What do you think?
Rate this book
Tryliktasis mėnuo
Poetės, literatūros kritikės, filosofijos daktarės Ievos Rudžianskaitės eilėraščių knyga "Tryliktasis mėnuo".
Atsispirdama nuo emocijų ir santykių istorijų poetė apmąsto esminius būties klausimus, egzistencijos vertę. Suvokiant gyvybės trapumą prieštaringame pasaulyje, abejojant ir ginčijantis (ir su savimi), tvirtinami vidinės laisvės, visa apimančio buvimo įžadai.
Atsispirdama nuo emocijų ir santykių istorijų poetė apmąsto esminius būties klausimus, egzistencijos vertę. Suvokiant gyvybės trapumą prieštaringame pasaulyje, abejojant ir ginčijantis (ir su savimi), tvirtinami vidinės laisvės, visa apimančio buvimo įžadai.
100 pages, Paperback
First published January 1, 2023
7 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 3 of 3 reviews
October 29, 2023
Pirma pažintis su Rudžianskaitės poezija buvo netikėtai gera. Po ką tik baisiai man nepatikusių Pasiklydusių kulkų ji pasirodė labai santūri ir rami, savo aiškiai apsibrėžtoje vietoje, beveik be jokių didžių apibendrinimų - ir tas buvo tikra atgaiva.
Labiausiai patiko pirma knygos dalis, jos eilėraščiai buvo gana tamsūs, liūdni, bet tarsi be pozos, vietomis net nevisiškai nudailinta kalba - buvo pora eilėraščių, kur mintyse kaitaliojau žodžius vietom, "taisiau" eilutes, kol galiausiai nusprendžiau, kad vis dėlto geriau taip, kaip yra. Va vienas toks melancholinis:
vėlavimas
tiesą sakant visada norėjau reabilituoti slibiną
ypač kai regėdavau negailestingą šventojo Jurgio mostą
kolekcionuoju statulėles -
turiu molinį
su penkiais nagais
dvigalvį į kurį žiūrėdama kaskart jam pavydžiu -
tikėjausi kad suaugsi su manimi
galbūt dėl to pavojingai troškau parkritusio padaro reabilitacijos
tik tada dar nežinojau kad štai šitaip sau pasiaiškinsiu
2021 gegužė
(p. 22)
Arba šitas, kažkuo priminė pernykštę Virtuvėlė pilna Ukmergės - tuo praeities, nyksmo paveikslu, bet "Virtuvėlėje" tai labai aiškiai padaryta, o pas Rudžianskaitę - kažkaip natūralu:
kartais įmanoma
pažvelgus pro saulės apšviesto pastato langą
pamatyti praėjusį amžių
o iškišus ranką pajusti
kaip ją glosto gaivus vėjelis
kelio ženklai gatvėse tokie patys
tačiau niekas nenumirė
nesusirgo
miklūs pirštai renka žiedlapius
sodina obelaitę
vienakojo voro agonija
lieka nepastebėta ir trūkčioja
kol pakeli akis nuo fotografijų
ir nusprendi viską nutraukti
2022 lapkritis
(p. 21)
Eilėraščiuose dažnai nurodoma į kažkokį "tu", kartais tai atrodo kaip meilės lyrikos adresatas, kartais čia pat tas "tu" pereina į dievą, negali atskirti, ir tuo jos poezija ne tiek suabstraktėja, kiek pasidaro metafizinė, bet vėlgi - nedeklaratyviai, be griežtų teiginių. Man labai gražu - to irgi nesitikėjau. Ir apskritai tie eilėraščiai, kur akivaizdžiai kalbama su dievu (ar sava jo samprata) labai gražūs, aš šiaip nesu religinės poezijos fanė, bet Rudžianskaitė net neatrodo religinė poetė, gal vėlgi dėl to, kad nieko nedeklaruoja, neteigia, neišpažįsta. Pvz:
***
pasakyk man kaip jautiesi
kai pykstu ant Tavęs kai sakau
kad Tavęs gal nėra
negi galėtum pirštų spragtelėjimu
sugriauti ištisus miestus
ramiai stebėti pražystančius narcizus
ir pasigarsinti muziką
kada verkia vaikas
aš nieko nesuprantu
tesugebu galvoti apie dar vieną metaforos galimybę
atsisakyti jos pasakyti kad užteks nebereikia
patikrinti faktus ir nuspręsti:
Tavęs nėra po to ir vėl paklausti:
kaip jautiesi?
