna, mano nuomone ji nėra tokia beviltiškai liūdna. Nors ir sunkus buvo Elzės gyvenimas, bet žiūrėkite ji visai turiningai jį nugyveno ir kaip viskas pasikeitė. Atrodo atsitinka įvykis, bet jis gali ir būti ir blogas, o gal ir geras. Labai talentingai autorė aprašė.