Robczik. Powieść wileńska

by Bartosz Połoński

To niezwykła – przede wszystkim ze względu na język, jakim została napisana – powieść o życiu współczesnej polskiej młodzieży wileńskiej. Opowiada historię grupy licealistów o polskich korzeniach, ukazując jednocześnie miasto ich oczami i — narratorem jest jeden z bohaterów — ich językiem, który wyrasta z określonego genius loci, żywi się nim i z nim dyskutuje. I właśnie w języku tkwi cały urok, niezwykłość i trudność powieści Połońskiego. Ów wileński aequo- i topolekt jest połączeniem języka polskiego, „tutejszego”, litewskiego, ogólno- i wileńskomłodzieżowego, rusycyzmów i anglicyzmów. Powieść Połońskiego to spojrzenie na Wilno współczesne, bez filtrów kresowej mitologii, bogoojczyźnianego i nostalgicznego zadość czynienia stereotypom i wyobrażeniom; to powieść inspirowana prawdziwymi wydarzeniami, w której autor opisuje problemy polskich maturzystów z wileńskich blokowisk, ich wybory, fascynacje i szeroko pojęte życie.

Genres: Audiobook

180 pages, Paperback

First published September 1, 2023

Reviews

[Monika Baranauskaitė · Rating 4 out of 5]

Šitą knygą radau prie konteinerio dovanų maišely ir paėmiau, nes aš iš prienų ir man px kur ta knyga buvo, nors ir konteinery. dabar jau galiu pasakyt, kad Robčiko tikrai negrąžinsiu ten, kur radau ir ačiū kaimynui, kuriam nelipo dovana :D Man visada buvo juokingi lenkų bajeriai, patinka coming of age istorijos, plius čia galima rasti retai lietuvių literatūroj sutinkamą unikumą - man realiai tikrai nuoširdžiai rūpėjo personažai, norėjau, kad jiems pasisektų ir viskas būtų gerai. Nors tas efektas sukurtas tikrai paprastom save the cat priemonėm, bet matosi, kad jos nepritemptos, natūraliai išgyventos. Man šitas aspektas yra žymiai didesnis pasiekimas nei neįtikėtinai mandras knygos stilius, smegenis sprogdinantis konceptas ar ten koks septynis metus brandintas nusižudęs aštuonkojis ir snobų traumos. Skaitykit, pora valandų savo gyvenimo smarkiai juokitės, liūdėkit, jaudinkintės ir tapkit suaugusiais žmonėm kartu su Daronu ir Robčiku. Na zdrowie!

[Patricija || book.duo · Rating 5 out of 5]

4.5/5

Kai kurios knygos tiesiog palieka geresnį įspūdį, kai vartojamos audio formatu. Ir ši (kaip, beje, ir „Pietinia kronikas“, su kuria kyla ranka ir mintis lyginti) – vienos tokių. Laurynas Jurgelis, rodos, įsijautė ties „Robčiku“ ne iš karto, bet kai jau pagavo pagreitį, tai ir juokiausi, ir kvatojau, ir ašarėlę braukiau. Ir nelabai man įprastai prie širdies tie „idealizuojam banditus“ pasakojimai, bet čia, kai pagrindiniai herojai dar labai jauni, kai dar turi vilties, kad jiems gali baigtis ne taip ir blogai, norisi tikėti, kad nieko neidealizuoji – nei tu, nei autorius. Patiko tai, į ką atkreipė dėmesį ir pvz (Gintas), kad apie LT lenkų ryšį su Lenkija, net turėdama geriausią draugę lenkę, niekada negalvojau ir nemaniau, kad jis toks stiprus.

Labai patiko knygos tautiškumas, patiko kalbų maišalynė ir žargonas, patiko meilės linija (-os), patiko kaip keitėsi balsai skirtingų veikėjų – nuo banditų iki tų, kurie diskutuoja apie Nobelio premiją. Labai patiko, kaip parodyti tėvai – kokie natūralūs tie pokalbiai ir problemos! Nors norėjosi, kad pabaigoje būtų nors kiek daugiau nuorodų į tai, kaip pasibaigė paties Robčiko istorija, o ir nors ta visa linija su benamiu man pasirodė per daug pritempta ir tokia truputį nederanti prie bendro romano tono, bendrai – vertinu ypač palankiai. Ne, iki Pietinia netraukia, bent jau mano akyse, bet jei po filmo ar knygos ieškot panašios emocijos – rekomenduoju. Ypač kai čia – tikra laiko mašina – jei ne visi telefonai, veipai ir Youtube, tikrai lengva būtų patikėti, kad bazarina chebra kokiais 1995-aisiais.