lyg pamirščiau abstraktybę
kurią seniai apleidai
2022 balandis
(p. 71)
O va šitam "tu" pavidalas jau kitoks, nesuprasi, ar kalbama sau (kažkokiam tamsiajam "aš"), ar gal ir tam pačiam dievui - labai gražu, kad nėra iki galo aišku:
užtemimas
sakyk ar norėtum kad kas nors tave išstumtų
iš apsibrėžto rato?
atlaidžiai nusišypsotų
nekaltintų dėl užkrečiamų ir neužkrečiamų ligų
tik sprigtu išsiųstų į giliausius atminties brūzgynus
tartum niūras gyvatvores su čirškiančiais vaikystės žvirbliais
žinau kad nuolat peržiūri visus galimus scenarijaus variantus
bet nerandi nė vieno kuriame džiūgautum
kažkas su palengvėjimu atsikvepia tavęs atsikratęs
įsivaizduok savo laidotuves -
tavo garbei sudaužo milžinišką smėlio laikrodį
ir užberia ne tik tave bet ir procesiją
po to
kelia taurę pokylyje tačiau niekas nežino -
reikia prasisegti apatinę švarko sagą
nelaikyti rankų kišenėse
nejausti palaimos kai kaulus klibina senatvė
ar kada nors pagalvojai kad esi
pati didžiausia piktžolė kuriai išrauti neužtenka jėgų
o ratui apsibrėžti pritrūksta kreidos?
kenkėjai graužia kapinių buksmedžius
tik tu
kerojiesi kerojiesi kerojiesi
kol sau užstoji saulę
2021 rugsėjis
(p. 31-32)
O čia vėl - gali būti dievas, gali būti kitas, žmogus, nežmogus - ir net nėra svarbu. O ir labai gražu ir talpu, kai perskaitai vienu būdu, suskamba vienaip, o kitu - vėlgi kitaip:
vietoj maldos
pastaruoju metu dalinamės
tais pačiais debesimis
žmonių ir paukščių vaikai
nusagsto uogomis aplipusį krūmą
viliamės - dar vienas rytojus
su savimi atmerks geltoną lauką
tarytum kūdikio žaisliukas barška
kupinas kregždžių dangus
nieko nenoriu nieko neprašau
tik kad pasakytum:
esu tavo akis
visa apimanti
tavo akis
2022 liepa
(p. 86)
Ne visa knyga ištisai, bet labai patiko, ieškosiu ir kitų Rudžianskaitės rinkinių. Tikiuosi, paklius į visus dvyliktukus ir kitus rinkimus. Reiks grąžint į biblioteką, bet pagalvojau, kad norėčiau nusipirkt - nedažnai taip būna, bet labai smagu, kai nutinka, pernai taip buvo su Šimkumi.
