Antarktidos indėnai neklausia tavo amžiaus, jie tik atskleidžia, kiek dar likę vaiko tavyje.
Kai gyvenimas byra į šipulius ir nebelieka vilties, kai skauda taip, kad nebeįmanoma ištverti, o tu privalai išgelbėti pasaulį... Bet jeigu esi tik mažas berniukas?
Susirūpinęs tėtis ir naktimis tyliai verkianti mama nepasakoja tau, kodėl vyresnioji sesutė nuolat būna ligoninėje. Senelio vienkiemyje pradeda lankytis keisti svečiai, dažniausiai jie sėdi prie stalo ir tyli. Kas vyksta? Vieną pavakarį berniukas išvysta į rūką nuvingiuojantį kelią ir iš jo išnyrantį paslaptingą svečią. Tikrų tikriausias, plunksnų karūna pasipuošęs indėnas prie vakarienės stalo paklaustas: iš kur atvyko, netikėtai atsako esąs Antarktidos pilietis. Ar tai senelio žaidimas? Gal indėnas tik gatvės artistas? O ir tėtis, išgirdęs istoriją, juokiasi iš senelio pokšto. Bet kodėl kambaryje besiblaškantis paukštis palieka dar vieną plunksną? Kiek jų reikia surinkti, kad atskleistum paslaptį?
ANTARKTIDOS INDĖNAI – knyga gydanti sužeistą viltį.
„Šią knygą reikia tiesiog skaityti... tada, kai sunku. Kai esi skriaudžiamas ar matai skriaudžiamą kitą... kai atrodo, jog neturi galios padėti... nei sau, nei kitam. Gera turėti TOKIĄ lietuvišką knygą.“ Remigijus Vilkaitis
„Ar mes turime lietuviškąjį A. de Sent Egziuperi ar Dž. K. Rouling? Manau, dabar tikrai taip! Ši pasaka suaugusiems, nors tinka ir vaikams, ji įkvėps net jau visiškai gyvenimo prasmės netekusius žmones.
Esu dėkingas autoriui, kad taip nuostabiai nukelia į vaikystės prisiminimus. Jo kūrinys nuskraidins toli, ten, kur, regis, jau nieko nėra. Labai norėčiau, jog ši pasaka būtų ekranizuota – ar animacinio, ar kino filmo versija.
Nuo šiol skrisdamas lėktuvu, atsidūręs virš debesų, visada žiūrėsiu pro langą – o gal netyčia pamatysiu žmones, keliaujančius į Antarktidą pas indėnus.“ Eimutis Kvoščiauskas
„Pasakas vaikams rašo suaugusieji. Ir kuria jiems pasaulį, kaip nuotykių ir atradimų pažadą. Šios knygos autorius eina kitu keliu. Jis irgi kalba apie praradimus. Tačiau sykiu padeda atrasti. Pasaulį savyje.“ Rytis Zemkauskas
Lietuvos aktorius, rašytojas, prodiuseris, renginių ir TV laidų vedėjas, dainų kūrėjas ir atlikėjas.
Juozas Gaižauskas gimė 1968 m. balandžio 18 d. Tauragėje (mama Valerija Gaižauskienė – anglų kalbos mokytoja, tėtis Juozas Jokūbas Gaižauskas – žurnalistas, 2015 m. rugsėjo 18 d. apdovanotas Lietuvos žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi). Turi tris brolius (Zigmas, Vytautas, Kęstutis) ir seserį (Birutė). Seneliui Juozui Gaižauskui ir močiutei Stanislavai Gaižauskienei 2019 m. suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai ir 2015 m. rugsėjo 18 d. apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais. 1996 m. susituokė su Agne Dalia Gaižauskiene ir 1997 m. susilaukė dukters Gabrielės.
Mokėsi Tauragės 4-oje vidurinėje mokykloje (dabar – Tauragės Žalgirių gimnazija). 1984 m. baigė Tauragės muzikos mokyklos fortepijono specialybę. 1984–1985 m. tęsė fortepijono studijas Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. 1985–1987 m. studijavo ir baigė Šiaulių Sporto mokyklą internatą (rankinio specialybę). 1991 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) teatrinį fakultetą ir įgijo aktoriaus secialybę (diplomas su pagyrimu).