[Greta]

visiškai įkritau į šitą knygą, senokai neskaičiau nieko, kas taip tiesmukiškai ir autentiškai perteiktų buvimo aštuoniolikos jausmą, net skaudėjo nuo tos jaunystės gaivališkumo, kūniškumo, naivumo ir ryškumo.

labai patiko socialinio konteksto pabarstukai, nenuplautas vilnius, na, ir, savaime suprantama, kalba.

(nenoriu nieko įžeist, bet) čia yra pavyzdys, kuo galėtų būti lastauskas, jei padirbėtų.

(vyras, paskaitęs pirmą puslapį, sakė, kad čia trainspotting ir jelgava 94 meilės vaikas.)

[pelekas · Rating 4 out of 5]

Sakyčiau, per lengvai ir per gerai viskas susiklostė, bet seniai buvau taip nerimavus dėl knygos herojų. Atskiras personažas yra romano kalba, nuo kurios momentais kračiausi (pavyzdžiui, žodis „šampusikas“, ar gali būti kas šlykščiau? Net nupurto :D), bet kuri suteikia visam knygos pasauliui gazo, ta kalba šėlsta ir išsidirbinėja kaip hormonų audra. Žodžiu, pamilau Robčiką, ir kaip gražu, kad pasakotojas nėra pagrindinis herojus, nors skaitant ir gali susimaišyti.

[Gabrielė || book.duo · Rating 3 out of 5]

Esu šiek tiek jaunesnė už autorių, bet iš esmės manau, kad buvau tikslinė knygos auditorija. Tikrai tų laikų ir žmonių eksperte savęs netituluočiau, bet visgi augau mišrioje lietuvių ir lenkų aplinkoje, todėl didžioji dalis pasakojimo man buvo itin artima. Galėjau su šypsena linkčioti, kai buvo minimos dainos, pagal kurias dar iki šiol yra šokama visuose giminės baliuose, išnašų man nereikėjo, nes kalbą supratau, o ir tam tikrą ryšį su autoriumi tikrai pajaučiau. Tik gal šiek tiek gaila, kad pati istorija galiausiai lūkesčių nepateisino.

Jau daug kas savo apžvalgose tai minėjo, tai aš tik pasikartosiu – „Robčikas“ neabejotinai yra vienas tų romanų, kurį labai smagu klausyti. Prie įgarsintojo reikėjo priprasti, bet galiausiai jį prisijaukinau ir džiaugiausi, kad pasirinkau ne skaityti, mat dalis kūrinio žavesio tikrai atsiskleidė audio formatu. Pirmoji knygos pusė pasirodė tikrai daug žadanti – kadangi nesitikėjau nieko ir ėjau visiškai aklai, radau čia daug pažįstamo, daug autentikos, daug tikro, nenugludinto jaunų žmonių gyvenimo. Tik vat antroje pusėje viskas ėmė lėtėti, atsirado labai daug scenų, kurių prasmės ir paskirties ne itin supratau, vis daugėjo pasikartojimų ir knyga galiausiai nuvedė visai ne ten, kur tikėjausi ar norėjau, kad nuvestų. Nebuvo pasinaudota galimybe sukurti rimtą kulminaciją ir pati pabaiga pasirodė silpna ir tikrai per daug detaliai aprašyta, ypač atsižvelgiant į visos knygos kontekstą.

Veikėjai, pradžioje pasirodę įdomūs ir ryškūs, į pabaigą tas savo spalvas kiek prarado, atrodė, kad autorius nebežino, ką su jais daryti. Jie net ir kalbėti pradėdavo kiek kitaip – trūko tęstinumo. Dažnai pagaudavau save klausinėjant „apie ką mes čia?“, o tai niekada nėra geras ženklas. Visgi už sužadintus sentimentus ir knygą apie tuos, kurie man artimi, šiek tiek pakeliu įvertinimą.

