Romano veiksmas nukelia į XIX amžiaus pirmąją pusę, į du kaimus, kurių vienas, Grabupiai, yra lietuvninkų žemėse, o kitas, Oželiai, dūnininkų Žemaitijoje. Tokią laiko ir erdvės sąrangą autorė pasirinko neatsitiktinai, juk, kaip rašė knygoje „Raišas paukštis“, vienų jos protėvių šaknys Klaipėdos krašte buvo įaugusios, o kitų – tuojau už rubežiaus. Vadinasi, romanas laikytinas ne tik istoriniu, bet ir autobiografiniu.
Knyga „Vilkų Kampo Eliza“ svarbi ir kaip Klaipėdos krašto lietuvybės liudijimas. Pasakodama apie giminių, šeimų, žmonių, lietuvninkų ir žemaičių, likimus, autorė tarsi atskleidžia Klaipėdos devizo „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva“ giluminę esmę, jo istorinį pamatą.
Kūrinys įtraukia skaitytoją nuo pat pirmų puslapių, nes jame sklandžiai, įtaigiai ir, kas itin svarbu, įdomiai papasakota dviejų šeimų, Ožkarčių ir Vilkų, istorija. Autorė meistriškai supina, suriša jų gyvenimo linijas, sukurdama tankų meninį audinį, kuriame regime jų kovą dėl būvio skaudžių istorijos kirčių fone. Centrinė kūrinio ašis – Eliza, graži, stiprios dvasios moteris, apie ją sukasi pasakojimas, čia nutoldamas prie kito personažo, čia ir vėl tuoj sugrįždamas. Sodrus, įtaigus, vaizdingas pasakojimas plaukia ramia tėkme, vietomis primena poringę ar legendą su lemtingais sutapimais, net mistikos šešėliais, su kaimo žmonių išmintimi, paprasta, iš gyvenimo patyrimo.
Labai gražiai parašyta, kažkuo panaši į Simonaitytės kūrybą. Bet, o dievai, kokia liūdna, kokia slogi ir bedžiaugsmė, nežinau, kada ją reikėtų skaityti. Akivaizdu, kad tikrai ne tada, kai norisi bent krislelio šviesos ir geresnės nuotaikos. Čia jos nebus.
Perskaičiau per dieną. Ir ne todėl, kad tai savaitgalio romaniukas. O todėl, kad istorija įtraukė kaip liūnas - pradėjau ryte ir nebegalėjau sustoti. Knyga verta filmo ❤️
Puiki! Nors… ašarų pakalnė - ir Elzės gyvenimas, ir knyga, kurią, vis braukdama, ašarą, labai greit perskaičiau. Pasakojimas taip gražiai ir gerai sudėliotas, kad negali atsitraukti, akys tik griebia ir griebia tolimesnį sakinį, kitą istoriją, kol neužverti paskutinio puslapio. Ir dar po perskaitymo nešiojiesi kurį laiką mintis, emocijas, apmąstymus. Tiek Ožkarčių, tiek Vilkų šeimos žavi savo stiprybe, kur kiekvienas šeimos narys yra lyg tvirtovėj, nesvarbu ką kiti sako ar mano. Kad ir kokie skirtingi charakteriai, priimti sprendimai nebus namie pasmerkimo, priekaišto, tik ėjimas per sunkumus kartu tylom, nesiskundžiant, kasdieniais darbais, nebylia auka ir duotu žodžiu tvirtinant meilės, artumo jausmą, kuris taip stipriai skiriasi nuo įsimylėjimo skraidymo padebesiais. Aidu ataidi sena, nuolatinė lietuvio kova už savo žemę, tiek paaukojusi gyvenimų, likimų… O kokia graži antgamtiškumo, net mistiškumo, nepaaiškinamo pasaulio pilna žmogaus kasdienybė ir būtis! Kaip sapnai, ženklai, nuojautos ir vizijos viską iki galo sudėlioja į savo vietas! Puikus kūrinys!!!
Oi, kaip apmaudžiai šį kūrinį prasileido didžiosios leidyklos! Unikalus romanas apie XIX amžiaus pradžios lietuvius ir lietuvninkus, pasakojamas Elsės lūpomis jos mirties valandą. Turtinga kalba, gausi autentiškų žodžių, asmenvardžių, istorinis fonas, nekasdieniška veikėjų kasdienybė ir jie patys. Puikus romanas! “<…> tūkstančiai maskolių stos prieš tave vieną, juk visi žino, kokią nesuskaičiuojamą daugybę velnias jų priperėjo.”(p. 154)
Knyga nors ir labai liūdna ir slogi labai įtraukė, buvo įdomu skaityti, bandyti įsivaizduoti kur tie trobesiai, kur tie kaimai, kokia čia vieta Lietuvoje. Gera skaityti neįprastą tarmę.
Oj kokio gražumo ir šiltumo knyga. Kaip gera tokią imti į rankas ir tiesiog pasinerti į skaitymą. Mėgavausi kiekviena minute, kiekvienu sakiniu. Kiek išgyvenimų, skausmo ir stiprybės vienu metu! Didžiausia pagarba autorei. Daug senovinių žodžių nesupratau ir tik gale knygos radau jų paaiškinimus 🫣, bet tai visiškai nesugadino skaitymo džiugesio. Išjaučiau viską ir gyvenau kartu su kiekvienu veikėju. O paskutinis sakinys " Angelas atsigulė šalia ir užklojo Elžbietą baltu savo sparnu" taip nuostabiai gražiai amžiams užmigdė Elizą - pagrindinę knygos veikėją.
