Nuo pat gimimo iki paskutinio atodūsio esame tarp žmonių, visą laiką bendraujame. Tas procesas mums toks natūralus, kad jo tiesiog nepastebime. Kaip žuvis nepastebi vandens, kuriame nardo. O vanduo gali būti ne tik skaidrus, bet ir drumstas, o kartais – netgi nuodingas. Tačiau žuviai tai nerūpi, ji nardo negalvodama. Ir mes, susitelkę tik į savo troškimus ir tikslą, kurį norime pasiekti, apie tai, KAIP vyksta pats bendravimas, nesusimąstome.
Gydytojas psichiatras, psichoterapeutas, lektorius prof. dr. Eugenijus Laurinaitis veda skaitytoją per visus žmogaus gyvenimo etapus ir pateikia išsamią bendravimo abėcėlę, kad nardydami it žuvys būtume sąmoningi ir atidūs, pažintume vandenis, po kuriuos plaukiojame: ar jie skaidrūs, auginantys ir teikiantis laimės? O jei žalingi ar sekinantys, kaip tai pakeisti?
Tai puiki knyga visiems, siekiantiems išmokti: • pastebėti kūno ženklus; • konstruktyviai spręsti konfliktus ir taisyti bendravimo klaidas; • vertinti pašnekovo netyčia išsprūdusius žodžius; • suprasti savo poreikius ir įsiklausyti į kitų.
Visa tai padės užmegzti tvirtus ir ilgalaikius ryšius, sukurti darnią šeimą bei puoselėti meile, pagarba ir supratimu grįstus santykius su vaikais ir aplinkiniais, o paskutinį gyvenimo etapą padaryti kuo šviesesnį ir prasmingesnį.
Kiekvieną skyrių iliustruoja pavyzdys iš psichoterapeuto praktikos.
Eugenijus Laurinaitis – gydytojas psichiatras, psichoterapeutas, mokslinių bei populiarių straipsnių ir knygų autorius ir sudarytojas, psichoterapijos mokslo ir praktikos populiarintojas. Nuo 2023 m. VU partnerystės profesorius, M. Romerio universiteto profesorius, psichoterapijos dėstytojas, lektorius, Lietuvos psichoterapijos draugijos prezidentas, Europos psichoterapijos asociacijos (EAP) valdybos narys. 2013–2015 m. – EAP prezidentas, nuo 2015 m. – EAP Generalinio sekretoriaus pavaduotojas. 2017–2023 m. – EAP generalinis sekretorius, o nuo 2023 m. – EAP garbės narys.
Knygos sudarytoja Meilė Jančorienė – žurnalistė, rašytoja. 1992 m. įkūrė žurnalus „Tavo vaikas“, „Vyras ir moteris“. 2009 m. parašė biografinę knygą „Pasivaikščiojimai su Larisa Kalpokaite“, 2016 m. išleido knygas „Nerimo akmuo“ apie depresijos gydymo būdus ir „Raganų klubas“, kurioje pateikia atsakymus į svarbiausius egzistencinius klausimus. 2018 parašė knygą „Ilgaamžiškumo paslaptys“, kurioje nagrinėja sveiko gyvenimo ir senėjimo klausimus su žymiausiais šalies medikais. Taip pat rašo straipsnius kultūros, psichologijos, sveikatos ir grožio temomis.
Knygoje paliečiamos ir gyvenimo saulėlydžio bei mirties temos. Šiame gyvenimo etape bendravimas ne mažiau svarbus nei bet kuriame kitame, juk mirtis yra tarytum lakmuso popierėlis, atspindintis žmonių santykius dar jiems esant gyviems. Svarbu atrasti kelius, kaip šį etapą išgyventi kuo gražiau, lengviau ir prasmingiau.
Jei kas klaustų, ar ką nors kardinaliai naujo, sukrečiančio sužinojau, tai atsalyčiau, kad ne. 🤷♀️ Atrodė, kad visa knyga plaukia gana paviršium, nepanerdama, vietomis nepaaiškindama turėtų minčių. Pavyzdžiui, išvardinami neverbaliniai signalai, teigiama, kad į juos reikia atsižvegti, bet neišsiplečiama, kaip juos stebėti ir ką jie reiškia.