[Justinas Žilinskas]

Visą žargoną supratau, tai pliusas. Vilenska perspektyva - irgi įdomi. Bet daugeliu kitų pjūvių, ir ypač siužeto, knyga antrinė, bet bent gerai, kad baigiasi bachūriškos šlapios svajonės seksu, o ne paskutinių skyrių moralité. Labai trūko humoro (išskyrus vieną vietą, kai stumdė ratus dvasingųjų feste). Ir man visada su tokiom knygom kyla klausimas: o jas skaito jų herojai, ar tik mes - panoptikumo intelektiniai prižiūrėtojai.

[Renata Strakšienė · Rating 5 out of 5]

O Boże jakie to dobre było. Jak pustynia potrzebuje kroplę deszczu, tak i moja dusza potrzebuje takich utworów. Cha! Zawsze jest miło wspomnieć swoje szkolne czasy, szczególnie te zwariowane szkolne czasy. Ja już sama nie zliczę tych miejsc kiedy śmiałam się na głos, takie wrażenie że Daron i Robczik dawni znajomi, z którymi wyszliśmy wypić po piwie, i śmieszą mnie do rozpuku. Bravo bravissimo, Bartoszu!

[Ieva · Rating 3 out of 5]

Skaityti gal būtų buvę sunkiau, bet klausydamasi audio versijos pati nustebau, kaip puikiai viską suprantu. Autentiška romano kalba man buvo vienas didžiausių pliusų. Patiko, kaip atskleista ta rajoninė Vilniaus dvasia, - Vilnius čia labai kitoks, nei jį dažniausiai pamatome mes, suvažiavę studijuoti iš mažų miestelių. Tuo jis ir žaviausias, kad yra labai visoks.

Pirma knygos pusė gerokai stipresnė už antrą, bet šiaip suklausiau greitai ir susidomėjusi. Pamėgau veikėjus, linkėjau jiems sėkmės, nors radau ir dėl ko akis pavartyti. Stebino ir kartu kažkaip žavėjo itin stiprus disonansas tarp daugiau nei aš gyvenimo mačiusių jaunuolių ciniškumo ir vis išlendančio to kažkokio naivaus jų gerumo. Truputėlį erzino į tekstą geriau ar prasčiau įpinti didaktiniai pamokymai ir banalūs moralai.

Siužetas buvo gan nuspėjamas ir ne iki galo išdirbtas, pabaigos scena man pasirodė perteklinė (ir perdėm idealizuota), knietėjo daugiau sužinoti apie veikėjų likimus, tad minutėms iki knygos pabaigos vis labiau senkant, taip ir norėjosi desperatiškai rėkti: „Kokio velnio mes švaistom brangų laiką skaitydami jaunuolio fantazijas apie seksą?!?“ Net ir maloningai leidžiant Daronui pasidžiaugti po visų išgyvenimų, aprašymas buvo tiesiog neproporcingai ilgas.

Šiaip ar taip, kaip socialinis konkrečios etninės grupės ir laikmečio portretas, romanas išties vertas dėmesio. Mačiau, kad pagal jį yra pastatytas spektaklis - mielai pažiūrėčiau!

[Aurelija · Rating 4 out of 5]

Fainas veikalas kalba, kuria nemaniau, kad kada nors teks knygą skaityti. Nežinau, ar tą įmanoma atkartoti vertime, nes man būtent kalba čia yra pagrindinė atmosferos ir knygos vertės kūrėja. Comingofage pilaitėj ir pašiluose. Gatvė, narikai, vertibės ir nemažai paaugliško siekaso!

[Agnė Suchodolskytė · Rating 4 out of 5]

Romanas, kurį skaitydamas jautiesi atsidūręs labai pažįstamam, bet kartu ir nepažintam, mistiniam laike tarp 90s ir dabar. Kuriamas laikas, vieta, veikėjai įtraukia ir nepaleidžia iki paskutinio puslapio (įkalina vienam vakarui).
Pasiėmusi knygą tikėjausi akistatos su vilnietišku lenkiškumu. Tačiau susidūriau su jaunomis asmenybėmis, jų išgyvenimais ir tapatybių ieškojimais, kuriems gal ir nebėra taip svarbu tautybė (o gal ir svarbu).
Kažkuo primena paaugliškąjį Burgesso "Heroiną", tačiau šiuo metu man tai tiko ir patiko. Rekomenduoju, tačiau nepažadu, kad tiks visiems!

