mOterOs

by Renata Karvelis

Renata Karvelis – rašytoja, menininkė. Gimė 1988 m. Gyvena Tauragėje. Knygoje „mOterOs“ veriasi aktuali, originali ir drąsi moteriškumo samprata. Eilėraščiuose kalbama apie moteris, moterystę, solidarumą, feminizmą. Gausu kritikos šiuolaikinio pasaulio detalėms, vis dar dažnai pasitaikančioms vyrų ir moterų nelygybės apraiškoms. Eilėraščiai ironiški, provokuojantys, kviečiantys diskusijai, taiklūs ir nenuspėjami.

84 pages, Paperback

First published January 1, 2023

Reviews

[Neringa · Rating 3 out of 5]

Man simpatiška Karvelis energija gilintis į performansą ir Tauragės kultūrą. Žinant jos tokį profilį, nenuostabu, kad „mOterAs“ ji parengė kaip ryškų teatrą. Pralinksmino toks seniai matytas noras išnaudoti viską, kas įmanoma, ir parengti cool Knygų Knygą. Tai ir gauname: visokių teksto formatų ir komponavimo, slemo, konkrečiosios poezijos ir lyrikos, QR kodų, net dvi redaktores ir dedikacijų visoms visoms šaunioms šiuolaikinėms rašytojoms… Karvelis siekia daug ir plačiai. Jaučiasi, kad jai regione ankšta.

Su autore esame bendraamžės. Rodos, mus vienytų problemos, bet jos kuriamas turinys man mentaliai buvo tolimas. Knygos pavadinimas visai tikslus: atkreipia dėmesį ne į visas „moteris“, bet į „moteras“, savotišką tetulių terariumą. Čia įgarsinamos tipažės „su patirtim“, kurių varomoji jėga yra rūšinis konkurencingumas (todėl kobros intrigantės geresnės už pelytes). Jų veikimo stereotipus Karvelis taikliai kildina iš posovietikų mentaliteto. Labai gera terpė socialinei kritikai! Patiko, kad problematiką papildo vartotojiškos dabarties padariniais, net išplėsdama iki virtualybės plotų. Bet kodėl Karvelis perteikiami lyčių stereotipai atrodo tarsi iš provincialių pokalbių šou?

Ko gero, Karvelis tekstai stipriausi slemo scenoje, iš kurios pirmiausia ir radosi. O begarsis knygos formatas atskleidė jos ribas. Slemas retai pranoksta aktyvų išsikalbėjimą, šoko ir pokšto terapiją, nes kūrėją veikia niuansams nebūtinai imli, netgi atsitiktinė publika. Slemo žvaigždė dažniausiai yra pati performatyvi kalbėtoja. O „mOterOse“ ji lieka antrame plane, nors yra įdomiausia grandis. Gaila, nes knygoje tas balsas beveik vienintelis apdovanotas savimone. Kai jos stinga, tekstai prėski ir mėgėjiški, net tradiciniai poetiniai tekstai dėl to nukenčia – pasižymi iš anksto nuspėjama nuostata ir viską įgarsina iki galo.

Todėl „mOterOs“ siūlo ne maištingą, bet saugų turinį. Šios knygos idėja puiki, bet ją sumenkina sekli realizacija.

[Gerda · Rating 2 out of 5]

žinai kai
perskaičius knygą
galvoji
galėjo čia būt
elektroninis laiškas
arba
insta postas
arba
jei jaučiuos dosni
ir geraširdė
koks performansas
bet kažkaip
tapo knyga
aš suprantu
kad nieko nieko nesuprantu
ir matau tik papus
didelius
nes motinos
skaipą feisbuką
jais dar naudojuos
ir motriška pro langą žiūrinčią
o feminizmas prieš
sufražistes persikelė
šitą išleidus
bet šiaip
šūdukas
ir klausimas vienintels
likęs
kas čia

p. s.

pavadinime dvi o
gal dvigubą orgazmą
išreikšti nori
jei ne
tai
šūdukas

sėsk du

[Greta]

svarsčiau, kas galėtų būti šitos knygos auditorija – gal ofiso darbuotoj/os/ai?
tiek daug kasdienių įvaizdžių; kurie galėtų būti įdomūs, jei būtų bent kažkiek perleisti per kalbą. o dabar skaitosi kaip kažkieno notes app.

[cypt · Rating 3 out of 5]

Skaičiau ir galvojau, kad šie tekstai (kaip ir pvz Martynenko) turbūt gerai klausytųsi skaitomi gyvai, sleme, performanse. (Nors pati šito testo neišlaikiau ir knygos gale pateikiamos QR kodo nuorodos neperžiūrėjau) Jie turi visokius gyvam atlikimui reikiamus bruožus - pakartojimus, ritmą, visa tai netgi atliepia įdomus dizainas. Bet knygoje nugula sunkiai ir skaitosi sunkiai.