Labiausiai patiko pirma knygos dalis, jos eilėraščiai buvo gana tamsūs, liūdni, bet tarsi be pozos, vietomis net nevisiškai nudailinta kalba - buvo pora eilėraščių, kur mintyse kaitaliojau žodžius vietom, "taisiau" eilutes, kol galiausiai nusprendžiau, kad vis dėlto geriau taip, kaip yra. Va vienas toks melancholinis:
vėlavimas
tiesą sakant visada norėjau reabilituoti slibiną
ypač kai regėdavau negailestingą šventojo Jurgio mostą
kolekcionuoju statulėles -
turiu molinį
su penkiais nagais
dvigalvį į kurį žiūrėdama kaskart jam pavydžiu -
tikėjausi kad suaugsi su manimi
galbūt dėl to pavojingai troškau parkritusio padaro reabilitacijos
tik tada dar nežinojau kad štai šitaip sau pasiaiškinsiu
2021 gegužė
(p. 22)
Arba šitas, kažkuo priminė pernykštę Virtuvėlė pilna Ukmergės - tuo praeities, nyksmo paveikslu, bet "Virtuvėlėje" tai labai aiškiai padaryta, o pas Rudžianskaitę - kažkaip natūralu:
kartais įmanoma
pažvelgus pro saulės apšviesto pastato langą
pamatyti praėjusį amžių
o iškišus ranką pajusti
kaip ją glosto gaivus vėjelis
kelio ženklai gatvėse tokie patys
tačiau niekas nenumirė
nesusirgo
miklūs pirštai renka žiedlapius
sodina obelaitę
vienakojo voro agonija
lieka nepastebėta ir trūkčioja
kol pakeli akis nuo fotografijų
ir nusprendi viską nutraukti
2022 lapkritis
(p. 21)
Eilėraščiuose dažnai nurodoma į kažkokį "tu", kartais tai atrodo kaip meilės lyrikos adresatas, kartais čia pat tas "tu" pereina į dievą, negali atskirti, ir tuo jos poezija ne tiek suabstraktėja, kiek pasidaro metafizinė, bet vėlgi - nedeklaratyviai, be griežtų teiginių. Man labai gražu - to irgi nesitikėjau. Ir apskritai tie eilėraščiai, kur akivaizdžiai kalbama su dievu (ar sava jo samprata) labai gražūs, aš šiaip nesu religinės poezijos fanė, bet Rudžianskaitė net neatrodo religinė poetė, gal vėlgi dėl to, kad nieko nedeklaruoja, neteigia, neišpažįsta. Pvz:
***
pasakyk man kaip jautiesi
kai pykstu ant Tavęs kai sakau
kad Tavęs gal nėra
negi galėtum pirštų spragtelėjimu
sugriauti ištisus miestus
ramiai stebėti pražystančius narcizus
ir pasigarsinti muziką
kada verkia vaikas
aš nieko nesuprantu
tesugebu galvoti apie dar vieną metaforos galimybę
atsisakyti jos pasakyti kad užteks nebereikia
patikrinti faktus ir nuspręsti:
Tavęs nėra po to ir vėl paklausti:
kaip jautiesi?
lyg pamirščiau abstraktybę
kurią seniai apleidai
2022 balandis
(p. 71)
O va šitam "tu" pavidalas jau kitoks, nesuprasi, ar kalbama sau (kažkokiam tamsiajam "aš"), ar gal ir tam pačiam dievui - labai gražu, kad nėra iki galo aišku:
užtemimas
sakyk ar norėtum kad kas nors tave išstumtų
iš apsibrėžto rato?
atlaidžiai nusišypsotų
nekaltintų dėl užkrečiamų ir neužkrečiamų ligų
tik sprigtu išsiųstų į giliausius atminties brūzgynus
tartum niūras gyvatvores su čirškiančiais vaikystės žvirbliais
žinau kad nuolat peržiūri visus galimus scenarijaus variantus
bet nerandi nė vieno kuriame džiūgautum
kažkas su palengvėjimu atsikvepia tavęs atsikratęs
įsivaizduok savo laidotuves -
tavo garbei sudaužo milžinišką smėlio laikrodį
ir užberia ne tik tave bet ir procesiją
po to
kelia taurę pokylyje tačiau niekas nežino -
reikia prasisegti apatinę švarko sagą
nelaikyti rankų kišenėse
nejausti palaimos kai kaulus klibina senatvė
ar kada nors pagalvojai kad esi
pati didžiausia piktžolė kuriai išrauti neužtenka jėgų
o ratui apsibrėžti pritrūksta kreidos?