[Intelektualios Moterų klubas · Rating 3 out of 5]

3.5*
4 pritrūko knygoje gylio ir kažko tarp eiličių. aišku, pati kalta, kad skaičiau (klausiau) po "Pietinia Kronikas". Bet gerai, kad po Beno Lastausko "Tiem, kurie neskaito". Ši knyga toks tarpinis variantas.

Didžiausi aplodismentai knygos įgarsintojui - tiesiog wow. Nors augau nei Vilniuj, nei tarp lenkų ir daug anksčiau, bet toks jausmas, kad nusikėliau į savo paauglystę. Atrodo, kad atsidūriau savo klasiokų smegenyse, jausmuose ir kalbose :)

Tikrai patiko istorija ir mintis, keiksmažodžiai neišgąsdino, 3.5* tik dėl kitų knygų, kurias vertinu 4-5* konteksto.

[Booknięta · Rating 4 out of 5]

Nic co wileńskie nie jest mi obce, a najbardziej język wileński. Dlatego nie musiałam długo się zastanawiać czy chcę to przeczytać. Książka jest napisana właśnie po wileńsku, w języku, który, jak mówiła moja polonistka, że nie istnieje. Nauczyciele też są ludźmi, też czasami bezczelnie kłamią. Język wileński istnieje i oto najlepszy dowód!

“Robczik” to jest historia o wileńskiej młodzieży. Nie całej, jednej określonej grupy polskiego pochodzenia mieszkającej na Litwie. Gdyby ta sama opowieść była napisana po polsku, straciłaby cały urok. To może istnieć tylko w takiej formie. Na chwilę wróciłam do szkolnych czasów, w realia, o których słyszałam tylko z opowiadań tej innej “chiebry”. Dla mnie to była ogromna dawka humoru i uśmiechu, bo brzmiało to właśnie tak jak kiedyś brzmiały rozmowy z Rafałem podczas lekcji, gdy nauczycielka była zajęta rozrabianiem “galorki”, ale to już jest inna historia.

Muszę podkreślić, że książka na marginesach oraz skrzydełkach zawiera cały słowniczek, co jest bardzo przydatne w zrozumieniu młodzieżowego slangu, niech “Robczik” będzie czytany, bo na to zasługuje.

[Andrius Baležentis · Rating 4 out of 5]

Man labai patinka kai knygos leidžia keliauti, o ši ekskursija visiškai unikali, nes gyvai man niekada nepavyktų pasibastyti su Lietuvos lenkais paaugliais po jų kiemus, tūsus, šulę ir vidines mintis.
Šis romanas toks zajebys, kad žvaigždutę nuimu tik dėl aplažalintos kancofkės, norėjau dar daugiau pasitrainioti po tas primyžtas laiptines, tai užparino, kad taip migom viską užrišo.

[Zygintas · Rating 4 out of 5]

Pirmas sakinys: Žėk, Rasų kapinėse, prie Pilsudskio, gegužės trečią visada dafiga lenkų autikų, eilės kartais kilometrinės, iki pat stoties.

Dar vienas laiko ir kalbos atspindys kaip ir Beno Lastausko "Tiems, kurie neskaito" bei Rimanto Kmitos "Pietinia kronikas". Bartosz Połoński "Robčiko" atveju dar prisideda ir identiteto elementas.

Nustebino, kad Darono ir Robčiko Vilnius (prieš 20 metų) ir paauglystė (mokykla, plotai, alus, pirmosios merginos) buvo artimesni nei Beno Lastausko šių dienų Vilnius ir hiparikai. Tai, kad Rimanto Kmitos veikėjo paauglystė (Nepriklausomybės atkūrimas) yra artimesnė, – aišku pažiūrėjus į pasą, tačiau šiuo atveju Vilnius aiškia persvara įveikė Šiaulius. Beje, vietinių Vilnius (Akropolis, dailioškė, Pašilai, Justai, Zujūnai, Naujanai, makdakas) irgi buvo labiau atpažįstamas nei tų, kurie neskaito, Vilniaus ir Islandijos trikampis.