Ir ružavas viršelis, ir tekstai žaidžia su feminizmo ir "šiuolaikinio gyvenimo" stereotipais, bando rėksmingai atkreipti į juos dėmesį. Kaip ir Martynenko atveju, tai teziška ir turbūt paveiku gyvai. Man patiko, kad, priešingai nei Martynenko, Karvelis iš savęs nekonstruoja nei herojės, nei aukos, nei hiperįdomybės, atlikimas jai įdomiau nei atlikėjas. Bet vis dėlto dauguma knygos tekstų man praslydos pro šalį, buvo biški įdomu, kaip Moteris 1 iš darbo išgrūda Moterį 2, bet vėlgi - labai teoriška ir spekuliatyvu, skaitydama pagalvojau, kad eilėraščio kalbėtoja turbūt nėra mačiusi, kaip realiai manipuliuodama viena moteris išgrūda iš darbo kitą, kitaip tas tekstas gal nebūtų toks tolygus ir ramus, vien tik su dramos užuomina.

Dar atskirai stabtelėjau (ir pyktelėjau, ir pati iš to pasijuokiau), kur buvo rašoma, jog LRS leidykla vyrus leidžia su rudu aksomu, o moteris išdabina raudonai ir verčia siūti, ir siuvimas tarsi tampa atsvara medžiams, vandenims ir vėjams. Galvojau, gal čia apie Ambrazaitę, bet ne - apie Singerstraum. Labai keista ir talpi Kajoko ir Kazlauskaitės priešprieša - atrodo, absoliučiai nieko bendro, kaip galima lyginti? Singerstraum siuvimas ir knygos dizainas atrodo visiškai savyje ir nesueinantis į priešpriešą su niekuo. Kita vertus, galbūt Apie vandenis, medžius ir vėjus ir yra tas niekas? (neskaičiau) Nu vat įdomu. Galbūt tik tokie susidūrimai ir gali atsirast visokiuose "atliekamuose", eksperimentiniuose tekstuose, kur nebeaišku, ar čia taip ir pasakė, ar tu pati nuo savęs prirašei, - bet tai smagi patirtis.

Duodu 3, nes pradžia ir nelabai aiški strategija, bet norėsiu pasekti, ką dar Karvelis rašys.

[Patricija || book.duo · Rating 3 out of 5]

3/5

Kažkaip visada, kai ateina noras paskaityti poeziją, jį stumiu nuo savęs. Labiausiai dėl to, kad gal dėl mokyklinio palikimo, gal dėl kitų priežasčių, visada balsas mintyse rėkia, kad poezijos gi tu ne-su-pran-ti!! Tuos kelis kartus, kai ėmiausi skaityti savo noru, ne dėl mokslų mokykloj ar universitete, kartojau sau, kad gi svarbiausia jausmas, kurį poezija sukelia. Tai šį kartą, lygindama pabrėžtinai tik su keliomis kitomis skaitytomis rinktinėmis (ne pavieniais eilėraščiais), supratau, kad jausmo nebuvo tiek, kiek gal tikėjausi. Man autorės mintys ypač artimos feminizmo kontekste, o ir nudžiugino forma, kuria yra pateikiamos, maketas nuostabus, o ir papildytas iliustracijomis – estetiškai tiesiog didis džiaugsmas. Bet atrodė, kad Karvelis tarsi žengia papildomą žingsnį, kuris tarsi turėtų būti paliktas vienam skaitytojui nueiti, paaiškindama tai, ką turi omeny, nebepalikdama vietos interpretacijoms. Net nepalikdama jos ir jausmui? Ir sutinku su tais keliais atsiliepimais, kuriuos teko skaityti, kad gyvai tikriausiai visa tai sukeltų daugybę emocijų, o vat rašytine forma nebūtinai visada suveikia.

Taip pat suprantu, kad Karvelis galbūt rašo kiek kitokiai feministei, gal net ne feministei? Gal ji kaip tik nori pasiekti žmogų, kuris apie feminizmą negalvoja visai, todėl pasitelkia labai įprastus, dažnai sutinkamus vaizdinius (tas toks „moteris moteriai kobra“), bet man jau rodosi kiek praėjusios dienos, o gal net ir šiaip feminizmo konteste nebereikalingi? Tarsi norėtųsi viltingumo, o ne to seno meme, kur gyvačių lizdas ir parašyta „draugiškas moterų kolektyvas“, kuriuo dalintųsi FB tie, kam per 45+ ir agagagaga‘intų. Bet labai patiko linktelėjimai į kitus kūrėjus, net pokalbiai, pastebėjimai apie vyrų ir moterų kūrybą. Vat jų norėjosi daugiau – bendrystės, o ne supriešinimo – jausminiu ir feministiniu lygmeniu. Man norėjosi ir daugiau pačios autorės, jos išgyvenimų, o ne tradicinių (ne)feministinių vaizdinių, jos pačios patirčių, o ne stereotipinių situacijų, kurios per dažnos ir per daug aptartos, kad stimuliuotų mane kaip skaitytoją. Bet mielai lauksiu daugiau Karvelis kūrinių, nes jaučiu, kad pasileidus plaukus, jie surezonuotų stipriau.

[Simona Sun · Rating 5 out of 5]

Gerbiama, Renata Karvelis liečia iki šiol Lietuvoje jautrią temą - feminizmą. Pateikia tai ne tik per patriarchato, bet ir matriarchato prizmes. Pasaulietiškas leidinys. Lietuvos koncervatyviam požiūriui, rašančiam elitui dar reikia per save perlipti, jog suprastų, kad poezijos formos, temos keičiasi! Reikia kitokių formatų, to puikus pavyzdys Renata Karvelis! 💞

[Martynas Pumputis · Rating 2 out of 5]

Biurokratijos ir kt. kritika visai cool, bet feministinis aspektas pasirodė pretenzingas.