1991–1994 m. „Šiaurės Atėnų teatro“ aktorius. 1994–1997 m. muzikinės humoristinės grupės „Viengungių melodijos“ įkūrėjas ir atlikėjas. Nuo 2008 m. profesionalaus komedijos teatro „Domino“ aktorius. Nuo 2015 m. teatro „Cezario grupė“ aktorius. 2020 m. rugsėjo 30 d. išleido romaną „Dievas su šlepetėmis“. 2021 m. Audioteka išleido romano „Dievas su šlepetėmis“ audioknygą.
Dar viena nuostabi ir labai išskirtinė knyga. Ačiū autoriui Juozui Gaižauskui! ❤️ Antroji mano audio knyga. Kaip gera klausytis, mano meditacija važiuojant į darbą ir atgal.
Mano galvoje pastaruoju metu daug baimių ir nerimo. Pradėjus skaityti daugiau apie karą paneriu į tokią keistą nesaugumo būseną. Nuolat tokioj būsenoj išbūti žmoguj, matyt, jau būtų nenormalu, bet kartais jaučiu, kaip nerimas viduj suaktyvėja. Taip buvo ir pastarąsias dienas. O tada Juozo Gaižausko knyga, pašaukusi jau @vilniausknygumuge metu ėmė į mane žiūrėti ir kviesti vėl. O pradėjus skaityt negalėjau liautis. Turėjau suskaityti vienu ypu. Ši knyga tokia šviesi ir viltinga, gydanti ir dūšią pakelianti, kad kone verkt dėl tokio didelio palengvėjimo jausmo norėjos.
Nepamanykit, kad viskas joje tik šviesu ir tik vienaragiais, joje daug pasimetimo, nežinios, sunkių suvokimų ir sprendimų, dar sunkiau pakeliamų, bet neišvengiamų gyvenimo įvykių. Bet tuo pačiu, ji tokia šviesi ir įvilkta į švelnų vilties rūbą.
Mane ji ištraukė iš šio pasaulio ir įmetė į savą pasaulį, kuriame galime gimti iš naujo, kuriame viltis dėl ateities dar neprarasta, kuriame mintys ir darbai yra galingi, kuriame dar egzistuoja stebuklai. Į pasaulį, kuris girdi, ir tą, kurį girdime mes.
Negalėčiau pasakyti, kad 100% sutinku su autoriaus interpretacijomis tam tikromis temomis, bet galiu pasakyti knygos žodžiais, ką ji darė : „Net nenutuokiu, kaip apibūdinti tą jausmą, niekada iki šiol nebuvau jo patyręs... kai glostoma tavo siela.“ Tas sielos paglostymas čia toks švelnus ir pakeliantis, kad net širdį spaudžia.
O dar – kokia graži ta Atarktida su visais jos indėnais ir jų išmintingais atsakymais, kuriuos skaičiau po kelis kartus šypsodamasi! Ir kokios gražios mintys joje apie tylą, kito girdėjimą ir minčių galią. Skaitydama ne kartą mąsčiau, kad didžiausia siekiamybė yra, kad mintys atitiktų žodžius, o šie – darbus.
“Koks keistas tas mūsų pasaulis – mąsčiau nužiūrinėdamas miestą, - skirtingos kalbos, skirtingos valstybės, tikėjimai, papročiai, kitoks gėrio supratimas ir dar skirtingesnis blogio. Vieną kalbame, antra galvojame, trečią darome, o ketvirto siekiame. Tai jeigu aš, vaikas, tai supranntu, negi jie to nesupranta?”
Jaučiuos dėkingą už paglostymą, nukėlimą į kitą pasaulį ir viltį. 💛
Žiemos šeštadienio skaitinys. Penktoji Juozo Gaižausko knyga ir visos papuola į tą lentyną, iš kurios nenoriu išleisti. Vaikiškai nevaikiška istorija, kurią suprasti galima visaip.
“Kai tave glosto vienu švelnumu labiau nei meilė.”