"Robčikas" abiem kūriniams nusileido humoru, tačiau "Robčikas" pasirodė stipresnis bei tikresnis (ir dėl to įdomesnis) socialektiniu požiūriu (socialektas – kalbos atmaina, vartojama tos pačios socialinės klasės kalbos vartotojų. Tą patį sociolektą dažniausiai vartoja panašaus išsimokslinimo ir panašaus socialinio ekonominio statuso žmonės. Sociolektas vadinamas ir socialiniu dialektu.).

Iš interviu su autoriumi (čia arba čia):
"<....>Rašiau, kad siužetas būtų maksimaliai ne literatūrinis, o labiau žurnalistinis. Aprašiau įvykių esmę, kas ir ką padarė, ir minimaliai – kodėl padarė. Norėjau išlaikyti žurnalistinį stilių pateikdamas tik faktus, tik esmę.<...>
<...>Kai kurie Lietuvos lenkai, kurie perskaitė romaną originalo kalba, man rašo, kad jiems tekstas yra artimas, jie jaučiasi, lyg knyga būtų apie juos. Kad lenkų literatūra yra tolimesnė, objektyvi, o šį romaną priėmė kaip savo. Manau, kad per šį tekstą pagavau Lietuvos lenko identitetą. <...>
<...>Lenkams yra įprastas Vilniaus romantizmas, užsilikęs nuo Adomo Mickevičiaus laikų. Jie iš tikrųjų tuo tiki. Ir čia, šiame romane, sužino, jog Vilniuje yra ne tik tas klasikinis folkloras, šokių ir dainų grupė „Vilija“, o yra realūs žmonės, tokie iš gatvės. <...>
<...>Pakalbėkime apie vertimą. Kaip sunku buvo išversti romaną į lietuvių kalbą (o gal ir rasti, kas vers) ir ar likote vertimu patenkintas?
Buvo tikrai sunku, bet džiaugiuosi atsiliepimais, kad rezultatas gavosi geras. Man asmeniškai, kaip dvikalbiam asmeniui, vertimas vietomis skamba net geriau nei originalas. Ypač gerai skaitosi lietuviškas žargonas.
Džiaugiuosi, kad ne pats verčiau. Kai pamačiau vertimą, supratau, kad daugybės vietų net nebūčiau sugalvojęs išversti taip gerai, kaip tą padarė Evelina Bondar, mano klasiokė, su kuria mokykloje sėdėjome viename suole. Jai pavyko pagauti kalbą ir lietuviškas vertimas gavosi tarsi atskiras žanras, atskiras kūrinys. Vertimu likau labai patenkintas. <...>".

Kaip ir "Tiems, kurie neskaito", "Robčikas" literatūrine prasme niekuo ypatingas.
Kaip ir "Tiems, kurie neskaito", pabaiga truputį chalturna: "Ladna, Justina! Paka" (162 p.) ir "Beatka priartėjo, papūtė man į ausį ir sušnabždėjo: – Pasiilgau tavęs." (166 p.).
Tačiau kaip ir "Tiems, kurie neskaito", skaityti verta – šiuo atveju norint suprasti dar vieną Vilniaus visuomenės dalį.

Interviu su knygos autoriumi, kuriame pasakojama, kaip atsirado knyga: Rubrikos "Be kaukių" svečias vilensko romano "Robčikas" rašytojas Bartosz Połoński.

[Povilas V. · Rating 4 out of 5]

Mano galva, yra didelė neteisybė, kad visi žino Lastauską, o apie Polonskį ir aš pats turbūt nebūčiau išgirdęs, jei ne mano FB burbule atsitiktinai užmatyta rekomendacija.

Nepretenzingas, bet tikrai įtraukiantis romanas, verstas iš Vilniaus lenkų kalbos. Istorija apie Vilnijos krašto autochtonų jaunimėlį, jų bėdas, troškimus, kiek netašytus charakterius, bet labai dideles širdis. Į personažus nori nenori skaitydamas emociškai daug investuoji. Puikiai papasakota, parašyta labai gyva jaunatviška kalba, atrodo, kad ir puikiai išversta, tuo pačiu sakyčiau, kad vertėja puikiai pataikė rinkdamasi, kurių frazių visgi neversti. Aš pats su slavų kalbomis nelabai draugauju, tai man negirdėtų žodžių pasitaikė ne vienas ir ne du, bet iš konteksto daugiau mažiau viskas buvo aišku.

