Svajonė gauti butą tapo vyraujančia sovietų okupuotos Lietuvos materialiojo gyvenimo dalimi, o buto gavimas – vienu reikšmingiausių žmonių gyvenimo įvykių. Būstas sovietų šalyje buvo ne įsigyjamas už uždirbtas lėšas, bet skirstomas partiniais-administraciniais nurodymais. Tai pavertė jį socialinės kontrolės įrankiu ir iškraipė jo architektūrinę prigimtį.
Architektūros istorikė Marija Drėmaitė kartu su bendraautoriais Vilte Janušauskaite, Nojumi Kizniu ir Matu Šiupšinsku monografijoje „Jūs gaunate butą“ siekia išsiaiškinti, kaip politinis projektas paveikė gyvenamąją aplinką. Jie gilinasi į standartizavimo idėjas ir joms oponuojančius architektų ir gyventojų siekius individualizuoti, pa(si)gražinti būstą. Kartu ši knyga yra apie žmonių galimybių ribas ir įtampas, susijusias su būsto formos politiniu reguliavimu ir sunkumais jį gaunant.
Ką veikti gegužę, kai neturi kiemo? Tiktai intravertiškai sėdėti užsidarius daugiabučio bute. Tada ir belieka pasiimti iš bibliotekos knygą apie daugiabučius. Taip šį pavasarį perskaičiau Marijos Drėmaitės ir kitų autorių naujausią monografiją apie chruščiovkes, o jei tiksliau, tai apie būsto statybos politiką sovietmečiu – „Jūs gaunate butą”.
Ši knyga yra neblogas turistinis gidas. Pasiimi ją į rankas ir eini pasivaikščioti po kokį Degučių rajonėlį Marijampolėje. Taip gali datuoti kiekvieno kaimyno tipinio namo projektą, geriau pažinti gatvės siluetą, su vietiniais balandžiais spėti susibendrauti ir praleisti laiką lauke, toliau nuo buto. Nors dar gal ne laikas ant pridžiūvusios kramtomos gumos besilaikantį blokinio namo liftą traukti į kultūros vertybių registrą, kam įdomu pažinti savo mikrorajono raidą, susigaudyti, iš kur atsirado plokštiniai, monolitiniai, ekraniniai ir visokie kitokie prie ruso statyti bjaurūs namai, rekomenduoju paimti į rankas šią metų knyga nominuotą monografiją.
Labiausiai įsiminęs sakinys knygoje: „Liudas iš Karoliniškių pažymėjo, kad, jo nuomone, vienas iš devynaukščio privalumų buvo tas, kad ten buvo liftas, t. y. „tu ten gali pabėgt, ta prasme, nebūtina sutikt kaimyną ir sveikintis”.
Knyga, į savą miestą leidžianti pažvelgti visiškai nauju žvilgsniu, atsakanti į daug klausimų, kuriuos būdamas rajono vaikis sąmoningai ir nesąmoningai kėlei.
Socrealizmas - tai Mokslininkų namai, dalis atstatytų namų Vokiečių gatvėje bei tie namai šalia tilto į Nemuno salą.
Senamiestis - nesanitarinis, tad kaip tik nenori paprasti žmonės jame gyventi, nebent tik menininkai dėl didesnių erdvių. Bandymai rekonstruoti senamiestį - namus, higieną, plotą.
Menininkams dažnai taikytos išimtys ir leidžiama gauti daugiau ploto kūrybinei veiklai - individualizuoti butai, namai, kotedžai. Kompozitorių kvartalas.
Kooperatiniai namai - būdas greičiau gauti savo butą, susimetant pinigus su kitais, bei su galimybe individualizuoti namus.
Svarbiausia - visada ieškoti išeičių, kaip legaliai apeiti taisykles ir padidinti gyvenamąjį plotą. Nes juk sovietiniam žmogui daug nereikia! Bute reikia tik miegoti.
Iš pradžių - komunalkės, tada/ir kartu socrealizmas. O tada visi tipiniai butai.
Kolūkių kūrimas - pavyzdinių. Viskas turi būti tanku. Ir tipiška - nes pigiau.
Sodo nameliai - galimybė turi nuosavą (!) namelį, nors ir tipinį.