Knyga rašymo stiliumi primena šiek tiek Simonaitytę, šiek tiek Žemaitę... Veiksmas vyksta XIX a. pirmoje pusėje Klaipėdos krašte. Knyga apie "paskenduolės" laikus, apie kelių šeimų sunkų gyvenimą. Knyga labai vaizdinga, lengvai skaitosi, daug (bet tikrai ne per daug) žemaitiškų žodžių, kurie knygos gale paaiškinti. Knyga labai įtraukė
Labai puiki knyga, tiesiog tobula.Nieko joje netrūksta ir nieko joje nėra per daug, nors kartais skaitant ateidavo mintis "už ką tiek gyvenimo". Labai graži tarmiška kalba, labai tikri žmonės ir jų lemtis įdomi.
Jei patiko Ievos Simonaitytės "Vilius Karalius", patiks ir "Vilkų Kampo Eliza". Moters gyvenimo istorija, pasakojama gulint mirties lovoje. Veiksmas vyksta XIX a. Klaipėdos krašte, iš kur kilusi pati Eliza, ir Žemaitijoje - iš čia kilęs jos vyras, vėliau ir pati persikelia. Elizos gyvenimas sunkus - pirmo mylimojo žūtis, nesantuokinis vaikas, vaiko mirtis, santuoka iš išskaičiavimo, vėliau nesibaigiantys nėštumai, vaikų mirtys, skurdas, badmečiai, sukilimai, prievarta, - tačiau pasakojime ir pasakojimo pasaulyje daug meilės ir ji dažnai randama ten, kur nesitiki. Man tai savotiškai naujas, netradicinis požiūris į kaimą: su meile, švelnumu. Ir kad negandos, sunkumai žmogaus nepaverčia rambiu, atbukusiu. Romano kalba primena XX a. pradžios prozą ir iš pradžių mane atstūmė, bet po to keistai įtraukė, ypač kad tos formulinės frazės, vaizdeliai taip įdomiai rezonuoja su pasakojama istorija, kuri galėjo būti puolusios ir pasidavusios moters istorija (plg. Žemaitės Katrė ar Vienuolio Veronika), bet tampa mylėjusios, gyvenusios, išsipildžiusios moters istorija. Beje, yra ir pamiškio raganos personažas - nustebsite sužinoję jos paslaptį! Na, bent jau aš nustebau. Rekomenduoju, man tai tikriausiai geriausias šių metų romanas apie istorinį kaimą, kurio magija subtili, tarsi nepastebima.
Įdomi knyga, apžvelgianti to laikotarpio istorinį Lietuvos laikmetį. Truputį pasigailėjau, kad knygos pradžioje nėra žemėlapio, taip būtų buvę lengviau orientuotis. Graži kalba, daug negirdėtų žodžių ir tik Simonaitytės romanuose skaitytų aktualijų. Labai rekomenduoju.
Laaaaabai patiko, net nesitikėjau 🥰 Iš pradžių buvo sunku, kol įpratau prie senųjų žodžių vartojimo, bet nudžiugino ir tai, kad daugumą reikšmių žinojau ir net vartoju 😊 O knyga ir graži, ir liūdna, ir sunki, ir tuo pačiu pakylėjanti. Ačiū autorei 😊
Ačiū autorei už suteiktą progą prisiliesti prie šio gražiai liūdno, žemiškai prasmingo, neretai širdį skaudinančio kūrinio. Koks poetiškai turtingas ir gražus žmogus turėtų būti, kad sugebėtų taip nepaprastai parinkti žodį, austi mintį, kuri sujudina širdį, priverčia aikčioti bei nusigąsti…
Simonaitytės stiliaus nuostabus romanas. Gėrio, net tamsiausiose akimirkose, išsiskleidimas. Elzės, pagrindinės veikėjos šeimos saga, tekanti, kunkuliuojanti, kaip lietuviškas upelis, per tamsiausias istorijos girias..
Labai įdomi šeimos istorija. Net guglinausi, kur ras rubežius buvo, kur prusija, o kur lietuviai .... Iki paskutinių eilučių tikėjausi, kad atskleis paslaptį apie Anskį...
Ši knyga- man tikras atradimas. Ačiū autorei už suteiktą progą prisiliesti prie šio gražiai liūdno, žemiškai prasmingo, neretai širdį skaudinančio kūrinio.
Skambės tikrai visai paprastai ir neoriginaliai, bet... Kokia nuostabi, įdomi, netgi verta filmo scenarijaus knyga. Užbūrė pasakojimo stilius, prisodrintas tam kraštui būdingos archajinės leksikos, siužeto vingiuose persipinantys herojų gyvenimai, nuoseklumas ir toks dūšiai artimas ir suprantamas sunkus lietuvio gyvenimas. Istorija ne iš linksmųjų, džiaugsmo properšų vos viena kita, bet istorijos gilumas ir atvirumas paperka. Labai rekomenduoju ir nuoširdžiai pavydžiu tiems, kas dar neskaitė...☀️🌷