kenkėjai graužia kapinių buksmedžius
tik tu
kerojiesi kerojiesi kerojiesi
kol sau užstoji saulę
2021 rugsėjis
(p. 31-32)
O čia vėl - gali būti dievas, gali būti kitas, žmogus, nežmogus - ir net nėra svarbu. O ir labai gražu ir talpu, kai perskaitai vienu būdu, suskamba vienaip, o kitu - vėlgi kitaip:
vietoj maldos
pastaruoju metu dalinamės
tais pačiais debesimis
žmonių ir paukščių vaikai
nusagsto uogomis aplipusį krūmą
viliamės - dar vienas rytojus
su savimi atmerks geltoną lauką
tarytum kūdikio žaisliukas barška
kupinas kregždžių dangus
nieko nenoriu nieko neprašau
tik kad pasakytum:
esu tavo akis
visa apimanti
tavo akis
2022 liepa
(p. 86)
Ne visa knyga ištisai, bet labai patiko, ieškosiu ir kitų Rudžianskaitės rinkinių. Tikiuosi, paklius į visus dvyliktukus ir kitus rinkimus. Reiks grąžint į biblioteką, bet pagalvojau, kad norėčiau nusipirkt - nedažnai taip būna, bet labai smagu, kai nutinka, pernai taip buvo su Šimkumi.
December 5, 2023
Tokie visai niekuo neapsimetantys, atviri ir nešabloniniai. Taip gera pasidarė, kad dar būna tokių atradimų - paėmiau nieko nesitikėdama, ir kiekvieną skaitydama stebėjausi ir mėgavausi. Ypač kad jokios egzaltacijos nebuvo nė vienoj eilutėj, nė kiek, toks, priešingai, nepasikėlęs grožis. Kelis perrašiau reklamai :)
rugpjūtis
aštuntasis mėnuo - mįslingai pratari
sugebi laikytis nuoseklumo
ir gerai pažįsti žmogų
o aš neatsispiriu pagundai
sekmadieniais dirbti
užuot nuėjusi į teatrą
kur graudžiai verktų moteris
išryškėtų raukšlės jos kaktoje
pasiruošdamos paskutinei audrai
lyg fatališkai muzikai
virpėtų blakstienos
ar ji būtų karalienė?
ne, užtat labai tiesi ir įspėtų:
po aštuntojo ateis tas kurio bijau
bet kol kas reikėtų pasidžiaugti įvairiausiais deriniais:
liga ir žibintu
benamyste ir uola
garsu ir klaida
tik vargu ar šį mėnesį galima pamatyti kokį vaidinimą -
jis visada apgauna
-----------------------------
***
mintis kurios taip vengi ir desperatiškai slapstaisi
kada nors vis vien pasiveja -
žiedas išauga pumpurą žiedlapiais išsiskaido vėjyje -
visa atrodo lyg būtų sapnas
už skaidraus stiklo teka upė ir nereikia skaityti jokių knygų
kad suprastum apie ką yra jos tėkmė
---------------------------------------
***
pirmasis pavasario mėnuo -
mokiniams vis sunkiau ištverti mokykloje
dabar istorijos pamoka -
jie bando nepaklysti įvykių raizgalynėje
praeitis susimaišo su besiveržiančia pro langus šviesa
užuodžiu joje prakaitą kvepalus gal dar skalbimo miltelius
todėl negaliu pasakyti
koks kvapas tvyro iš tikrųjų
dabar istorijos pamoka
prašau laikytis tylos
mokinys atsakinėja nebesusigaudydamas
kurioje teritorijoje esąs
galėčiau lažintis - jam sukasi galva
pasigirsta juokas
nuvilnijantis iki kitos galaktikos
pirmasis pavasario mėnuo girgžda lyg mirtinai pavargęs
švokšdamas palinksta prie užmigusiųjų
anksčiau ar vėliau atsimerksiančių
----------------------------
Velykų diena
kartais ji būna nemaloni:
sunkus ir drėgnas sniegas
nutraukia džiovyklos virves
sušlampi kojas
bet kartėlis truputį atslūgsta
kada nuo radiatoriaus virpanti šiluma
judina užuolaidas
nesuprantami hebrajų kalbos žodžiai
sugraudina tartum iš naujo pradedi
mylėti Viešpatį ir visą jo sukurtą visatą
šitas eilėraštis yra apie kažką kas pakimba
lyg bejėgiškas baltumas kuriam lemta ištirpti
šitas eilėraštis nėra apie
arogancijos ir kuklumo samplaikas mūsų gyvenimuose
iš tiesų ji maloni
gal net pati tikriausia -
vidury lauko geltonuoja
vienišas narcizas
rugpjūtis
aštuntasis mėnuo - mįslingai pratari
sugebi laikytis nuoseklumo
ir gerai pažįsti žmogų
o aš neatsispiriu pagundai
sekmadieniais dirbti
užuot nuėjusi į teatrą
kur graudžiai verktų moteris
išryškėtų raukšlės jos kaktoje
pasiruošdamos paskutinei audrai
lyg fatališkai muzikai
virpėtų blakstienos
ar ji būtų karalienė?