Jei joje esama informacija būtų dėstoma, sakyčiau ji būtų labiau įvadas į sklandų bendravimą. Kažkur girdėtos, universalios tiesos, gražiai, chronologiškai (nuo gimimo iki mirties) sudėtos vienoje vietoje.
Kartais man kildavo jausmas, kad ji pavėlavo kokiu dešimtmečiu ar dviem, tuomet gal būtų atrodžius nauja ir inovatyvi, šių dienų kontekste vietomis atrodė, kad gal kiek senamadiška. Minėta, kad vaikams taikyti pertraukas, kuomet vieni paliekami kambaryje nusiraminti, naujomis žiniomis ir mano įsitikinimu vaiko, kuris nesugeba valdyti savo emocijų tokiu elgesiu nieko neišmokai, tik atstumi. 🤷♀️
Labai užaštrinti ir vyrų - moterų vaidmenys, net man, ne didžiai feministei, akį kliudė. Rekomenduota knyga "Vyrai kilę iš Marso, o moterys iš Veneros", kuri šių dienų kontekste man jau irgi atrodo senstelėjus.
Mintys, kurioms pritariu ir kurių stengiuosi išmokti, net jei ne visada payksta:
- Visi yra skirtingi. - Niekas man nieko neprivalo. - Nėra savaime suprantamų dalykų. -Daug kalbėtis, ieškoti kompromisų ir bandyti dėl visko susitarti. - Stebėti save be melo sau. - Jei vaikai žaidžia - nesikišti. Jei prašo prisijungt, laikytis jų žaidimo taisyklių, o ne įvesti savas.
Nepaisant visko, ką miniu kaip trūkumus, skaityti buvo lengva ir komfortiška. Pagalvojau, kad ji kaip pokalbis su vyresniu dėde/tėčiu/seneliu. Ne su viskuo sutinki, bet supranti, kad žmogus išminties turi ir jauti jo rūpestį.
Skaitėsi sunkokai, ta prasme, susidomėjimo daug nekėlė. Negaliu teigti, jog čia nėra patarimų iš praktinės pusės, gerų minčių, bet atrodo viskas tiek jau žinoma, o kažko giliau taip ir neradau. Daug paliesta temų, kur atrodo nesupratau apie ką visgi ši knyga. Apie viską po truputį ir kartu apie nieką :) P.S labai stebiuosi, jog ši knyga knygos.lt topuose pirmoje vietoje....
Labai prasta knyga. Jau tokiu paviršium parašyta, kad wow. Lyg pradeda kažką kapstyt ir pasakot, šast - naujas skyrius. Ir taip per visą knygą. Jei žmogus visiškai nesidomi psichologija, galbūt jam tai bus kažkas naujo, bet kitaip - nieko naujo.
Kitas dalykas, knygoje labai daug nukrypimų nuo psichologijos į kažkokius senamadiškus gyvenimo pamokymus. Notes net užsirašiau "vaikų propaganda". 😃 Kalbama apie tai, kad jaunos šeimos šiais laikais nusprendžia neturėti vaikų nes galvoja kad neras jiems laiko, bet gi VAIKAMS LAIKO SURANDA VISI, sako profesorius. Tiesos gal yra, bet kam tas pamokymų kišimas?
Skyrius apie pirmus metus santuokoje prasideda nuo papasakojimo, kad jei moteris nepasakys vyrui, kad bendruose namuose indus išplauti reikia, tai jis ir nesusivoks. Mes "medinukai" - sako profesorius. Na taip, 2025 metais vyrai vis dar yra neprotaujančios beždžionės.
Tada dar gale profesorius sako, kad jei vyras palieka moterį nes gimsta vaikas su negalia, tai parodo santykių problemas (ne ne, ne vyro moralinio kompaso, tikrai ne) ir kad reikia klausytis Elono Musko nes jis mus įspėja apie dirbtinio intelekto pasaulio užkariavimą.
Pagrindų pagrindai. Jeigu domitės psichologija ir bendravimu, ši knyga nieko stebinančio nepasakys.