Gal kažkiek Robčiko dvasinė metamorfozė pasirodė per stipri ir dėl to kiek sunkiau įtikinama, na ir ta knygos pabaiga, kad ir kaip ten gražu, bet tokių pirmų kartų nebūna - viskas turėtų būti kiek labiau nerangu. Kita vertus, jei tai traktuosime simboliškai, kaip atpildą romano pasakotojui Darekui - jis nenusipelnė nė kiek mažiau :)

Susiskaitė per vakarą, užskaitau, rekomenduoju. Gaila, kad lietuviškas leidimas atrodo gan pigus, o tiražas vos 500, knyga tikrai verta daugiau :)

[Asta Sara · Rating 4 out of 5]

Ir išties. Jeigu „Pietinia kronikas" perkeltume į dabartinio Vilniaus lenkiškąją aplinką.

Kokius nors Pašilus ir Naujanus. Ten, kur mokykla nereikalinga, o mokytojai Žabos. Aplink trainiojasi narkašai ir urlaganai niežtinčiomis rankomis. Ten, kur bacioko gyvenimas arba netenkina, tad norisi daugiau babkių (ir greituoju būdu). Arba gimdytojas tik blankus (kitas variantas – nemalonus) prisiminimas. Kur aštuoniolikmetis – jau „vyras", turintis finansuoti šeimos poreikius, išlaikyti išgėrinėjančią mamą. Arba nusikalstamais būdais bando uždirbti pinigų tėvų „užkodavimui". Ten, kur prieinami cheminiai narkotikai, nes būtent jie yra verslo tikslas, mat būtent prie jų priprantama. Prichodai, atchodai, paniatkės, parkės, ciolkos ir lašarai.

Tačiau kartu – ir kelyje pasitaikantys skautai, pirmoji meilė, žmonės, kurie parodo kitokio gyvenimo galimybę.

Organiškas, autentiškumu tviskantis kūrinys. Mums, kad ir nevilenskiems suaugusiesiems, įdomus ir pažintine prasme. Na, pavyzdžiui, mes, lietuviai, mūsų šalies lenkams esame „labasai"🙂

Kiek daugiau nei 170 psl. intensyvaus, emocingo, slengu padabinto teksto.

[Audra · Rating 3 out of 5]

Labai taip sau. Žiznia, bet per daug lenda moralas.

[Andrius__K · Rating 5 out of 5]

eh ta šnekamoji kalba...

[Rūta · Rating 5 out of 5]

Originalu, unikalu. Įdomi, įtraukianti istorija ir pasakojimo būdas.

[Kristina Monika · Rating 4 out of 5]

Smagi pažintis su vilensku Vilniumi prieš 20 metų.

Didžiausi knygos privalumai - autentiška ir organiška lenkiškai vilnietiška kalba, atpažįstamas ir artimas laikotarpis bei jo ypatumai (ir to meto Vilnius), sugebėjimas perteikti nuoširdžias ir gyvas veikėjų emocijas (Robčikas!).

Nieko nesuprantantys tėvai, neįdomi mokykla, tūsai, bandymai prasimanyti pinigų, narkotikai, simpatijos ir draugystė. Lengvai apie paauglystę lenkiško Vilniaus prieš 20 metų kontekste.

Tikiuosi, kad Robčikui viskas bus gerai:)

[Giedre Balciute · Rating 5 out of 5]

Patinka man toks buitiakas. Lyg ir nieko tokio labai gilaus, bet užkabino, o ir įgarsinta puikiai (klausiausi audioformatu). Knyga – savotiškos „Pietinia kronikas“ tik vilnietiškai. Daug slengo, keiksmažodžių, bet viskas labai tiko ir suteikė knygai autentiškumo.