ne, užtat labai tiesi ir įspėtų:
po aštuntojo ateis tas kurio bijau
bet kol kas reikėtų pasidžiaugti įvairiausiais deriniais:
liga ir žibintu
benamyste ir uola
garsu ir klaida
tik vargu ar šį mėnesį galima pamatyti kokį vaidinimą -
jis visada apgauna
-----------------------------
***
mintis kurios taip vengi ir desperatiškai slapstaisi
kada nors vis vien pasiveja -
žiedas išauga pumpurą žiedlapiais išsiskaido vėjyje -
visa atrodo lyg būtų sapnas
už skaidraus stiklo teka upė ir nereikia skaityti jokių knygų
kad suprastum apie ką yra jos tėkmė
---------------------------------------
***
pirmasis pavasario mėnuo -
mokiniams vis sunkiau ištverti mokykloje
dabar istorijos pamoka -
jie bando nepaklysti įvykių raizgalynėje
praeitis susimaišo su besiveržiančia pro langus šviesa
užuodžiu joje prakaitą kvepalus gal dar skalbimo miltelius
todėl negaliu pasakyti
koks kvapas tvyro iš tikrųjų
dabar istorijos pamoka
prašau laikytis tylos
mokinys atsakinėja nebesusigaudydamas
kurioje teritorijoje esąs
galėčiau lažintis - jam sukasi galva
pasigirsta juokas
nuvilnijantis iki kitos galaktikos
pirmasis pavasario mėnuo girgžda lyg mirtinai pavargęs
švokšdamas palinksta prie užmigusiųjų
anksčiau ar vėliau atsimerksiančių
----------------------------
Velykų diena
kartais ji būna nemaloni:
sunkus ir drėgnas sniegas
nutraukia džiovyklos virves
sušlampi kojas
bet kartėlis truputį atslūgsta
kada nuo radiatoriaus virpanti šiluma
judina užuolaidas
nesuprantami hebrajų kalbos žodžiai
sugraudina tartum iš naujo pradedi
mylėti Viešpatį ir visą jo sukurtą visatą
šitas eilėraštis yra apie kažką kas pakimba
lyg bejėgiškas baltumas kuriam lemta ištirpti
šitas eilėraštis nėra apie
arogancijos ir kuklumo samplaikas mūsų gyvenimuose
iš tiesų ji maloni
gal net pati tikriausia -
vidury lauko geltonuoja
vienišas narcizas
July 14, 2024
Labai man patiko, paliko įspūdį, kokio nesitikėjau. Hermetiška, šalta, net kiek mizantropiška, bet kartu emocinga poezija, kuri su skaitytoja/u bendrauja savitu būdu - tą būdą reikia atrasti. Patiko, kad emocijos nėra melodramatiškos, o sugniaužtos, kaip ir metaforos - aštrios, kiek suglamžytos. Ir pasaulis eilėraščiuose toks - keistas, nejaukus, bet savas. Tekstai reikalauja laiko, įsiskaitymo, neatsiveria lengvai, I. Rudžianskaitės poezijos jusliškumo nepavadinsi "atpažįstamu". Mano asmeniniame sąraše - viena stipriausių 2023 m. poezijos knygų.
Displaying 1 - 3 of 3 reviews