E. Laurinaitis pamini bene visus bendravimo aspektus bei svarbias teorijas, tačiau paviršutiniškai. Tokia knyga tinka tik prieš tai nebandžiusiems pagerinti savo bendravimo įgūdžių, nes ji suteikia tvirtą žinių pagrindą.
Kaip bebūtų, autorius paminėjo svarbią detalę—dabartinis jaunimas nesubręsta bent pusdešimtmečiu ilgiau. Anot jo, paauglystė vyrams pasibaigia apie 25-27m., o moterims apie 23-25. Tai rodo, kad mūsų lūkesčiai jaunimui (ar sau) turi būti atsižvelgti į šį unikalų kartų skirtumą.
Suskaičiau taip pat skaniai kaip suklausau podcastus su Laurinaičiu. Nieko esmingai naujo, tik pro gyvenimą prabėgantis išmintingas žmogus, primenantis, kad niekas niekam nieko neprivalo.
Kad ir kiek mėgstu Laurinaitį, šita knyga pasirodė toks tept lept kelių savaičių prisėdimas. Apie viską ir apie nieką, nelabai aišku kas šios knygos auditorija ir kokiu tikslu ją reikėtų skaityti.
Knyga-nesusipratimas. Skaičiau ir galvojau, kaip čia gali būti tas pats profesorius, kurio nemažai interviu ir paskaitų įrašų esu klausiusi. Paantraštė "Knyga apie sklandų bendravimą" ir aprašymas knygos nugarėlėje sukelia tokius lūkesčius, kurių turinys visai nepateisina.
Nežinau, koks skaitytojas šioje knygoje galėtų rasti kažko iš esmės naujo ir naudingo - nebent į Žemę nusileidęs ateivis, norintis suprasti, kaip žmonės bendrauja, kokios yra skirtingo amžiaus tarpsnių ypatybės ir pan. Bet visa tai pateikiama gan padrikai ir paviršutiniškai. Knygoje tiek bendro pobūdžio pasvarstymų ir įvairių klišių, kad skaitydama stebėjausi, kaip profesorius Eugenijus Laurinaitis galėjo tai parašyti.
Užkliuvo vienas dalykas - nurodytas ne tik autorius, bet ir "sudarytoja Meilė Jančorienė". Kadangi autorius vienas, kam reikėjo knygos sudarytojos? Ar tam, kad parinktų eilėraščius kiekvienos knygos dalies pradžiai (dauguma jų - Justino Marcinkevičiaus)? Gal profesorius tiesiog kalbėjo tomis temomis, o patį tekstą užrašė sudarytoja? Tai kažkiek paaiškintų, kodėl taip skiriasi Eugenijaus Laurinaičio paskaitos ar interviu nuo gan banalaus šios knygos turinio.
Iš visos pagarbos Laurinaičiui, bet kas čia buvo? Noriu suversti atsakomybę sudarinėtojai ir leidyklos strategijai didinti pardavimus. Kadangi esu klausiusi nemažai podkęstų, kur dalyvavo Laurinaitis, panašu, kad dalis jų buvo transkribuoti (viskas Ok su tuo), tačiau nežinau ar galima knygà laikyti kaip bendravimo metodologija. Labiau aprašoma bendravimo situacija, bet ne aiškūs sprendimai, rodos bandoma pritempti prie temos. Manau Laurinaitis iš savo patirties ir žinių sukaltų labai stiprią knygą, bet čia yra svarbus dalykas, kad yra sudarinėtoja. Tikiuosi stereotipinės įžvalgos apie moters ir vyro vietą šeimoje kilusios iš jos perspektyvos. Norėčiau žinoti tikrąjį sudarinėtojos ir Laurinaičio indėlį į knygą, nes gali būti, kad leidykla tiesiog žaidžia autoritetingais balsais taikydama į konkrečią auditoriją.