[Tomas Riklius · Rating 4 out of 5]

Labai įtraukiantis ir įdomus pasakojimas. Tik nors jautėsi dabartinio Vilniaus dvasia, bet kalba atrodė keistai tokia bent 10-20 metų sebstelėjusi

[Ringa Sruogienė]

DNF@69

[Roberta Petkute Brown · Rating 4 out of 5]

Dvyliktoko Vilniaus lenko POV apie gyvenimą, draugus, šūpę, panas, problemas, drugs’us. Iš pradžių galvojau gal per paaugliška jau man bus, ir tie visi “karoče”, “zajabys”, “xujnios ir šūdai” ausį rėžė, bet paskui kažkaip įsivažiavo, ir veikėjai ir siužetas, įtraukė ir net grąžino biški į mokyklos laikus 😃. Gerulė.

[Sunny · Rating 5 out of 5]

Niekada nesitikėjau, kad išmoksiu tiek daug keiksmažodžių iš knygos 🤭 labai skaniai susivalgė ši knyga🫶🏼 Džiugu buvo matyti kaip Robčikas pradeda keistis pabaigoje😊

[Marija Žukovska · Rating 4 out of 5]

“U nich adchody, tylko nie od ecstasy, a od życia.”
Swoiste uczucie po przeczytaniu, nigdy bym nie pomyślala, że taka naturalna, prosta i życiowa wizualizacja Wilna będzie kiedyś wydrukowana, a jeszcze i w takim języku, jaki słychać często dookoła. Myślę, że fajnie będzie do tego wrócić za 30 lat i powspominać swoją młodość:D

[Lina Ožeraitytė · Rating 3 out of 5]

Toks keistas 90's popuri, perkeltas į šiandieną. Pati tematika ir problematika atkartoja "Pietinia kronikas", tik R. Kmitos romane viskas gerokai natūraliau.

Rachito prisipažinimas, suveikęs kaip deus ex machina, tampa istorijos lūžio tašku. Paribio veikėjai atskleidžia kitą, jautriąją pusę, atranda gyvenimo vertybes. Banaloka? Banaloka.

Itin tirštas, gatvinio hedonizmo kupinas romanas, kurio veiksmas plėtojamas nenorminės leksikos fone.

[Aistė Šopa]

Perskaičiau greit, labai įtraukė. Nors vietom buvo koktu, per daug keiksmažodžių ir beprasmybės, bet visai gerai viskas išsirutuliavo, vertybiškai pasitaisė ir mano pasitikėjimas Lietuvos lenkais nesusvyravo. Nepamenu ar prieš tai buvau kada skaičius apie šią etninę grupę, bent jau pirmu asmeniu ir taip giliai, visapusiškai - tikrai ne. Buvo įdomu. Istorija ir apie paauglius, ir apie jų tėvus, apie visuomenę, priklausomybes ir bandymą (iš)gyventi. Veikėjai audringi - tokie, atrodo, truputį iš preito dvidešimtmečio, nors youtubai, spotifayai ir pan jau egzistuoja.

[Toshkis · Rating 2 out of 5]

Audioknyga pataikė į rankas netyčia. Negaliu pasakyti,kad knyga bloga, bet man ji tiesiog neprilipo. Atskiri pagirimai knygos įgarsintojui, padirbėjo tikrai šauniai, buvo smagu klaisyti. Knyga nukėlė į savo pačios paskutiniąsias klases,o važiuojant pro stoteles akys taip ir nuklysdavo ieškodamos knygos veikėjų, lyg va tuoj turėtų pasirodyti iš už kampo. Bet pati istorija nesužavėjo, neįsimintina eilinė eilinių paauglių istorija, gal todėl, kad pati esu Lietuvos lenkė, jokio atradimo sau knygos pagalba nepadariau.

[an6ra · Rating 5 out of 5]

Knygą pirkau knygų mugėj ir visiškai apie ją nieko nežinojau, tik tai, kad slengo daug. Tai nustebino, kad visas veiksmas Vilniuj vyksta, nesitikėjau.. 🙈 Iš dalies buvo galima nuspėt, kas bus toliau. Bet aš tiesiog durnių įjungiau, nusprendžiau nesigilint ir tiesiog mėgautis knyga. Suvalgiau, kaip sakoma, per maždaug 24 valandas. Tikrai užkabino ir paliko neblogą įspūdį. Rekomenduoju!! 😉