“Tokio jausmo vedami kariai atlieka didžiausius žygdarbius, poetai kuria iliadas, šventieji gieda psalmes, o mamos dainuoja lopšines... Tai svarbus jausmas. - O kaip jis vadinasi? - Prasmės akimirka, - atsakė senelis paglostydamas man petį.” - “Gėlė, nupjauta ir pamerkta vazoje, gali atrodyti, kad žydi ir skleidžiasi, bet iš tiesų tai mirties grožis.”
“Suaugusiųjų pasaulyje mintys ir žodžiai gyvena du atskirus gyvenimus.”
“Kas turėtų nutikti mūsų pasauliui, kad jis vienu balsu prajuktų arba akimirksniu visi išgirstų žmogų ir tai būtų svarbu? Jeigu per televiziją staiga praneštų, kad rytoj prasideda ledynmetis, tai, žinoma, išgirstų ir suklustų visi. O jeigu mama pasakytų, kad jai pagaliau šiandien buvo gera diena, ar būtų tai įdomu pasauliui? Išgirstų jis mamos palengvėjimo atodūsį?”
Būsiu nepopuliari su savo nuomone, bet 3,5 iš 5. Man labai patinka knygos vaikams ir suaugusiems vaikams. Bet ar ji tokia ir buvo? Pradžia labai įdomi ir įtraukianti, kupina gėrio ir švelnumo, o pabaiga… Jei atvirai nepatiko. Man kažko pritrūko. Tikriausiai todėl kad lyginu su Neil Gaimanu “Kapinių knyga” ar “Vandenynas kelio gale”, kur iki paskutinio sakinio mėgaujies, o užvertus paskutinį puslapį ir linksma ir liūdna ir dar daug emocijų. Čia to nepajutau, baigėsi ir baigėsi. Bet ko gero čia tik mano pačios problema.
Man labai patinka rašytojo braižas. Unikalus, išskirtinis, lyg girdėtum balsą galvoje tau skaitant. Sunku pasakyti ar tai pasaka suaugusiems ar knygelė vaikams. Manau tiksliausias apibūdinimas būtų, kad tai knyga žmonėms, kurie viduje tebeturi tą vidinį vaiką, nesvarbu kiek centimetrų paaugtum ir kiek žvakučių ant torto beužpūstum. :)
Kaip kažkur buvo pastebėta - Lietuva įgijo savo Paulo Coelho, o čia dar Paulo Coelho vaikams. Gerai tai ar blogai - skonio reikalas. Spėju, kad knyga labiau "skaitysis" tėveliams, ne vaikams, nes ir dialogams trūksta vaikiško gyvybingumo, ir humoras tėveliškas. Gražių momentų taip pat yra, ypač man patiko "vienu laipsniu mažiau, nei šalta" (ir kiti panašūs). Na, ir paralelės su Broliais Liūtaširdžiais gali arba džiuginti, arba erzinti.
Dar viena, tik šį kartą paties autoriaus nuostabiai įgarsinta, audio knyga. Ir vaikams, ir suaugusiems. Ir daina jos pabaigoje🧡 Rekomenduoju šią knygą rinktis audio versijoje.
Jau vaikštinėdama knygų mugėje girdėjau Juozo Gaižausko balsą ir jo atliekamas pritraukiančias dainas. Jau tada jis žmones traukė savo charizma. Ir dabar, visai netikėtai, autorius atvyko į Dituvos biblioteką. Jo neišsemiami pasakojimai apie Jokūbo kelią, gyvenimo polėkis, dainos ir pasidalijimai apie knygas tiesiog vertė žavėtis ir džiaugtis skleidžiama energija.
Tad atradimas buvo iš ši „Antarktidos indėnai“ knyga, kurią perskaičiau vos prieš keletą dienų. Apie autorių, jo kūrybą iki šiolei nieko nežinojau. Tad likau visiškai nustebinta sugebėjimu tikrą pasaulį perpinti su įsivaizduojamu ir taip, jog riba tarp jų visiškai išnyksta ir lieki tik tu, stebintis visą istoriją iš šalies.