Pasirodė labiau kaip asmeninės nuomonės įvairiais klausimais rinkinys, negu kad psichologija bei tyrimais remtas kurinys. Knygoje radau nemažai stereotipų, kas mane privertė jaustis, kad ši knyga nebėra tinkama millennials ar dar naujesnėms kartoms. Galbūt rekomenduočiau nebent žmonėms visiškai nedirbusiems su psichologiniais savęs bei moralės tyrinėjimais, bet jei iš esmės esi geras empatiškas žmogus, nelabai kažką vertingo čia pavyks surasti. Kelias citatas užsirašiau iš pirmųjų skyrių, tačiau tolesnius puslapius norėjosi praleisti akimis.
Man pritrūko gylio, lyg skaityčiau mokslinių straipsnių konspektą praskiestą atskirais, autoriaus nuomone, teisingais teiginiais. Tikiu, kad žmogus, neskaitęs nieko apie psichologiją, smegenų veiklą, vaikų auklėjimą, gali šiai knygai duoti 5 žvaigždes, nes ji pripakuota teisingos ir pagrįstos informacijos, visgi aš radau vos porą minčių, kurių nežinojau, kurios surezonavo.
Trumpai drutai paaiskina paprastas bendravimo tiesas ir faktus, kuriuos kartais pravartu prisiminti kiekvienam🙂 skaitesi lengvai, bet ilgai, kartais nuobodziai🙂
Knyga itin lengvai skaitoma, aiškiai ir suprantamai kalbanti apie bendravimą bei paviršutinius psichologinius procesus. Autorius geba sudėtingas temas perteikti paprastai, todėl tekstas prieinamas plačiai auditorijai.
Visgi man pritrūko gylio – paliečiamos svarbios temos, bet ne visada išplėtojamos tiek, kiek norėtųsi.
Gera įžanga į psichologijos pasaulį, tačiau tiems, kurie ieško gilesnės analizės ar naujų įžvalgų, gali pasirodyti kiek paviršutiniška.
Pagaviai parašyta, visai neblogų patarimų siūlanti, bet kiek paviršutiniška knyga. Tiesa, pats psichoterapeutas interviu teigė, kad jo tikslas buvo žmones tiesiog supažindinti, kokios problemos ir dėl ko jiems iškyla. Bet detalesni sprendimo būdai ar situacijų analizės knygai, manau, būtų buvusios visai neblogai.
Yra negirdėtų minčių. Yra minčių, kurias gera prisimint.
“Mes kalbame ne vien žodžiais, bet ir visu kūnu. Perduodame signalus savo balso intonacija, kalbėjimo tempu, balso įtampa.”
“Manipuliacijos atveju intencija ir perduodama žinia visada nesutampa, tačiau manipuliatoriai tokią strategiją naudoja apgalvotai, taip bandydami pasiekti savo tikslus, bet nenorėdami, kad kitas žmogus apie juos sužinotų.”
“Interpretacija yra intencijos atkūrimas. Mes susišnekame tik tada, kai interpretacija atitinka intenciją.”
“Laimės jausmą kuria daugelis dalykų. Vienas svarbiausių komponentų - pasitikėjimas savimi ir kitais, visu pasauliu. Pasitikime savimi tada, kai žinome, kad esame svarbūs, reikalingi, vertingi, gabūs, kai tikime sugebantys darbus padaryti gerai, gal net geriausiai. O pasauliu pasitikime tada, kai pasitikime kitais žmonėmis. Kai žinome, kad žmonės yra geri ir nuoširdūs, kai jie supranta mus ir geba užmegzti su mumis ryšį.”
“Yra tik vienas žmogus, kurį galite pakeisti - save.”
“Niekas mums nieko neprivalo.”
“Santuokoje sunkūs tik pirmieji 25-eri metai, paskui būna lengviau.”
“Tam, kad galėtume gyventi kartu mums reikia abiem keistis.”
“Priimti sprendimą didele dalimi reiškia meną atsisakyti. Atsisakykime ambicijų užsėsti visas kėdes.”
“Visos didelės emocijos dažniausiai kyla iš praeities.”
“Užkonservuoti konfliktai veda prie psichosomatinių ligų. Arba - prie skyrybų.”
“Mūsų kultūroje žmogaus gyvenimą įprasmina darbas, todėl mes jį laikome didele vertybe.”