Alytnamiai - popieriniai/kartoniniai namai, dekoruoti, pvz, mūru. Alytnamiais vadinami, nes juos gamino Alytaus eksperimentinių namų gamykla.
Kreizi, kaip valdžia bando viską super kontroliuoti ir pati paskirstyti savo gyventojams - butus.
Pirmieji populiariausi butai - dviejų kambarių, vienas iš jų pereinamas. Bei vonia ir tualetas kartu. Vėliau tipiškai du kambariai buvo nebepereinami bei vonia su tualetu atskirti. Buvo galima su kaimynais apsikeisti butais.
Žirmūnai - vidury pievų. Įspūdingi paveiksliukai iš Antakalnio. Naujai pastatytas rajonas atrodo kiek siaubingai - vienodi namai ir nei vieno medžio/žalumos aplink. Neįtikėtinai - visi namai išties vienodi, net balkonai, dar neįstiklinti. Takeliai tiesiai iki Neries - jokio rimtesnio takelio apačioje.
Mano Žirmūnų kampas - irgi čia yra tų "šlaitinių" namų bei visas tas ratukas - gal irgi nusižiūrėta nuo prestižinių Lazdynų?
Džiaugiuosi neperimetriniu gatvių apstatymu. Medžiais (vasarą) priešais langus. Parduotuve netoliese. Patogų viešajį.
Pirmuosiuose Žirmūnuose - D18 (D - nuo Džersinskio aka buvęs Kalvarijų gatvės ir turgaus pavadinimas) - kai Žirmūnai dar nebuvo Žirmūnai ir nebuvo pagrindinės gatvės (vien pievos bei karinis Šiaurės miestelis aplink) - reikdavo iki ten kėblinti iki stotelės. Vaikai pasiklysdavo einant iš mokyklos.
Masinė statyba prasidėjo kiek vėliau nei planuota, nes užtruko tiltų į tą kitą Neries pusę statyba.
Paveldosauga - kai svarbūs žmonės 9 deš. (?) nusprendė, kad reikia įrašyti svarbius sovietinius pastatus į paveldosaugos sąrašus, net jei pastatai buvo vis dar statybų procese ar tie pastatai pastatyti vos prieš kelis metus. Paveldosaugos paskirtis - tik prestižas, jokios apsaugos. Tai tęsėsi/tęsiasi ir Lt atkūrus nepriklausomybę - pvz, Lazdynai - balkonai belekokie, nors tvorų statymas buvo stabdomas.
Vargšė D18 Žirmūnų dalis, kuri 2012 m. buvo išbraukta iš paveldosaugos sąrašo :(
Labai įdomus Viltės Janušauskaitės tyrimas, kurio metu apklausė naujakurius - pirmuosius gyventojus - iš Lazdynų ir Žirmūnų. Koks pirmas įspūdis, patirtys, kaimynai, transportas, kaita, prestižas.
Sovietmečiu buvo net kelios (autobusinės) ekskursijos, kurios aprodydavo sovietinius gyvenamuosius masinius rajonus. Viena ekskursija buvo skirta vien tik Lazdynams.
Džiaugiuosi pagyvenusi ir aplankiusi daug skirtingų butų.
Alytus - privalumas provincijos, ten koridoriaus dydis buvo kaip mano viso butuko Minties gatvėje. O su tokia didele virtuve daugiau niekad negyvenau (neskaitant Islandijos).
Tiek mano padrikų minčių. Labai rekomenduoju.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Skaitai ir supranti, kad ir architektūra gali būti ideologinė priemonė. Sunku patikėti, kad žmonės stovėdavo eilėse metų metus, kad gautų dovanų 33 kvadratų “šedevrą” su popierinėmis sienomis ir amžinai varvančiu stogu. Knyga kruopščiai ir nuodugniai dokumentuoja, kaip buvo kuriama „laiminga buitis“. Knygoje rasite viską: šlovingus „Chruščiovkių“ kvadratus, kur viename kambaryje sutilpdavo vaikai, tėvai ir televizorius. Virtuves kuriose tilpo viena kėdė ir visos šeimos ambicijos. Ir aišku – amžinąją šiukšlių šachtą, kuri veikė tik teoriškai, kaip ir visa sistema.