Kas būtų pagalvojęs, kad Antarktida ir tuo labiau indėnai gali tapti tokie savi, nors į jų pasaulį tikrai priimamas ne kiekvienas. Į pačią istoriją reikia žengti atvira širdimi, priimant ano pasaulio iššūkius ir savojo griūtį, paliekant visas susikaupusias negandas ir drąsiai matant ateitį.
Skaičiau ir negalėjau paleisti minčių apie Astirodos Lingren „Brolius Liūtaširdžius“ bei Patrick Ness „Septynios minutės po vidurnakčio“. Man šios visos trys knygos pagrindine tema pasirodė tokios artimos, nors, žinoma, istorijos gana skirtingos ir Juozo Gaižausko romano pabaigoje manęs neaplankė toks nepakeliamas liūdesys kaip su prieš tai paminėtosiomis.
Visgi lietuvių literatūroje ši knyga yra tikrai išskirtinė. Autorius minėjo, jog ateityje pasirodys ir filmas. Labai nekantrauju ir jau planuoju skaityti kitas knygas.
„Tada pravėriau duris ir pirmiausia, ką pamačiau palatoje, buvo vaza su gėlėmis, vaza, kurioje pamerktos gėlės vis dar džiugina žydėjimu, pačios nė nenutuokdamos, kad jau yra mirusios.“
Berniukas, vardu Kleopas, deja, turi sunkiai sergančią sesę Upę. Tėvai pasinėrę į dukters ligą, tad Kleopas dažnai būna paliktas pas bendravardį senelį. Vieną dieną senelis sulaukia keistų svečių - iš rūko išnyra indėnas, o paklaustas iš kur atvykęs, pasisako esantis Antaktidos pilietis.. Kleopui vis daugiau kyla klausimų nei atsakymų: kodėl senelis vis tyli su keistuoju svečiu prie stalo?Ir kodėl paukštis vis palieka jam raibas plunksnas?
Ši knyga man susiskaitė kaip labai jautrus tekstas apie pastangas išgyventi artimojo netektį. Daug jausmų, minčių ir pamąstymų sukelianti pasaka paaugliams (ir ne tik!), kuri įžiebia viltį, tikėjimą ir meilę. Sujaudino iki pat širdies gelmių. Rekomenduoju visiems!
„Keista tyla. Net nenutuokiu, kaip apibūdinti tą jausmą, niekada iki šiol nebuvau jo patyręs... kai glostoma tavo siela. Galėčiau jį įvardyti visais nuostabiausiais žinomais žodžiais, tik ar verta? Kai tave glosto vienu švelnumu labiau nei meilė...“
Jaučiu, kad Gaižauskas bus tikras atradimas (jau turiu ir kitą jo knygą). Atrodo, ką turi bendro Antarktida ir indėnai? Perskaitykit! Tikra pasaka suaugusiems: vaizdinga, paprasta, bet kartu turinti magijos, kurią kiekvienas skaitytojas supras savaip. Savaip, nes priklauso nuo to, kada skaitys, ko jam tuo metu labiausiai reikia. Tą ir pasiims. Gera atrasti autentišką kūrybą.