“Specialus tyrimas parodė, kad svarbiausias kriterijus atsakant į klausimą, ar esate patenkintas savo darbu, yra jūsų rekomendacija draugui ateiti į jūsų įmonę dirbti.”
“Yra vienas senas darbo vietos apibrėžimas <…>: “Darbo vieta - tai darbuotojo pareigos ir teisės, taip pat ir šioms realizuoti skirtos priemonės.”
“Vaikus mes gimdome ne sau, o kitiems, visai svetimiems žmonėms, kurių net nepažįstame. Todėl turime stengtis išauginti juos taip, kad su tais kitais jie būtų laimingesni negu su mumis.”
“Vaikai mums nieko neskolingi. <…> Mūsų vaikai yra skolingi tik savo vaikams.”
“Apie veiksmų tikslingumą reikia spręsti pagal pasekmes, o ne pagal įsivaizduojamą rezultatą.”
“<…> duok man jėgų padaryti, ką aš galiu, duok man proto nedaryti, ko negaliu. Ir duok išminties atskirti vieną nuo kito.”
“Išmintis leidžia numatyti pasekmes prieš priimant vienokius ar kitokius sprendimus.”
“Gamta ir žmogui parodo jo vietą: viskas ateina ir praeina, viskas, kas gimė, turi numirti.”
“Jeigu tau nereikia gailėtis dėl to, ką padarei arba ko nepadarei savo gyvenime, tai ir mirti nebaisu.”
Pirmąjį įspūdį -- vadovėliškas leidinys, kur šį tą norisi ir pasibraukti! -- ties antrąja dalimi nuplovė fragmentiškumo pojūtis. Daug gelmės palikta už paraščių, norėjosi, kad skyreliai būtų labiau išplėtoti. Gal dėl paprastai puikaus, giluminio autoriaus dėstymo įvairiose laidose lūkesčiai buvo per dideli. Juos pastūmus šalin, šią lengvai skaitomą knygą verta imti į rankas panorus per savatgalį pasikartoti senas tiesas apie žmogų tarp žmonių. Tai irgi naudinga.
Lukesčiai buvo didelis, bet ar jie išsipildė? Tikrai ne. Knyga neatrodė rimta, labiau megėjiška. Vienintelė priežastis kodėl daviau dvi žvaigždutes, o ne vieną - tai dėl to, nes patiko paskaityti dialogus. Nepamenu kada taip sunkiai skaičiau tokią ploną knygą... Taip ilgai dulkėjo ant komodos kol galiausiai prisiverčiau ją pabaigti. Tikrai yra vertingesnių knygų nei ši.
Laurinaičio knyga apie bendravimą visą gyvenimą ir visur - bendravimas su kūdikiais, vaikais, tėvais, bendradarbiais ir t.t. Buvo labai įdomių skyrių, bet kaikurie nelabai aktualūs, tai labai nuobodu buvo klausyti...
* Dažnai žmonės žodžius vartoja ne tam, kad paaiškintų, ko nori, o tam, kad paslėptų, ko nenori. * Mokėjimas pagirti vaiką, pakelti jo santykinės svarbos pojūtį užtikrina jam ilgesnį ir sveikesnį, o kartu ir laimingesnį gyvenimą. * Žaisti su vaikais reikia tik tada, kai jie to prašo, Nesikiškite, jeigu žaidžia patys. * Kiekvieno žmogaus smegenyse yra teisingumo centras, beje, visai arti vėmimo centro.
Nuvylė, tikėjausi daugiau ir giliau. Kartais paklaust daviau podcastų su autoriumi, pašnekovas atrodė gilus. O ši knyga daug apie viską, bet pradinuko lygyje, jei domiesi psichologija. Basic tiesos su vietomis keistais klientų pavyzdžiais arba moraline autoriaus gaiidele. O tos klausimų atsakymų sesijos truputį priminė "Panelės" žurnalą. Atrodo, kad knyga parengta leidybai per mėnesį. Iš ties nesuprantu, kaip autorius pasirašė ją išleisti. Autoriaus vardas gera reklama, bet rezultatas nuviliantis.