5/5
Pamenu, kažkada, būdama maža, pasičiupau tuos ikoniškus ankstyvųjų 2000-jų milžiniškus akinius nuo saulės ir puoliau maivytis. Manęs ta, kuriai akiniai priklausė, mylinčiai paklausė: „ooo, kas tu tokia?“. Nedvejojau: „Paris Hilton!”. Žaidimas tęsėsi: „tai gal atėjai tiesiai iš kalėjimo?“. Šitas pokalbis, Paris balsui skambant man ausyse, vis sukosi ir sukosi atmintyje. Niekada nė sekundei neabejojau jos ikoniškumu ir ne kartą, toli gražu ne ironiškai su draugėmis rėkėm pagal „Stars are blind“. Bet jei gyvenot tais pačiais laikais, kaip Paris Hilton, puikiai žinot, kad ji buvo ta, kurios nekęsti buvo madinga. Gal net sveiko proto ženklas. Kartu su neapykanta Britney, Lohan ir dar kelioms It girls. Ir nors žinojau, kad Paris istorija – neeilinė, nebuvau pasiruošusi visoms toms emocijoms, kurios mane užplūdo klausantis. Kiek kartų valiausi ašaras, kiek kartų rankos tiesėsi į ausines, turint nors menkiausią laiko gabalėlį. Norėjau jį praleisti su Ja.
Paris knygoje nebandė gintis. Nebandė aiškinti, kad nedarė klaidų. Nėjo dvasinio nušvitimo keliu. Tiesiog pasakojo savo istoriją. Neapsimesdama rašytoja. Neapsimesdama, kad nesuvokia galimybių, kurios buvo jai suteiktos. Tikėdamasi, kad skaitytojas suteiks galimybę atviram pokalbiui. Kartais užbėgdama už akių: „aha, turbūt jums negaila apvogtos milijonierės, ką?“. Bet iš Paris buvo pavogta kur kas daugiau, nei materialūs dalykai. Iš jos buvo pavogta galimybė spręsti, ką daryti su savo kūnu, ji patyrė seksualinę ir fizinę prievartą, emocinį ir fizinį smurtą, gyveno laikais, kai moterims ADHD diagnozė dar buvo nauja ir neištirta teritorija, kai jos intymiausias gyvenimo detales prieš jos valią narstė visas pasaulis. Ir jei kas nors, perklausę viską, ką Paris tekę patirti, vis tiek galvos, kad ji neverta empatijos tik todėl, kiek pinigų jos sąskaitoj... Tų žmonių man gaila gal net labiau, nei Paris. O tikėti aukomis, neabejoju, vis dar turėtų būti prioritetas.
Nenoriu iš būsimų skaitytojų atimti tų sukrėtimų, kurie laukia skaitant Paris memuarus, o ir nežinau, ar empatijos būčiau jautusi t i e k daug, jei negirdėčiau vis lūžtančio jos balso, bet norėčiau tikėti, kad tai – gydanti knyga. Gydanti tuos, kurie buvo mokomi nekęsti kitos moters. Gydanti tuos, kurie patyrė ką nors panašaus. Ir gydanti ją pačią. O gyventi laikais, kai It girls atsiima savo istorijas ir jas pasakoja pačios, yra būdas ir man pagydyti tą mažąją Patriciją, kuri staipėsi su per dideliais akiniais ir kuriai buvo bandyta įrodyti, kad reikėtų kitos moters nekęsti, pilnos istorijos nežinant.