Jei moki skaityti tarp eilučių, ši knyga tau, jei mėgsti gražias istorijas, ši knyga tau, jei suvoki gyvenimą tiek šventėje, tiek skausme, ši knyga tau
Nuostabi "sielą glostanti" istorija vaikams ir suaugusiems :) Švelnu, jautru, šilta, išmintinga. Istorija, galinti stebuklingai palengvinti sudėtingų gyvenimo įvykių priėmimą, išbūti susidūrimą su netektim, pamažinti baimes ir nerimus. Ypač puikiai tinka, kai norisi daugiau šviesos ir ramybės :)
"Girdžiu tave" - nuostabi frazė. Kaip būtų gerai, jeigu mes ją kuo dažniau sakytume vienas kitam :)
* Ne visada reikia viską iššauti, kartais užtenka vienu šūviu mažiau. * Čia susirinko narsiausi, geriausi ir nuostabiausi pasaulio atstumtieji. Vieni čia gimė, kiti atėjus laikui atvyko, bet visus juos vienija tai, kad kitur jiems nebėra vietos. * Suaugusiųjų pasaulyje mintys ir žodžiai gyvena du atskirus gyvenimus. * Gėlė, nupjauta ir pamerkta vazoje, gali atrodyti, kad žydi ir skleidžiasi, bet iš tiesų tai mirties grožis. * - Tas jausmas... kurį dabar jaučiu... kas tai per jausmas? - paklausiau gaudydamas kvapą ir akimis gaudydamas skrajojančias snaiges. - Tikio jausmo vedami kariai atlieka didžiausius žygdarbius, poetai kuria iliadas, šventieji gieda psalmes, o mamos dainuoja lopšines... Tai svarbus jausmas. - O kaip jis vadinasi? - Prasmės akimirka. * Mūsų pasaulis tylėjo, jis, matyt, per daug užsiėmęs svarbiais reikalais, kad rūpintųsi būti kieno nors išgirstas. * Norisi žaisti indėnus, bet supranti, kad ir taip esi pats tikriausias indėnas, tai ką: žaisti save? Nesąmonė... * Koks keistas tas mūsų pasaulis – mąsčiau nužiūrinėdamas miestą, - skirtingos kalbos, skirtingos valstybės, tikėjimai, papročiai, kitoks gėrio supratimas ir dar skirtingesnis blogio. Vieną kalbame, antra galvojame, trečią darome, o ketvirto siekiame. * Pajutau tokį begalinį gerumą ir graudulį, tokią užuojautą ir ilgesį, kad nejučia pašiurpau, ir giliai atsikvėpęs išleidau susikaupusį skausmą į dangų, kur jis blykstelėjęs sopuliu išnyko pašvaistėje ir viduje įsivyravo glostanti tyla. Keista tyla. Net nenutuokiu, kaip apibūdinti tą jausmą, niekada iki šiol nebuvau jo patyręs... kai glostoma tavo siela. Galėčiau jį įvardyti visais nuostabiausiais žinomais žodžiais, tik ar verta? Kai tave glosto vienu švelnumu labiau nei meilė...
* Antarktidos malda:
Už mirusių teisę gyventi, Už negimusių teisę gimti, Už skausme įstrigusių viltį, Ir parpuolusių - atsikelti.
Už nuskriausto kūdikio juoką, Už virpančią pirmąją meilę, Už mamos šypseną meilią, Ir draugo ranką paduotą.
Už pasiilgtą apsikabinimą, Nuolankiai atleidžiamą kaltę, Už kiekvieną prasmės akimirką Šiandien tariu: - Ačiū.
Nuostabus kūrinys, savo kalbos grožiu pakylėja dvasią, skaidrina mintis, širdį pripildo meilės artimam. "Girdžiu jus"- dažniau naudokim gyvenime. Amžiaus cenzo knygai nėra. Spirgu džiaugsmu- kitoj savaitėj turėsiu galimybę susitikti su pačiu autorium. Labai labai mėgstu Juozo Gaižausko rašymo stilių! Ačiū leidyklai Alma littera už melsvus lapus:)
Kokia nuostabiai liūdnai viltinga pasaka! Klausiau audio versiją (įrašytą paties autoriaus). Prisipažinsiu, teko pasikūkčiojant nuverkti posmą. Turiu nuojautą, kad ta pati istorija vaikams ir suaugusiems vaikams turės gan skirtingą poveikį, bet ufff, verta paskaityti / paklausyti nepriklausomai nuo amžiaus.
Nuostabi istorija vaikams apie susitaikymą su netektimi, širdies skausmu, apie tikėjimą, kad po mirties niekas nesibaigia. Knygoje yra ir humoro, ir vidinės stiprybės, kurią gali atrasti savyje net mažiausias žmogus.
Apie išėjimus ir sugrįžimus. Šiek tiek indėnų ir sniego. “Net nenutuokiu kaip apibūdinti tą jausmą, nuekada iki šiol nebuvau jo patyręs... kai glostoma tavo siela. <> Kai tave glosto vienu švelnumu labiau nei meilė..”
Knyga parašyta gražiai, vaikiškai nevaikiška. Verčiant puslapius pasąmonėje įkyriai šmėkščiojo "Vinetu" ir "Broliai Liūtaširdžiai". Jeigu todvi knygos patiko - 100 proc. patiks ir ši.